Piktžolės - tai nekultivuojami augalai, augantys dirbamuose laukuose ir bergždynuose. Dauguma jų yra autotrofai, turintys žalius lapus ir šaknis, todėl aktyviai konkuruoja su kultūriniais augalais dėl maisto medžiagų, vandens ir saulės šviesos.
Pagal augimo vietą piktžolės skirstomos į dvi pagrindines grupes. Dirbamų žemių, tokių kaip pasėliai, pūdymai, sėtinės pievos ir kultūrinės ganyklos, piktžolės vadinamos segetinėmis. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 270 rūšių. Kita grupė - ruderinės piktžolės, kurios auga bergždynuose: kiemuose, šiukšlynuose, patvoriuose, pakelėse, geležinkelio pylimų. Lietuvoje jų yra apie 150 rūšių.
Piktžolių klasifikacija apima ir jų gyvenimo trukmę. Jos skirstomos į trumpaamžes (vienamečių ir dvimečių) ir daugiametes. Daugiametės piktžolės pasižymi tuo, kad jų požeminiai organai gali gyvuoti trejus metus ir ilgiau. Šios piktžolės dauginasi ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviškai - šakniastiebiais, šaknų pumpurais ir atžalomis, palaipomis, stiebagumbiais ar svogūnėliais. Tai leidžia joms greitai plisti ir atsinaujinti.
Kalbant apie kilmę, piktžolės gali būti vietinės (apofitai) arba atvežtinės (antropofitai). Atvežtinės piktžolės, dar vadinamos kenofitais, atsirado Lietuvoje naujaisiais amžiais, o senosios atvežtinės (archeofitai) - dar iki 1500 metų. Kai kurios piktžolių rūšys pasiekia įspūdingą aukštį. Pavyzdžiui, I aukšto piktžolės, tokios kaip tuščiosios avižos, dirvinės pienės ar dirvinės smilguolės, gali gerokai viršyti kultūrinių augalų aukštį.
Piktžolių naikinimo priemonių sistema yra sudaryta atsižvelgiant į jų biologinę ir agronomianę klasifikaciją. Biologinė klasifikacija remiasi piktžolių gyvenimo trukme, jų vegetatyvinio dauginimosi ir mitybos būdais. Agronominė klasifikacija atsižvelgia į piktžolių aukštį, būdus, kuriais jos plinta, ir jų išsidėstymą dirvoje. Toks kompleksinis požiūris leidžia efektyviau kovoti su šiais nepageidaujamais augalais.
Lietuvoje pirmąją knygą apie piktžoles ir jų naikinimą, pavadinimu "Piktžolės ir jų naikinimas", parašė K. Vaisgamtis (K. Skabeika) dar 1913 metais. Tai rodo, kad šios problemos aktualumas pastebėtas jau seniai.
Norint sėkmingai valdyti piktžolių populiaciją, svarbu suprasti jų biologines savybes ir plitimo mechanizmus. Tai leidžia pasirinkti tinkamiausias agrotechnines, mechanines ar chemines kovos priemones, kurios būtų kuo mažiau kenksmingos aplinkai ir kultūriniams augalams.
