Gintaro Znamierovskio paroda „Introspektyva 2“, kuruota Aistės Paulinos Virbickaitės, šiemet gegužę eksponuota galerijoje Trivium, - tai turinio ir formos paradoksais užminuotas laikas. Menas, kuris atsisako tiesmukiškumo ir verčia žiūrovą šifruoti, atskleidžia sudėtingą pasaulėžiūrą.

Kritinė vizija, kuriai nestinga aktualijų ir nuorodų tiek į kultūros, tiek į asmenines istorijas, sustiprinama virtuoziškos Znamierovskio meno formos. Lazerinė precizika taip suskaido ir perkrauna akademinės tapybos, pop-, soc- ir konceptualaus meno normas, kad atsiranda keistas vietinis kiborgas, sukurtas mišria technika. Nuo tokio kokteilio svaigsta galva, raibsta akys, formų jaukas vilioja į minčių spąstus. Tad po šį sudėtingą meno pasaulį keliaukime atsargiai, žingsnis po žingsnio.

Modernizmas atsisakė naratyvo, o šiuolaikinis menas verčia šifruoti koduotą turinį. Atsieti nuo pasakojimų, tie darbai nėra nei gražūs, nei negražūs. Tačiau jų forma tokia atraktyvi, kupina intelektualinės agresijos, kad neįmanoma tais darbais gėrėtis nesąmoningai - tariamas jų „formalizmas“ tuoj pat pažadina (savi)kritinę sąmonę.

Formos ir idėjų virtualizacija

Štai diptikas „Dvi formaliai dekoratyvios kompozicijos su geltonu kvadratu“ (2011) aiškiai demonstruoja savo modernistinius genus. Geometrinė forma (kvadratas) neutralioje kosminėje erdvėje - tai, be abejo, užuomina į Kazimiro Malevičiaus suprematizmą. Juoda sankryža su geltonu užpildu baltame fone - tai Pieto Mondriano tapybą mėgdžiojanti dizaino versija. Bet Znamierovskio rankose geometrinė abstrakcija tampa elektromagnetine banga, pateikta tarsi tapybos motyvas, pakrautas konceptualia energija. Modernizmo formų ir idėjų virtualizacija ir šio virtualumo materialus įforminimas yra, regis, viena aktualiausių šiuolaikinio meno tendencijų.

Siurrealistinis naratyvas ir archajiniai pasakojimai

Kitas šio menininko darbų aspektas pagrįstas tarsi siurrealistiniu naratyvu, kurį irgi galima apibūdinti kaip archajinį pasakojimo būdą. Įvairių daiktų, neretai susijusių su vietos specifika, sankaupos pateikiamos kaip koliažinis pasakojimas, suręstas trumpai ir aiškiai, tarsi pasakėčia su pamokymu.

„Materinis [gal materijos? - red.] triumfas“ (2015) vaizduoja iš plastilino nulipdytus robotą ir minkštą kryžių suprematistinėje erdvėje, kurioje irgi dominuoja bedvasė kryžiaus forma. Tai tipiškas menininko motyvas, kurį galima interpretuoti kaip XXI a. Lietuvoje atsigavusios bažnytinės propagandos kritiką. Kita vertus, kryžmos motyvas yra kilęs iš audimo technikos, o audimas, kaip žinome, glaudžiai susijęs tiek su rašto, tiek su kompiuterio išradimu. Robotas ir kryžius - tarsi avatarai, kurių kelias virtualioje, beorėje meno erdvėje ilgas, o likimas toks kaip pasakoje. Paveikslo centre, kryžiaus šešėlyje, autorius nutapė akių obuolius - tai šv. Liucijos atributas, simbolizuojantis akių šviesą (luce - šviesa), o gal viską matanti naujųjų technologijų akis.

Znamierovskio simbolizmas balansuoja tarp formos ir ikonologijos. Kartais nusveria forma („Rombo pavidalo kompozicija su dviem linijom“, 2010), kartais - ikonologija („Maironis-Janonis“, 2013, „Nauji rytojai“, 2014). Ikonologinė tendencija, regis, dominuoja pastarųjų metų darbuose, netgi projektuojama į ateitį („Svečiuose pas Šapoką“, 2030). Šios pakraipos kūriniuose Lietuvos istorija neretai konstruojama vanitas natiurmorto pavidalu.

Istorijos ir ideologijų refleksija

Paveikslas „Maironis-Janonis“ personifikuoja valstybingumo periodus, įvardytus ant knygų nugarėlių: „Maironis“ išreiškia romantinį tautiškumą, o „Janonis“ - socialistinę ideologiją. „Maironis“ slegia „Janonį“ buržuazinės santvarkos ir bažnytinio sentimentalumo svoriu. Ant knygų guli savadarbis Smetonos laikų pistoletas, šalia padėta viena kulka. Taigi, pasaka lengvai gali virsti kasdienybės tragedija. Tradiciniuose vanitas įvaizdžiuose kaukolė primindavo neišvengiamą gyvenimo ir jo malonumų baigtį, o čia šis ginklas primena, kaip formuojama istorinė sąmonė, nurodo ir kasdienybės pavojus, kylančius, jei ginklai laikomi namuose. Šunvyšnių šaka su keliomis nuodingomis uogomis Maironio-Janonio temą, t. t. „gėrio“ ir „blogio“ arba gyvenimo ir mirties kovą, perkelia į augalų pasaulį, kuriame intelekto dialektiką nustelbia chtoninė, nediferencijuota trukmė. Juodai purpurinė piksiliuotais raštais atausta antklodė paveikslo fone praeities rankdarbius susieja su skaitmeniniais vaizdais.

Znamierovskio tariamai „realistinės“ tapybos konceptualumas neretai materializuojasi objektuose ir instaliacijose, o šie trijų dimensijų daiktai gali vėl virsti tapybos motyvais, kurie yra tarsi realybės matricos. Toks pasakiškas virtualumas (virtimas ir atvirtimas) būdingas tiek skaitmeninei technologijai, tiek ir archajiniam stebuklų pasauliui.

Kitas variantas yra tai, ką vadinu „istoriniu natiurmortu“ („Keramika“, 2016). Rasti objektai - juodosios keramikos puodai muziejinėje vitrinoje - reprezentuoja XX a. Lietuvos istorijos periodus. Keramika ir istorinis žanras - jau vien tai paradoksas, apverčiantis „meno“ ir „amato“ hierarchiją, kuri, nors ir nustumta į pogrindį, tebėra gaji. Rankomis nulipdyta, pelenuose išdegta subtilios formos puodynė reprezentuoja agrarinę tarpukario Respubliką, kitaip tariant, originalą, „tikrumą.“ Kita vaza yra monumentalios formos, bet serijinės gamybos, asfalto spalvos - tai sovietinio meno kombinato 1980 m. produktas. Du vienodi neaiškios formos ir funkcijos vazonai - nupiginta Europos Sąjungos produkcija. Kiekvienas darbas turi savitą konceptą, konstatuoja, gal netgi propaguoja tam tikrą istorinę poziciją (mintis apie propagandą čia nėra atsitiktinė, nes Znamierovskio idėjų ir formų plakatinės raiškos šaltinis - lūžio kartos patirtis).

Socialinė kritika ir feminizmo tema

Vienas iš socialinės jo kritikos adresatų - feminizmo perversija Lietuvos visuomenėje. Feministinės savimonės trūkumą galima paaiškinti sovietine patirtimi, kai lyčių lygybė buvo deklaruojama, bet iš tikrųjų moterys buvo „lygesnės“ negu vyrai, todėl dirbo dvigubai - tarnyboje ir namuose, o jų triūsas abiejose vietose buvo nuvertinamas „per pusę.“ Dabar Lietuva vis lygiuojasi į Vakarus, kur feminizmas ne tik visuomenėje iškovojo moterims tam tikras teises, bet pakeitė ir šeimos dinamiką. Šių „reformuotų“ šeimų vaikai reliatyvią lyčių lygybę priima kaip savaime suprantamą, tad su tam tikra apatija. Lietuvoje dominuoja nesąmoninga patriarchalinė apatija ir nelygybė, nenuostabu, kad moterims taip retai skiriamos Nacionalinės premijos.

Znamierovskio darbai žadina feministinę sąmonę: „Kompozicija su seno feministo koja ir geltonu stačiakampiu“ (2012) griežtame modernistiniame fone anatomiškai vaizduoja kaulėtą giltinės koją, apautą aukštakulniu sekso darbininkės bateliu, „Kovo 9-oji“ (2013) primena dieną po sovietinės moterų šventės - žemyn galva nutapytas moters portretas tarsi kaukė ar vaza su žydinčia pavasarine gvazdikų puokšte. Tai embleminė kompozicija, kuri, tarsi lošimo korta, vaizduoja subordinacijos nepastovumą - čia, kaip ir lošime, tai, kas apačioje, gali akimirksniu atsidurti viršuje. Naujausias kūrinys šia tema - rastų objektų darinys „Feministės suknia namų ruošos darbams“ (1992-2015). Tai manekenas, apvilktas menininko senelės laidotuvių drabužiais, nepanaudotais pagal paskirtį, apjuostas senu sovietų milicininko diržu su gumine lazda, vadinamuoju „bananu.“ Kaip aiškiau pateikti visuomenės kritiką? Šio „seno feministo“ darbai puikiai atspindi moterų padėtį Lietuvoje.

Institucinė kritika ir meno lauko refleksija

Socialinė ir institucinė kritika šio autoriaus kūryboje eina koja kojon. Neatsitiktinai jo „miniretrospektyva“ surengta ne kur nors kitur, o dailininkės ir rašytojos Aistės Kisarauskaitės namų galerijoje-salone. Reprezentacinę parodos funkciją pakerta buitis, ready-made susipina su rakandais - namų gyvenimas atgaivina meno kūrinius, o šie įprasmina kasdienybę. Vaiko žaislai tampa instaliacija „Betarpiškas smurtas“ (2012) - tikėkimės, kad šis žaismingas ir protingas menas džiugina ir auklėja vaikus!

Parodos „svečiai“ - Donatas Srogis ir Kęstutis Šapoka - savo darbais asmeninę poziciją paverčia bendruomenine. Šio ratelio, besisukančio atokiau nuo šiuolaikinio meno centrų, veikla - asmeninis bendravimas, parodos, akcijos - nesiremia įsigalėjusiomis šiuolaikinio meno formomis ir institucijų nuostatomis. Priešingai - juos traukia tariamasis mažųjų istorijų „provincialumas“. Kai kurie šio nepastovaus sambūrio nariai kultivuoja savamokslišką naivumą, kiti - beformį saviveiklinį sarkazmą, bet Znamierovskio kūryboje šios ypatybės tampa referencijomis, preciziškai sustyguotomis į simuliakrus. Šio sambūrio iniciatorių - Znamierovskio ir Srogio - ankstyvąją veiklą dailėtyrininkas Šapoka yra apibūdinęs kaip „Lazdynų konceptualizmą“. Įdomu, kad ši paroda irgi vyko Lazdynų mikrorajono paribyje. Ar dar liko abejonių dėl to, kad parodos „vinis“ - institucinė kritika?

Kuratorės Aistės Paulinos Virbickaitės kalba, pasakyta per parodos atidarymą, ne tokia ilga, kaip Lietuvoje įprasta, bet ją sudaro kalbų, pasakytų per kitus atidarymus, citatos. Ji kritikuoja iškilmingą parodos atidarymo ritualą, kurio metu kalbos, nors ne apie meną, bet apie institucinę hierarchiją, primena publikai jos vietą, kuri, kalbėtojų manymu, yra meno institucijų galioje. Demokratinėje visuomenėje menas ir jo institucijos tarnauja publikai, nes nuo jos priklauso. Tad laikas ir mums pripažinti meno publikos nepriklausomybę, suteikti jai laisvę eiti prie meno ir meninink(i)ų be oficialių kalbų barjero. Tikėkimės, Znamierovskio ir Virbickaitės projektas - kuratorės atidarymo kalba, menininko grafiškai apipavidalinta tautiniais motyvais ir išspausdinta 7 meno dienose, - kartą ir visiems laikams sudainavo requiem tuščioms atidarymų kalboms...

Paroda yra įvykis tik tada, jeigu ji įsijungia į prasmių sklaidos lauką. „Introspektyvos 2“ pristatymas atokiai nuo išmintų meno takų yra apgaulingas - kaip elektros lizdas sienoje leidžia mums įsijungti į pasaulio elektros tinklą, taip ir Gintaras Znamierovskis yra įsijungęs į šiuolaikinio meno tinklą, kurio energiją nukreipia į vietinius reiškinius. Znamierovskio menas specifiškai atspindi savąjį laiką ir vietą, bet dar svarbiau tai, kad jis klibina mūsų gyvenimą kaustančius vietos ir laiko rėmus, istorinę viziją kurdamas iš vidaus - introspektyviai.

Šis menininko darbas, kaip ir daugelis kitų, kelia klausimus apie meno lauką, jo institucijas ir kritiką. Kęstutis Šapoka Gintarą Znamierovskį vadina lietuvių šiuolaikinio liaudies meno enfant terrible. Akivaizdu, kad nėra visai aišku, kaip vertinti ir, svarbiausia, kaip kalbėti apie šį menininką. Tam yra kelios priežastės. Pirma, jis net nebaigė Dailės akademijos! Po dviejų kursų atsisakė tęsti studijas pareiškęs, kad „tenai išmokti nieko nepavyko“. Antra - tiek jo ankstyvieji „Lazdynų konceptualizmo“ kūriniai, tiek tapybos darbai netelpa nė į vieną lietuviško meno lauko kartotekos stalčiuką. Trečia - galbūt dabartinį kritišką, o neretai ir pašaipų Gintaro santykį su oficialiuoju meno lauku galėjo suformuoti 1995 m. Šiuolaikinio meno centre išgirsti pasiūlymai neeksponuoti jo paveikslų grupinėje parodoje dėl jų „pornografinio“ pobūdžio, galbūt tai lėmė tų pačių dailėtyrininkų nenoras gilintis į tai, kas atrodo įtartina, nes nepažįstama. Svarbus rezultatas - menininkas, atvirai abejojantis lietuviškosios ekspresionistinės-koloristinės tapybos mokyklos verte ir kartais nebijantis kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio meno gyvenimo procesus ir veikėjus.

Motinystės ir moters tema

Ankstesniuose, 1990-1995 m. sukurtuose Znamierovskio paveiksluose dažna menininko, kūrėjo ar meno apskritai tema. Sukuriamas „Juodasis kvadratas“ ir „Tapymo menas“, demonstruojamas ironiškai erotiškas „Menininkių laisvalaikis“ ir plastmasinis „Meno pojūtis“. 2007 m. į kūrybą keletui metų įsiveržia „senos feministės“, o dailėtyros temą pradeda 2009 m. kūrinys „K. Šapoka prie monumento postmodernistams“. Vėliau sukuriami paveikslai „Dailėtyrininkė išsiplovusi galvą“ (2016) ir garsusis parodoje neeksponuojamas triptikas „Motinystė“ (2017), kurio apnuogintose figūrose galima atpažinti dvi žinomas dailėtyrines.

Vienas iš nedaugelio menininkų, kurio kūryboje taip įvairiapusiškai skleidžiasi moters tema, pasirodanti feminizmo kritikos pavidalu ar apsireiškianti ikonine moterimi-motina, ji - mūza, valdingoji baudėja, taip pat ir senstantis kūnas ar vėl tas įprastas seksualinis objektas. Čia galime justi ir komplikuotą paties autoriaus santykį, balansuojant tarp vyrų sukurtų stereotipų, besitęsiančių per visą dailės istoriją, juos suvokiant, išjuokiant, bet ir įžūliai liekant šių pažiūrų kaliniu, tik ragana, Salomėja, Atėnė ir t.t. pakeičiama abstraktesne feministe, o Marija, maitinanti kūdikėlį Jėzų, suvesta iki krūties su pieno lašu. Žodžiu, ištisas fejerverkas įvairių moters emanacijų. Kita vertus, galima rasti ir radikaliai priešingų kūrinių, kaip „Kompozicija su seno feministo koja ir geltonu stačiakampiu“ (2012), tiek savo pavadinimu, tiek vizualika aiškiai žengiančių šiuolaikybės žingsniais, tačiau Znamierovskio vaizdas nėra toks paprastas, jis skirtas apgauti, pačiupti ir traukt žiūrovą paskui save.

„Seno feministo koja“, nors primygtinai rodydama į lyties klausimą, iš tiesų brėžia jau kitą liniją, kur lygūs tiek vyrai, tiek moterys, - senatvės horizontalę. Senėjimo problematika irgi nėra dažna viešnia socialinius ir kitus klausimus, atrodo, taip mėgstančiame kelti šiuolaikiniame mene. Bent jau Lietuvos mene. Ši tema dar dramatiškesnė kitame paveiksle - „Rombo pavidalo kompozicijoje su dviem linijom“ (2010), kur nutapyta senos moters krūtis, tiesa, kiek ironizuojant, panaši į Salvadoro Dali nutįsusius laikrodžius. Jaunystės kultu paremtame sovietmetyje senatvės raukšlėmis išraižyti veidai, kaimo žmonių rankų fotografijos buvo kritikuojamos kaip neatitinkančios į šviesią ateitį žengiančios kovingos socializmo idėjos, dabar, „selebričių“ jaunystės kulto laikais, senukų rankos, aišku, yra kliše, tačiau lėto ėjimo į neišvengiamą pabaigą tema taip pat nėra dažna. Senas kūnas negražus, todėl sportas, dietos, plastikos chirurgija mus nuo to išgelbės, investuokime į savo gražią ateitį jau dabar! Kartais atrodo, kad mūsų visuomenėje senti yra tiesiog gėdinga. Nes mes - tik yranti materija, kam reikalinga išmintis?

Taigi,ėjimas į mirtį, mirtis yra dar viena linija, ši jau tikrai vertikalė, gražiai susikabinusi su prieš tai buvusia. Menotyrininkui, menininkui ir parodos svečiui Kęstučiui Šapokai skirtas antkapis, Znamierovskio įtaisytas ant prieškambario komodos šalia vaiko gumyčių plaukams ir kitų niekų, mano galva, nėra pats ryškiausias šios temos įkūnytojas. Mirtis slepiasi beveik kiekviename kūrinyje, tūno giliai po ironija ir mojuoja ginklais pačiame paviršiuje - apsivilkusi pagrabine menininko močiutės suknele („Suknelė feministei namų ruošos darbams“, 1992-2016), ji ramstosi katalikiškais kryžiais, tūno po suartais arimais.

Nacionalizmo kritika. Dar viena visai nedažnai mūsų lietuviškame meno lauke pasitaikanti tema, čia Znamierovskiui tam tikra prasme antrinti galėtų nebent rašytojo Andriaus Jakučiūno tekstai-utopijos. „Maironis-Janonis“ (2013), kiti klasikų veikalai, taip ir vaizduojami sunkių nepatrauklių knygų pavidalu, tautinės juostos ir suraikyta juoda duona, elementorius ir begalė ginklų atrodo jau ne kaip ironija, bet mūsų pačių rankomis sukurta bedvasė šovinistinė distopija („Nauji rytojai“, 2014).

Taigi, distopija. Vaikiškas čiulptukas (soskė), įspraustas Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose („Kovo 9-oji“, 2013), kitas - pakabintas ant kasteto-durtuvo („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su kvadratu“, 2015), asocijacijų grandine prikabinti prie Marijos Teresės Rožanskaitės Madonos, laikančios automatą („Lietuvos partizanė Sofija Butėnaitė (Ramunė)“, 2004). Galima sakyti, kad Znamierovskio fotorealistinė tapysena, spalvinė gama remiasi į šios menininkės kūrybą tarsi pratęsiant tiek jos raiškos, tiek tam tikrą turinio tradiciją. Kūdikiai-lėlės, žiūrintys į sieną (jiems prieš nosį priberta spalvotų piliulių ir pristatyta ryškiaspalvių buteliukų su sintetiniais skysčiais), gali būti tikru distopijos pavyzdžiu, tačiau taip pat neleidžia užmiršti Rožanskaitės „Laidotuvių“ (1981) ir „Gimimo“ (1983) ar instaliacijos Užsienio reikalų ministerijoje Berlyne „Lėlės stebėtojos“ (2000).

Taip, ji nėra tas modernizmo simbolis, kurį nuolat vartoja, juo remiasi, dievina, studijuoja, nekenčia ir savo kūryboje išjuokia Znamierovskis, visai kaip ir moterį. Menininko vėliava - suprematizmas. Kaip ir viskas - pateikiama karingai, tačiau taip pat ir abejingai, lyg bravūriškai netikint, bet ginant radikalias vertybes tik todėl, kad jos keistos. Šiaip sau.

Znamierovskio paveiksluose erdvės problema sprendžiama taip pat savaip - ji yra, tik visai nedidelė, viskas lyg sutalpinta mažose itin negiliose dėžutėse. Jokių tolumų, žvilgsnis beveik iš karto atsiremia į galinę sieną, išskyrus gal vieną diptiko „Nenumaldomas siautulys“ (2010) dalį su nutapytais niūriais suartais laukais. Šiek tiek gelmės supa ir Radžvilo portretą, bet tikrai jis puikiai telpa savo tamsos dėžutėje. Pokalbyje Znamierovskis kategoriškai neigė konstruojąs savo paveikslus, tačiau vis dėlto šie pačių skirtingiausių personažų, dalių, geometrinių formų rinkiniai mažytėje paveikslo scenoje ryžtingai atlieka pasirinktus vaidmenis. Netgi galėčiau teigti, kad tai yra asambliažai, tik pertapyti Gintaro Znamierovskio. Tačiau vėlgi, kaip teigia pats menininkas, tai, ką mes pirmiausia matome kūrinyje, yra tik interfeisas, skirtas pagauti žiūrovą ir po to jau jį nepastebimai veikti taip, kaip numatyta autoriaus.

Nuobodulio menas ir egzistencinė refleksija

Pagyvenusi su socialinės bei kitokios kritikos prisodrintais, aktyviais ir aštriadančiais, aštriaspalviais paveikslais (taip pat rūbų modeliavimo, fotografijos, keramikos ir instaliacijos kūriniais) drįstu teigti, kad Znamierovskis yra nuobodulio menininkas. Ne nuobodulio estetikos, taip nagrinėtos Agnės Narušytės, bet to jos minimo egzistencinio nuobodulio, besislepiančio po beveik macho išore. Šio pasaulio materijos triumfą autorius rodo kaip visiškai nykų, apgailėtinos yra ir mūsų pastangos bei aistros, idėjos, kuriomis tikime - tuščiavidurės, beprasmės. Ir tik galima nujausti, kad menininkas turi omenyje kažkur ten, už viso ko paslėptas kitas vertybes. Tik nujausti, nes paveiksluose to nėra. Gimimas, augimas, mirtis - štai tie dalykai, mus įkalinantys mažose dėžutėse be jokio gylio. Čia net nėra laiko - gimimas ir mirtis menininkui tėra konstantos, o ne procesai. Be abejo, begalinio nuobodulio pasaulyje negali būti jokių procesų.

Vienas parodos išskirtinumų tas, kad joje kritiška pozicija išsakoma garsiai ir aiškiai. Jonas Mekas vizualiųjų menų centras (Malūnų g.) tampa erdve, kurioje menininkas kalbasi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, - sakau, - o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo.

Aptariamos Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčios schemos, lyg slapti karkasai, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius. Znamierovskio paveiksluose viską laikančios ir sujungiančios, dažniausiai juodos Pieto Mondriano linijos, kartais virstančios katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais - Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių.

Meistriškumas ir hiperrealizmas

Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėjus iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t.

tags: #gintaras #znamierovskis #motinyste

• Vėjo malūnėliai krikštynoms
• Hitlerio kelias į valdžią ir jo gimimo data
• Kūdikio momenėlių priežiūra
• Kaip užregistruoti naujagimį
• Vasaros džiaugsmai