Surogatinė motinystė - tai vienas iš nevaisingumo gydymo metodų, kai kūdikį porai išnešioja ir pagimdo „pakaitinė“ arba „surogatinė“ mama. Ši tema apipinta daugybe diskusijų, etinių dilemų ir teisinių klausimų, kurie įvairiose šalyse vertinami skirtingai.
Kas yra surogatinė motinystė?
Surogatinė motinystė - tai nevaisingumo gydymo metodas, kai kūdikį porai išnešioja ir pagimdo „pakaitinė“ arba „surogatinė“ mama. Skiriamos dvi pagrindinės surogacijos formos:
- „Grynoji“ arba nėštumo surogacija: Moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį porai, kuri negali susilaukti vaikų dėl tam tikrų priežasčių. Šiuo atveju kūdikiui pradėti naudojamos genetinės poros lytinės ląstelės (kiaušialąstės ir spermijai). Po pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje sukurti embrionai perkeliami į surogatinės mamos gimdą. Tokiu atveju kūdikis ir jį nešiojanti moteris genetiniais ryšiais nėra susiję. Gimęs kūdikis teisiškai yra genetinės poros vaikas.
- Kita surogacijos forma: Surogatinė mama apvaisinama poros, norinčios vaiko, partnerio sperma. Tokiu atveju surogatinę mamą ir vaisių sieja genetinis ryšys. Dėl neapibrėžto teisinio reguliavimo duomenų apie šios rūšies surogatinę motinystę yra mažai.
Istoriškai, pavyzdžiui, Biblijoje aprašytas atvejis su tarnaitės pagimdytu vaiku poniai „ant kelių“, faktiškai buvo surogatinės motinystės forma.
Surogatinė motinystė Lietuvoje
Lietuvoje surogatinė motinystė nėra įteisinta. Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad mūsų šalyje nėra teisės aktų, reglamentuojančių šią praktiką. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte numatomas tik pagalbinis apvaisinimas tarp sutuoktinių. Tai reiškia, kad bet kokie bandymai viešai siūlyti ar ieškoti surogatinės motinos Lietuvoje yra neteisėti ir gali būti sankcionuojami. Pavyzdžiui, įtartinas skelbimas, kuriame ieškota surogatinės mamos už 5000 USD, buvo greitai pašalintas.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už prekybą žmonėmis (147 str.) ir vaiko pirkimą arba pardavimą (157 str.), kas netiesiogiai draudžia ir atlygintinę surogaciją.
Teisinis ir etinis surogatinės motinystės reguliavimas pasaulyje
Situacija surogatinės motinystės srityje pasaulyje yra labai nevienoda. Kai kuriose šalyse ši praktika yra leidžiama ir reglamentuojama, kitose - griežtai draudžiama, o dar kitose - teisiniame lauke egzistuoja spragos.
Šalyse, kur surogatinė motinystė yra leidžiama:
- Jungtinė Karalystė: Leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuojama.
- JAV: Teisinis reguliavimas skiriasi priklausomai nuo valstijos. Laisvai leidžiama Vakarų Australijoje, Naujajame Pietų Velse, Australijos sostinės teritorijoje.
- Graikija: Leidžiama altruistinė surogacija, tačiau būtinas teismo leidimas, siekiant užtikrinti surogatės teises ir jos laisvą apsisprendimą.
- Baltarusija, Kazachstanas, Rusija: Grynoji surogacija leidžiama ir taikoma.
- Ukraina, Indija, Čekija, Pietų Afrika: Leidžiama atlygintinė surogacija. Ukraina ir Indija yra populiarios „vaisingumo turizmo“ kryptys.
- Izraelis: Leidžiama bet kokios rūšies surogacija, tačiau visos sutartys turi būti patvirtintos teisme ir specialaus komiteto.
- Armėnija, Kirgizija: Įstatymai numato, kad surogatinės motinos neturi teisės atsisakyti atiduoti kūdikį, jei sudarytas susitarimas.
- Gruzija: Surogatinė motinystė yra legali ir aiškiai reglamentuojama, surogatinei motinai nenumatytos motinystės teisės.
Šalyse, kur surogatinė motinystė yra draudžiama arba griežtai ribojama:
- Lenkija, Austrija: Surogatinė motinystė uždrausta.
- Vokietija: Baudžiamoji atsakomybė numatyta tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei.
- Italija: Griežčiausiai baudžiama už surogaciją; subjektu pripažįstami tarpininkai, klinikos ir gydytojai.
- Prancūzija: Tarpininkai pripažįstami kaip nusikalstamos veikos subjektai.
- Šveicarija: Surogatinė motinystė nelegali.
- Portugalija: Baudžiamoji atsakomybė numatyta ir surogatei.
Pasaulinė statistika ir tendencijos:
- 1970 m. nevaisingų porų skaičius pasaulyje siekė 5%, o šiais laikais - 10-15% (kai kuriais duomenimis, net virš 30%).
- Dirbtinio apvaisinimo metodas pirmą kartą taikytas 1978 m. Didžiojoje Britanijoje, o pirmasis kūdikis išnešiotas surogatinės motinos gimė 1986 m.
- Europos Tarybos ataskaita rodo, kad 98-99% tarptautinių surogacijos atvejų yra komerciniai.
Argumentai „už“ ir „prieš“ surogatinę motinystę
Surogatinė motinystė yra kontraversiškas metodas, keliantis daugybę diskusijų.
Argumentai „už“:
- Medicininės priežastys: Surogatinė motinystė gali padėti moterims, neturinčioms gimdos (dėl įgimtos anomalijos ar chirurginio pašalinimo), patiriančioms daugkartinius persileidimus, ar turinčioms sunkių ligų, kurioms nėštumas keltų pavojų gyvybei.
- Galimybė susilaukti vaikų: Tai suteikia viltį nevaisingoms poroms turėti genetiškai susijusį vaiką.
Argumentai „prieš“ ir su tuo susijusios problemos:
- Surogatinės motinos teisės: Surogatinė mama gali nenorėti atiduoti vaiko genetinei porai.
- Nesveiko vaiko atsiradimas: Jei gimsta nesveikas vaikas, gali kilti klausimas, kas prisiims atsakomybę - genetinė pora ar surogatinė mama.
- Komercinė surogacija ir išnaudojimas: Kyla etinis klausimas dėl atlygio surogatinei motinai. Yra didelė rizika, kad socialiai silpnos moterys gali būti išnaudojamos, o komercinė surogacija gali prilygti prekybai žmonėmis ar vaikais.
- Psichologinės pasekmės: Nėra pakankamai duomenų apie vaikų, gimusių surogatinėms motinoms, ilgalaikę sveikatos ir psichologinę būklę, taip pat apie surogacijos įtaką surogatinės mamos ir genetinės poros psichologijai.
- Vaiko tapatybė: Surogatinė motinystė gali komplikuoti vaiko supratimą apie savo kilmę, kai jis turi biologinę, genetinę ir augintojos motinas.
- Prieštaravimas moralei ir normoms: Kai kurie kritikai teigia, kad surogacija prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms normoms ir moralei.
Kas dažniausiai tampa surogatinėmis mamomis?
Genetinės poros dažnai pačios susiranda surogatines motinas. Dažnai tai būna „altruistinė“ surogacija, kai:
- Giminaitės: Sesuo - seseriai (35%), sesuo - brolienei (20%), podukra - pamotei (5%).
- Draugės: Draugė - draugei (15%).
- Iš specializuotų organizacijų (altruistinė): (25%).
Surogatinės motinystės naudojimas dėl karjeros ar socialinių priežasčių nėra pateisinamas ir gali lemti socialiai silpnų moterų išnaudojimą.
Dirbtinio apvaisinimo reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo sritis nėra pakankamai sureguliuota. Nors Civilinio kodekso 3.154 straipsnis numato, kad dirbtinio apvaisinimo tvarką reglamentuoja kiti įstatymai, iki šiol nėra priimtas specialus Dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Dabartinis reglamentavimas remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris atsilieka nuo šiuolaikinės medicinos mokslo ir praktikos.
Įstatymų projektai dėl pagalbinio apvaisinimo Seime svarstyti ne kartą, tačiau iki šiol nepriimti. Skirtingi projektai siūlė tiek liberalesnį (leidžiantį donoro lytinių ląstelių donorystę, embrionų šaldymą), tiek konservatyvesnį (ribojantį apvaisinimą tik sutuoktiniams, draudžiantį embrionų šaldymą) reguliavimą.
Didelė dalis Lietuvos šeimų (apie 15-20%) susiduria su nevaisingumo problema, tačiau tik nedidelė dalis jų (apie 2%) kreipiasi dėl pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kurias šiuo metu teikia tik privačios medicinos įstaigos pagal ne visiškai aiškų reglamentavimą.
Surogatinė motinystė, kaip ir dirbtinis apvaisinimas apskritai, kelia daugybę moralinių ir etinių klausimų, kuriuos kiekviena šalis sprendžia savaip, atsižvelgdama į savo kultūrinius, socialinius ir teisinius ypatumus. Didėjantis nevaisingumo paplitimas pasaulyje ir technologijų pažanga skatina ieškoti sprendimų, tačiau svarbiausia išlieka žmogaus orumo, teisių ir gerovės užtikrinimas visais šiais procesais.
tags: #surogatine #motinyste #lenkijoje
