Vis dažniau iš mokyklų vadovų, mokytojų, kitų specialistų ar vaikų tėvų tenka išgirsti kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie pasižymi nekontroliuojamu ir neprognozuojamu elgesiu, nuolat pažeidžia įvairias taisykles ar net nusikalsta, piktnaudžiauja alkoholiu ir panašiai.
Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Kai kurie iš jų yra įžūlūs ir nepagarbūs suaugusiesiems, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, įsitempę, nervingi, greitai įsižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.
Socialinės rizikos vaikams būdingi įvairūs mokymosi sunkumai: sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka. Dėl to susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams interesų siaurumas yra tipiškas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį, gautų sau naudos.
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgesys, prieštaraujantis ir teisės normoms.
Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų. Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.
Socialinės rizikos šeimos samprata ir priežastys
Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir svarbiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius (Navaitis, 2001).
Šeima, atlikdama tinkamai savo funkcijas, užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę, patenkina jos būtiniausius poreikius. A. H. Maslow (2006) poreikiai (fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos) akivaizdžiai kalba apie tai, kaip svarbu užtikrinti poreikius nuo pat vaikystės, kad augtų sveika asmenybė.
Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, visuomenėje daugėja skyrybų, didėja tėvų užimtumas, šeimos skursta ir pan. (2008, Nr. 69-2624). Tos šeimos, kurios dėl tam tikrų esamų problemų negali tinkamai prižiūrėti vaiko, yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis (Lelienė, 2003), nors literatūros šaltiniuose galima aptikti ir disfunkcinių (Kvieskienė, 2005), asocialių (Palujanskienė, 2002), probleminių (Žin., 2003, Nr. 37-1700), nedarnių (Žin., 2003, Nr. 73-3352) šeimų sampratas. Šiuo atveju kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų jos problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku, užtikrinti jo poreikių.
Pagrindinės socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys yra tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.), socialinių įgūdžių stoka (33 %) (Lietuvos vaikai, 2010).
Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių (Žin., 2004, Nr. 9-254).
Socialinės rizikos šeimos vaikams dėl ydingų sąlygų šeimoje labai anksti patiria skausmą, alkį, nevilties jausmą, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, nemokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei (Lelienė, 2003).
Socialinės globos poreikis ir institucijos
Socialinė globa yra paslaugų kompleksas, skirtas vaikams, kurie dėl įvairių priežasčių negali augti saugioje ir palankioje aplinkoje savo šeimoje. Ši globa užtikrina vaiko teises ir gerovę, teikiant jam reikiamą pagalbą ir priežiūrą.
Prieš nustatant socialinės globos poreikį, svarbu suprasti, kas laikoma socialine rizika. Socialinė rizika apima situacijas, kai vaiko gerovė yra pažeidžiama dėl:
- Tėvų (ar globėjų) nepriežiūros.
- Smurto ar išnaudojimo.
- Priklausomybių.
- Būsto neturėjimo.
- Kitų sunkių socialinių problemų.
Socialinės globos poreikio nustatymo procesas yra griežtai reglamentuotas, siekiant užtikrinti objektyvumą ir vaiko interesų apsaugą. Šis procesas apima kelis etapus:
- Informacijos gavimas ir vertinimas: Pirmas žingsnis - informacijos apie galimą socialinę riziką gavimas. Tai gali būti pranešimai iš švietimo įstaigų, sveikatos priežiūros įstaigų, policijos ar kitų asmenų. Gauta informacija yra kruopščiai vertinama.
- Vaiko situacijos įvertinimas: Įvertinimo metu specialistai bendrauja su vaiku, jo šeima ir kitais asmenimis, susijusiais su vaiko gerove. Siekiama nustatyti vaiko poreikius, rizikos veiksnius ir galimus pagalbos būdus.
- Sprendimo priėmimas: Įvertinus situaciją, priimamas sprendimas dėl socialinės globos poreikio. Jei nustatoma, kad vaiko gerovė yra rimtai pažeista ir šeima negali užtikrinti tinkamos priežiūros, priimamas sprendimas dėl laikinos ar nuolatinės globos.
- Globos organizavimas:Priėmus sprendimą dėl globos, organizuojama vaiko apgyvendinimas globos įstaigoje arba pas globėjus. Užtikrinama, kad vaikas gautų reikiamą priežiūrą, ugdymą ir socialinę paramą.
- Periodinis peržiūrėjimas:Socialinės globos poreikis yra periodiškai peržiūrimas, siekiant įvertinti, ar situacija šeimoje pasikeitė ir ar vaikas gali grįžti į šeimą. Jei grįžimas į šeimą nėra galimas, ieškoma kitų ilgalaikių sprendimų, tokių kaip įvaikinimas.
Už socialinės globos organizavimą atsakingos įvairios institucijos, įskaitant:
- Savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrius.
- Globos centrus.
- Globos įstaigas.
- Nevyriausybines organizacijas.
Svarbu pabrėžti, kad socialinė globa yra kraštutinė priemonė. Prieš priimant sprendimą dėl globos, stengiamasi padėti šeimai įveikti sunkumus ir užtikrinti vaiko gerovę šeimoje.
Pagal G. Navaičio (2001) teiginį, šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir svarbiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Taigi, G. Navaitis pabrėžia šeimos svarbą vaiko vystymuisi.
I. Lelienė (2003) teigia, kad šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima - tai pirmojo ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolimesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiskleidžia individualios asmens savybės.
Sėkminga šeima - tokia šeima, kuri gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja (Lelienė, 2003). Darni šeima - šeima, atliekanti būtinas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę (Stankūnienė, 2004).
Pasak I. Lelienės (2003) ir V. Stankūnienės (2004), šeima tinkamai atlikdama savo funkcijas, užtikrina šeimos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę. Tačiau, esant socialinės rizikos veiksniams, šeimos krizė tampa neišvengiama (Žin., 2008, Nr. 69-2624).
A. A. Kozlovas ir kt. autoriai (2004) rizikos grupės šeima laiko tokią šeimą, kurioje egzistuoja nukrypimai nuo normų, neleidžiantys jos priskirti prie darnios šeimos. Tai gali būti psichologiniai, pedagoginiai veiksniai (vidiniai tarpasmeniniai santykiai šeimoje, sutrikimai, šeimos narių vertybinė deformacija).
Praktika rodo, kad socialinės rizikos šeimas gali paveikti abiejų minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai finansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros ypatumai), jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasitikėti vieni kitais (tai šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). Minėti šeimos struktūros ypatumai ir šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis sukelia problemas šeimos nariams atliekant savo vaidmenis.
Vaikų globos namai - tai socialinės globos įstaiga, kurioje ilgesniam ar trumpesniam laikui apgyvendinami ir globojami likę be tėvų globos vaikai. Analizuojant paslaugų administravimą vaikų globos namuose, galima išskirti tris pagrindines institucijas, kurios atlieka socialinių paslaugų valdymo funkcijas: tai valstybiniai, savivaldybių bei nevyriausybinės organizacijos VGN.
Valstybinių vaikų globos namų skaičius 2005 metais trimis globos namais didesnis - 33 globos namai. Didėjantį globos įstaigų poreikį įtakoja socialinės ir ekonominės sąlygos: bedarbystė, didėjanti gyventojų emigracija.
Valstybinių bei savivaldybių vaikų globos namų skaičius nuo 2001 metų iki 2004 metų atsirado dvejomis įstaigomis daugiau. 2000 metais šios įstaigos iš viso buvo keturiolika, 2001 metais sumažėjo vienais globos namais. 2004-2005 metais įstaigos padaugėjo, 2004 metais jų buvo dvylika, o 2005 metais keturiolika.
Galima teigti, kad didžiausias finansavimas 2001-2005 metais buvo skirtas vaikų globos namams „Gilė“. Mažesnis finansavimas nei globos namuose „Gilė“, skirtas 2001-2005 metais iš valstybės biudžeto „Antriesiems vaikų globos namams“. Mažiausias finansavimas iš visų grafike pavaizduotų įstaigų 2001-2005 metų laikotarpyje skirtas „Tretiesiems vaikų globos namams“.
Taip pat svarbu įvesti paslaugų krepšelį vaikui, kuriuo būtų vadovaujamasi nustatant globos įstaigoms vienodas asignavimų lėšas. „Paslaugų krepšelis vaikui“ - tikslinės lėšos, kurios būtų skirtos vaiko globai finansuoti, lėšos darbuotojų atlyginimams, socialiniam draudimui, mitybai, aprangai, avalynei, kvalifikacijos tobulinimui.
Finansuojant vaikui teikiamas socialines paslaugas, atsirastų galimybės taikyti vieningą vaikų globos namų finansavimo politiką. Įvedus „paslaugų krepšelį vaikui“, atsirastų galimybė teikti vaikams socialines paslaugas pagal jų poreikius, racionaliau planuoti vaikų globos namų tinklą, stiprinti globos namų finansinį savarankiškumą, sukurti objektyvią vaikų globos namų finansavimo sistemą, pasiekti vaiko globos tikslus.
Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygius, kurie lemia žmogaus elgseną: tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos).
Socialinės rizikos vaiko socialinės globos poreikis yra didelis, nes tokie vaikai dažnai patiria emocinį ir fizinį nepriteklių, jiems trūksta saugumo ir palaikymo. Todėl svarbu užtikrinti visų jų poreikių tenkinimą, kad būtų galima padėti vaikui augti sveika ir visavertės asmenybe.
tags: #socialinei #rizikai #priklausancio #vaiko #socialines #globos
