Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė, dar vadinama Lisjė Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog Teresėle, yra viena mylimiausių ir žinomiausių šventųjų visame pasaulyje. Jos gyvenimo istorija ir dvasinis paveldas, ypač „mažasis kelias“, iki šiol įkvepia daugybę tikinčiųjų siekti šventumo kasdienybėje.
Gyvenimo Pradžia ir Dvasinis Kelias
Teresė Marten gimė 1873 m. sausio 2 d. Alansono mieste, Prancūzijoje, giliai tikinčių ir atsidavusių katalikų Luiso Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Būdama jauniausia iš penkių seserų, ji gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį, kuri vėliau persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis baigėsi 1877 m. mirus mamai. Po jos mirties Teresė iš guvios mergaitės tapo itin jautria ir drovia. 1883 m. Sekminių dieną, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu, ji pakilo iš sunkios ligos patalo. 1884 m. gegužės 8 d. ji priėmė Pirmąją Komuniją, išgyvendama tai kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi. Tais pačiais metais, birželio 14 d., Teresėlė sąmoningai priėmė Sutvirtinimo sakramentą.
Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji pajuto atgavusi sielos tvirtumą, atsikratė vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė subrendo ir pradėjo bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, - rašė Teresė.
Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradėjo žygius dėl stojimo į Karmelį. 1887 m. lapkričio 20 d., po daugybės pastangų, ji pagaliau gavo leidimą įstoti į Karmelį. 1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, o 1890 m. rugsėjo 8 d. davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Teresė įstojo į Karmelį neturėdama iliuzijų; jos troškimas - aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji ir pati troško tapti šventa.
Mažasis Kelias ir Dvasinė Kūdikystė
Šventosios Teresės pagrindinis supratimas ir svarstymas - „mažasis kelias“. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių.“ Dvasinės kūdikystės kelias grindžiamas svarbiausia ir universaliausia Evangelijos žinia: Dievas yra visų mūsų Tėvas, o mes - Jo vaikai. Vaikiška dvasia Dievo akivaizdoje - tai ne kaprizingumas, naivumas ar nenatūralus patiklumas. Šv. Teresėlės dvasios „vaikiškumas“ artimiausias elgsenai vaiko, kuris su didžiausiu pasitikėjimu puola į tėvo rankas. Kontempliuodama Viešpaties apsireiškimą mažutėliams, ji rašė: „Aš elgiuosi kaip nemokantys skaityti vaikai: visiškai paprastai sakau Dievui tai, ką noriu pasakyti, nekurdama gražių frazių, ir Jis visada mane supranta“. Dvasios nuolankumu ir vaikišku atsidavimu šv. Teresėlė mus priartina prie Dievo ir žmogaus susitikimo slėpinio.
Šv. Teresėlės gilų dvasingumą apibūdina „mažasis kelias“, kuriuo žengdama ji nuolat išgyveno dvasinę kūdikystę ir įkūnijo Kristaus žodžius: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).
Pašaukimas Meilei ir Misionieriškumas
Būdama visiškai atsidavusi Dievui, šv. Teresėlė degė troškimu tapti misioniere ir skelbti Evangeliją penkiuose pasaulio žemynuose. Nors gyvai esant jai neteko įgyvendinti šio troškimo, tačiau kaip vienuolė karmelitė ji praktikavo maldos apaštalavimą. Ji suprato, kad vienuolynas nėra žmogiškos laisvės ar jausmų suvaržymas, bet tikras laisvės Viešpatyje pajautimas: „Karmelis man leido gyventi Afrikoje, taip pat ir Indijoje. Įžengdama į Karmelį, įžengiau visur: į vargšų ir turčių namus, pas tuos, kurie toli, ir pas tuos, kurie arčiausiai. Karmelyje išnyksta sienos, jos neriboja. Tapdama karmelite, tapau kine, inde, japone, esu iš visur, iš viso pasaulio. Mano širdis laisva, gali eiti bet kur. Meilė leidžia apkeliauti pasaulį“.
1927-aisiais, praėjus dvejiems metams po jos kanonizacijos, popiežius Pijus XII paskelbė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę viso pasaulio Misijų globėja. Ši relikvijų kelionė - tai šv. Teresėlės giliausio troškimo išsipildymas: ji atvyksta kaip misionierė skelbianti mums Dievo meilę, kuri nutiesia kelią Evangelijai iki pat žemės pakraščių.
Ieškodama savo vietos Bažnyčioje kaip mistiniame Kristaus kūne, ji suprato, kad Bažnyčia turi širdį ir ta širdis dega meile: „tik meilė skatina veikti Bažnyčios narius, ir jei meilė užges, tai apaštalai jau nebeskelbs Evangelijos ir kankiniai atsisakys lieti savo kraują... Meilėje slypi visi pašaukimai“. Širdimi atradusi šią gilią tiesą, šv. Teresėlė netveria džiaugsmu sakydama: „MANO PAŠAUKIMAS - MEILĖ!“ Akcentuodama krikščionišką meilę šv. Teresėlė skatina mus kurti meilės civilizaciją ir atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą pasišvęsti veikliai meilei: Bažnyčioje „tvinksi Kristaus Dvasios sužadinta meilė. Ta meilė ne tik teikia žmonėms materialinę pagalbą, bet ir stiprina bei gaivina sielą“ (Deus caritas est 28).
Devyndienis ir Rožių Ženklai
Tėvas jėzuitas Putingam 1925 m. gruodžio 9 d. pradėjo devyndienį į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, prašydamas vienos svarbios malonės. 9 dienas jis kalbėjo po 24 „Garbė Dievui“, dėkodamas Švč. Trejybei už malones, kurios buvo suteiktos Kūdikėlio Jėzaus Teresei per 24 jos gyvenimo metus. Jis prašė šventosios Teresės, kad kaip ženklą, jog devyndienio malda išklausyta, jis gautų ką tik pražydusią rožę. Trečiąją devyndienio dieną vienas asmuo, suradęs Putingam, įteikė jam gražią rožę.
Tų pačių metų gruodžio 24 d. Putingam pradėjo antrąjį devyndienį ir kaip ženklo paprašė baltos rožės. Ketvirtąją dieną viena seselė slaugė jam atnešė baltą rožę: „Šią rožę Jums siunčia šv. Teresė.“ Nustebęs kunigas paklausė: „Iš kur ją gavai?“ „Buvau koplyčioje,- atsakė vienuolė,- kurioje yra gražus šv. Teresės paveikslas. Einant pro šventosios altorių, man po kojų nukrito šita rožė. Norėjau ją padėti atgal, bet man kilo mintis atnešti ją jums.“ Putingam gavo prašytųjų malonių ir pasiryžo minėtąjį devyndienį skleisti kaip bendrą žygį šv. Teresės garbei.
„Garbė Dievui“ galima kalbėti bet kuriuo metu, tačiau patariama ir daug naudingiau kiekvieno mėnesio 9-17 dienomis, nes tuomet dalyvaujame visų šį devyndienį atliekančių asmenų bendroje maldoje. 9 dienas kalbama „Garbė Dievui“ į Švč. Trejybę, dėkojant už visas dovanas ir malones, kurios buvo suteiktos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei per 24 jos gyvenimo metus. Po kiekvienos „Garbė Dievui“ galima pridėti: „Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Terese, melski už mus.“
Relikvijų Kelionė ir Palikimas
Nuo 1994 metų šv. Teresės relikvijos keliauja po pasaulį, aplankydamos katedras, vienuolynus, parapijas, kalėjimus bei ligonines. 2007 m. Lietuvoje prasidėjo šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės, Basųjų karmeličių ordino vienuolės (1873-1897) relikvijų kelionė. Tai ypatingas įvykis, kartu ir iššūkis mūsų tikėjimo brandai. Ši relikvijų kelionė - tai tarsi „atvirkštinė“ piligrimystė: ne mes leidžiamės į kelią prie jos relikvijų, bet ji tokiu neįprastu būdu ateina pas mus. Kadangi esame šios žemės keleiviai, mums ypač svarbūs įvairūs regimi ženklai, o relikvijos yra kukliausi ir trapiausi žmogiško kūno ženklai. Su viltimi laukiame, kad šv. Teresės relikvijoms lankantis Lietuvoje daugelis žmonių susipažintų su jos turtinga asmenybe ir giliu dvasingumu. Šventosios palaikai mums turi priminti pirmiausia vidinį jos pasaulį.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja, patvirtinant, kad jos mokymas tinka visiems, kad ji yra viena iškiliausių mūsų laikų dvasinio gyvenimo mokytojų. Šv. Teresėlės gilų dvasingumą apibūdina „mažasis kelias“, kuriuo žengdama ji nuolat išgyveno dvasinę kūdikystę ir įkūnijo Kristaus žodžius: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).
Šv. Teresėlės dvasinis paveldas itin artimas Vatikano II Susirinkimo žiniai, visus krikščionis kviečiančiai į šventumą: „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (LG 40). Norėdami siekti šventumo kasdienybėje, teturime į paprasčiausius gyvenimo veiksmus netaupydami įlieti meilės. Pasak šv. Teresėlės, Jėzus žvelgia ne tiek į mūsų veiksmų didumą ir juose slypintį sunkumą, kiek į meilę, kurios skatinami juos atliekame. Tad šventumo esmė - širdies nusiteikimas, kurio dėka esame neturtingi ir maži Dievo rankose.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo veido Terese, melski už mus! Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė (1873-1897) - vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisjė (Lisieux) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai - Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys.
Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. paskelbti ją visuotinės Bažnyčios mokytoja.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų lankymasis mūsų vyskupijose, be abejonės, taps malonių šaltiniu. Toji, kuri prieš pat mirtį paskelbė: „Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje“, atsiųs „rožių lietų“ žmonėms, bendruomenėms ir parapijoms, gausiai susirinksiančioms pagerbti relikvijų ir prašyti malonės. Jos galingas užtarimas Dievo akivaizdoje tampa „dangaus aukštybių rožių - meilės lietumi“, kurį Viešpats išlieja ant kiekvieno, to užtarimo besišaukiančio. Melskime, kad šv. Teresės ir jos mokymo liudijimas daugeliui padėtų vėl atrasti gelbstinčią Evangelijos galią. Priimkime savo parapijose ne tik regimąjį šios šventosios atėjimo ženklą - relikvijas, bet ir neregimąjį kvietimą praktiškai įgyvendinti dvasinės vaikystės kelią.
