Šventajame Rašte, Izaijo knygos 7-o skyriaus 14-a eilutė yra viena svarbiausių pranašysčių, kalbančių apie tai, kad mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, kuriam bus duotas Emanuelio vardas, reiškiantis „Dievas su mumis“. Ši pranašystė, kaip teigiama Evangelijoje pagal Matą, išsipildė Jėzaus Kristaus gimimo metu.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo ypatingas įvykis. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, tačiau dar negyvenant kartu, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Šis neįprastas įvykis reikalavo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo planais.
Kai Juozapas sužinojo apie Marijos nėštumą, jis, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Tačiau Dievas per sapną pasiuntė angelą, kuris jam atskleidė tiesą: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“
Šis angelo apreiškimas patvirtino Izaijo pranašystę. Nors hebrajiškas žodis „almah“ gali reikšti „jauna moteris“, kontekstas ir vėlesnis Evangelijos pagal Matą vertimas į graikų kalbą, naudojant žodį „parthenos“ (mergelė), nepalieka abejonių dėl nekaltumo.
Jėzus, pradėtas iš Šventosios Dvasios, atėjo mus išgelbėti ir sutaikinti su Tėvu. Jo vardas Jėzus reiškia „Dievas gelbsti“, o vardas Emanuelis - „Dievas su mumis“. Tai rodo Jėzaus dvigubą prigimtį: Jis yra Dievas ir žmogus, atėjęs gyventi tarp mūsų.
Dievo pažadai, ypač tie, kurių mes nesuprantame savo žmogišku protu, reikalauja tikėjimo ir pasitikėjimo. Marija ir Juozapas, nepaisydami sunkumų ir abejonių, visiškai pasitikėjo Dievu. Marija, būdama malonės pilna, priėmė Dievo valią, o Juozapas, nors ir suabejojęs, paklausė angelo nurodymų ir tapo Jėzaus globėju.
Jėzus mums piešia visai kitokį Dievo paveikslą, nei mes natūraliai linkę įsivaizduoti. Jis yra ne tik suverenus Valdovas ir Aukščiausiasis Teisėjas, bet ir Emanuelis - „Dievas su mumis“. Jis prisiėmė mūsų pavidalą, mūsų bėdą, tapo „nuodėme“ dėl mūsų, kad mes galėtume būti Jo bendražygiais, Jo vaikais ir Jo Sūnaus nuotaka.
Šventoji Dvasia vaidina svarbų vaidmenį mūsų tikėjime. Ji padeda mums suvokti savo gyvenimo tikslą, suprasti Evangeliją ir Dievo mums skirtą pašaukimą. Leidę Dvasiai mums kalbėti per Šventąjį Raštą, pradedame aiškiau suvokti, kas yra Jėzus ir kokį gyvenimą patirsime vienybėje su Juo.
Šventosios Dvasios vaidmuo ir tikėjimo svarba
Be Dievo Dvasios apreiškimo, krikščionišką gyvenimą imame menkinti iki pareigų atlikimo. Tuomet tikėjimas mums tampa tarsi draudimo nuo pragaro sutartimi, už kurią turime mokėti mokestį. Tačiau kai leidžiame Dvasiai mums apreikšti Šventojo Rašto tiesą, pradedame aiškiau suvokti Evangeliją ir asmeninį kiekvienam iš mūsų Dievo skirtą pašaukimą.
Ar tikime, kad Šventoji Dvasia nori mums kalbėti apie tai, kas yra Jėzus ir apie gyvenimą, kurį patirsime vienybėje su Juo? Ji nori mums padėti įsiklausyti į Dievo žodį Šventajame Rašte.
Evangelija pagal Matą, 25 skyrius, 1 dalis. Jėzaus palyginimas apie mergaites su žibintais.
Emanuelis: „Dievas su mumis“
Pranašystė apie mergelės gimdymą ir vardas Emanuelis yra esminiai krikščioniško tikėjimo elementai. Tai rodo Dievo planą išgelbėti žmoniją per Jėzų Kristų.
Izaijo pranašystėje sakoma: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis“. Nors pranašystėje Jis vadinamas Emanueliu, Evangelijose Jo vardas yra Jėzus, nes Jis turėjo išgelbėti tautą iš nuodėmių. Tačiau Jis negalėtų išgelbėti savo tautos iš nuodėmių, jei nebūtų Emanuelis, „Dievas su mumis“. Kaskart, vadindami Jį Jėzumi, sakome: „Dievas su mumis“. Jis yra Dievas - Dievas su mumis ir Dievas už mus.
Šv. Kalėdos ir ateinantys Naujieji metai - tai ypatingas metas, kada Dievas tampa žmogumi. Tai visiško Dievo palankumo ir gailestingumo parodymo žmogui metas. Tokį įvykį minėdami, kada pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus tampa regimas ir matomas, atleiskime vieni kitiems įsisenėjusias nuoskaudas ir nesutarimus.
Dievas ateina pas kiekvieną iš mūsų visiškame paprastume ir supratingume. Jis ateina pas mus kaip kūdikis, kuriam nebuvo vietos gimti namuose, Jis gimė tvartelyje. Būkime to nepaprasto įvykio skelbėjai savo šeimose, darbo vietose ir net mūsų miesto gatvėse. Mylėkime kiekvieną sutiktą žmogų, taip kaip mus pamilo Dievas.
Tegul šios Šv. Kalėdos būna mums priminimas, jog Dievas mus be galo myli ir nuolat beldžiasi į mūsų širdies duris. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes Jam jas atversime.
| Pranašystė | Išsipildymas (Evangelija pagal Matą) | Reikšmė |
|---|---|---|
| Mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų (Iz 7, 14) | Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. (Mt 1, 18) | Nekaltas prasidėjimas, Dievo galia |
| Jis vadinsis Emanuelis (Iz 7, 14) | „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: 'Dievas su mumis'“ (Mt 1, 21-23). | Dievas yra su mumis, mūsų Gelbėtojas |
Visi, kas tiki Jėzumi Kristumi, yra kviečiami priimti Jo meilę ir malonę, būti Jo vaikais ir gyventi vienybėje su Juo.
