Heraklis (gr. Ἡρακλῆς, hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) graikų mitologijoje - mitinis didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų.
Heraklio atsiradimas nebuvo atsitiktinis - Dzeusas ruošėsi dievų ir nemirtingųjų gigantų kovai, o pusdievis Heraklis galėjo padėti šioje kovoje su Gajos sūnumis. Kartą Amfitrionas išvyko į žygį prieš leukadiečius. Pasinaudodamas tuo Dzeusas pasirodė Amfitriono pavidalu ir permiegojo su Alkmene. Deivė Hera, nekentusi Dzeuso sūnaus, pasiuntė Herakliui ligą. Jis išprotėjo. Apimtas beprotystės priepuolio, Heraklis užmušė visus savo ir brolio Ifiklo vaikus. Praėjus priepuoliui, jis labai sielvartavo dėl to, kas atsitiko. Apsivalęs nuo netyčinės žmogžudystės, Heraklis iškeliavo į šventuosius Delfus. Čia jis norėjo paklausti dievo Apolono, ką jam daryti. Apolonas liepė Herakliui vykti į jo protėvių gimtinę Tirintą ir dvylika metų tarnauti Euristėjui. Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjaus įsakymu dvylika žygdarbių.
Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus. Atlikus dvyliktą žygdarbį, Heraklio tarnyba pas Euristėją baigėsi. Heraklis padėjo Olimpo dievams kovoti su gigantais. Dzeusas pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmasis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti. Tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės, ten gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą - Heraklis. Heraklis išgelbėjo ir Admetui sugrąžino jo žmoną Alkestidę, kuri buvo pasirengusi mirti vietoje jo, nes Apolonas taip buvo pažadėjęs. Heraklis patykojo ir pagavo prie Alkestidės kapo atėjusi jos sielos paimti Tanatą. Taip buvo išgelbėti karalius Admetas ir jo žmona Alkestidė iš Ferajos Tesalioje.
Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginantį išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė Dejanirai, kad jo kraujas užtikrins, jog Heraklis liktų jai amžinai ištikimas. Ji patikėjo Neso melu, suvilgdė Heraklio marškinius ir davė vyrui apsivilkti. Vėliau pamatė, kad kraujas yra nuodai, bet jau buvo per vėlu. Jis krito ant žemės ir raitėsi iš skausmo deginamas nuodų.
Edipas (Oedipus), Oidipas, senovės graikų mitų veikėjas. Tėbų karaliaus Lajo ir Jokastės sūnus. Lajui buvo išpranašauta, kad jis žus nuo sūnaus rankos, todėl naujagimiui buvo perdurtos kojų sausgyslės ir liepta jį išmesti kalnuose. Pamestinuko pasigailėjęs piemuo nunešė jį bevaikiui Korinto karaliui Polibui, kuris kūdikį pavadino Edipu (gr. su ištinusiomis kojomis) ir su žmona Merope augino jį kaip savo sūnų. Delfuose iš orakulo išgirdęs, jog užmuš savo tėvą ir ves motiną, Edipas į tariamų tėvų namus negrįžo. Pakeliui iš Delfų sutiko Lają. Jiedu susiginčijo, kuris kurį turi praleisti, ir Edipas, smogęs lazda, nužudė neatpažintą savo tėvą. Atspėjęs visiems į Tėbus vykstantiems keliautojams baidyklės Sfinkso užmenamą mįslę (jos neįminusius Sfinksas sudraskydavo) tapo Tėbų karaliumi ir vedė Jokastę.
Apie 20 metų laimingai gyveno su Jokaste, kuri jam pagimdė 4 vaikus. Tėbuose kilus maro epidemijai, Delfų orakulas išpranašavo, kad ji baigsis iš miesto išvijus Lajo žudiką. Edipas ėmėsi žudiko ieškoti ir sužinojo, kad jis pats nužudė tėvą ir vedė motiną. Pasibaisėjusi Jokastė pasikorė, Edipas išsidūrė akis ir buvo išvytas iš Tėbų (klaidžiojo lydimas dukters Antigonės).
Lajus, Edipo tėvas, paniekino karaliaus Pelopso svetingumą pagrobdamas jo sūnų Chrisipą, nes šį berniuką buvo įsimylėjęs. Ilgą laiką Lajas ir jo žmona Jokastė neturėjo vaikų, kol Lajas iš Delfų orakulo sužinojo, kad susilauks sūnaus, kuris užmušiąs tėvą ir vesiąs motiną. Jokastė iš tikro netrukus pagimdė sūnų. Kai jis gimė, Lajas įsakė savo naujagimiui sūnui perdurti sausgysles ties pėdų gurneliais ir pamesti ant Kitairono kalno šlaito. Tačiau jo tarnas, kuriam buvo įsakyta, pasigailėjo berniuko ir atidavė Korinto piemeniui. Piemuo berniuką nunešė Korinto karaliui Polibui, kuris jį įsūnijo. Edipas Korinte augo nežinodamas savo tikrosios kilmės. Kartą, kai Edipas buvo suaugęs jaunuolis, vienas apgirtęs korintietis jį išvadino pavainikiu. Įtėviai buvo priversti atskleisti tiesą. Edipas panoro išsiaiškinti, kas tikrieji jo tėvai, todėl nuvyko į Delfus pas orakulą. Vietoje trokštamo atsakymo jam pasakė, kad jis užmuš tėvą ir ves savo motiną. Kelyje iš Delfų į Daulį siauroje trijų kelių sankryžoje Edipas sutiko neginkluotą senį, važiuojanti vežimu ir lydimą tarnų. Vieno iš vežimų važnyčiotojas Polifontas pareikalavo, kad Edipas tučtuojau pasitrauktų iš kelio. Šiam neskubant jis užmušė vieną iš Edipo žirgų. Įtūžęs Edipas užmušė senį, savo tėvą, ir visus jo palydovus.
Atvykęs į Tėbus įmina Sfinkso mįslę. Išgelbėti tėbiečiai paskelbia Edipą Tėbų karaliumi ir į žmonas atiduoda mirusio Lajo žmoną Jokastę, jo motiną. Taip išsipildo pranašystė. Su Jokaste susilaukė keturių vaikų: Polineiko, Eteoklio, Antigonės ir Ismenės. Laiminga santuoka truko 20 metų.
Tėbus užpuola maras, kad baigtųsi maras Delfų orakulas pareikalauja išvaryti iš miesto Lajo žudiką. Aiškindamsis savo seno nusikaltimo aplinkybes Edipas supranta, kad jis nužudė savo tėvą ir vedė motiną. Sūnūs išvaro tėvą iš miesto. Tėbų valdymas atiteko Eteoklui ir Polineikui. Nors iš pradžių ir susitaria valdyti kas antrais metais, vėliau kyla konfliktas tarp brolių ir Polineikas ryžtasi karo žygiui prieš sosto neužleidžianti brolį.
Lydėti aklą tėvą ryžtasi tik duktė Antigonė, kuri liko ištikima net ir sužinojusi baisią tiesą. Po ilgų klajonių Edipas pasiekia Koloną, šventą eumenidžių giraitę, kur pagal pranašystė turėjo baigtis Edipo gyvenimas. Tesėjas priėmė Edipą, o šis papasakojo savo liūdną gyvenimo istoriją. Jokastės brolis Kreontas mėgina įtikinti Edipą grįžti į Tėbus, bet tik taip užsitraukia Tesėjo pyktį. Polineikas atvyko tėvo pritarimo karo žygiui prieš brolį Eteoklį, tačiau jo negauna. Edipas prakeikia abu savo sūnus, kurie išvarė jį iš Tėbų ir išpranašauja, kad abu žus dvikovoje. Kartu su Tesėju nukeliauja į Edipo mirties vietą. Atsiveria žemė ir praryja Edipą.
Likimas, šeima ir Edipas Karalius: skubus literatūros kursas 202
Edipui tekusi bausmė atspindi iš gilios senovės atėjusį draudimą tuoktis artimiems giminaičiams. Daugumos tyrinėtojų teigimu, egzogamija padėjo visuomeninės moralės ir valstybės organizavimo pagrindus. Pirmykščių brolių neapykanta tėvui ir noras rungtyniauti su juo sumišo su pasigėrėjimu ir vėliau virto kaltės jausmu bei atgaila. Suvokus kaltę, kilo noras paskelbti draudimą incestui ir tėvažudystei. Simbolinių Edipo komplekso elementų galima įžvelgti, kai pasirenkamas seksualinis partneris. Žmogus ieško tokių jo savybių, kurios būdingos motinai - vyro atveju arba tėvui - moters atveju.
