Šventojo Pauliaus, vieno svarbiausių krikščionybės apaštalų, gyvenimas ir veikla yra neatsiejamai susiję su Evangelijos skelbimu visame pasaulyje. Jo kelionės, patirtys ir mokymai iki šiol įkvepia milijonus tikinčiųjų.
Šv. Pauliaus gimimas ir jaunystė
Šv. Povilas gimė Tarse, Kilikijos provincijos sostinėje, Mažojoje Azijoje pirmo šimtmečio po Kristaus pradžioje: apytikriai tarp 1-5 m. Tarsas tuo metu buvo žymus kultūros ir prekybos centras. Savo gyventojais jis buvo labai įvairus: romėnai ir graikai, persai ir egiptiečiai, arabai ir žydai čia buvo susitelkę, įvairių gyvenimo interesų vedini. Povilo tėvai ar seneliai į čia bus atsikėlę iš Palestinos ir greičiausia vertėsi prekyba. Jie buvo įsigiję Romos pilietybę, taip kad ši privilegija paveldėjimo keliu teko ir jų sūnui Povilui (ApD. 22, 28). Jo tėvai, nors gyveno emigracijoje ir buvo Romos piliečiai, pasiliko ištikimi bei pamaldūs žydai. Savo sūnui šalia lotyniško vardo Paulus davė žydišką - Saulus (ApD 13,9). Jis turėjo seserį, kurios sūnus stengėsi savo dėdei padėti, kai šis buvo kalinamas Cezarėjoje (ApD 23, 16s). Pamaldūs tėvai Povilą nuo pat vaikystės dienų bus mokę ir auklėję Mozės Įstatymo dvasioje. Pirmasis Povilo mokytojas bus buvęs jo tėvas. Vėliau greičiausiai jis bus lankęs prie vietinės sinagogos esančią mokyklą. Taip jis išmoko ebraiškai-aramaiškai skaityti ir rašyti, o taip pat susipažino su pagrindiniais Įstatymo dėsniais ir buvo įvestas į bendrą religinį žydų gyvenimą. Vienok pagoniškoji Taršo aplinka, kurioje Povilas praleido savo vaikystę, neišvengiamai palietė jo dvasią ir turėjo įtakos jo kultūriniam brendimui. Tarsas-elenistinės kultūros židinys ir įvairių tautybių, rasių ir religijų susitikimo centras-davė galmybę jaunam Povilui praturtinti savo žydišką auklėjimą pozityviais pagoniškos kultūros elementais. Tuo būdu buvo padėti jo dvasioje pagrindai, kurie vėliau jam leido pakilti augščiau žydiško atsiribojimo tendencijų ir pagoniško pasaulio paikybių, tampant visų apaštalu Kristuje ir darant visa, kad visus išganytų. Tarse Povilas bus išmokęs graikų kalbos ir susipažinęs su elenistine literatūra (1 Kor. 15,33; Tit 1, 12). Tarse, kur gyvenimas virte virė; kur netrūko nei teatrų, nei sporto aikščių; kur šalia civilių ir žygiuojančių šarvuotų karių matydavai grupes vedamų vergų; kur viešose aikštėse filosofai kalbėdavo, o teisėjai bylas spręsdavo, - Povilas visa tai turėjo progos stebėti ir įsidėmėti, o tuo pačiu pažinti įprastą, kasdienį ano meto Romos imperijos miesto gyvenimą. Šie vaikystės dienose patirti kasdienio gyvenimo įspūdžiai vėliau atsispindi jo kalbose ir laiškuose (Ef 6, 14s; lKor9,24ss; 4, 9; Tim 4,7; Kol 1, 14; 2,14 ir k). Greta intelektualinio bei kultūrinio ugdymosi Povilas Tarse išmoko ir amato, būtent, įsigijo specialybę austi medžiagą, vartojamą palapinėms, o taip pat įvairioms uždangoms (ApD 20, 34; Kor 4, 12; 1 Tes 2,9). Tapęs apaštalu, jis, kad neapsunkintų tikinčiųjų, visą laiką stengėsi uždirbti sau pragyvenimą savo įsigyta audėjo specialybe.
Kai Povilas buvo pereinąs iš vaiko į jaunuolio amžių, t.y. kai jis pasiekė 13-14 metų, jo tėvas, matydamas visus pavojus, kurie grėsė jauno ir gabaus jo sūnaus sielai iš pagoniškos Taršo aplinkos, nusprendė pasiųsti jaunuolį į Jeruzalę, kad tenai rabinų mokykloje gautų pilnutinį žydišką ir farizėjišką išauklėjimą. Povilas tikriausiai su džiaugsmu bus priėmęs tėvo siūlymą ir, palikęs gimtinį Taršą, atvyko į Išrinktosios Tautos sostinę, kad čia prie šventyklos, prie garsiųjų rabinų kojų praturtintų savo sielą Įstatymo žinojimu ir jo pamilimu. Tai įvyko maždaug tarp 14 ir 19 krikščionių eros metų. Jeruzalėje Povilas savo mokytoju turėjo garsųjį Gamalielį, kuris buvo tikrai didelės išminties ir kilnumo žmogus (ApD 5,34ss; 22,3). Jis mokėsi čia Įstatymo - ne tik to, kuris buvo užrašytas šv. knygose, bet ir to, kuris buvo žodžiu perduotas iš kartos į kartą. Jis skaitė šv. knygas, gilinosi į jų tekstus ir stengėsi juos suprasti pagal mokytojų paduodamas aiškinimo taisykles. Jis tikrai gerai pažino suprato ir aiškino šv. Raštą. Tai matyti iš jo laiškų, kuriuose pilna yra citatų, aliuzijų, pritaikymų ir argumentavimų iš Dievo įkvėptų knygų (1 Kor. 15, 21-22. 45; Rom 5, 14; 10, 18; 2 Kor 3, 7ss; 8, 15 ir k). Lygiagrečiai su rašytu Įstatymu Povilas studijavo ir žodžiu perduotąjį, t.y. žydiškąjį padavimą. Šitai taip pat atsispindi jo laiškuose (2 Tim 3,8). Taip jis išaugo, kaip tikrasisĮstatymo žinovas. Jis ne tik išmoko Įstatymo, bet taip pat jį pamilo, pasidarė jo apaštalu visu tikro farizėjo užsidegimu (ApD 9, Iss; 22, 3 ss; Gal 1, 14 ss).
Kaip ilgai Povilas mokėsi bei kiek laiko užtruko Jeruzalėje, nežinia. Tikriausiai bent keletą metų.Baigęs mokslą jis greičiausiai grįžo pas savuosius į Taršą. Tada jis jau turėjo būti apie 18 metų. Tokio amžiaus jaunuoliai žydai paprastai stengdavosi sukurti šeimą. Tačiau iš viso ko atrodo, kad Povilas bus likęs nevedęs (1 Kor 7,8). Ką jis veikė Tarse? Ar ilgai tenai buvo? Neturime žinių. Nėra abejonės, kad čia jis tikrai po kurio laiko bus sugrįžęs. Kai 36 m. kilo stipri žydų reakcija prieš krikščionis ir kai šv. Steponas buvo užmuštas akmenim, Povilas buvo šios kruvinos scenos liudininkas (ApD 7,54ss). Tuo metu, kaip nurodo Apaštalų Darbų autorius, jis buvo dar jaunuolis, vadinasi nepilnametis, t.y. nebaigęs 30 metų. Netrukus po šio įvykio Povilą matome aktyviai reiškiantis kovoje prieš krikščionis ir užimant net atsakingas pareigas bei gaunant specialius sinedriumo įgaliojimus (ApD 8, lss;9,l. .). Tai rodo, kad dar tais pačiais metais jis bus jau pasiekęs subrendimo amžių.
Povilo uolumas persekiojant Dievo Bažnyčią augo diena iš dienos (Gal 1, 13s). Jis nesitenkino vien Jeruzale. Jis troško savo persekiojančia ranka visur pasiekti krikščionis. Girdėjo, kad nemažas būrys Kristaus sekėjų buvo susitelkęs Damaske. Nedelsdamas pasisiūlė sinedriu-mui vykti į tenai ir sunaikinti tenykštę krikščionių bendruomenę (ApD 9, lss). Gavęs reikiamus įgaliojimus, išsirengė į kelionę. Keliavo raitas su būriu palydovų. Kai Damaskas buvo jau čia pat, kai miesto pastatai mirgėjo saulės spindulių nušviesti už kelių varsnų, štai nuostabus atsitikimas: Povilas nukrito bejėgis nuo arklio. Jį ištiko Dievo malonės smūgis. Pasigirdo paslaptingas balsas. Iš kitų niekas nežinojo, kas darosi. Tai buvo antgamtinis Kristaus apsireiškimas Povilui.
Išganytojas įspėjo būsimą apaštalą, nurodydamas, jog, persekiodamas krikščionis, jis Jį patį persekioja; Jis taip pat priminė jam kviesdamas nesispirti išganymo malonės veikimui. Visai galimas daiktas, kad Povilas jau nuo seniau jautė savo sielos gelmėse tam tikrą traukimą krikščionybėn, prieš kurį jis kovojo, ir tuo būdu dar labiau niršo prieš krikščionis, siekdamas per išorinį krikščionybės ardymą sunaikinti savyje jaučiamą nerimą. Šį kartą narsusis kovotojas buvo nuginkluotas. Jis pasidavė malonei ir klausė Išganytojo, ką turįs daryti. Jis jau ne sinedrimo atstovas, bet Naujo Įstatymo apaštalas. Šiuo momentu Povilas fiziškai buvo aklas ir bejėgis, bet jame gimė naujas Povilas, kuris visa regi ir visa gali tame, kuris jį apšviečia ir stiprina savo malone - Jėzuje Kristuje.
Apaštalo kelionės ir misijos
Į Damaską įėjo Povilas jau ne kaip išdidus farizėjas, bet kaip rinktinis indas, kuris turėjo nešti tikrojo tikėjimo šviesą pagonims; ne kaip nugalėtojas, bet kaip Kristaus belaisvis. Jį, drebantį ir aklą, už rankos paėmę, įvedė į miestą regėjimo apstulbinti jo palydovai (ApD 9,3-19; 22, 6-16; 26, 12-18). Čia, Dievo siunčiamas, Povilą į savo globą paėmė Damasko krikščionių bendruomenės kunigas Ananijas, kuris, uždėjęs ant jo rankas, jam grąžino regėjimą ir jį pakrikštijo. Atsigavęs ir sustiprėjęs, jis - tik ką buvęs Kristaus priešas - pradėjo skelbti Jį sinagogose. Tai buvo pirmieji Povilo apaštalo žingsniai. Damaske jis patverė tik labai trumpą laiką. Jo atsivertimas ir pamokslai sinagogose be abejo sukėlė stiprią reakciją žydų tarpe, ir todėl buvo pavojinga tenai ilgiau palikti. Iš kitos pusės, jis jautė reikalą daugiau įsigyventi į naują tikėjimą, jame pilniau subręsti, kad ilgainiui galėtų tapti sėkmingu jo skelbėju.
Štai kodėl Povilas iš Damasko pasitraukė į Arabijos tyrus, kur atsiskyrime ir kontempliacijoje praleido beveik trejus metus (ApD 9,19; Gal 1, 17ss). Kaip kiti dvylika apaštalų praleido su Kristumi maždaug 3 metus Jo viešo gyvenimo eigoje, taip Povilas, paskutinis pašauktasis apaštalas, taip pat išbuvo maždaug trejus metus su Dievišku Mokytoju dvasinėje vienybėje, gyvendamas atsiskyrime Arabijoje. Taigi jis gavo ne mažesnį pasirengimą Evangelijai skelbti negu kiti dvylika (Gal 1, 12).
Iš Arabijos Povilas grįžo atgal į Damaską. Bet čia jo buvimas ir jo apaštališkoji veikla vėl sukėlė žydų reakciją ir pagiežą. Jis jiems buvo nepakančiamas išdavikas. Nutarė jį nužudyti. Paaiškėjus šiam sąmokslui, Povilas, padedamas vietinių krikščionių, kadangi visi vartai buvo saugojami, per vieną miesto sienos langą pintinėje buvo nuleistas žemyn, ir taip slapta pasitraukė iš Damasko, išvengdamas jo gyvybei užspęstų pinklių. (ApD 9, 23s; 2 Kor 11, 30 ss). Vyko į Jeruzalę prisistatyti Bažnyčios galvai Petrui ir su juo išsikalbėti Evangelijos skelbimo reikalu. Tai atsitiko 39 m.- trejiems metams praslinkus nuo atsivertimo (Gal 1, 18 s).
Jeruzalėje Povilas pradžioje buvo sutiktas su tam tikru nepasitikėjimu. Visi juk jį pažinojo kaip aršų farizėją ir krikščionių persekiotoją. Povilas tuomet kreipėsi į anksčiau pažįstamą Juozapą Barnabą, kuris apaštalams buvo gerai žinomas ir kuris mielai jį pristatė Petrui, smulkiai painformuodamas apie jo atsivertimą ir apaštalavimą Damaske. Jei apaštalų rezervuotumą pavyko greitai nugalėti, tai žydų neapykanta buvo beveik neįveikiama kliūtis, kuri pagaliau privertė Povilą išbuvus vos 15 dienų, palikti Jeruzalę (ApD 9, 26ss; Gal 1, 17ss). Šitai padaryti jį paskatino vietos tikintieji, o taip pat ir pats Išganytojas, apsireiškęs jam maldos metu šventykloje (ApD 9, 31s; 22, 17ss). Iš Jeruzalės vietiniai krikščionys jį palydėjo iki Cezarijos, iš kur, greičiausiai laivu, nukako į Taršą (ApD 9,30; Gal 1, 21).
Čia pasiliko iki 43 m., t.y. daugiau kaip trejus metus. Ką jis ten veikė? Be abejo nesėdėjo, rankas sudėjęs. Kiek sąlygos leido, jis bus skelbęs Evangeliją, kaip pačiame Tarse, taip ir visoje Kilikijos provincijoje, pasiekdamas net ir Sirijos provinciją (Gal. 1, 21). Vienok šiuo laikotarpiu Povilas, be apaštalavimo, daug dėmesio bus kreipęs ir daug laiko paaukojęs vidiniam savęs išugdymui, augdamas per malonę Mistiniame Kristuje į tobulą žmogų ir į pilnai pasirengusį tikėjimo paslapčių žinojime apaštalą (Ef 4, 11-16; 3,4-19). Visa tai jis pasiekė per maldą ir malonę, kuri veikė jo širdį nepastebimai iš vidaus ir kuri apšvietė jo protą gausybe antgamtinių apreiškimų (Ef 3, 3s; Gal 1, Ils; 1 Kor 15, lss ir k).
Kai Povilas rengėsi ir brendo Tarse apaštalo pašaukimui, tuo pačiu metu Viešpats rengė jo apaštalavimui dirvą. Petras specialaus Dievo apreiškimo dėka atidarė duris pagonims į krikščionybę (ApD 10, 24-11, 18). Atsivertimai pagonių tarpe didėjo. Ypač Antijokijoje jų skaičius buvo gausus. Kai apie šitai buvo pranešta apaštalams Jeruzalėje, jie pasiuntė į šį Sirijos provincijos centrą Barnabą. Šis, čia atvykęs, ne tik apsidžiaugė radęs gausią krikščionių bendruomenę, bet tuojau įsitikino, jog apaštalavimui dirva šiame mieste ir apylinkėse esanti labai palanki. Reikėjo daugiau darbininkų. Jis atsiminė Povilą, kuris čia galėjo būti itin naudingas. Nedelsdamas todėl išsirengė kelionėn į Taršą ir, tenai radęs Povilą, jį atsivedė Anti-jokijon, kur jie abu sėkmingai apaštalavo beveik ištisus metus (ApD 11, 19-26).
Ryšys tarp Motinos Bažnyčios Jeruzalėje ir Antijokijos krikščionių bendruomenės buvo gana glaudus. 44 m. pradžioje Antijokiją pasiekė žinia, kad Jeruzalės tikintieji yra sunkiose ekonominėse sąlygose. Reikėjo padėti vargstantiems broliams. Tuojau buvo padaryta rinkliava, kurią Povilas su Barnabu nunešė į Jeruzalę (ApD 12, 27ss). Deja, čia jie rado padėtį blogesnę, negu buvo girdėję. Vietiniai tikintieji buvo ne tik medžiaginiame varge, bet taip pat buvo išstatyti žiauriems persekiojimams, kurių griebėsi karalius Erodas Agripa, siekdamas tuo būdu prisigerinti žydų vyresniesiems (ApD 12, 1. . .) Šiomis sąlygomis nebuvo kaip ilgiau pasilikti Jeruzalėje. Todėl Povilas ir Barnabas, atlikę savo misiją, išsiskubino atgal į Antijokiją, pasiimdami su savim Barnabo giminaitį, būsimą evangelistą Joną Morkų (ApD 12, 25ss).
45 m., antgamtinio apreiškimo paskatinti ir Antijokijos Bažnyčios vyresniųjų palaiminti, Povilas ir Barnabas drauge su Morkumi leidos pirmon apaštališkon kelionėn, kuri truko daugiau kaip 3 metus. Visų pirma pasiekė Kipro salą. Ją perkeliavę, jie atplaukė į Pampilijos Pergę; o iš tenai atvyko į Pisidijos Antijokiją. Iš čia Morkus, pabūgęs kelionės sunkumų, grįžo atgal; o Povilas ir Barnabas, nieko nepaisydami, keliavo toliau, aplankydami Ikaniją ir Likaonijos miestus Listrą ir Derbę (ApD 13, 13). Visur jie visų pirma kreipdavosi prie žydų: atsilankydavo vietinėse sinagogose ir čia susirinkusiems kalbėdavo apie Dievo žadėtąjį ir atsiųstąjį Mesiją Jėzų Kristų, kuriame išsipildė Seno Testamento pranašystės (ApD 13, 6.16). Kai žydai juos atstumdavo, tuomet jie kreipdavos į pagonis ir jiems apaštalaudavo, kalbėdami apie Dievo esimą ir apie atėjimą ant žemės Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris savo kančia atpirko žmoniją, prisikėlė iš numirusių ir paskelbė naują tikėjimą (ApD 17,16). Kalbėdavo daugiausia Povilas (ApD 14, 11). Savo pamokslus jie patvirtindavo įvairiais stebuklais. Susidomėjimas buvo didelis, o įtikėjusių skaičius diena iš dienos augo. Netrūko tačiau ir pasipriešinimų, ypač iš žydų, kurie neretai prieš apaštalus sukeldavo net riaušes (ApD 13, 42ss; 14,1. . .). Grįždami atgal, jie dar kartą aplankė tas pačias vietoves, burdami tikinčiuosius į bendruomenes ir paskirdami jiems vadovus kunigus (ApD 14,22). Atsirado pagaliau Anti-jokijoj ir čia supažindino vietinius brolius su jų apaštališkos kelionės patirtimi ir laimėjimais.
Šv. Mišių prasmė ir aukos aspektas
Šv. Mišios yra centrinis krikščionių tikėjimo ir praktikos elementas, simbolizuojantis Kristaus auką, bendruomenės susirinkimą ir Dievo meilės atnaujinimą. Tai ne tik religinė apeiga, bet ir gilus dvasinis išgyvenimas, turintis daugialypę prasmę.
Šventė
Šventė yra priešingybė kasdienybei. Ji simbolizuoja laisvę nuo vergovės, priverstinio darbo ir nuobodulio, pakylėjimą link aukštesnių vertybių. Tai, kas priklauso amžinybės laimės kategorijai, yra šventė. Šventė gimsta ją ruošiant. Jeigu namai nėra tvarkomi, šventė neranda tinkamos vietos. Jeigu niekas nėra organizuojama, rūpinamasi, perkama, ruošiama, nebus jokios šventės. Dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, nepriklausomai nuo jų geografinės padėties. Kartais žmonės skiria šv. Mišias į iškilmingas ir "menkesnes", tačiau iš tikrųjų nėra skirtingų Mišių. Yra ta pati Kristaus Auka. Jos tik gali skirtis tuo, kad yra giedotos, ar skaitytos, su pamokslu ir be jo, aukojant vyskupui ar paprastam kaimo klebonėliui. Tačiau visa tai nesumažina Mišių vertės Dievo akyse. Jei šv. Mišios yra šventė, vadinasi reikia ir šventiško drabužio, o ne vien nutrintų džinsų ir tų pačių kasdieniškų marškinių.
Susirinkimas
Žmonės renkasi draugėn įvairiomis progomis, bet susirinkimo struktūra dažniausiai išlieka tokia pati. Vadovaujantis pradeda susibūrimą, pasveikina susirinkusius. Perskaitomas praėjusio susirinkimo protokolas, nutarimai, pažvelgiama, kas pasiekta, kas įgyvendinta, ko trūksta. Vadovaujantis pataria, ko reiktų kitam kartui ir paskelbia naują programą. Prasideda diskusija ir svarstymai. Pirmas asmuo skaito savo pranešimą ir komisijos pasiūlymus. Prieinama išvada. Po to svarstomas sekantis pasiūlymas. Trečias. Šios principinės taisyklės tinka kokios nors organizacijos ar klubo susirinkimui, komercinei asociacijai, parlamentui. Šv. Mišios pagal savo forma yra susirinkimas, kuris švenčia Velykas. Bažnyčia graikiškai tariasi “ekklesia”, o tai reiškia “Dievo Tautos sušaukimas”. Todėl schema yra panaši į tradicinius susirinkimus. Antroje šv. Mišių dalyje - Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną - savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas - Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys - pokylis - šv. Komunija.
Atminimas
„Tai darykite mano atminimui“, skamba ausyse paskutiniai Konsekracijos žodžiai. Praeities negalima ištrinti, jei yra žmonių, kurie ją prisimena. Praeitis miršta, kada miršta paskutinis, kuris žinojo tą praeitį. Mes gi nebūsime tie, kurie laidos Kristų. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Tačiau Mišios nėra vien “saldžių migdolų” prisiminimas. Šis prisiminimas apjuosia Jėzaus paskutinius žodžius, primena tą didžiojo Ketvirtadienio vakarą su Kristumi, atgamina atmintyje išdavimo ir Petro išsižadėjimo akimirkas ir mokinių pasitraukimą. Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Todėl Mišios nėra kokių senų protėvių relikvijų iškėlimas į dienos šviesą, kad jas galėtų pamatyti šių dienų vaikai, bet tai yra prisiminimas tos Viešpaties meilės, kuria Jis mus myli čia ir dabar, hic et nunc.
Sąjunga
Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Šv. Mišios nėra vien tik malda, tik tylus žmogaus susitikimas su Dievu. Jos yra sutarties atnaujinimas. Kiekvieną kartą, kai jos vyksta, yra tarsi iš naujo tiesiamas tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Ir kas dalyvauja Mišiose, nėra žmogus vienišas, prarastas žmogus, bet jis yra suradęs Dievą ir Viešpats yra su juo. Šv. Mišios yra kažkas panašaus kaip santuoka: du tampa vienu kūnu. Santuokoje kuriama nauja žmogiška šeima, o Mišiose kuriama dieviškoji šeima. Negalime užmiršti Pradžios knygoje minimos Dievo sutarties su Nojumi. Ženklas dieviškos sąjungos - vaivorykštė, yra ne kas kita, kaip Dievo garbė, kuri nušviečia visą kūriniją. Mišių metu mes atnešame Dievui Jo kūrinijos dovanas. Todėl ši triguba Senojo Testamento sąjunga yra esama Kristaus aukoje. Didįjį Ketvirtadienį kalbama apie “sąjungos kraują”. Senasis Testamentas užsibaigia Eucharistijoje.
Auka
Puikią teologinę aukos prasmę yra atskleidęs pop. Pijus 12 savo enciklikoje Mediator Dei (1947 m.). Auka, savęs pačių paaukojimas Dievui ar žmonėms turi du lygmenis: norą aukotis ir patį atlikimą. Pažvelkime į kankinystę. Pritaikant Kristui visa tai , reikštų, jog visas mūsų viešpaties gyvenimas buvo viena vienintelė, visada nauja oblatio. Jo įžengimas į šį pasaulį buvo palydėtas pasiaukojimo maldos: “Štai, aš ateinu… įvykdyti Tavo, o Dieve, valios” (Žyd.10, 7; plg. Ps 40, 8-9). Kristaus Gimimo bazilika, įsikūrusi Betliejuje, yra viena seniausių nuolat veikiančių bažnyčių pasaulyje ir viena iš pagrindinių krikščionių bažnyčių Šventojoje Žemėje. Ši bazilika, pastatyta virš vietos, kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus, turi turtingą ir sudėtingą istoriją, apimančią šimtmečius ir įvairius kultūrinius bei politinius įvykius. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime bazilikos istoriją, architektūrą, reikšmę ir dabartinę situaciją.
Betliejus yra miestas, turintis didelę teologinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę, ypač krikščionybėje. Jis yra žinomas kaip Jėzaus Kristaus gimimo vieta, ir jo istorija apima svarbius aspektus tiek žydų, tiek krikščioniškojo konteksto. Miestas, hebrajų kalba vadinamas Bet Lehem, o arabų - Beit Lahm, yra svarbus piligrimystės centras. Mieste gyvena apie 30 000 gyventojų, dauguma jų - arabai musulmonai. Betliejus garsėja maisto (vyno, aliejaus) pramonė, kulto reikmenų ir dirbinių iš medžio bei perlų gamyba.
Betliejus yra svarbus miestas krikščioniškoje tradicijoje, pirmiausia dėl to, kad jis yra Jėzaus Kristaus gimimo vieta, kaip aprašyta Šventajame Rašte. Miestas yra įsikūręs Palestinoje, dabartiniame Vakarų Krante, netoli Jeruzalės.
Kristaus Gimimo Bazilika Betliejuje
Baziliką įkūrė Šventoji Imperatorienė Elena savo piligriminės kelionės į Šventąją Žemę metu 330-ųjų viduryje. Pradėta statyti 326 m., Bažnyčia stovi virš vietos, vadinamos Grota - kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus. Pasakojama, kad 135 m. imperatorius Adrianas toje vietoje buvo pastatęs šventykl Adoniui. Tiesa, egzistuoja ir versija, kad Kristaus šventvietė atsiradusi buvusioje Adonio-Tamuzo garbinimo vietoje. Bazilikos statybos baigtos 333 m, o dabartinį pavidalą įgavo 562 m.
Šventykla pastatyta iš tašyto akmens, stogas dengtas medžiu. Bazilikos navas skiria dešimties kolonų kolonada iš rožinio Betliejaus. Bazilikos sienos ir grindys išklotos marmuru, viršutinėje sienų dalyje išlikę mozaikų fragmentai. Po bazilikos sakykla yra didžiausia krikščionių šventovė - Gimimo ola. Pasak legendos, š i krikš č ionių baž nyč ia buvo pastatyta Betliejuje virš Jė zaus Kristaus gimtinė s. Č ia yra didž iausia krikš č ionių š ventovė - Gimimo ola. Kristaus gimimo vieta paž ymė ta sidabrine ž vaigž de, kuri vadinama Betliejaus ž vaigž de.
Vėlesni Laikotarpiai ir Išbandymai
Per savo ilgą istoriją Kristaus Gimimo bazilika patyrė įvairių išbandymų ir rekonstrukcijų. Pasakojama, kad 614 m. kraštą siaubęs persų karžygys Šarbarazas įėjęs į šventyklą buvo pakerėtas paveikslo, kuriame vaizduojami persiškais rūbais paspuošę Trys karaliai - ir paliko bažnyčią stovėti.
Iki 1169 m. kryžiuočiai bažnyčią plėtė ir puošė. Tačiau 1244 m. ją nuniokojo turkai. Bazilika nukentėjo per 1834 ir 1837 m. žemės drebėjimus, o XIX a. buvo ne kartą plėšta ir niokota. 1851 m., kai Napoleonas III atkariavo Palestiną iš Osmanų, ji buvo atitekusi prancūzams.
XX a. bažnyčia buvo suremontuota. 2002 m. 50 palestiniečių, persekiojamų Izraelio armijos, užsibarikavo bažnyčioje, paėmė įkaitais vienuolius ir kitus čia buvusius palestiniečius.
Kristaus Gimimo Bazilikos Architektūra ir Interjeras
Kristaus Gimimo bazilika yra pastatyta iš tašyto akmens, o stogas dengtas medžiu. Bazilikos navas skiria dešimties kolonų kolonada iš rožinio Betliejaus. Sienos ir grindys išklotos marmuru, viršutinėje sienų dalyje išlikę mozaikų fragmentai.
Po bazilikos sakykla yra didžiausia krikščionių šventovė - Gimimo ola. Kristaus gimimo vieta pažymėta sidabrine žvaigžde, kuri vadinama Betliejaus žvaigžde. Piligrimai, norėdami patekti į šventyklos vidų, turi stipriai pasilenkti, nes įėjimas yra siauras ir žemas. Toks įėjimas simbolizuoja nuolankumą Dievui. Tik vaikai gali patekti nepasilenkę.
Kristaus Gimimo Bazilika ir UNESCO Pasaulio Paveldo Sąrašas
Jėzaus Kristaus gimimo vieta, Gimimo bazilika ir piligrimų kelias Betliejuje nuo 2012 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kristaus Gimimo bazilika yra pasaulinio paveldo sąrašo objektas, įsikūręs ten, kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus.
Archeologiniai Radiniai ir Naujausi Atnaujinimai
Kristaus Gimimo bazilika renovuojama nuo 2013 m., ir nuo tada joje jau aptikta netikėtų istorinių radinių - pavyzdžiui, nuostabi Bizantijos laikų angelo mozaika, kurią 2016 rado italų tyrėjai. Taip pat rasta krikštykla, greičiausiai V-VI a. Bazilikos restrauravimo komiteto vadovas Ziadas al-Bandakas pasakoja, kad radinys padarytas iš tokio pats akmens, kaip ir bazilikos kolonos - o tai reiškia, kad krikštyklė gali būti net ir tokio paties amžiaus, kaip ir pati bažnyčia, pastatyta IV a. Z.al-Bandakas teigia, kad jau yra ir šiek tiek daugiau detalių apie radinį, bet šiuo metu jį pakviesti tyrinėti Palestinos Tuizmo ir senienų minsiterijos ekspertai - tam, kad būtų galima geriau įsigilinti į bazilikos istoriją.
Praktiniai Aspektai: Kaip Aplankyti Betliejų ir Kristaus Gimimo Baziliką
Betliejų galima lengvai aplankyti iš Jeruzalės - šiuos miestus skiria vos 10 km. Kadangi Betliejus įsikūręs Palestinos teritorijoje, Izraelio piliečiams ten lankytis draudžiama. Autobusu nr. 21: Kursuoja nuo rytinės Jeruzalės stoties, esančios prie Damasko vartų. Egged autobusu nr. 234: Išvyksta nuo Sultan Suliman ir Hanev’im gatvių kampo Jeruzalėje iki vieno iš patikros punktų. Taksi: Galima rasti Alyvų kalno papėdėje ir prie Liūto vartų (Lion‘s gate). Automobiliu: Dauguma automobilių nuomos kompanijų Izraelyje nuomotu automobiliu neleidžia vykti į Vakarų krantą. Atvykus į Betliejų, verta aplankyti ne tik Kristaus gimimo baziliką, bet ir Manžero (Manger) aikštę, Pieno grotos koplyčią (Chapel of the Milk Grotto) ir Banksy viešbutį su garsiąja separacine siena.
Kristaus Gimimo Data ir Istoriniai Faktai
Paplitusi versija apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą yra tokia, kad Jis negalėjo gimti gruodžio 25-ąją (ar apskritai vėlyvą gruodį), o Katalikų Bažnyčia Šv. Kalėdų šventę įvedė vėlai ir tiesiog ja pakeitė iki tol Romos imperijoje buvusią pagonišką šventę, nes tai Bažnyčiai buvo patogu. Vis dėlto kiekvienas katalikas turėtų žinoti, kad gruodžio 25-os dienos priskyrimas Jėzaus Gimimo dienai turi labai tvirtą istorinį pagrindimą ir greičiausiai yra apaštalinė tradicija.
Dažniausiai teigiama, kad Kalėdos pakeitė Romos imperijoje plačiai švęstą Saturnalijų šventę, kurios metu buvo gausiai puotaujama ir geriama, vykdavo viešos šventės, dovanų dalybos ir pan. Tačiau Saturnalijos švęstos gruodžio 17-23 dienomis, o Kalėdų oktava švenčiama gruodžio 25-sausio 1 dienomis. Šie laikotarpiai nepersidengia.
Kitas tvirtinimas yra, kad Kalėdos imtos švęsti gruodžio 25-ąją vietoj Sol Invictus (lot. Saulė nenugalimoji) kulto. Vis dėlto nėra jokių duomenų, kad imperatoriaus Aurelijaus laikais ši šventė švęsta būtent gruodžio 25-ąją. Anksčiausias istorinis šaltinis, kuriame jau matyti, kad ši šventė švenčiama gruodžio 25-ąją - 354 metų rankraštis.
Jau 204 m. Hipolitas rašė: „Pirmasis mūsų Viešpaties atėjimas kūne, kuomet jis gimė Betliejuje, buvo gruodžio 25 d., trečiadienį, kuomet Augustas ėjo savo 42-uosius metus, o nuo Adomo buvo praėjęs tūkstantį ir penki šimtai metų." Tai rodo, kad ankstyvieji krikščionys Jėzaus gimimo datą siejo su nukryžiavimo data ir tikrai laikė gruodžio 25-ąją Jėzaus gimtadieniu.
Popiežius Benediktas XVI savo knygoje „Liturgijos dvasia“ taip pat pastebi, kad senos teorijos apie gruodžio 25-osios nustatymą kaip priešpriešą Mitros mitui ar krikščionių atsaką į nenugalimosios saulės kultą nebelaikomos pagrįstomis.
Piligriminės Kelionės ir Šventos Vietos Izraelyje
Pastaraisiais metais tapo ypač populiarios piligriminės kelionės. Viena tokių yra maršrutas, vedantis Kristaus Kryžiaus keliu. Ypač daug šventų, su Jėzaus vardu siejamų vietų, Izraelyje, taip pat Egipte, Palestinoje.
Be Betliejaus, piligrimai neaplenkia ir Tabghos, kur Jėzus padaugino duoną ir žuvis, Kafernaumo, kur jis gyveno ir subūrė pirmuosius mokinius, Tiberiados ežero, Jordano upės, Jeruzalės su Kristaus kapo bazilika ir Alyvų kalnu.
Šventos Šeimynos Bažnyčia: Gaudi Šedevras Barselonoje
Nors Kristaus Gimimo bazilika yra svarbiausia krikščionių šventovė Betliejuje, verta paminėti ir kitą garsų religinį statinį - Šventos Šeimynos bažnyčią (Sagrada Familia) Barselonoje. Ši bazilika, projektuota architekto Antoni Gaudi, yra vienas įspūdingiausių ir labiausiai lankomų pastatų Ispanijoje.
Šventos Šeimynos bažnyčia jus nustebins ne tik savo milžinišku dydžiu, bet ir savo avangardine architektūra. Bazilika yra ambicingiausias ir sudėtingiausias Antoni Gaudi kūrinys, kuris puikiai atspindi architekto genialumą. Gaudi norėjo peržengti gotikos architektūros apribojimus, kad galėtų pastatyti tobulą šventyklą.
Oficialiai pirmasis akmuo buvo padėtas dar 1882 m. kovo 19 d., statyba iš tikrųjų prasidėjo daugiau nei po metų, 1883 m. rugpjūčio 25 d. Iš pradžių projektui vadovavo architektas Francisco de Paula del Villar kuris planavo pastatyti bažnyčią klasikinės gotikos stiliumi. Tačiau 1883 m. šis darbas buvo patikėtas jaunam architektui Antoni Gaudi, kuriam tuo metu buvo vos 31 metai. Gaudi visiškai pakeitė originalų projektą ir pradėjo kurti garsiausią savo kūrinį, kuris išsiskyrė savo unikaliu stiliumi. Gaudi žinojo, kad Sagrada Familia statyba tęsis šimtmečius, todėl jis pasiūlė sutelkti dėmesį į bažnyčios priekį; jis norėjo, kad karta kuri pradėjo statyti šventyklą, galėtų didžiuotis atliktu darbu, o taip pat įkvėptų ateities kartas tęsti projekto.
Originaliame A. Gaudi projekte numatyta iš viso aštuoniolika bokštų, kurių aukščio didėjimo tvarka vaizduoja dvylika apaštalų, Mergelė Marija, keturis evangelikus ir aukščiausias iš visų, Jėzus Kristus. Centrinis Jėzaus Kristaus bokštas turi būti papuoštas milžinišku kryžiumi; ir bendras jo aukštis sieks 170 metrų tai vienu metru žemesnis nei Barselonos Montjuic kalvos aukštis, nes A. Gaudi manė, kad jo kūrinys neturėtų pranokti Dievo.
Bažnyčia turės tris didingus fasadus: Kristaus Gimimo sceną rytinėje dalyje, Kristaus kančia fasadas nukreiptas į vakarus ir Šlovė Viešpačiui fasadas pietinėje pusėje (dar nebaigtas). Bažnyčios planas yra lotyniško kryžiaus formos su penkiais praėjimais. Centrinės navos arkos skliautų aukštis siekia 75 metrus. Be to, interjeras, kaip ir išorė, turi didelę religinę ir simbolinę reikšmę, remiantis Evangelijomis ir Apokalipsės knyga. Interjero kolonos yra unikalus A. Gaudi sumanymas. Be šakelių, kad palaikytų jų apkrovą, jų nuolat kintantys paviršiai yra įvairių geometrinių formų susikirtimo rezultatas. Iš esmės nė vienas vidinis paviršius nėra lygus; ornamentika yra išsami ir turtinga, kurią sudaro didžioji dalis abstrakčių formų, sujungiančių lygius išlinkimus ir nelygius taškus. Net smulkių detalių lygio darbai, tokie kaip balkonų ir laiptų geležiniai turėklai, yra kruopščiai apipavidalinti.
Nors „La Sagrada Familia“ niekada neketino būti katedra (vyskupo buveinė), nuo pat pradžių buvo planuojama, kad ji bus katedros dydžio pastatas. Žvelgiant į šventyklą galime rasti akivaizdžių sąsajų su ankstesnėmis Ispanijos katedromis, tokiomis kaip Burgoso katedra, Leono katedra ir Sevilijos katedra.
