Vaikų globos sistema, ypač posovietinėse šalyse, susiduria su daugybe iššūkių. Lietuvai ieškant geriausių sprendimų, svarbu pasimokyti iš kitų šalių patirties, ypač tų, kurios sėkmingai įgyvendino globos pertvarką. Gruzija ir Moldova, priklausančios Rytų Europos kaimynystės šalių blokui, pateikia ryškių pavyzdžių, kaip per trumpą laiką tūkstančiai vaikų gali rasti tikrus namus.
Gruzijos pertvarkos sėkmės istorija
Nors Gruzija globos pertvarkos idėją puoselėjo jau 2005 metais, aktyvių veiksmų imtasi tik 2008 metais. Impulsą davė karinis konfliktas su Rusija ir UNICEF susirūpinimas dėl vaikų siuntimo į didelius globos namus. Tuo metu Gruzijos valstybinėse didelėse globos įstaigose gyveno vos keliais šimtais vaikų daugiau nei dabar Lietuvoje. Nusprendusi spręsti valstybės globojamų vaikų gerovės klausimą, Gruzija globos pertvarką statė ant dviejų pagrindinių ramsčių: didelių globos namų uždarymo ir skaidymo (deinstitucionalizacijos) bei alternatyvų jiems kūrimo.
Į platų alternatyvų sąrašą buvo įtrauktas ne tik šeimyniškų bendruomenių ir mažų grupinių namų (iki 10 vaikų) kūrimas, bet ir bendruomeninių paslaugų tinklo ir sistemos, padedančios išvengti šeimų atskyrimo, formavimas. Galiausiai patvirtinta, kad maži grupiniai namai, primenantys dideles šeimas, vaikų gyvenamąja vieta gali tapti tik tada, kai grąžinimas šeimai, įvaikinimas ar globa neatitinka vaiko interesų.
Viename svarbiausių pertvarkos dokumentų - 2008-2012 metų Nacionaliniame Vaiko Veiksmų Plane - numatyti ir kiti pertvarkos sėkmei būtini darbai. Nutarta, jog privaloma stiprinti šeimų pasirengimą ir norą globoti, didinti valstybės finansuojamų dienos globos centrų ir profesionaliai parengtų socialinių darbuotojų skaičių.
Tam, kad būtų užtikrintas reformos vykdymo tempas ir viskas vyktų skaidriai, į proceso stebėjimą ir vertinimą įsitraukė ne tik suinteresuotos ministerijos, bet ir dvišaliai donorai, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos. Tokia didžiulė pertvarka, atrodo, turėtų judėti lėtai, bet didžiulis noras veikti ir įrodyti, jog tai gali būti padaryta gerai ir per trumpą laiką, vaisių davė jau po 3-4 metų.
Skaičiai kalba patys už save. Vaikų skaičius globos institucijose sumažėjo nuo 4100 (2005 metais) iki 915 (2011 metais). Su valstybės ir donorų pagalba, apytiksliai 70 proc. šių jaunųjų globos institucijų gyventojų planuota sugrąžinti šeimoms, o likę 30 proc. rastų vietą įtėvių, globėjų šeimose, arba mažuose grupiniuose namuose. Kurti tokius planus pirmiausiai leido pozityvi statistika, susijusi su augančiu globėjų skaičiumi - 2011 metais užregistruoti 479 apsiėmimo globoti atvejai, o 2005 metais jų buvo tik 129.
USAID, Gruzijos Darbo, sveikatos ir socialinių reikalų ministerija ir UNICEF sutaria, kad reformos rezultatus galima vadinti ne tik matomais, bet ir dramatiškais. Naujausiais turimais duomenimis (2012 pabaiga), didelėse globos institucijose gyvenančių vaikų skaičius buvo sumažintas nuo 4000 iki 250, o iš prieš pertvarką veikusių 41 globos namų liko tik 5. 2010-2012 metais mažų grupinių namų skaičius išaugo nuo 15 (2010) iki 45 (2012) - juose apsigyveno apie 350 vaikų.
Per 12 mėnesių tarpą iki šio atskaitos momento, net 33 procentai iš globos institucijas palikusių vaikų grįžo pas savo tikrąsias, biologines šeimas. Tai padėjo paskatinti ir nuo 2010 metų valstybės dvigubai padidintas vadinamasis „susivienijimo paketas“ - vaiką susigrąžinusioms šeimoms skiriama mėnesinė 50 dolerių išmoka, sveikatos draudimas ir, jei yra poreikis, galimybė naudotis nemokamomis dienos centro paslaugomis.
Moldova: iš internatų į šeimas
Moldova reformos kelią pradėjo netrukus po to, kai 1993 metais tapo Jungtinių Tautų nare - tuomet pradėtas kurti Vaikų gerovės veiksmų planas. Gairės globos institucijų reformai ir integruotų socialinių paslaugų plėtrai patvirtintos 2007-2012 metams. Vaikų grąžinimas į tikrąsias, biologines šeimas Moldovoje buvo derinamas su bendruomenės teikiamų socialinių paslaugų plėtra. Siekta, kad iš naujo integruoti vaikai gautų nuolatinį dėmesį - grįžtų į namus, eitų į vietines mokyklas ir kartu su tėvais nuolatos jaustų socialinių darbuotojų dėmesį ir pagalbą.
Vyriausybės patvirtintoje Vaikų globos įstaigų reformoje ambicingiausias tikslas buvo sumažinti ne šeimoje gyvenančių vaikų skaičių 50 proc., reorganizuoti globos institucijas ir padėti problemiškose šeimose gyvenantiems vaikams. Nors tokie tikslai neatrodė realistiški, 2013 metais UNICEF, Moldovos vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų pateiktas reformos įvertinimas privertė suklusti visus.
Iki 2012 metų vidurio, Moldovos globos institucijose gyveno 54 proc. mažiau vaikų nei 2007 metais. Pasiekti tokius unikalius rezultatus padėjo vietinės valdžios įsitraukimas į reformą ir užsibrėžtų tikslų vykdymas bei nevyriausybinių organizacijų indėlis teikiant reikalingas paslaugas. O iš pastarųjų didžiausią reikšmę turėjo parama ir pagalba įtėviams, pagalbinės įrangos vaikams su negalia parūpinimas, motinos ir kūdikio prieglaudų kūrimas ir galimybė vaikams dalyvauti naujos sistemos kūrime.
Tiesa, sričių, kuriose, tęsiant globos pertvarką, dar reikia pasistengti, taip pat nemažas. Nepaisant to, kad institucijas paliko tiek daug vaikų, didelių globos įstaigų sumažėjimas nėra toks žymus - iš 2007 metais veikusių 67 globos institucijų tebeveikia net 57. Be to, dauguma namus vėl turinčių vaikų grįžo pas tikrąsias savo šeimas, o įtėvių atsirado vos keli šimtai - apytiksliai 270. Taip pat problemų kilo ir su finansais - lėšos, sutaupytos uždarius 10 didelių globos įstaigų, nebuvo perduotos bendruomeninių ir šeimyninio tipo paslaugų kūrimui; visus atsiradusius išteklius panaudojo likusios didelės globos institucijos.
Lietuva mokosi iš gerųjų ir blogųjų praktikų
Dėl gerųjų praktikų ir pavyzdžių, ko reiktų nedaryti, gausybės Lietuvos globos reformos vykdytojams „nebereikia išradinėti dviračio“. Dėl to pirmieji reformos žingsniai jau paženklinti aktyvaus bendradarbiavimo tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu ženklais. Pamatę, jog tiksliai įvertinti vaikų poreikiai ir išnagrinėta esama situacija - tai kelias į sėkmę, šiuo klausimu kartu dirbti su Socialinės ir Darbo apsaugos, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijomis nusprendė ir Nevyriausybinių organizacijų taryba bei Lietuvos savivaldybių asociacija.
Pertvarkos koordinatorė Daina Urbonaitienė iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) akcentuoja, kad Gruzijos pavyzdys Lietuvai gerai žinomas ir su jos vykdytojais aktyviai dalijamasi patirtimi. „Gruzija nepanaikino ir neišvengė vaikų globos namų kaip tokių, tačiau išskaidė juos į mažus grupinius namus. Toks buvo šalies pasirinkimas po karinio konflikto su Rusija, kai JAV pasiūlė dideles investicijas. Globos pertvarka tuomet tapo valstybiniu prioritetu. Mūsų tikslai - labai panašūs. Prioritetai išsidėsto taip: šeimos, šeimynos ir maži grupiniai namai“, - Lietuvos ir kitų valstybių globos pertvarkos panašumus vardijo SADM Šeimos ir bendruomenių departamento direktoriaus pavaduotoja.
Kalbėdama apie kitų šalių patirtis ir pavyzdžius, ministerijos atstovė pabrėžė, kad svarbiausia žiūrėti ne tik į gerasias patirtis, bet ir domėtis kitų valstybių klaidomis. Vienas vertingiausių bendradarbiavimo aspektų - kolegų iš užsienio noras kalbėti ir apie padarytas klaidas. „Mes mokomės ir iš kaimynų klaidų. Planuojant mūsų pertvarką buvo analizuojama daug užsienio pavyzdžių. Gerai, kad kolegos dalinasi ir tuo, kokios klaidos buvo padarytos, kad mes jų nekartotume. Nes štai drastiškas globos įstaigų uždarymas, nesukūrus naujos sistemos, yra labai žalingas sprendimas. Pavyzdžiui, Bulgarijoje jie padarė būtent taip - uždarė globos namus, bet nesukūrė sistemos ir tie vaikai, ypač kūdikėliai, atsidūrė ligoninėse, nes šeimos ir toliau nebuvo suinteresuotos juos įvaikinti ar globoti. Todėl sakome, jog labai svarbu turėti veikiančią naują sistemą, o tik tada uždarinėti esamas globos įstaigas. Geriausia taip visą pradinę situaciją pirmiausiai išnagrinėti“, - jau išmoktas ir pertvarkos vykdymą palengvinančias pamokas vardijo D. Urbonaitienė.
Lietuvos globos sistemoje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, esant svarbioms priežastims, turi teisę kreiptis dėl vaiko laikinosios priežiūros nustatymo. Nuo 2024 m. liepos 1 d. Lietuvos globos sistemoje pradėjo veikti nuolatinio globotojo institutas, kuriuo siekiama, kad kuo daugiau vaikų, likusių be tėvų globos, augtų šeimose.
Vilniaus rajone, 2024 m. lapkričio 28 d. duomenimis, buvo 209 globojami vaikai, laikinai netekę tėvų globos. Iš jų laikinoji globa paskirta 48-iems, o nuolatinė globa - 161-am nepilnamečiui. Šeimoje globojamų vaikų buvo 158, socialinės globos įstaigose - 51. Šiuo metu šeimoje gyvena apie 76 proc. globojamų vaikų, socialinės globos įstaigose - apie 24 proc.
Vilniaus rajono savivaldybė yra įsigijusi 5 namus, kuriuose savo veiklą šeimyniniu principu vykdo šeiminiai namai. Šiandien ten apgyvendinti ir globojami 33 vaikai, o 2024 metais devyni vaikai grąžinti į šeimas. Nuo 2024 m. lapkričio 15 d. Vilniaus rajono globojamiems jaunuoliams buvo pradėta teikti palydėjimo paslauga, kuria siekiama užtikrinti jaunuolio prisitaikymą prie socialinės aplinkos, ugdant jo gebėjimus spręsti kylančias socialines bei kitas problemas ir taip palengvinti jaunuolio socialinę integraciją bendruomenėje.
Taip pat svarbu paminėti, kad 2024 m. Vilniaus rajone atidaryti pirmieji savivaldybės įsteigti grupinio gyvenimo namai (GGN), skirti asmenims su intelekto ar psichikos negalia. Įgyvendinant bendrą projektą, jau pastatyti du GGN bei Dienos užimtumo centras su socialinėmis dirbtuvėmis.
Vaikų dienos centrai suteikia saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai gali ugdyti socialinius įgūdžius, gauti emocinę paramą ir užsiimti prasminga veikla. Kasmet daugėja savivaldybių, kurios skiria vis didesnį dėmesį ir finansavimą vaikų dienos centrams.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys akcentuoja, kad Gruzijoje, Armėnijoje ar Azerbaidžane vaikų globos namų nėra, žmonės nesupranta, kas tai yra. Jis kelia klausimą, ar tūkstančiai vaikų turėjo patekti į globos namus Lietuvos ekonominio pakilimo laikotarpiu. Jis pabrėžia, kad Didžiojoje Britanijoje, norint paimti vaiką iš šeimos, būtinas daugelio specialistų pritarimas, o pirmiausia šeima įspėjama. Net atėmus vaikus nuolat siekiama, kad jie bendrautų su gimdytojais, ir į šeimas po metų ar dviejų ten sugrįžta 70-80 proc. vaikų.
Jo nuomone, kelios skandalingos šeimyninių vaikų globos namų istorijos, kai vaikai buvo paimti dėl savanaudiškų paskatų, neturėtų sukompromituoti geros idėjos. Būsimas globėjas turi lankyti mokymus, psichologų konsultacijas, įrodyti, kad sugebės susitvarkyti su jausmu, jog tai "ne mano vaikai", o juo labiau, mokės padėti vaikams, turintiems emocinių ir elgesio sutrikimų.
Vaikų globos įstaigų darbuotojai pastebi, kad globos namuose augantis vaikas turi menkavertiškumo jausmą, todėl stengiasi įsitvirtinti gyvenime pačiais netinkamiausiais būdais. Giliai širdyje mano, kad yra blogesni už kitus, jaučiasi niekam tikę, apvogti ir tikisi, kad "moralinę žalą" jiems privalo atlyginti visuomenė. Kai paklausi, apie ką svajoja, dažniausiai paaiškėja, jog jie neturi svajonių, nes visi sako, kad jiems bus sunku ką pasiekti.
Dėl gerųjų praktikų ir pavyzdžių, ko reiktų nedaryti, gausybės Lietuvos globos reformos vykdytojams „nebereikia išradinėti dviračio“. Drastiškas globos įstaigų uždarymas, nesukūrus naujos sistemos, yra labai žalingas sprendimas. Pavyzdžiui, Bulgarijoje jie padarė būtent taip - uždarė globos namus, bet nesukūrė sistemos ir tie vaikai, ypač kūdikėliai, atsidūrė ligoninėse, nes šeimos ir toliau nebuvo suinteresuotos juos įvaikinti ar globoti. Todėl sakome, jog labai svarbu turėti veikiančią naują sistemą, o tik tada uždarinėti esamas globos įstaigas.
tags: #suinteresuotos #salys #vaiku #globos #namuose
