Akcentuodami įtraukiojo ugdymo privalumus ir būtinybę, politikai „pamiršo“, kad yra vaikų, kuriems mokymasis bendrose klasėse bendrojo lavinimo mokyklose yra labiau žalingas nei naudingas.
Pagal dabar galiojančius įstatymus, mokyklos privalo priimti visus be išimties vaikus su spec. poreikiais, jei tik tėvai to pageidauja.
Nauja tvarka atvėrė dar vieną skaudžią problemą - pasitaiko atvejų, kai pervargusiems nuo nuolatinės vaikų su spec. poreikių priežiūros namuose tėvams įtraukusis ugdymas tampa vienintele galimybe nors pusdieniui gauti socialinio atokvėpio.
Tačiau kai kurie ypatingų poreikių vaikai patiria didžiulį stresą ir šoką, kai ramų ir be papildomų dirgiklių namų mokymą tenka iškeisti į triukšmingas, perpildytas klases.
Tinka ne visiems
Klaipėdietė Inga augina paauglį sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą. Jam sulaukus mokyklinio amžiaus, moteris nutarė, kad sūnus lankys mokyklą, kuri pritaikyta spec. poreikių turintiems mokiniams.
Po kurio laiko įstaigą pakeitė - perėjo į privačią.
„Visi autizmo sutrikimą turintys vaikai yra labai skirtingi ir skirtingai reaguoja į dirgiklius. Mano sūnus jautrus triukšmui. Pasikeitus mokytojai, kitai pedagogei nepavyko rasti būdų, kaip spręsti tam tikras situacijas, vaikui nepavyko adaptuotis, todėl nutarėme, kad lankys privačią mokymo įstaigą, dirbančią pagal bendrojo ugdymo programą. Ši mokykla yra daugiafunkcis centras, kur teikiama dienos socialine globa, skiriama daug dėmesio klasių komplektavimui, kad mokiniai bendrautų, sutartų tarpusavyje ir ne kenktų, o vieni kitiems padėtų“, - apie savo pasirinkimą pasakojo Inga.
Vertindama neseną įvykį, kai Klaipėdoje spec. poreikių turintis mokinys vos nepasmaugė socialinės pedagogės, moteris mano, kad tikrai ne visi vaikai gali lankyti bendrojo lavinimo įstaigas.
„Juos neigiamai veikia ir triukšmas, ir kiti dirgikliai. Yra vaikų, kuriems per sunku integruotis į visuomenę tokiu būdu, todėl tikrai būtų gerai, jei tai suvoktų patys tėvai“, - sako pokalbininkė.
Inga svarsto, kad galbūt Klaipėdos progimnazijoje įvykęs smurto protrūkis kilo dėl to, kad pervargusi mama tiesiog neturi kito pasirinkimo ir atsisako namų mokymo, nes neturi galimybių būti namuose viso ugdymo proceso metu, jai pačiai reikia poilsio, tačiau tokios pagalbos, ko gero, niekas nesuteikia.
„Nuolatinė sunkią negalią turinčio vaiko priežiūra yra alinantis darbas, bet jokia mokykla neatliks tokios pagalbos tėvams funkcijos, nes vaikas ateina į kitą simptomus sužadinančią aplinką. Pripažinkime, yra dalis ligų, kurios nepagydomos, taip ir čia - yra tokių negalių, kurias turintys vaikai nepajėgūs adaptuotis ir joks įtraukusis ugdymas jų atveju neduos teigiamų rezultatų“, - nuomone dalijosi klaipėdietė.
Dėkoja pagalbos personalui
„Žemynos“ gimnazijoje šiemet mokosi 30 vaikų, kuriems nustatyti spec. poreikiai, kai kurie iš jų mokosi su padėjėjais.
Mokyklos direktorius Nikolajus Petunovas džiaugiasi, kad per šiuos mokslo metus neteko spręsti nė vienos konfliktinės situacijos, pareikalavusios policijos pareigūnų arba medikų įsikišimo.
„Neturime problemų, nes pasirūpinome visu pagalbos personalu, turime padėjėjų, socialinių pedagogų. Visa komanda dirba sklandžiai ir tie mokiniai mokosi, daro pažangą“, - teigė N. Petunovas.
Tiesa, pernai gimnazijos mokytojus gerokai išgąsdino viena gimnazistė, kuri nesutikusi su mokytojos įvertinimu į mokyklą atsinešė peilį.
„Įvyko konfliktas dėl vertinimo. Ta mergina tikrai neturėjo jokių spec. poreikių, tiesiog, matyt, neatlaikė egzaminų įtampos. Viskas baigėsi gerai, konfliktą išsprendėme“, - prisiminė mokyklos direktorius.
Negali pašalinti iš mokyklos
Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, nė viena mokykla neturi teisės atsisakyti priimti mokinį į mokyklą arba pašalinti jį iš mokinių sąrašo, net jei jis, pavyzdžiui, kėsinosi į mokytojo sveikatą, pykčio priepuolio metu jį smaugdamas ar kitaip žalodamas, jei nuolat trukdo mokytojams vesti pamokas, elgiasi agresyviai ir jį nuolat tenka raminti net su policijos pareigūnų ar medikų pagalba.
„Nėra paprasta net perkelti vaiką į kitą mokyklą. Iš pradžių tenka daug konsultuotis su vaiko gerovės komisija, situaciją analizuoti ir ieškoti sprendimų su kitomis įstaigomis, o jei nerandama sprendimo - kreiptis į tą pačią komisiją, kuri tėvams gali rekomenduoti keisti mokyklą, tačiau galutinį sprendimą vis tiek priims tėvai“, - vardijo N. Petunovas.
Yra spragų
Lietuvos psichologų sąjungos Edukacinės psichologijos komiteto pirmininkės pavaduotoja, mokyklos psichologė Alina Martinkutė-Vorobej, komentuodama įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvoje, sako, kad tam nebuvo tinkamai pasiruošta.
Anot jos, mokykloms iki šiol daug ko trūksta - ir specialistų etatų, ir patalpų, ir žinių, ir aiškumo.
Bet procesas vyksta ir situacija gerėja - vyksta daugybė mokymų, skirtų mokyklų bendruomenėms, mokyklos išsidera iš steigėjų papildomus etatus, įrengiamos reikalingos papildomos patalpos ar kabinetai, mokyklų darbuotojai skaito, gilinasi ir bando suprasti naujas darbo tvarkas.
„Tokia analogija iškyla - įsivaizduokime, įtraukusis ugdymas yra traukinys, pastatytas ant bėgių, ir jis išjudėjo tinkama kryptimi. Juda pamažėl, vis įgaudamas pagreitį, kartais stabteldamas ar už ko nors užkliūdamas, bet juda ten, kur reikia“, - įsitikinusi psichologė A. Martinkutė-Vorobej.
Nepaisant to, kad į viešumą iškyla vis daugiau skaudžių įtraukiojo ugdymo pasekmių, psichologė mano, šio ugdymo sunkumai ištinka ne tada, kai įgyvendinami šio ugdymo principai, o tada, kai jie neįgyvendinami, arba tai daroma „atbulomis rankomis“, t. y. kai matomas kaip prioritetas patogumas mokyklai, o ne mokinių poreikiai.
Arba kai vadovaujamasi nepagrįstais stereotipais apie vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais bei jų bijoma, užuot juos pažinus, atradus ryšį su jais ir jų šeimomis, mano psichologė.
Palieka spręsti patiems tėvams
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) teigia, kad švietimo įstaigos turi priimti ugdytis visus vaikus, turinčius ir neturinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu to pageidauja jų tėvai.
„Įtraukusis ugdymas nėra ugdymo metodas ar priemonė, taikoma tik tiems vaikams, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai yra švietimo sistemos veikimo principas, kurio esmė, kad nė vienas asmuo negali būti diskriminuojamas dėl ugdymosi poreikių įvairovės ar / ir švietimo pagalbos reikmės ugdytis kartu su savo bendraamžiais ir ten, kur jis gyvena“, - komentuoja ministerija.
Į dienraščio klausimą, kaip mokykla turėtų spręsti situacijas, kai pagal įtraukųjį ugdymą besimokantis mokinys yra agresyvus, kelia grėsmę mokytojų sveikatai / gyvybei ir klasės draugams, ministerija atsako: „Jei vaikas kelia grėsmę sau ar kitiems, mokykla turi imtis visų įmanomų priemonių, kad suvaldytų situaciją ir užtikrintų saugumą, vadovaudamasi teisės aktais ir nustatyta tvarka. Tai gali apimti individualaus ugdymo plano sudarymą, švietimo pagalbos specialistų įsitraukimą, laikinus ugdymo formos ir vietos pakeitimus ar kitas prevencines ir intervencines priemones.“
Mokykloms rekomenduoja konsultacijas
Ministerijos teigimu, jei vaikui sunku užmegzti ryšį su mokyklos specialistais, nenori pas juos eiti, mokykla gali kreiptis į savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių dėl teikiamų paslaugų už mokyklos ribų.
Lietuvos įtraukties švietime centras teikia konsultacijas dėl mokymosi sutrikimų, elgesio ir emocijų, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ugdymo.
Be to, Lietuvoje veikia ir specialiojo ugdymo mokyklos, kuriose ugdomi labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Čia vaikai taip pat ugdomi ne juos izoliuojant, o kartu, klasėse.
Šios įstaigos dar gali pasiūlyti ir medicininę pagalbą mokiniams, kokios dažniausiai negali teikti bendrojo ugdymo mokyklos.
„Kokioje mokykloje mokysis vaikas, konsultuodamiesi su specialistais, sprendžia tėvai“, - akcentuoja ŠMSM.
Darželis „Žiogelis“ - pavyzdys
Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymas šiandien visai kitoks nei prieš kelis dešimtmečius.
Ypatingų poreikių turintys vaikai dalyvauja mokyklos bendruomenės gyvenime ir yra lygiaverčiai jos nariai, o ankstyvas vaikų ugdymas padeda lengviau integruotis į visuomenę, išvystyti savarankiškumą.
Tą gali patvirtinti Elektrėnų darželio „Žiogelis“ pavaduotoja ugdymui Laima Komparskienė, turinti ilgametės ugdymo patirties.
Pirmąją darbo patirtį pašnekovė įgijo, kai įkūrus Elektrėnų savivaldybę, buvo suformuota lavinamoji klasė įvairių sutrikimų turintiems vaikams.
Patirtis buvo nelengva, tačiau tik dar labiau paskatino ieškoti atsakymų ir ugdymo pagalbos kelių.
Kad spec. poreikių turinčių vaikų ugdymas gerokai skyrėsi nuo dabartinio, L. Komparskienė gali paliudyti iš savo patirties.
Baigusi Marijampolės (Kapsuko) Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą pašnekovė pirmiausiai dirbo Pastrėvio darželyje, vėliau mokykloje, o sukūrus Elektrėnų savivaldybę, pailgintos dienos grupės auklėtoja pradinėje mokykloje.
Viename mokyklos korpusų buvo atidaryta lavinamoji klasė, skirta įvairių negalių turintiems vaikams.
Pirmiausia L. Komparskienė dirbo popietine auklėtoja, o Šiaulių universitete pradėjusi studijuoti logopediją ir spec. pedagogiką sužinojo, kad bus spec.
L. Komparskienė prisimena, kad nauja patirtis suteikė įvairių emocijų, būta ir džiaugsmo ir nevilties ašarų.
„Klasėje mokėsi 11 įvairaus amžiaus vaikų ir iš kitų savivaldybių. Buvo labai sunku, nes nebuvau susidūrusi su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Tais laikais mes mieste nematydavome negalias turinčių vaikų. Jie arba buvo laikomi namuose, arba specialiose įstaigose. Iki to laiko matydavau tik vieną sunkią negalią turintį vaiką, kurį tėvai vežiodavo neįgaliojo vežimėlyje. Buvo sunku matyti negalios kamuojamą vaiką. Įstojusi į spec. pedagogikos studijas iki to rugsėjo, kuomet pradėjau dirbti, išklausiau specialiosios pedagogikos ir psichologijos mokymus. Buvau didelė optimistė, tikėjau, kad kiekvieną galiu išmokyti. Bet iššūkis buvo labai didelis, klasėje mokėsi labai skirtingi vaikai, nuo 7 iki 21 metų. Aš juos mokiau ir pati su jais augau. Visus metus mokėmės skaičiuoti. Vienas, du… O gegužei atėjus ir trys pavyko. Aš ir šokinėjau, ir plojau iš džiaugsmo“, - prisiminimais dalijosi L.
„Kiekvienas vaikas skirtingas. Trūko žinių, kas tinka visiems, daugumai nebetinka. Tiek sutrikusios, tiek normalios raidos vaikus ugdantis mokytojas turi būti kūrybiškas, atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus ir poreikius“, - apie darbo iššūkius pasakojo L. Komparskienė, pridurdama, kad sunkiomis akimirkomis ir ašarų nesulaikydavo.
Paklausta, kas sunkiame darbe paskatino nenuleisti rankų, L. Komparskienė atsakė: „Kuo toliau, tuo įdomiau buvo dirbti. Ir dabar dažnai tuos vaikus prisimenu ir darbą apie tai rašiau universitete ir bakalauro darbą siūlė gintis. Turėjome vieną mergaitę. Kai nueidavome prie ežero, visi vaikai išdykaudavo, o ji sėdėdavo ir žiūrėdavo į vandenį, buvo labai įdomu, apie ką ji galvoja.
Ugdymo procese naudojamos L. Pasak L. Komparskienės, pradėjus dirbti su spec. poreikių turinčiais vaikais ir jaunimu, darbuotojai turėjo nedaug patirties, todėl labai padėjo pačių tėvų patarimai.
Antrais lavinamosios klasės gyvavimo metais buvo atidaryta antra klasė, kurioje dirbo mokytoja Marija Sajetienė. Jaunesni ir vyresni mokiniai buvo atskirti, todėl ugdymo sąlygos palengvėjo.
Su metais klasių daugėjo, buvo įsteigtas bendrabutis, kuriame vaikai galėdavo nakvoti. Tai labai palengvindavo tėvų dalią, nes ne kiekvienas turėjo sąlygas kasryt vaiką į mokyklą atvežti.
Su laiku daugėjo ir specialistų, kurie dirbo su spec.
„Informacijos apie ugdymą yra labai daug ir įvairios, tereikia domėtis ir norėti ją gauti“, - sako L.
Pašnekovė mokytojos darbą lavinamojoje klasėje turėjo baigti, nes išėjus kolegei logopedei Astai Lauciuvienei, įstaigai reikėjo logopedo.
O nuo 2009 m. darželyje „Žiogelis“ L. Komparskienė dirba pavaduotoja ugdymui.
Nors darbo pobūdis keitėsi, L. Komparskienei visuomet rūpėjo darželio aplinką kuo labiau pritaikyti spec. poreikių turintiems vaikams.
Žinių, kaip plėsti paslaugas, pašnekovė sėmėsi įvairiuose mokymuose, seminaruose, dalindamasi patirtimi su kitais.
Sensorinis kambarys - unikali aplinka, pritaikyta įvairių pojūčių sužadinimui ir stimuliavimui. Visi pojūčiai - rega, klausa, uoslė ir jutimas - yra mankštinami vienu metu. Sensorinis kambarys kupinas įvairių ugdomųjų priemonių, pritaikytų vaikų poreikiams.
Pasak L. „Net ir pats hiperaktyviausias vaikas atsipalaidavimo zonoje greitai nusiramina, o švelnus siūbavimas sūpynėse, burbulų sienelė, prislopintas apšvietimas ir raminanti melodija padeda numalšinti stresą ir atsipalaiduoti, sumažinti emocinę įtampą, praturtinti juslinį pasaulį ir plėsti vaikų gyvenimo patirtį. Vaikui yra suteikiama erdvė“, - sako L.
Sensorinis kambarys atitinka inkliuzinio ugdymo pagrindus.
Kol kas savivaldybėje sensorinis kambarys įrengtas tik darželyje „Žiogelis“. O darželiuose „Pasaka“ ir „Drugelis“ šių kabinetų įrengimas taip pat įsibėgėja.
Kol vyksta įrengimo darbai, kitų darželių vaikai paslaugas gauna „Žiogelyje“.
Su vaikais dirba ne tik darželio specialistai, bet ir elektrėniškis judesio korekcijos specialistas Aurimas Barkauskas.
L. Komparskienė taip pat aktyviai dalyvauja sensorinio kabineto veiklose, veda vaikams užsiėmimus.
Specialistė, pasitelkusi praktines žinias ir įvairius šaltinius, pati gamina mokymosi priemones, į šią veiklą įtraukia ir koleges.
Joms sukurti reikia pasitelkti kūrybiškumą.
Šios priemonės leidžia kalbėjimo problemų turintiems vaikams pasijausti taip, lyg skaitytų.
„Mūsų tikslas - kalbantys vaikai“, - sako L. Komparskienė.
Naudodamiesi knygelėmis vaikai mokosi parodyti ir įvardinti drabužių, maisto produktų, vaisių ir kitų daiktų pavadinimus.
L. Komparskienė pasakoja, kad ugdymo procesas reikalauja kantrybės, ramybės ir ryžto.
Mokslininkų ištirta, kad specialiųjų poreikių turintiems vaikams teigiamą įtaką daro menai.
„Žiogelio“ sensoriniame kabinete taip pat sudarytos sąlygos kurti.
Vaikams itin patinka piešti ant interaktyvaus stalo, kuriame gali pasirinkti spalvas, figūras, šrifto dydį ir kt.
Neretai vaikus atveria ir muzika.
L. Komparskienė pasakoja kartą su mergaite uždainavusi tuo nustebindama mamą.
Įstaigoje 16 spec. poreikių turinčių vaikų integruoti į darželio grupes. Tai, pasak L. Komparskienės, tėvai vertina skirtingai.
Vieni supranta, kad spec. poreikių turintys vaikai yra lygiavertė visuomenės dalis, kad jie turi adaptuotis juos supančioje terpėje, kiti pyksta, kad grupėje yra vaikas, kurio elgesys skiriasi nuo kitų vaikų, kuris neretai nesuvaldo ne tik emocijų, bet ir kumštukų.
Tokie tėvai nesusimąsto, kad bet kurioje šeimoje gali gimti sutrikimų turintis vaikas.
Nors tėvai dažnai nepatenkinti tuo, kad grupėje yra „kitokių“ vaikų, patiems vaikams toks bendravimas yra naudingas.
Vaikai nuo mažens supranta, kad visuomenėje yra įvairių žmonių, mokosi tolerancijos, empatijos, kurios dažnai pristinga suaugusiam.
Paklausta, kokių sunkumų dažniausiai pasitaiko darbe, L. Komparskienė sako, kad daugiausiai problemų kyla su tėvais.
Vieni tėvai, gavę raidos centro išvadas dėl vaiko raidos sutrikimų, pripažįsta, kad problemų esama ir nedelsiant priima teikiamas ugdymo paslaugas, kiti tokių išvadų nepripažįsta.
„Vaikas daug praranda, jei tėvai atsisako, kad su vaiku būtų dirbama. Kuo anksčiau pradedi dirbti, tuo didesnę pažangą gali pasiekti“, - sako L.
Pašnekovė griežtai sako, kad darželyje tiesiog būtina tik pastebėjus, kad vaiko raida neatitinka amžiaus tarpsnių įvertinti vaiko gebėjimus ir poreikius.
„Tėvai dažnai mano, kad vaikas išaugs, kad problemos dings. Būna, kad vaikai iš tiesų išauga, bet tai reti atvejai. Todėl nevynioju žodžių į vatą, nesakau, kad taip, vaikas gali išaugti. Darželyje galima žaisti, bet nuėjus į mokyklą problemos nedings, jos tik išryškės“, - kalbėjo L.
Įtraukiojo ugdymo reforma
Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius.
Lietuvos psichologų sąjungos Edukacinės psichologijos komiteto pirmininkės pavaduotoja, mokyklos psichologė Alina Martinkutė-Vorobej, komentuodama įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvoje, sako, kad tam nebuvo tinkamai pasiruošta.
Anot jos, mokykloms iki šiol daug ko trūksta - ir specialistų etatų, ir patalpų, ir žinių, ir aiškumo.
Tačiau procesas vyksta ir situacija gerėja - vyksta daugybė mokymų, skirtų mokyklų bendruomenėms, mokyklos išsidera iš steigėjų papildomus etatus, įrengiamos reikalingos papildomos patalpos ar kabinetai, mokyklų darbuotojai skaito, gilinasi ir bando suprasti naujas darbo tvarkas.
„Tokia analogija iškyla - įsivaizduokime, įtraukusis ugdymas yra traukinys, pastatytas ant bėgių, ir jis išjudėjo tinkama kryptimi. Juda pamažėl, vis įgaudamas pagreitį, kartais stabteldamas ar už ko nors užkliūdamas, bet juda ten, kur reikia“, - įsitikinusi psichologė A. Martinkutė-Vorobej.
Nepaisant to, kad į viešumą iškyla vis daugiau skaudžių įtraukiojo ugdymo pasekmių, psichologė mano, šio ugdymo sunkumai ištinka ne tada, kai įgyvendinami šio ugdymo principai, o tada, kai jie neįgyvendinami, arba tai daroma „atbulomis rankomis“, t. y. kai matomas kaip prioritetas patogumas mokyklai, o ne mokinių poreikiai.
Arba kai vadovaujamasi nepagrįstais stereotipais apie vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais bei jų bijoma, užuot juos pažinus, atradus ryšį su jais ir jų šeimomis, mano psichologė.
Elektrėnų pedagoginės psichologinės tarnybos duomenimis, mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikių skaičius savivaldybėje didėja.
Per pastaruosius trejetą metų daugėja vaikų su įvairiapusiais raidos sutrikimais (vaikystės autizmas).
Daugėja ir mokinių, turinčių specifinių mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos) sutrikimų, skaičius.
Šios tendencijos - tarsi raudonas šviesoforo signalas, kuris įspėja, kad spec. poreikių turinčių vaikų ugdymui reikia skirti daug dėmesio.
Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas.
Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai.
Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį.
Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių.
Tėvams arba pedagogams pastebėjus, jog vaikui yra sunku mokytis, kyla elgesio, emocijų ar dėmesio sutelkimo sunkumų, reikia kreiptis į ugdymo įstaigos specialistus.
Pirminį vaiko specialiųjų poreikių įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos vaiko gerovės komisija.
Svarbu, jog specialistai, prieš atliekant pirminį vaiko įvertinimą, turi gauti tėvų sutikimą.
Gavus vaiko tėvų sutikimą, ugdymo įstaigos specialistai aprašo vaiko pasiekimus, elgesį, gebėjimus bei sunkumus, kurie yra pastebėti.
Ugdymo įstaigos specialistams gavus tėvų sutikimą dėl vaiko specialiųjų poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas.
Vaikui pateikiama medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip atliekamos užduotys.
Tėvai, pasirašydami šias pažymas pažymi, jog sutinka su specialistų išvadomis.
Norėdami bendradarbiauti su pedagogais ir ugdymo įstaigoje gauti specialistų pagalbą, tėvai turi šias pažymas pristatyti į ugdymo įstaigą.
Pristačius pažymą apie vaiko specialiuosius poreikius, pedagogas gauna rekomendacijas apie šio vaiko ugdymą.
Įtraukiojo ugdymo spragos ir būtini pokyčiai: svarbiausia nepamiršti vieno
tags: #specialiuju #poreikiu #vaiku #ugdymas #darzelyje #straipsniai
