Robertas Boilis (R. Boyle) - viena ryškiausių asmenybių XVII amžiaus moksle, laikomas naujosios chemijos ir naujojo atomizmo pradininku bei tikslaus eksperimentinio metodo kūrėju. Jo darbai ir idėjos padėjo pamatus moderniajai chemijai, o jo paties gyvenimas ir moksliniai tyrinėjimai yra įdomus pavyzdys, kaip derinti mokslą, religiją ir filosofiją.
Robertas Boilis gimė 1627 m. sausio 25 d. Lismoro pilyje, Airijoje. Jis buvo turtingo ir įtakingo Airijos didiko, Korko grafo, keturioliktasis, paskutinis vaikas. Jo vaikystė ir jaunystė buvo kupina privilegijų: jis mokėsi prestižinėje Itono mokykloje, o sulaukęs 12 metų buvo išsiųstas tęsti mokslus į Ženevą, Šveicariją. 1644 m. grįžęs į Angliją, Boilis paveldėjo didelį turtą, kuris leido jam visiškai atsiduoti moksliniams tyrinėjimams.
Didelį įspūdį jam padarė garsaus italų astrononomo ir fiziko Galileo Galilei darbai bei anglų filosofo Francis Bacon mintys apie eksperimentinio mokslo svarbą. Tai paskatino jį pradėti pirmuosius, dar mėgėjiškus, fizikos ir chemijos tyrinėjimus. Boilis taip pat gilinosi į teologiją, nes buvo auklėtas religingai. Jis visą gyvenimą liko giliai tikintis, rašė teologijos darbus ir manė, kad mokslas bei religija papildo vienas kitą: mokslas atskleidžia pasaulio darną, kurioje jis įžvelgė Dievo tikslingumą, tačiau gamtos reiškiniai vyksta pagal tikslius dėsnius, Dievui tiesiogiai nesikišant.
1654 m. Robertas Boilis persikėlė gyventi į Oksfordą, kuris tuo metu buvo svarbus Anglijos mokslo centras. Čia jis įkūrė puikią chemijos ir fizikos laboratoriją, kuri tapo jo mokslinės veiklos epicentru.
Boilis garsėjo kaip grynas eksperimentatorius, mažai besidomintis matematika ir jos metodų beveik netaikantis savo darbuose. Susipažinęs su Otto von Guericke bandymais su išretintu oru, Boilis pats ėmėsi detalių tyrimų šia tema. Jo pastangos vainikuotos veikalo „Nauji mechaniniai fizikos eksperimentai, nagrinėjantys oro stangrumą ir jo poveikį" (1660 m.) išleidimu, kuris tapo reikšmingu mokslo įvykiu. Šiame veikale jis aprašė nuoseklius tyrimus su įvairiais slėgiais ir įrodė, kad pV = const yra bendras dujų dėsnis. Šis dėsnis vėliau buvo pavadintas Boilio ir Marioto dėsniu, nors prancūzų abatas Edme Mariotte panašius bandymus atliko 15 metų vėliau ir mažesniu tikslumu, be to, savo veikale visai neminėjo Roberto Boilio.
Vienas svarbiausių Roberto Boilio interesų buvo chemija. 1661 m. pasirodė jo garsusis veikalas „Chemikas skeptikas", kuris davė pradžią naujajai chemijai. Šiame darbe jis iš esmės patobulino chemijos prietaisus ir aparatūrą, pradėjo naudoti kolbas ir mėgintuvėlius su gradavimo vienetais. Svarbiausia, kad jis atsisakė Aristotelio keturių pirminių pradų bei alchemijos trijų elementų ir pradėjo vartoti cheminio elemento sąvoką.
Didžiausias Roberto Boilio nuopelnas - nuoseklus atomų hipotezės taikymas chemijoje ir fizikoje. Nors atomais kaip abstrakčia filosofijos sąvoka jau buvo svarstę Galileo Galilei, René Descartes ir Pierre Gassendi, būtent Boilis pirmasis ėmė nagrinėti juos kaip fizikinę realybę. Jis suvokė, kad cheminiai pokyčiai yra susiję su mažiausių medžiagos dalelių, kurias jis vadino korpuskulėmis, jungimusi bei atsiskyrimu vienų nuo kitų.
Boilis tikėjo, kad visą fiziką galima perrašyti kaip „korpuskulinę filosofiją", t. y. mokslą apie korpuskules. Jis pats šią idėją pritaikė aiškindamas šiluminius reiškinius ir medžiagos būsenas. Tuo metu jo idėjos buvo per ankstyvos ir pripažintos tik XIX amžiuje. Boilis manė, kad kietieji kūnai, skysčiai ir dujos skiriasi būtent jų dalelių judėjimu: kietuosiuose kūnuose jos yra sukibusios, skysčiuose „savarankiškai juda pirmyn ir atgal dėl daugelio tarpų, liekančių tarp gretimų dalelių", o dujose juda laisvai.
Robertas Boilis ne tik buvo talentingas mokslininkas, bet ir produktyvus rašytojas. Jo veikalai padarė didžiulį poveikį daugeliui jo amžininkų, tarp jų ir garsiam mokslininkui serui Isaacui Newtonui. Boilis laikomas moderniosios chemijos pradininku, pasirinkusiu visai kitą kelią nei jo amžininkai alchemikai. Alchemikai dažnai laikė savo atradimus paslaptyje arba aprašydavo miglotai, o Boilis, priešingai, iki smulkmenų aprašė ir publikavo visus savo darbus. Jis taip pat aktyviai finansavo Biblijos leidimą įvairiomis kalbomis, siekdamas dalytis žiniomis ir skatinti religinį supratimą.
Robertas Boilis mirė 1691 m. gruodžio 30 d. Jo indėlis į mokslą yra neįkainojamas, o jo atradimai ir idėjos tebėra aktualūs ir šiandien.
