Dokumentinė apybraiža „Gimę tą pačią dieną“ nagrinėja ne tik žinomų, bet ir paprastų žmonių likimus. Šiame straipsnyje gilinsimės į vieno iškiliausių Lietuvos asmenybių - Prano Dovydaičio - gyvenimo kelią.

Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. pabaigoje Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, skurdžioje valstiečių šeimoje. Būsimasis politikas, valstybės ministras pirmininkas, profesorius, iškilus visuomenės veikėjas atėjo į pasaulį kaimo grytelėje, mažame, tarp miškų masyvo pasimetusiame kaimelyje. Jį pasitiko pribuvėja, vadinama „bobute“. Nei niūri Dovydaičių šeima, nei toji „bobutė“ sapne nesapnavo, kad klykiantis kūdikis taps garsiu žmogumi, o gyvenimą užbaigs kankinyste.

Dovydaičiai garsėjo dideliu darbštumu, tiesmuku charakteriu ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Bendrauti nemėgo, tai su niekuo ir nesibičiuliavo. Tačiau žmonės juos gerbė. Dėl didžiulio nagingumo ir darbštumo šeimai pavyko prasigyventi. Iš dūminės pirkios persikėlė į naują, erdvią trobą.

Motiejus Dovydaitis, sumanęs vaiką į mokslus leisti, nustebino kaimą. „Tik pinigus ištrotys ir vaiką sugadins“, - kalbėjo kaimynai. Juolab kad Marijona Dovydaitienė pagimdė 15 vaikų (užaugo septyni). Pranas buvo vyriausias.

Neišsipildė kaimynų „prognozės“. Pats Pranas Dovydaitis rašo vaikystės neturėjęs. Mat tokioje gausioje ir kurį laiką varganoje šeimoje netruko pradėti žąsiaganio „karjerą“, vėliau buvo „paaukštintas“ piemeniu. Mokslai prasidėjo namuose. Penkerių Pranukas jau mokėjo skaityti lietuviškai. Tuoj pat pramoko rašyti ir aritmetikos. Blogiau sekėsi kirilicos raidynas ir rusų kalba. Įsisavinus „lementorių“, pereita prie kantičkų. Septyniolikmetis Pranukas baigė mokslus Višakio Rūdos pradžios mokykloje.

1903 m. Dovydaitis įstoja į tais laikais prestižinę Veiverių mokytojų seminariją. Čia jis ryškiai išsiskiria iš kitų neeiliniais gabumais ir itin geru mokymusi. Žodžio kišenėje irgi neieško. Kai bendramoksliai pasišaipo iš jo kaimiškų apdarų, atkerta taip, kad mažai nepasirodo. Slaptame lietuvių būrelyje skaito Varpą. Tačiau rusinančio pobūdžio seminarija ir joje nuolat vykstantys neramumai Prano netenkina, tad po 2,5 metų ją palieka.

1908 m. Dovydaitis, savarankiškai pasiruošęs namuose, Marijampolės gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą. Tuo metu jo tėviškėje jau šurmuliavo tautiškumo dvasia, pūtė gaivūs lietuvybės vėjai. Dovydaitis visur aktyviai dalyvavo.

Gavęs atestatą, įstojo į Maskvos universitetą ir baigė Teisės fakultetą. Dar mokėsi istorijos ir filologijos. Mokslai Maskvoje truko iki 1913 m. Studijuodamas Dovydaitis daug rašė. Darbus skelbė Aleksandro Dambrausko-Jakšto žurnale Draugija, savo paties įsteigtame žurnale Ateitis, juos leisdavo atskiromis knygelėmis. Darbų temos - istorinė, filosofinė, ideologinė publicistika. Maža to, jis būrė jaunimą į ateitininkų veiklą. Beje, materialiai vertėsi labai sunkiai. JAV lietuvių šalpos organizacija mokėjo menkutę pašalpą, kažkiek paremdavo vietos lietuviai kunigai. Gavęs pirmuosius honorarus, juos išleido knygoms pirkti. Taip pradėjo kaupti biblioteką.

Biologiniam laikrodžiui ėmus reikliai ir garsiai tiksėti, Dovydaitis vedė Marcelę Bacevičiūtę iš gimtojo Runkių kaimo. Jam buvo 26, Marcelei - 28 metai. Dovydaičio vedybos sukėlė didelę sensaciją. Studentas tuokiasi su paprasta kaimiete iš skurdžios šeimos! Maža to, jokių iškilmių, vaišių, pulko.

27 metų Dovydaitis grįžo į Lietuvą ir, perėmęs iš Antano Smetonos, ėmė redaguoti Viltį. Dovydaitis žurnalą pavertė dienraščiu. Redakcijos kolektyvas išėjo su Smetona, tad naujam redaktoriui teko pradėti darbą plyname lauke. 1915 m. Viltis užsidarė, o Dovydaitis persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas pirmosios katalikiškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Karo metais ją norėta paversti vokiška gimnazija, tad Dovydaitis protestuodamas iš pareigų pasitraukė. Direktoriaudamas nuvertė kalnus: subūrė ypatingą mokytojų kolektyvą, sunkias disciplinas pats ėmėsi dėstyti. Maža to, dirbdamas gimnazijoje tuo pat metu leido pedagogikos žurnalą Lietuvių mokykla.

Užsimezgus Nepriklausomybės bylai, Dovydaitis, nors ir nebuvo politikos entuziastas, neliko abejingas. Vilniaus konferencijoje jį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. Posėdžiuose laikydavosi daugumos nuomonės, neišsišokdavo. Tačiau dėl Nepriklausomybės Akto buvo kategoriškas ir 1918 m.

Tokia jau buvo Dovydaičio dalia, kad jis atsidurdavo blogiausiose vietose sunkiausiu laiku. Jaunai valstybei išplaukti iš drumstų vandenų buvo ypač sunku. Pirmasis ministrų kabinetas su Augustinu Voldemaru priešakyje žlugo. Toks pats likimas netrukus ištiko ir premjero Mykolo Šleževičiaus vyriausybę. Naująją vyriausybę nusprendė pavesti sudaryti Pranui Dovydaičiui. Laikas buvo siaubingas: siautėjo vokiečiai ir rusų bolševikai. Tad gyventa ant parako bačkos. Dovydaičio vyriausybė išsilaikė vos mėnesį, bet tą bačką gerokai nukenksmino.

Veikla ir pasiekimai

Pranas Dovydaitis aktyviai dalyvavo krikščionių demokratų partijos veikloje. Itin ryškus jo asmens indėlis ir iniciatyva buvo žurnalo Ateitis ir Ateitininkų federacijos įkūrimas. Ateitininkija skirta ugdyti jaunimo krikščioniškosioms vertybėms ir Tėvynės meilei.

1922-1940 m. Dovydaitis dirbo profesoriumi universitete. Kol nebuvo universiteto (1920 m.), aktyviai dalyvavo Aukštųjų kursų veikloje, skaitė filosofijos paskaitas. Įkūrus universitetą, buvo profesoriumi, katedros vedėju, senato sekretoriumi. 1935 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Be filosofijos, dėstė senovės bei viduramžių istorijas ir pedagogikos istorijos kursą. Amžininkai labai aukštai vertino jį kaip mokslininką, bet kaip dėstytoją - vidutiniškai. Visai kitoks buvo Dovydaitis-mokytojas.

Smetoniškoji tautininkų partija kreivai žiūrėjo ne tik į krikdemus, bet ir į ateitininkiją, kuri plito vis plačiau ir sparčiau. Iš kitos pusės pasigirsdavo kritiškų pastabų ir apie tautininkų veiklą. Esant tokiai atmosferai, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas ir Jonas Leimonas buvo suimti ir kalinti Kretingos bei Marijampolės kalėjimuose. Tai truko tik 1,5 mėnesio, tačiau buvo suvaržyta jo mokslinė veikla. Šešerius metus laiką leido kaime netoli Čekiškės, į Kauną tik atvažiuodamas.

1940 m. sovietai Dovydaitį iš universiteto atleido. Kaip signataras gavęs 20 ha žemės, persikėlė į kaimą. Dauguma inteligentų bėgo į Vakarus. Dovydaitis griežtai atsisakė. Liko visiškas elgeta. Reikėjo kaime užbaigti trobą, kad perkeltų šeimą, o pinigų nebuvo. Tad atkoręs Kaunan ėjo per pažįstamus, kuriuos kadaise rėmė, prašydamas paskolinti. Deja.

1941 m. sovietai Dovydaitį suėmė. Lietuvis ir du žydai stribai profesorių sumušė ir išsivežė. Nuvežė į Kauną, vėliau į Donbasą. Sename vienuolyne buvo prigrūsta suimtų lenkų. Atvežtus pusantro tūkstančio lietuvių „apgyvendino“ prie vienuolyno tvoros. Netrukus lenkus kažkur išvežė, o į jų vietą sukišo lietuvius. Trumpam. Ir vėl kelionė traukiniu Šiaurės Uralo link. Sugrūdo į lagerį už 300 km nuo Sverdlovsko. Vasara ten trunka du mėnesius, žiemą temperatūra nukrenta iki -500 C. Žmones kamavo badas, parazitai, nešvara ir sunkus darbas. Teko kirsti mišką, tiesti kelius. Nebe jaunas Dovydaitis greit paliego, todėl buvo perkeltas dirbti lengvesnius darbus. Tačiau ir ten neužsibuvo. Jį nuvežė į Sverdlovsko kalėjimą, kur naktimis tardė, marino badu, kankino. 1942 m. lapkričio 4 d. „trojka“ pagal 58 straipsnį nuteisė sušaudyti. Tą pačią dieną, kai suėmė vyrą, Marcelė Dovydaitienė su dukra ir sūnumis buvo ištremti į Tomsko sritį. Grįžo į Lietuvą 1949 m.

Pranas Dovydaitis pirmiausia garsus kaip ateitininkų įkūrėjas ir puoselėtojas. Retas taip supranta krikščionybės skiepijimo tarp jaunimo ne tik individui, bet ir tautai bei valstybei reikšmę. Didžiulis jo nuopelnas yra kryptingas inteligentų ruošimas ir lavinimas jaunoje valstybėje. Itin svarūs moksliniai darbai, publikuoti atskirais leidiniais ir periodikoje. Indėlio į žurnalistiką irgi neįmanoma pervertinti. Taip pat aktyviai darbavosi leidiniuose Kosmos, Logos, Soter. Buvo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius ir vienas iš Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (nuo 1933 m. akademikas), Katalikų mokytojų sąjungos kūrėjas, krikdemų darbininkų profsąjungos steigimo iniciatorius.

Tai buvo 171 cm ūgio, kresno kūno sudėjimo, stambių veido bruožų, pilkaakis šatenas. Kalbėjo ir judėjo lėtai. Palikdavo kaimo žmogaus, nesirūpinančio išore, įspūdį. Pasižymėjo itin dideliu pamaldumu. Nemėgo, nes nesuprato muzikos, dailės, architektūros. Šeimą mylėjo savotiškai. Buvo iš tų vyrų, kurie pareina tik pernakvoti. Svečiai stebėjosi, kad jų akivaizdoje žmoną traktavo kaip kokį baldą. Jo prioritetai buvo mokslas ir darbas. Pranas Dovydaitis garsėjo nesavanaudiškumu ir dosnumu. Kai šiomis jo savybėmis imdavo piktnaudžiauti, ant durų pakabindavo plakatą: „Pašalpų neduodu.“ Tuštybė ir garbė jam buvo svetimos. Nebuvo skautas, bet kasdienybėje gyveno pagal principą „Dievui, Tėvynei ir artimui“.

tags: #gime #ta #pacia #diena #doveika

• Muzikiniai kilimėliai vaikams
• Puodeliai krikštynoms
• Kaip padėti vaikui karščiuojant
• Apie Kristiną Kaikarienę
• Žaiskite loginiai stalo žaidimai vaikams