Heraklis (gr. Ἡρακλῆς, hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) graikų mitologijoje - mitinis didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus. Jau kūdikystėje pasižymėjo išskirtine jėga - jis uždusino dvi gyvates, kurios buvo atšliaužusios jį pasmaugti. Heraklio atsiradimas buvo neatsitiktinis - Dzeusas ruošėsi dievų ir nemirtingųjų gigantų kovai, o pusdievis Heraklis galėjo padėti šioje kovoje su Gajos sūnumis.
Kartą Amfitrionas išvyko į žygį prieš leukadiečius. Pasinaudodamas tuo Dzeusas pasirodė Amfitriono pavidalu ir permiegojo su Alkmene. Deivė Hera, nekentusi Dzeuso sūnaus, pasiuntė Herakliui ligą. Jis išprotėjo. Apimtas beprotystės priepuolio, Heraklis užmušė visus savo ir brolio Ifiklo vaikus. Praėjus priepuoliui, jis labai sielvartavo dėl to, kas atsitiko. Apsivalęs nuo netyčinės žmogžudystės, Heraklis iškeliavo į šventuosius Delfus. Čia jis norėjo paklausti dievo Apolono, ką jam daryti. Apolonas liepė Herakliui vykti į jo protėvių gimtinę Tirintą ir dvylika metų tarnauti Euristėjui. Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjaus įsakymu dvylika žygdarbių.
Heraklio Žygdarbiai
Herãklis (Hēraklēs), senovės graikų mitų didvyris. Tarnaudamas Tirinto ir Mikėnų karaliui Euristėjui, jo liepiamas atliko 12 žygdarbių: užmušė Nemėjos liūtą ir Lernos hidrą, sugavo Kerinėjos stirną ir Erimanto šerną, per vieną dieną išmėžė Augėjo arklides, iššaudė Stimfalo paukščius, sutramdė ir Euristėjui nugabeno Kretos jautį, parvarė Trakijos valdovo Diomedo žmonėmis mintančias kumeles, parvežė amazonių karalienės Hipolitės stebuklingą juostą, parvarė trigalvio milžino Geriono karves, iš nimfų Hesperidžių sodo parnešė 3 auksinius obuolius, atvedė Hado karalystės sargą trigalvį šunį Kerberą. Atliko ir kitų žygdarbių: išlaisvino prie uolos prikaltą Prometėją, dalyvavo dievų ir gigantų mūšyje (gigantomachija).
Pateikiame keletą Heraklio žygdarbių detaliau:
- Pagauti Kerinėjos auksaragį danielių ir gyvą atvesti į Mikėnus.
- Atnešti gyvą Erimanto šerną.
- Atvesti Euristėjui arklius - žmogėdras.
Atlikus dvyliktą žygdarbį, Heraklio tarnyba pas Euristėją baigėsi. Heraklis padėjo Olimpo dievams kovoti su gigantais. Dzeusas pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmasis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti. Tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės, ten gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą - Heraklis.
Heraklis išgelbėjo ir Admetui sugrąžino jo žmoną Alkestidę, kuri buvo pasirengusi mirti vietoje jo, nes Apolonas taip buvo pažadėjęs. Heraklis patykojo ir pagavo prie Alkestidės kapo atėjusią jos sielos paimti Tanatą. Taip buvo išgelbėti karalius Admetas ir jo žmona Alkestidė iš Ferajos Tesalioje.
Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginantį išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė Dejanirai, kad jo kraujas užtikrins, jog Heraklis liktų jai amžinai ištikimas. Ji patikėjo Neso melu, suvilgė Heraklio marškinius ir davė vyrui apsivilkti. Vėliau pamatė, kad kraujas yra nuodai, bet jau buvo per vėlu. Jis krito ant žemės ir raitėsi iš skausmo deginamas nuodų.
Dzeusas - Olimpo Valdovas
Dzeusas (sen. gr. Ζευς, n. graikų Δίας) graikų mitologijoje - aukščiausias ir galingiausias iš Olimpo dievų, šeštasis Krono ir Rėjos sūnus. Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dievo vardas kildinamas iš indų mitologijos dangaus dievo Djauso. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Pagal Homerą jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno Dzeusas prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo - dievas Jupiteris, etruskų - Tinia, o hinduizmo - Djausas.
Kronas prarydavo savo vaikus vos gimusius, bijodamas, kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip kad jis pats sukilo prieš tėvą. Todėl Dzeusą Rėja slapta pagimdžiusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos - Adrastėja ir Ida. Apie Dzeusą kūdikystėje yra daug legendų. Pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė - „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, - Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis) Egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka.
Užaugęs Dzeusas sukilo prieš titanus. Jis paragino Metidę, kad ši duotų Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, tada šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.
Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Dzeusui teko atlaikyti kelis sukilimus prieš jo valdžią. Vienas iš jų buvo Gigantų (Gajos ir Tartaro vaikų) mėginimą nuversti Olimpo dievus. Nors ir visur laikytas visagaliu ir panteono vyriausiuoju dievu, bendrai Dzeuso svarba (kultas) buvo mažesnė nei vietinių kultų dievų kaip Atėnės ar Heros. Tačiau Zeus Herkeios („Namo sergėtojo“) statulos ir Zeus Xenios („Svetingojo“) altoriai puošė namų kiemus, o jo kalų viršūnėse esančią šventvietes lankė piligrimai, Dzeusas neturėjo šventyklos iki pat VI amžiaus pr. m. e. Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui.
Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas - pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos - Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir laikoma Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp žmonėms Dzeuso teikiamų malonių buvo ir laisvė. Dzeusas - dievų ir žmonių tėvas, apibūdinamas kaip „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip jis iškilmingai garbinamas mergaičių choro, kurios Eschilo dramoje ieško išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro. Žemiškieji valdovai, karaliai, teigdavo, kad jų valdžia - dieviška, o jie patys save kildinti iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras - Dzeuso dovana.
Herojai - Pusdieviai ir Palikuonys
Herojus - tai senovės graikų genties vadas arba karžygys (kartais išgalvotas asmuo), po mirties sudievintas ir tapęs mitine būtybe. Pasak Graikų mito Olimpo dievai ir deivės buvo nemirtingos ir dažnai jie susituokdavo su jiems priešingais - tai yra mirtingaisiais ir iš jų gimdavo mirtingi sūnūs, bet jie būdavo daug geresni, pranašesni ir stipresni už žmones. Ir jie buvo vadinami herojais. Heraklis - senovės graikų mitų herojus. Dzeuso dievo (nemirtingo) ir mirtingosios Tebų karalienės Alkmenės sūnus. Jis yra vienintelis Graikų mitų herojus, kuris po mirties tapo dievu, nors jo mama yra mirtinga.
Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dzeusas - dievų ir žmonių tėvas, apibūdinamas kaip „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“.
Dzeusas turėjo daugybę vaikų. Pavyzdžiui, Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus Heraklis tapo garsiausiu didvyriu. Dzeuso žmona Hera, pavydžioji ir išdidžioji deivė, sužinojo apie vyro neištikimybę, kol Semelė dar buvo nėščia. Hera, pasirodžiusi kaip senė, susidraugavo su Semele, kuri tikėjo, kad jos vyras iš tikrųjų yra Dzeusas. Hera, apsimetusi, kad tuo netiki, pasėjo abejonės sėklą Semelės mintyse. Smalsioji Semelė pareikalavo iš Dzeuso, kad šis pasirodytų jai savo dieviškoje didybėje ir taip įrodytų savo dieviškumą. Nors Dzeusas maldavo Semelės to neprašyti, bet ji buvo užsispyrusi, ir Dzeusas sutiko. Mirtingieji pamatę tikrąjį dievo pavidalą miršta, dėl to mirė ir Semelė. Dzeusas išgelbėjo Dioniso embrioną, įsiūdamas jį į savo šlaunį.
Dzeusas pamatė Europą ir įsimylėjo ją bei nusprendė pagrobti. Jis pasivertė baltu jaučiu tam, kad apgautų pavydžią Herą, išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Europa, pamačiusi priėjusį jautį, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant jo nugaros. Gyvulys pakilo ir metėsi į jūrą, kurią su Europa ant sprando perplaukė. Nusižiūrėjęs Ganimedą, nepaprasto grožio vaikiną, Dzeusas liepė ereliui jį pagrobti ir atnešti į Olimpą.
Dzeusas nebijojo ne tik mirtingųjų, bet ir kitų dievų bei deivių. Visi privalo paklusti Dzeusui, supykęs jis netgi gali išmesti iš aukštojo Olimpo, kaip kad išmetė apgaulės deivę Atę. Bet Dzeusas vaizduojamas ne vien tik iš gerosios pusės, parodomas ne vien tik jo gailestis, bet ir didžiulis pyktis bei neapykanta. Parodomas ir grynai žmogiškosios jo savybės, kaip antai, silpnybė gražioms merginoms bei moterims. Didžioji dalis gražuolių buvo jo suviliotos.
Miscellaneous Myths: Heracles
Buvo garbinamas visoje Graikijoje; Sikione, Tėbuose, Kose ir kitur jo garbei buvo švenčiamos Heraklėjų šventės. Buvo vaizduojamas plačiapečiu raumeningu jaunuoliu su lanku ir liūto kailiu. Senovės Romoje buvo žinomas Herkulio vardu.
