Šv. Juozapas, Švenčiausiosios Motinos ir Viešpaties Išganytojo kilniausiojo žmogiškumo sergėtojas ir globėjas, yra vienas svarbiausių ir labiausiai garbinamų Bažnyčios šventųjų, Visuotinės Bažnyčios globėjas. Jo garbinimo tradicija patyrė įvairiausių suvokimo pokyčių, transformacijų, kol galutinai įsitvirtino tikinčiųjų širdyse. XIX ir XX amžiai atnešė visiško aiškumo, pašalindami nesuvokimo rūką, ir atskleidė šio asmens reikšmę išganymo istorijoje.
Šv. Juozapas buvo kilęs iš karališkos Dovydo giminės. Jis buvo dailidė, labai religingas ir gero būdo, tačiau amatas rodo, kad jis nebuvo turtingas. Vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos - Mato ir Luko. Šiam teisuoliui iš Dovydo giminės teko Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus tėvo vaidmuo. Jėzus vadino save Juozapo sūnumi ir klausė jo kaip tikro tėvo. Bažnyčia ypač gerbia Juozapą kaip globėją, nes pats Dievas paskyrė jį savo šeimos sergėtoju. 1859 m. sausio 30 d. Pijus IX įteisino nuolatinį jo kultą, o 1870 m. gruodžio 8 d. savo dekretu Quemadmodum Deus paskelbė jį Visuotinės Bažnyčios globėju. Juozapo kultas paplitęs visame pasaulyje.
Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, ir kai ji tapo nėščia, viešai jos neišsižadėjo, saugodamas nuo negailestingo žmonių pasmerkimo. Evangelistas nori pabrėžti, kad prieš žydų teisę Juozapas buvo Švenčiausiosios Motinos vyras - moteris tuo laiku faktiškai negalėjo gyventi be vyro, nesusilaukdama didelių nepatogumų ir socialinių trukdžių. Kad Juozapas tikrai nebuvo Marijos vyras, aiškiai liudija Evangelijos pasakojimas apie stebuklingą Išganytojo Prasidėjimą iš Šventosios Dvasios ir visa iš to kylanti Bažnyčios doktrina. Juozapas yra Dievo Apvaizdos numatytas žmogus, kuriam patikėta neapsakomo turto, paties Viešpaties Išganytojo ir Marijos - gyvosios Šventyklos, kuri pagimdė Mesiją, globa ir apsauga. Juozapas yra Apvaizdos skirtasis vyras, taip pat nuolankus ir kuklus šio slėpinio, kurį sudaro pati Dievo Šventybė Kristuje Jėzuje ir Švenčiausiosios Mergelės ypatingas nekaltumas, tarnas.
Pirmiausia apie Juozapą skaitome, kad jis buvo teisus. Juozapo teisumas - tai Senosios Sandoros tautos teisumas, kuris reiškia gyvenimą vienybėje su Jahve, gyvuoju Izraelio Dievu, ištikimai laikantis Jo ir išrinktosios tautos Sandoros. Teisumas - tai pranašų reikalavimų realybė: būti arti Viešpaties širdimi, ne tik išore. Juozapas įgyvendino tą Izraelio troškimą, kuris per ištikimybę Sandorai su Viešpačiu buvo nukreiptas į ateisiantį Mesiją, į Tą, kuris yra Gelbėtojas. Juozapas yra ir paties Izraelio tikrosios dvasios reiškėjas, toks jis tampa priimtinas Dievui įsitraukti į didelio pažadų Izraeliui išpildymo istoriją. Taigi Juozapas yra ir tas, kuris patiria Abraomui kadaise duotų pažadų išpildymą, jis taip pat gyvena tikėjimu kaip Abraomas ir per tai tampa labai arti slėpinio, kuriame išsipildo Dievo Abraomui duoti pažadai. Taip arti, kad tampa tinkamas įsitraukti į patį šio slėpinio artumą.
Apie Juozapą žinoma nedaug. Daugiausiai apie jį kalbama apokrifuose, ypač Jokūbo Protoevangelijoje (V-VI a.): kai ant jo lazdos nutūpęs balandis - Šv. Juozapas paprastai vadinamas dailide; Evangelijoje pagal Matą (13, 55) graikiškai sakoma tekton, t. y. „statytojas”: dabar sakytume - statybininkas, dailidė. Po Jėzaus vaikystės ir paauglystės, dažnai vaizduojamos „Šventosios Šeimos” ikonografijoje ir glaustai paminėtos Evangelijoje pagal Luką: Jis buvo jiems klusnus” (2,51), - žinių apie Juozapą Evangelijose nėra; tikėta, jog mirštantį jį labai stiprino Dievo Motina ir Jėzus, todėl Juozapas, labiau nei kuris kitas šventasis, yra prašomas lengvos mirties.
Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris custos (8) apie Juozapą rašo: „Dievas pašaukė šv. Juozapą tarnauti Jėzui ir jo pasiuntinystei per savo tėvystę: šitaip jis visada prisideda prie didelės Atpirkimo paslapties ir iš tikrųjų yra Išganymo tarnas”.
Šv. Bernardinas Sienietis (1380-1444) taip rašė apie šv. Juozapo kultas paplitęs visame pasaulyje. Nuo 1624 m. jis yra Kanados globėjas; Monrealyje stovi didelė jo šventovė. Beveik ant visų jos altorių užrašyta: Ite ad Joseph, „Eikite pas Juozapą”. Biblijoje tai Jokūbo žodžiai apie savo sūnų Juozapą, kuris buvo parduotas į Egiptą ir vėliau išgelbėjo ir šią šalį, ir savo šeimą, bet jie tinka ir dabar, nes norima pasakyti, kad tas, kuris kreipiasi į Juozapą, nelieka nuviltas.
Nuo 1956 m. Juozapas minimas dar ir gegužės 1 d. kaip amatininkas: per šią darbo žmonių šventę krikščionys darbininkai šlovina jį kaip pavyzdį ir globėją, nes jis savo triūsu padėdavo Marijai su Jėzumi ir Dievo Sūnų išmokė žmogiškų darbų. Juozapas yra daugybės kompanijų, brolijų, kongregacijų bei lombardų globėjas; 1963 m. sausio 18 d. Jonas XXIII paskelbė jį Kanados globėju; nuo 1665 m. jis globoja Bohemiją, 1914 m. gegužės 14 d. Pijus X ir 1935 m. gruodžio 11d. Pijus XI šią globą atnaujino; nuo 1675 m. Juozapas globoja Austriją; 1678 m. rugpjūčio 17 d. Inocentas XI paskelbė jį misijų Kinijoje globėju, o 1957 m. kovo 19 d. Juozapas yra šeimos tėvų globėjas, o kadangi dėl ypatingų savo vedybų turėjo susilaikyti, tai globoja ir viengungius. Jo prašoma lengvos mirties ir nuginti mirties baimę, benamiai jo meldžia stogo virš galvos, o tremtiniai - padėti grįžti į tėvynę. Norintieji išsaugoti skaistybę ir nugalėti instinktus, po drabužiais nešiodavo „šv. Juozapo raištį”.
Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, jis vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi, o lazda, kurią visada laiko rankoje, ir išvaizda nusižiūrėta iš apokrifų, kuriuose jis vaizduojamas senas. Pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda. Šis iš Senojo Testamento paimtas simbolis primena, kad Mozės laikais Dievas skyrė vyriausiuoju kunigu Aaroną - tai jo lazda pražydo migdolo žiedais ir vedė migdolo vaisius; pražydusi lazda rodo Dievo „pasirinkimą”. Apokrifuose yra aprašyta stebuklų, dėl kurių būtent Juozapas tapo Marijos vyru; tų pasakojimų yra kelios versijos; tačiau visiems bendra tai, kad kunigai kvietę visus ateiti į Šventyklą su savo lazdomis - tas, kurio lazda pražysianti, būsiąs išrinktas (taip parašyta Jokūbo Protoevangelijoje, Pseudomato Evangelijoje, armėniškoje Vaikystės evangelijoje, Marijos Gimimo Knygoje, Dailidės Juozapo istorijoje. Migdolo žiedai priskirti Juozapui ne tik todėl, kad saldus migdolo, graikiškai amigdale, branduolys kietame kevale yra tarsi brangenybė nesudaužomame kiaute; hebrajiškas žodis saked, t. y. „migdolas”, labai panašus į žodį šakad - „saugoti”, o Juozapas kaip tik ir saugojo Mariją ir Jėzų. Pražydusi lazda gali būti aliuzija į apokrifuose aprašytą epizodą, kai gundydama Juozapą piktoji dvasia pasišaipė, esą greičiau jo sausa lazda pražysianti, nei jis patikėsiąs, kad jo žmonos motinystė esanti iš Dievo, - ir lazda pražydo. Lazda primena skeptrą (skeptron žodis graikiškai ir yra „lazda”), o skeptras savo ruožtu kelia minčių apie galią ir jėgą, karaliaus valdžią (Juozapas buvo iš karaliaus Dovydo giminės), gamtos jėgų valdymą ir stebuklingąją burtininkų lazdelę; taigi ji - valdžios ir jėgos simbolis. Ikonografijoje yra ir lelija, reiškianti tyrumą, skaistybę ir, prisimenant lauko lelijas iš palyginimo (Mt 6,28), - visišką atsidavimą Dievo valiai; balandis, susijęs su vestuvėmis, labai retas: vienas iš nedaugelio Juozapo paveikslų su balandžiu ant pražydusios lazdos yra Florencijoje, Šventojo Kryžiaus bažnyčios Baroncelli koplyčioje. Du balandžiai yra atnaša per pirmąjį Jėzaus apsilankymą Šventykloje.
F. ir G. Vaidotas Žukas, „Vaikas ant tėvo nugaros. Kristus su Juozapu“ (1986 m.). Žinome, kad jis buvo paprastas dailidė (plg. Mt 1, 55), susižadėjęs su Marija (plg. Mt 1, 18; Lk 1, 27); „teisus“ vyras (Mt 1, 19), visada pasirengęs vykdyti Dievo valią, apreikštą jo Įstatymu (plg. Lk 2, 22. 27. 39) ir per keturis sapnus (plg. Mt 1, 20; 2, 13. 19. 22). Po ilgos ir varginančios kelionės iš Nazareto į Betliejų jis išvydo Mesiją, gimusį tvarte, nes kitur „jiems nebuvo vietos“ (Lk 2, 7). Jis išdrįso priimti Įstatymo numatomą Jėzaus tėvystę ir davė jam angelo apreikštą vardą: „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Kaip žinome, senovės tautose suteikti vardą asmeniui ar daiktui reiškė jo priklausomybę, panašiai Pradžios knygos pasakojime elgėsi Adomas (plg. Pr 2, 19-20). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo Juozapas drauge su jo motina šventykloje paaukojo kūdikį Viešpačiui ir su nuostaba klausėsi Simeono paskelbtos pranašystės apie Jėzų ir Mariją (plg. Lk 2, 22-35). Siekdamas apsaugoti Jėzų nuo Erodo, jis apsigyveno Egipte kaip svetimšalis (plg. Mt 2, 13-18). Grįžęs į tėvynę įsikūrė nuošaliai, mažame nežinomame Nazareto kaime Galilėjoje - o iš ten, kaip buvo sakoma, „nebuvo kilęs joks pranašas“, „ar gali būti kas gero?“ (plg. Jn 7, 52; 1, 46) - toli nuo savo gimtojo miesto Betliejaus, taip pat nuo Jeruzalės, kur stovėjo šventykla.
Po Dievo Motinos Marijos jokiam kitam šventajam popiežių Magisteriume neskiriama tiek vietos, kiek jos sužadėtiniui Juozapui. Mano pirmtakai su gilesne įžvalga aptarė tą žinią, kurią Evangelijose perteikia negausūs duomenys, siekdami išryškinti jo kertinį vaidmenį išganymo istorijoje. Palaimintasis Pijus IX paskelbė Juozapą „Katalikų Bažnyčios Globėju“[2], garbingasis Pijus XII pristatė jį kaip „Darbininkų Globėją“[3], o šventasis Jonas Paulius II - kaip „Atpirkėjo Globėją“[4]. Todėl minint 150 metines nuo tada, kai palaimintasis Pijus IX 1870 m. gruodžio 8 d. paskelbė Juozapą Katalikų Bažnyčios Globėju, norėčiau, pasak Jėzaus, „burna kalbėti tai, ko pertekusi širdis“ (plg. Mt 12, 34) ir pasidalyti su jumis keliais asmeniniais apmąstymais apie šį ypatingą asmenį, tokį artimą kiekvienam iš mūsų savo žmogiškumu. Šis troškimas vis augo per kelis praėjusius pandemijos mėnesius. Mus ištikus krizei, galėjome patirti, jog mūsų gyvybė „yra susijusi su kitais žmonėmis ir priklauso nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse. Jie nepatenka į naujausių šou sceną, tačiau, be jokios abejonės, lemtingus mūsų istorijos puslapius rašo būtent jie: gydytojai, slaugės ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, sergančiųjų prižiūrėtojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuolės ir daugybė kitų, supratusių, kad niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis <…>. Kiek daug žmonių nesėdami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek tėvų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniais gestais padeda vaikams iškęsti dabartinę krizę, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įpročius, drąsina žvelgti į priekį ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui“[6]. Šventąjį Juozapą visi gali matyti kaip žmogų, kuris yra nepastebimas savo kasdieniu, diskretišku ir paslėptu buvimu, rasti jį kaip užtarėją, pagalbininką ir vadovą sunkiomis akimirkomis. Šventasis Juozapas mums primena, kad žmonės, kurie atrodo gyvenantys slaptoje arba yra „antraeiliai“, atlieka neprilygstamą vaidmenį išganymo istorijoje.
1. Šventojo Juozapo didybė yra tai, kad jis buvo Marijos sužadėtinis ir Jėzaus tėvas. Kaip toks, pasak šv. Šv. Žvelgiant į jo vaidmenį išganymo istorijoje, šventasis Juozapas yra tėvas, kuris visada buvo mylimas krikščioniškosios liaudies, tai liudija faktas, kad visame pasaulyje jam dedikuota daug bažnyčių; daugybė vienuolinių institutų, brolijų ir bažnytinių grupių semiasi įkvėpimo iš jo dvasingumo ir nešioja jo vardą; nuo amžių jo garbei skiriama nemažai pamaldumo apraiškų. Kiekvienoje maldaknygėje galima rasti maldų šventajam Juozapui. Žmonių pasitikėjimas šventuoju Juozapu apibendrinamas pasakymu „ite ad Joseph“, kuris siejamas su badmečiu Egipte, kai žmonės prašė faraono duonos, o jis atsakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“ (Pr 41, 55).
2. Juozapas matė, kaip Jėzus diena iš dienos augo „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Išganymo istorija išsipildo, kai „nematant jokios vilties <…> patikima viltimi“ (plg. Rom 4, 18) per mūsų silpnybes. Pernelyg dažnai manome, jog Dievas remiasi tik tuo, kas mumyse gera ir pergalinga, o iš tikrųjų dauguma jo planų įgyvendinama per mūsų silpnybes ir nepaisant jų. Paulius sako: „Kad neišpuikčiau [dėl nepaprastų apreiškimų], man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Piktasis mus įtaigoja žvelgti į savo trapumą neigiamai, o Šventoji Dvasia iškelia tai į dienos šviesą su švelnia meile. Švelnumas yra geriausias būdas paliesti mumyse tai, kas trapu. Rodymas pirštu į kitus ir jų teisimas labai dažnai parodo mūsų negebėjimą vidujai priimti savo pačių silpnumo, savo trapumo. Tik švelnus gailestingumas apsaugo mus nuo kaltintojo darbų (plg. Apr 12, 10). Todėl svarbu susitikti su Dievo gailestingumu, ypač Sutaikinimo sakramente, patiriant tiesą ir švelnumą. Paradoksalu, bet netgi piktasis gali mums pasakyti tiesą, tačiau tai daro siekdamas mus pasmerkti. Tačiau žinome, kad iš Dievo kylanti tiesa mūsų nesmerkia, bet mus priima, apkabina, paremia ir mums atleidžia. Tiesa visuomet pasirodo mums kaip gailestingas tėvas iš evangelinio palyginimo (plg. Lk 15, 11-32): jis išeina mūsų pasitikti, grąžina orumą, iš naujo pastato mus ant kojų, iškelia mums puotą sakydamas: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (plg. Dievo valia, jo istorija, jo planas įgyvendinamas ir per Juozapo nuogąstavimą. Juozapas mus moko, kad tikėjimas į Dievą reiškia taip pat tikėti, jog jis gali veikti ir per mūsų baimes, mūsų pažeidžiamumą, mūsų silpnumą. Jis taip pat moko mus gyvenimo audrose nebijoti atiduoti Dievui savo valties vairo.
3. Dievas apreiškė savo išganymo planą Marijai, panašiai ir Juozapui jis apreiškė savo planus per sapnus. Per pirmąjį sapną angelas padeda jam išspręsti svarbią dilemą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20-21). Jis nedelsdamas atsiliepia: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“ (Mt 1, 24). Kitame sapne angelas liepia Juozapui: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Juozapas pakluso nedvejodamas ir nesvarstydamas, kokie sunkumai jo laukia: „Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Egipte Juozapas pasitikėdamas ir kantriai laukė iš angelo žadėtos žinios, kad galėtų grįžti į savo šalį. Tačiau grįždamas „išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Evangelistas Lukas savo ruožtu pasakoja, kaip Juozapas leidosi į ilgą ir varginančią kelionę iš Nazareto į Betliejų, kad pagal ciesoriaus Augusto gyventojų surašymo įsakymą užsirašytų mieste, iš kurio buvo kilęs. Neviešo gyvenimo slaptumoje Nazarete, Juozapo mokykloje, Jėzus išmoko vykdyti Tėvo valią. Ta valia tapo jo kasdieniu maistu (Jn 4, 34). Net sunkiausiu savo gyvenimo momentu Getsemanėje jis pasirinko vykdyti Tėvo, o ne savo valią[16], tapo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).
4. Juozapas priėmė Mariją nekeldamas išankstinių sąlygų. Jis pasitiki angelo žodžiais. „Dėl savo širdies kilnumo, jis pajungia meilei tai, ko išmoko iš Įstatymo. Šiandienos pasaulyje, kuriame moterų atžvilgiu akivaizdžiai vykdoma psichologinė, žodinė ir fizinė prievarta, Juozapas pasirodo kaip pagarbus ir jautrus vyras, kuris, nors neturėdamas visos informacijos, apsisprendžia už Marijos reputaciją, kilnumą ir gyvenimą. Mūsų gyvenime pasitaiko nemažai įvykių, kurių prasmės nesuprantame. Mūsų pirmoji reakcija dažnai būna nusivylimas ir maištas. Juozapas atideda šalin savo svarstymus užleisdamas vietą tam, kas vyksta; nors tai jam atrodo slėpininga, jis tai priima, imasi atsakomybės ir susitaiko su savo istorija. Juozapo dvasinis gyvenimas mums rodo ne aiškinimosi, bet priėmimo kelią. Tik per priėmimą ir susitaikinimą galime įžvelgti platesnę istorijos perspektyvą, jos gilesnę prasmę. Juozapas nėra pasyviai rezignuojantis žmogus, jis veikia drąsiai ir tvirtai. Per priėmimą mūsų gyvenime pasirodo tvirtumo dovana, kurią gauname iš Šventosios Dvasios. Jėzaus atėjimas tarp mūsų yra Tėvo dovana, kad kiekvienas galėtų susitaikinti su savo konkrečios istorijos tikrove, net jeigu jos iki galo nesupranta. Tai, ką Dievas sakė mūsų šventajam: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok“ (Mt 1, 20), Jis, atrodo, kartoja ir mums: „Nebijokite!“ Turime atidėti šalin savo pyktį bei nusivylimą ir be jokios pasaulietiškos rezignacijos, bet su viltingu tvirtumu padaryti vietos tam, ko nesirinkome, kas vis dėlto egzistuoja. Taip priimdami gyvenimą mes esame įvedami į paslėptą prasmę. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas gali prasidėti iš naujo nuostabiu būdu, jei rasime drąsos išgyventi jį taip, kaip mums sako Evangelija. Ir nesvarbu, jei viskas, atrodo, krypsta į blogą pusę, jei kai kurie dalykai dabar nebesugrąžinami. Dievas gali pražydinti gėles tarp uolų. Čia vėl grįžta krikščioniškasis realizmas, kuris nieko neatmeta iš to, kas egzistuoja. Slėpiningame ir neaprėpiamame tikrovės sudėtingume glūdi būties prasmė su savo šviesa ir šešėliais. Todėl apaštalas Paulius sako: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). O šventasis Augustinas priduria: „ir tai, kas vadinama blogiu (etiam illud quod malum dicitur)“[19]. Anaiptol nenorime manyti, kad tikėjimas reiškia lengvus paguodžiančius sprendimus. Juozapo atvirumo nuostata ragina mus priimti kitus žmones neišskiriant nė vieno, tokius, kokie jie yra, ypač rodant meilę silpniesiems, nes Dievas pasirenka tai, kas silpna (1 Kor 1, 27), jis yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Ps 68, 6), taip pat įsako mylėti svetimšalius[20].
5. Tikro vidinio išgydymo pirmasis etapas yra savo istorijos priėmimas, suteikiant vietos taip pat tam, ko gyvenime nepasirinkome; vis dėlto tam reikia dar vieno svarbus bruožas - kūrybingos drąsos. Ji pasireiškia ypač tuomet, kai susiduriame su sunkumais. Sunkumų akivaizdoje galima sustoti ir pasitraukti arba stengtis susidoroti su jais. Skaitant „vaikystės Evangelijų“ pasakojimus ne kartą kyla klausimas, kodėl Dievas nesiėmė veikti tiesiogiai ir aiškiai. Tačiau Dievas veikia per įvykius ir žmones. Juozapas yra žmogus, per kurį Dievas rūpinasi atpirkimo istorijos pradmenimis. Jis yra tikras „stebuklas“, per kurį Dievas išsaugo Kūdikį ir jo motiną. Dangus veikia pasitikėdamas to žmogaus kūrybinga drąsa: atvykęs į Betliejų ir nerasdamas vietos, kur Marija galėtų gimdyti, jis pritaiko tam tvartą ir sutvarko jį taip, kad tai taptų kuo svetingesnė vieta į pasaulį ateinančiam Dievo Sūnui (plg. Lk 2, 6-7). Paviršutiniškai skaitant tuos pasakojimus visuomet susidaro įspūdis, jog pasaulis priklauso nuo stipriųjų ir galingųjų malonės, tačiau Evangelijos „geroji naujiena“ atskleidžia, kad, nepaisydamas žemiškųjų valdovų arogantiškumo ir prievartos, Dievas visada randa būdų įgyvendinti savo išganymo planą. Taip pat mūsų gyvenimas kartais atrodo pernelyg priklausomas nuo stipriųjų malonės, bet Evangelija mums sako, kad Dievas visada geba išsaugoti tai, kas svarbu, jei tik pasinaudojame ta pačia kūrybine drąsa kaip dailidė iš Nazareto. Tai yra ta pati kūrybinė drąsa, kokią parodė paralitiko bičiuliai, kurie jį, norėdami parodyti Jėzui, nuleido pro stogą (plg. Lk 5, 17-26). Sunkumai nesustabdė jų drąsos ir atkaklumo. Jie buvo įsitikinę, kad Jėzus gali išgelbėti ligonį: „Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ (19-20 eil.). Jėzus vertina kūrybingą tikėjimą, su kuriuo tie žmonės stengėsi atgabenti pas jį savo sergantį bičiulį. Evangelija nepateikia jokių žinių, kaip ilgai Marija su Juozapu ir Vaiku liko Egipte. Tačiau tikrai jiems reikėjo valgyti, rasti namus, darbą. Nereikia daug vaizduotės, kad galėtume užpildyti tai, ką Evangelija šia tema nutyli. Šventoji Šeima turėjo dorotis su konkrečiomis problemomis kaip ir visos kitos šeimos, kaip daugelis mūsų brolių ir seserų migrantų, kurie ir šiandien verčiami nelaimių ir bado stato pavojun savo gyvybę. Evangelijoje pažymima, jog visos scenos, kuriose veikia Juozapas, baigiamos tuo, kad jis keliasi, pasiima Kūdikį ir jo motiną ir daro tai, ką Dievas jam liepė (plg. Mt 1, 24; 2, 14. 21). Visagalio Dievo Sūnus ateina į pasaulį kaip silpnutis kūdikis. Jam reikia Juozapo, kuris jį gintų, saugotų, globotų, ugdytų. Dievas pasitiki šiuo žmogumi, panašiai kaip juo pasitiki Marija, kuri mato, kad Juozapas ne tik siekia išgelbėti jos gyvybę, bet ir visada rūpinsis ja ir kūdikiu. Šia prasme šventasis Juozapas negali nebūti Bažnyčios Globėju, nes Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, o tuo pat metu Bažnyčios motinystėje glūdi Marijos motinystė[23]. Šis Kūdikis vėliau pasakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taigi kiekvienas stokojantis, kiekvienas vargstantis, kiekvienas kenčiantis, kiekvienas mirštantis, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas kalinys, kiekvienas ligonis yra „tas Kūdikis“, kurį Juozapas ir toliau globoja. Todėl šventojo Juozapo šaukiamasi kaip nelaimingųjų, stokojančių, tremtinių, kenčiančiųjų, vargstančiųjų ir mirštančiųjų globėjo. Būtent todėl Bažnyčia negali nemylėti mažiausiųjų, nes Jėzus jiems teikė pirmenybę, pats tapatinosi su jais. Iš Juozapo turime mokytis to paties rūpinimosi ir atsakomybės: mylėti Kūdikį ir jo motiną; mylėti sakramentus ir gailestingąją meilę; mylėti Bažnyčią ir vargšus.
6. Ryšys su darbu yra vienas iš šventajam Juozapui būdingų aspektų, kuris pabrėžiamas nuo popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. Šventasis Juozapas buvo dailidė, kuris dorai dirbo, kad išlaikytų savo šeimą. Darbas tampa dalyvavimu pačiame išganymo darbe, galimybe pagreitinti Dievo karalystės atėjimą, plėtoti savo gebėjimus ir savybes atiduodant juos visuomenės bei bendruomenės tarnystei. Darbas tampa galimybe ne ne tik siekiant savirealizacijos, bet pirmiausia ir įgyvendinant pamatinės visuomenės ląstelės - šeimos tikrovę. Bedarbystės paliesta šeima dar stipriau patiria sunkumus, įtampas, skaldymosi grėsmes, taip pat iš beviltiškumo kylančią ir neviltį didinančią suirimo pagundą.
Šv. Juozapas - vienas svarbiausių Bažnyčios šventųjų. Jis buvo Švenčiausiosios Motinos ir Viešpaties Išganytojo kilniausiojo žmogiškumo sergėtojas ir globėjas. Dėl šių priežasčių šv. Juozapas yra vienas labiausiai garbinamų šventųjų, tačiau apie jį turime labai nedaug duomenų. Susitelkime ties Evangelijos pagal Matą, kurios pasakojime apie Kristaus gimimą Juozapas iš tiesų yra centre, liudijimu apie Juozapą. „Jokūbui gimė Juozapas - vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi - Mesiju.“ (Mt 1, 17) Juozapo kaip Marijos vyro statusas yra ne šeimos kaip prigimtinės bendruomenės, bet teisės realybė. Juozapas yra teisus vyras, visada pasirengęs vykdyti Dievo valią. Jis dalyvavo pranašų žodžių išsipildyme, nes Kristus vyko į Egiptą, kad savo žmogiškojo gyvenimo keliu pakartotų Išėjimo iš Egipto, kur išrinktoji tauta kadaise vergavo, tikrovę ir kad tai taptų pirmavaizdžiu būsimojo Jo Perėjimo per mirtį į Prisikėlimą dėl visos žmonijos.
Šv. Juozapas yra taip pat ir visiškos ištikimybės maldai ir aktyvaus veikimo žmogus. Jis visada klauso Dievo balso, tačiau visada aktyviai imasi darbo. Jo nepadarius, galėjo ištikti didelė tragedija. Šv. Juozapas yra tas, kuris klauso Dievo žodžio ir labai racionaliai, praktiškai realizuoja jį, įgyvendindamas pagal realybės principą ir ieškodamas tinkamiausio būdo įvykdyti Viešpaties valiai.
Po šio pasakojimo Evangelija nutyla apie Juozapą. Yra daroma prielaida, kad jis jau buvo miręs tada, kai Jėzus pradėjo vykdyti savo viešąją veiklą. Žinome, kad Juozapas buvo dailidė. Šio kuklaus izraelito namų aplinkoje, kur vyko kasdienis ir kiekvieno žmogaus kasdienybei artimas gyvenimas, brendo ir augo Švenčiausiojo Išganytojo žmogiškasis buvimas, gaubiamas Švenčiausiosios Motinos artumo. Kaip šio slėpinio Globėjas, Juozapas yra be galo artimas Bažnyčiai. Juk Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir Šventosios Dvasios buveinė. Šventosios Dvasios pripildytą slėpinį, kuris egzistavo Švenčiausiojoje Mergelėje iki ir ypač po Jėzaus Įsikūnijimo ir kurio ypatingas dalininkas buvo Jėzus per savo dieviškumą, per Šventąją Dvasią įsikūnijęs Tėvo Sūnus, Amžinasis Tėvo Žodis, amžiais egzistuojantis Dievo Trejybėje kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Per šį buvimą Juozapas tampa esantis ir arti Naujosios Sandoros Tautos, kuri kyla iš Kristaus mirties ir Prisikėlimo, jis priartėja prie jos taip, kaip ir Švenčiausioji Motina tampa artima Bažnyčios slėpiniui per savo ypatingą artumą Kristui, iš kurio meilės žmonijai slėpinio ji ir kyla. Juozapo figūra, be to, yra ir vyskupystės pirmavaizdis. Kaip Juozapas buvo pašauktas būtent nuolankaus tarno statusu tarnauti neapsakomo kilnumo tikrovei, kuri buvo Jėzus su Marija ir turėjo iš šeimos galvos šiam tikslui įgyvendinti skirtas galimybes, taip pat ir vyskupo asmuo Viešpaties yra šaukiamas su Juozapui būdinga ištikimybe Viešpaties valiai tarnauti didžiajam Kristaus slėpinio tapsmui žmonijoje ir žmonių grupėse ir turi tam visas Viešpaties suteiktas galias bei kompetenciją.
Šv. Juozapo garbinimo tradicija patyrė įvairiausių pokyčių. Nuo II amžiaus populiarėja apokrifiniai raštai. Bažnyčios tėvų epochoje siekiama apvalyti nuo klaidingų įsitikinimų ir kultų. III amžiuje Origenas aiškino apie šv. Juozapo teisumą. IV amžiuje Kirilas Jeruzalietis, šv. Kromancijus, šv. Ambroziejus mąstė apie Švč. M. Marijos mergystę, santuoką su šv. Juozapu. Šv. Jeronimas veikale prieš Helvidijų pristatė šv. Juozapą, kaip skaistume gyvenantį asmenį. Nuo IX iki XIV amžiaus vystėsi šv. Juozapo kultas Rytų Bažnyčios tradicijoje. Vakarų Bažnyčioje šv. Juozapo kultas stiprėjo.
1870 m. gruodžio 8 dieną Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija išleido dekretą, kuriame aiškiai išsakytas popiežiaus Pijaus IX sprendimas paskelbti šv. Juozapą visuotinės Katalikų Bažnyčios globėju. Oficiali šv. Juozapo minėjimo liturginiame kalendoriuje diena - kovo 19 - iki tol turėjusi šventės statusą, įgavo iškilmės statusą. Praėjus devyniolikai metų 1889 m. vasarą, rugpjūčio 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Quamquam pluries, kurioje atkreipė dėmesį į keletą svarbių šv. Juozapo asmens savybių, bei paskatino gilesnes juozapologijos studijas ir norą pažinti jo asmenį. Leonas XIII pristatė šv. Juozapą kaip gyvenimo modelį su modernizmo iššūkiais besidorojančiai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui. Šia enciklika popiežius Leonas XIII pirmasis iš popiežių nubrėžė aiškias šv. Juozapo asmens ir indėlio į pasaulio išganymo istoriją, žmogaus atpirkimą, dalyvavimą įsikūnijimo slėpinyje, buvimą Švč. M. Marijos vyru ir Jėzaus tėvu teologinių studijų gaires.
Kaip Biblinė Senojo Testamento istorija mums pasakoja, Jėzus - Mesijas yra tas, kurį daugybė karalių, pranašų ir visa išrinktoji tauta troško išvysti, jo laukė ištisus šimtmečius, o šv. Bažnyčiai reikėjo artimo ir paprasto pavyzdžio, žmogaus, kuris galėtų tapti vedliu kiekvienam krikščioniui jo kasdienybėje patiriamuose išbandymuose ir sunkumuose. Žmogus, kuris ištvermingai susidorojo su persekiojimais, tremtinio dalia, nepritekliumi - buvo šv. Dėl to ypatingo šv. Juozapo nuolankumo ir sutikimo dalyvauti Dievo veikime, Dievo plano išsipildyme, pasaulio išganymo istorijoje ir dėl tos ypatingos malonės ir garbės tapti Dievo Sūnaus tėvu, Bažnyčia visada ypatingai gerbė šv. Juozapą ir kreipdavosi į jį garbindama drauge su Švč. M. Marija, Dievo Motina, o ypač tada, kada prispausdavo įvairiausi sunkumai. Liaudies pamaldumo praktikose aptinkame per amžius keliaujančias pamaldumo tradicijas, atskirose vyskupijose ir parapijose pasireiškusias ypatinga meile ir pagarba šv. Juozapo asmeniui ir aiškiu suvokimu, kad jis yra globėjas visų, kurie patenka į keblias situacijas ar patiria sunkumus.
Katalikų Bažnyčia XIX amžiuje susidūrė su modernizmo epochos iššūkiais, jaunosios kartos moralės žlugimu ir kitais sunkumais keitusiais tuometinių visuomenių veidus. Tokiame istoriniame sociokultūriniame kontekste Bažnyčiai reikėjo artimo ir paprasto pavyzdžio, žmogaus, kuris galėtų tapti vedliu kiekvienam krikščioniui jo kasdienybėje patiriamuose išbandymuose ir sunkumuose. Žmogus, kuris ištvermingai susidorojo su persekiojimais, tremtinio dalia, nepritekliumi - buvo šv. Juozapas.
Šv. Juozapo atributai: Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, ikonografijoje jis vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi. Pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda.
