Istorinis kontekstas ir Senosios Europos deivių vaidmuo
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proistorės priešindoeuropinius laikus ir atspindi matriarchalinę, matrilinearinę kultūrą.
Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių negu 3-2,5 tūkst. pr. m. e.
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, ‘ponios’, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.
Jos skiriasi nuo indoeuropietiškojo panteono gražuolių Aušrinės ir Saulytės, dėl kurių varžosi vyriškieji dievai Perkūnas, Mėnulis, dievo Sūneliai.
Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja. Jie yra arba gyvulių arba miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.
Senosios Europos deivės ir dievai, atvirkščiai, yra susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo, augimo bei mėnulio fazių ritmą.
Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis šeimomis.
Deivės ir su jomis susiję seni papročiai išliko per šeimos motiną, paveldėti iš kartos į kartą per amžių amžius.
Nei atneštinė indoeuropietiška religija, nei krikščionybė jų vaidmens nenustelbė.
Tačiau kai kuriais atvejais įvyko kontaminacijų; dievų funkcijos ir simboliai susimaišė.
Pagrindinės gimimo ir likimo deivės
Laima - gimimo ir likimo deivė
Laima - gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė.
Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos.
Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVIIa. mini Laimą.
Ritualai, susiję su Laima, dar buvo praktikuojami XIXa. antros pusės.
Latvijoje aprašyta apeiginė puota pirtyje tuoj po gimdymo ir maudymosi prieš gimdymą.
Apeigas tvarkė šeimos močiutė.
Buvo aukojama višta ar avis.
Panašios apeigos buvo ir Lietuvoje.
XVIIa. antroje pusėje, vaikui gimus, buvo aukojama višta, kuri turėjo būti užmušta su samčiu.
Užmušimas su samčiu greičiausiai yra akmens amžiaus paprotys.
Priešindoeuropietiškos Pabaltijo Narvos kultūros gyvenvietėse rasta daug medinių skulptūrų ir samčių anties, žąsies ir gulbės pavidalo.
Latvių mitologijoje išliko itin archaiška mitinė būtybė, vardu Mara, MARŠAVA.
Laima buvo visažinė gimimo ir likimo deivė.
Laima - visą žinanti deivė.
Nuo Laimos priklauso, ji nusprendžia.
Giltinė - mirties deivė
Giltinė, kuri yra gyvenimo antroji pusė, ji paskiria visiems mirtį.
Iš Giltinės vardo, kuris ggiminingas gilti, gelti ir t.t., ji yra Deivės Gyvatės antroji pusė, būtent nuodingoji, fatališkoji.
Nuodus ji renka nuo akmenų ir kapų.
Tai mirties moteriškas pavidalas; dažnai ji įsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų.
XIXa. antroje pusėje buvo dar labai stipriai tikėta Giltine, balto moterimi.
Apie šią mirtį nešančią deivę buvo labai daug rašyta, Basanavičiaus knygoje-“iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” [1903], surinktų Vilniaus Kalvaičio Mažojoje Lietuvoje.
Seniai, labai seniai- pasakojama- jog žmonės pradėjo labai mirti.
Ir Laima ir Giltinė gali būti viena, bet ir gali būti trys.
Jos visada prisistato pas ligonį ar senelį, apsirengusios baltais rūbais.
Kitos svarbios deivės ir jų funkcijos
Gabija - ugnies ir namų deivė
Prie blogesnių deivė priskiriama deivė Giltinė, o prie geresnių Gabija.
Gabija, dar gerai visiems žinoma kaip ugnies deivė, buvo garbinama kaip namų židinio sergėtoja.
Ugnis lietuvių kultūroje buvo laikoma šventa, o Gabijos kultas pabrėžė jos svarbą šeimos gyvenime.
Prieš kepant duoną ar pradedant svarbų darbą, buvo įprasta pagerbti Gabiją, kad darbas būtų sėkmingas.
Jos atgarsiai matomi šiuolaikiniuose papročiuose, tokiuose kaip žvakių deginimas ant Kūčių stalo ar kitų švenčių metu.
Ugnis ant stalo simbolizavo namų šilumą ir apsaugą.
Moterų Gabija - moterų kepėjų deivė.
Pelenų Gabija - namų židinio deivė.
Praurimė - šventosios ugnies deivė.
Žemyna - žemės ir derlingumo deivė
Žemyna, žemės ir derlingumo deivė, buvo garbinama kaip motina, atsakinga už augmeniją ir derlių.
Jos kultas buvo ypač svarbus žemdirbių bendruomenėse, o jos vardas minimas ritualuose, susijusiuose su sėja ir derliaus nuėmimu.
Žemynos atgarsiai matomi šiuolaikiniuose papročiuose, tokiuose kaip derliaus šventės, kur žmonės dėkoja už gamtos dovanas.
Pavyzdžiui, tradicinė duonos kepimo ceremonija dažnai lydima padėka deivei Žemynai už žemės gėrybes.
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo.
Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę.
M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui.
Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti.
„Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“.
Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III.
Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia.
Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus.
Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Pergrubė - gėlių, pavasario ir žemės vaisių deivė.
Krūminė - javų deivė.
Žemės motina.
Žemyninkas - žemės dievas.
Medėja (Medeina) - miškų ir žvėrių deivė
Medeina, miškų ir žvėrių deivė, simbolizavo laukinę gamtą ir stiprybę.
Jos kultas buvo svarbus medžiotojams ir tiems, kurie gyvena arti miškų.
Medeinos vardas dažnai minimas pasakose, kur ji vaizduojama kaip galinga ir paslaptinga figūra, sauganti gamtos pusiausvyrą.
Jos įtaka matoma pavasario šventėse, kuriose gamtos atbudimas švenčiamas dainomis ir šokiais.
Medžiojna - miško deivė.
Ganiklis - miškų ir gyvulių globotojas, minimas XVIa. ir lyginamas su romėnų Faunu ir graikų Satyru.
Giryktis - miško dievaitis.
Gyvatė (Žaltys) - namų ir gerovės deivė
Gyvatė, Žaltys - namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės.
Žaltys - namų dievaitis.
Kitos dievybės ir mitologinės būtybės
Lada ir Lela - pavasario, vaisingumo ir santuokos deivės
Lada - didžioji baltų deivė motina viso pasaulio gimdytoja.
Lela - tarpininkė tarp dangaus ir žemės.
Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis.
Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai.
Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.
Milda (Aleksota) - meilės ir piršlybų deivė.
Gondu - vestuvių deivė.
Liublenyčius - vestuvių dievaitis.
Saulė - šviesos ir gyvybės deivė
Saulė, šviesos ir gyvybės deivė, buvo garbinama kaip gyvybės šaltinis.
Jos vardas minimas liaudies dainose, o Saulės kultas atsispindi šventėse, tokiose kaip Saulės grąžos diena, kuomet deginami laužai ir švenčiamas šviesos triumfas prieš tamsą.
Saulės motyvai dažnai matomi tautiniuose papuošaluose ir audiniuose, kur šie simboliuoja šilumą ir viltį.
Saulė - dienos šviesos ir gyvybės deivė.
Santvaras (Švaistiks) - šviesos ir saulės dievas.
Aušra, ryto deivė.
Bezelea, vakaro deivė.
Perkūno ir jo šeimos deivės
Perkūnaitėlė - žaibo ir griausmo motina.
Nijolė - pragaro karalienė, Pokliaus žmona, Krūminės duktė.
Kitos deivės ir mitinės būtybės
Budtė - išminties deivė.
Austėja.
Gaila.
Kruonis - laiko deivė.
Luoḃo Gelda - gandų deivė.
Neris - deivė Vilija.
Ragutienė pati - Ragučio žmona.
Ratainyčia - deivė globojąti jojamuosius arklius.
Upinė - upių deivė.
Užsparinė - žemės ribų deivė.
Valginė.
Budintojia.
Mėšlų Boba.
Verpėja - gyvenimo siūlo verpėja.
Ragana.
Pajauta.
Lazduona - lazdynų deivė.
Dugnė.
Birutė.
Akmenys.
Alcis.
Apydemė.
Apie fetišizmą.
Apie paslaptis.
Atlaibos.
Aušlavis.
Avalas.
Barstukai.
Bentis.
Biržulis.
Datonas - turto dievaitis.
Dievaitis.
DvarḠontas.
Elnias.
Gardino - ėriukų sargas.
Gelonas.
Gubojā ir Tvertikas.
Gulbis Dievas.
Juodas.
Kaukai.
Kaunis - meilės dievaitis.
Kelio Dievas.
Kenkams.
Kerpečius ir Šilinyčius - statybų dievaitis.
Kirnis - vyšnių dievaitis.
Klamals.
Koboliai - namų dievačiai.
Kohma - apsirijėlių dievaitis.
Kremara.
Kubilnyčius - namų mantos dievaitis.
Kukovaitis.
Kurvaičių-Eraičių (sodų dievačiai).
Laukpatis - žemdirbių dievaitis.
Lietuvanis - lietaus dievaitis.
Lyginčius ir Derintojis.
Markopoliai - požemio dievačiai.
Murgiai - žuvusių už Tėvynę didvyrių šmėklos.
Nemunas.
Numiejas ir Peskiā - svetingumo dievybės.
Palemonas.
Paukštinis - paukščių dievaitis.
Prigirstitis - viską girdintis paslapties dievaitis.
Pryparšis.
Pucis (Bangpūtis) - vėjo dievaitis.
Pušaitis - požemio ir barstukų dievaitis.
Regezivan.
Rungis - malūnininkų dievaitis.
Rupūžė - pieno motina.
Salaus.
Šeimos Dievas.
Siauras.
Sidžia.
Simonaitė.
Siričius.
Slėksnis-Perlevėnu - namų ir nuosavybės globėjas.
Šluotražis.
Strutis ir Miechutelė - globojo augalus.
Tiknis.
Vaižgantas - linų dievaitis.
Varpas.
Varpelis.
Vytolfas.
Wentis.
Westutis.
Mitologijos reikšmė šiuolaikinėje kultūroje
Taigi- aš manau, kad deivės senovėje buvo labai svarbios.
Nuo jų priklausydavo žmonių gyvenimas, deivės paskirdavo mirtį.
Yra ir blogų deivių, bet ir yra gerų deivių.
Deivės buvo gerbiamos.
Deivėm visi tikėjo, jas palaikė, manė, kad nuo jų viskas priklausė, nors ir taip buvo, jas visi garbino tik skirtingai.
Vienos deivės kovojo už gėrį, o kitos už blogį.
Gerosios deivės buvo laukiamos visur, o blogosios nelaukiamos, nors jos vis tiek užsukdavo.
Mitologija yra neatsiejama mūsų, lietuvių, kultūros dalis.
Jos epicentre sukasi senovės lietuvių dievai ir deivės, kurie suformavo visą mūsų protėvių pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir tradicijas.
Šios dievybės buvo garbinamos kaip gamtos, bendruomenės ir likimo sergėtojos, o jų istorijos iki šiol gyvuoja per liaudies dainas, šventes ir papročius.
Lietuvių mitologija yra ne tik dievų ir deivių istorijos, bet ir gyvenimo būdo atspindys.
Jis moko harmonijos su gamta ir bendruomene.
Mitologiniai motyvai persmelkė šventes, amatus, dainas ir net kasdienius papročius, formuodami lietuvių kultūrą ir tapatybę.
Šventosios alkos, šventos vietos, skirtos dievų garbinimui, buvo svarbios bendruomenės gyvenime.
Jose lietuviai aukodavo maistą, gėles ar kitus daiktus, o ritualai dažnai buvo lydimi dainų ir šokių, stiprinančių bendruomenės ryšį.
Mitologija taip pat turėjo įtakos lietuvių amatams.
Audimo raštuose dažnai matomi saulės, žaibo ar gyvybės medžio motyvai, siejami su dievybėmis, tokiomis kaip Perkūnas ar Žemyna.
Šie raštai buvo ne tik dekoratyviniai, bet ir turėjo apsauginę reikšmę, atspindinčią tikėjimą dievų globa.
Lietuvių mitologija taip pat atsispindi tautosakoje.
Pasakose ir sakmėse dievai dažnai vaizduojami kaip gamtos jėgų įsikūnijimai, o jų istorijos moko moralinių vertybių, tokių kaip pagarba gamtai ir bendruomenei.
Nors senovės lietuvių tikėjimai laikui bėgant keitėsi, dievų ir deivių palikimas vis dar išliko gyvas šiuolaikinėje kultūroje.
Šventės, tokios kaip Joninės, Užgavėnės ar Vėlinės, išlaikė mitologinius elementus, tokius kaip ugnies, vandens ar protėvių garbinimas, siejamas su Gabija, Perkūnu ar Veliona.
Lietuvių mitologija įkvepia ir šiuolaikinius menininkus, rašytojus ir muzikantus.
Folkloro ansambliai, tokie kaip „Kulgrinda“ ar „Žalvarinis“, savo dainose naudoja mitologinius motyvus.
Be to, mitologiniai simboliai, tokie kaip saulės ar žaibo ženklai, dažnai sutinkami šiuolaikiniuose papuošaluose, drabužiuose ar net architektūroje, pavyzdžiui, tradiciniuose kryžiuose.
Mitologija taip pat aktuali ir švietimo srityje.
Mokyklose vis dažniau mokoma apie lietuvių mitologiją, taip siekiant sustiprinti vaikų ir jaunimo ryšį su savo šaknimis.
Be to, įvairios dirbtuvės ir seminarai, organizuojami kultūros centruose, suteikia galimybę išmokti apie mitologinius simbolius ar tradicinius amatus, tokius kaip audimas ar drožyba.
Lietuvių dievai ir deivės yra kur kas daugiau nei tik mitologinės figūros.
Jie yra mūsų kultūros pagrindas, kuris suformavo mūsų tradicijas, šventes ir pasaulėžiūrą.
Jei suprasime jų reikšmę, galėsime geriau įvertinti savo tautinę tapatybę bei ryšį su savo protėviais.
Šiandien, kai globalizacija drastiškai keičia mūsų gyvenimo būdą, mitologijos pažinimas gali padėti išsaugoti kultūrinį paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.
Mūsų mitologija - tai ne tik praeities atspindžiai, bet ir gyvas tiltas, jungiantis mus su protėvių išmintimi ir gamtos dvasia.
Mitologija taip pat moko vertybių, tokių kaip pagarba gamtai, bendruomenės svarba ir harmonija su aplinka.
Šios pamokos aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje, kur ieškoma pusiausvyros tarp technologijų ir gamtos.
| Deivės vardas | Funkcijos |
|---|---|
| Laima | Gimimas, likimas, gyvybė, gerovė, laimė, sveikata |
| Giltinė | Mirtis, likimo antroji pusė, nuodai |
tags: #gimimo #deives #lietuviu #mitologijoje
