2017 metais minime Tado Kosciuškos, Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Prancūzijos ir JAV nacionalinio didvyrio, 200-ąsias mirties metines. Šie metai Lenkijoje yra paskelbti Tado Kosciuškos metais. Balandį panašią rezoliuciją vienbalsiai priėmė Lietuvos Respublikos Seimas.
Tadas Kosciuška (lenk. Tadeusz Kościuszko) gimė 1746 metais Merečovščiznos kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Mokėsi pijorų kolegijoje Liubešive, po to Riterių mokykloje Varšuvoje, vėliau su karaliaus stipendija išvyko į Versalio karo akademiją Paryžiuje. Čia kunkuliuojantis politinis gyvenimas suformavo Kosciuškos politines pažiūras. Apie tai rašė ir jis pats: „Per penkerius metus svetimuose kraštuose suvokiau, ko reikia ilgalaikei, stabiliai visų laimei...“.
T. Kosciuška nuolat gilino savo žinias - Nyderlanduose mokėsi tiltų statybos, keliavo po Angliją, Šveicariją, Saksoniją, apsilankė Apeninų pusiasalyje. 1774-aisiais, gavęs artilerijos kapitono laipsnį grįžo į tėvynę. Tačiau, neradęs sau tinkamos veiklos, po metų išvyko į JAV dalyvauti kovoje už šios šalies nepriklausomybę, statė įtvirtinimus Filadelfijoje, šiaurės amerikiečių kariuomenės stovyklose, didvyriškai kovėsi mūšio lauke.
Tadas Kosciuška svajojo ir aktyviai kovojo už Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybę. Jis pasižymėjo Lenkijos ir Rusijos karo metu (1792m.) mūšiuose prie Zelenicų, ypač prie Dubenkos. 1793-aisiais išvyko į Paryžių prašyti Prancūzijos revoliucinės vyriausybės paramos, tačiau jos negavo ir tragiška šio karo baigtis buvo nulemta.
1794 m. kovo 12-ąją Lenkijoje prasidėjo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Po kelių savaičių jis persimetė ir į Lietuvą. Atvykęs į Gardiną, Tadas Kosciuška, laišku kreipėsi į karius: “Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Gimiau jūsų žemėje, nuoširdi meilė tėvynei žadina manyje ypatingą palankumą tiems, tarp kurių pradėjau gyvenimą...“.
Sukilimo metu labai pravertė Kosciuškos įgyta karo patirtis Amerikoje ir jo fortifikacijos žinios. Iš pradžių sėkmė lydėjo sukilėlius. Tado Kosciuškos vadovaujami daliniai prie Raclavicų sutriuškino rusų kariuomenę ir tai leido sukilėliams geriau organizuoti savo pajėgas ir pelnyti valstiečių paramą. Tačiau jėgos buvo nelygios. Po pralaimėjimo prie Macejovicų, sunkiai sužeistas Kosciuška buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas Petropavlovsko tvirtovėje Peterburge.
Atgavęs laisvę, 1796-aisiais, išvyko į JAV. Po dviejų metų sugrįžo į Paryžių ir visa galva pasinėrė į darbus, rūpinosi įvairiais emigrantų reikalais. 1817 m. spalio 15 -ąją mirė Šveicarijoje (Zoloturne), kur praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Tado Kosciuškos atminimo renginiai
Lenkijos instituto Vilniaus iniciatyva, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija ir Kauno Aleksoto seniūnija, Tado Kosciuškos minėjimo iškilmių inauguracija vyks 2017 m. gegužės 11 d.
Gegužės 11 d. 17 val. VDU Kauno botanikos sodas (Ž. E. Žilibero g. 17 val. - prof. Valdo Rakučio pranešimas „Generolas Tadas Kosciuška - laisvę mylinčių Lenkijos, Lietuvos ir Amerikos tautų nacionalinis didvyris“ (lietuvių k.). 18 val. - inscenizuotas XVIII a. pab. - XIX a. pr. karių pasirodymas, kuriame dalyvaus LDK 1-asis Didžiojo etmono pėstininkų regimentas (Ukmergė), Kauno karo istorijos klubas prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, LDK generolo Juzefo Beliako Lietuvos totorių karo istorijos klubas, 1-asis princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas (Klaipėda), Kauno pavieto laisvieji šauliai, Aleksoto 4 pėstininkų pulko voltižieriai, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Aleksoto 212 kuopa. 18.30 - medelio (buko) sodinimas T. Kosciuškai atminti.
Gegužės 30 d. 16 val. Vakaras skirtas paminėti generolo Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai (Sniadeckio g. 2) Prof. Alfredo Bumblausko paskaita apie Tadą Kosciušką. Paskaita vyks lietuvių kalba. Koncertas „Kościuszko plays Kościuszko”. Koncertuos „Bokun/Kościuszko Duo”. Tai klarneto ir gitaros duetas, kuris savo muzika siekia iš naujo atrasti kamerinės muzikos šedevrus - nuo Šuberto, XX a. prancūzų kompozitorių (Debiusi, Ravelio, Dyenso) iki naujausios kamerinės ir solo muzikos (Szewczyk, Smutny) ar klezmer-fusion (Yom). Neįprastą duetą įkurti paskatino muzikų meilė kamerinei muzikai. Ilgametė muzikavimo patirtis su kitais kamerinės muzikos atlikėjais įkvėpė duetą naujoms interpretacijoms, išsiskiriančioms atlikimo kokybe, tačiau tuo pat metu suprantamoms plačiam publikos ratui. 2015 m. atlikėjai išleido albumą „A la carte“, puikiai įvertintą muzikos kritikų. Koncerto metu Lietuvoje be kitų skambės specialiai transkribuoti Tado Kosciuškos muzikiniai kūriniai.
Įėjimas į renginius nemokamas. Organizatoriai Kaune: Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Aleksoto seniūnija, Aleksoto bendruomenės centras, VDU Kauno botanikos sodas, Vytauto Didžiojo karo muziejus. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai.
#9 | Ko tikisi tas, kuris kaltina?
Tadas Kosciuška (1746-1817) - karo vadas ir politikas, kovojęs už amerikiečių, lietuvių, lenkų tautų laisvę, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos keltus žmonių laisvės ir lygybės idealus. Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių generolas, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis, 1794 m. ėjęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovo - Aukščiausiojo Viršininko - pareigas. Tuo metu lietuviškai vadintas „Aukščiausiąja Galva“ ir „Visų viršiausiuoju“. Jo vardas XVIII-XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu.
Gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos Brastos vaivadijoje, Polesėje, Merečovščiznos kaime (dab. Baltarusijoje), Lietuvos kariuomenės pulkininko Liudviko Tado Kosciuškos ir Teklės Ratomskytės šeimoje. Kosciuškos - sena Lietuvos bajorų giminė. Jos protėviui Konstantinui, vadintam mažybiniu Kosciuškos vardu, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje už tarnybą dovanojo Sechnovičių dvarą Naugarduko vaivadijoje, kurį vėliau paveldėjo ir Tadas Kosciuška.
Būsimasis karo vadas mokėsi vietinėje pijorų mokykloje. Tėvui mirus, dėl lėšų stokos mokyklą metė ir studijavo privačiai. 1765 m. didikų Čartoriskių remiamas įstojo į tuo metu karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įsteigtą Varšuvos Riterių mokyklą, kurioje buvo ugdomas Lenkijos ir Lietuvos elitas. Čia, be karo mokslų, dėstyta istorija, teisė, ekonomika, matematika, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Gavęs valdovo stipendiją, 1769-1774 m. tęsė studijas Prancūzijoje. Paryžiuje mokėsi ne tik karinės architektūros, artilerijos, karo taktikos, bet ir piešimo bei tapybos. Tapo neblogu dailininku. Prancūzijoje domėjosi audringu visuomeniniu ir intelektualiniu gyvenimu, susipažino su Apšvietos filosofų idėjomis. Jo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus stipriai paveikė prigimtinę žmonių lygybę ir laisvos visuomenės idealus skleidę Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) darbai.
Grįžęs į Respubliką, netrukus dėl nelaimingos meilės vėl turėjo tėvynę palikti. Mat įsimylėjo savo globėjo Juozapo Sosnovskio, Smolensko vaivados ir LDK lauko etmono, dukterį Liudviką. Kai tėvas nesutiko dukters išleisti už neturtingo bajoro, nesėkmingai mėgino ją pagrobti. Bijodamas etmono keršto, 1775 m. pabėgo į Prancūziją. Iš jos jau kitais metais kaip savanoris išvyko kovoti už Amerikos nepriklausomybę. Tapęs Amerikos kariuomenės pulkininku inžinieriumi, kovėsi iki amerikiečių karo su Anglija pabaigos: projektavo ir statė įtvirtinimus, dalyvavo mūšiuose, vadovavo pėstininkų batalionui, pasižymėjo sumanumu ir narsa, buvo sužeistas. Už karinius nuopelnus gavo brigados generolo laipsnį, sulaukė ypatingos Kongreso padėkos, žemės valdos ir finansinio atlygio. Buvo priimtas į tuo metu sukurtą Cincinatų draugiją. Šią draugiją sudarė žymiausi Amerikos laisvės kovų vadai, apsisprendę sekti legendinio Romos gynėjo Cincinato pavyzdžiu ir savo gyvenimus aukoti tėvynei.
1784 m. Kosciuška iš Amerikos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno iš protėvių paveldėtame kukliame Sechnovičių dvare. Mėgino ūkininkauti, savo valstiečiams vyrams perpus sumažino baudžiavos prievoles, o moteris nuo šių prievolių išvis atleido. Prasidėjus Respublikos reformoms, Kosciuška stengėsi prie jų prisidėti. Savo bičiuliui ir kaimynui, Lietuvos bajorijos pasiuntiniui į Ketverių metų seimą Mykolui Zaleskiui rašytuose laiškuose jis ragino greičiau taisyti visuomenės papročius: grumtis su žmonių fanatizmu, vergiškumu, naikinti valstiečių išnaudojimą ir juos pilietiškai ugdyti. „Dieve mano! kaip maža tikrų piliečių! [...] Baudžiauninkas - tai žodis, kuris apšviestose tautose privalo būti prakeiktas“, - teigė Kosciuška. Pats parengė Respublikos ginkluotųjų pajėgų atnaujinimo projektą, kuriuo siūlė iš bajorų, miestiečių ir valstiečių sukurti vieningą krašto miliciją.
1788 m. seimui nusprendus padidinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, lietuvių pasiuntiniai iškėlė Amerikos kovų didvyrio kandidatūrą į Respublikos generolus. Pats Kosciuška veržėsi vadovauti Lietuvos daliniams, bet seimo buvo paskirtas į Lenkijos Karalystės kariuomenę. Iš jos Naugarduko vaivadai, generolui Juozapui Nesiolovskiui 1790 m. rašė: „Maldauju dėl visko, kas Jums gyvenime mieliausia, dėl žmonos ir vaikučių, kad panorėtum, Jūsų Malonybe geradary, ištraukti mane iš tokios nemalonios vietos. [...] Panorėkite mane susigrąžinti į Lietuvą, nebent išsižadate manęs ir laikote mane netinkamu jums tarnauti? Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išsirinktas? Kam gi, jeigu ne jums, turiu rodyti dėkingumą, ką turiu ginti, jeigu ne jus ir save patį? Jei tai jūsų nesuminkštins ir neiškelsite mano reikalo Seime, kad galėčiau grįžti, aš pats turbūt, Dievas mato, pasidarysiu sau ką nors bloga, nes pyktis mane ima dėl to, kad būdamas iš Lietuvos tarnauju [Lenkijos] Karalystei, kai jūs trijų generolų neturite. Kada prievarta jus pažemins, gal tik tuomet atsikvošėsite ir imsite savimi rūpintis.“ Šie žodžiai pasirodė pranašiški.
1792 m. Rusijai užpuolus Abiejų Tautų Respubliką paaiškėjo, kad karaliaus paskirtas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Liudvikas Virtembergietis yra tėvynės išdavikas, tarnavęs Prūsijai ir Rusijai. O Kosciuška, vadovaudamas vienai iš trijų Lenkijos divizijų, narsiai gynė rytines Respublikos sienas. Už pasiektas pergales buvo dukart valdovo apdovanotas. Sužinojęs, kad karalius Stanislovas Augustas nusileido Rusijos reikalavimams ir kapituliavo, siūlė Respublikos politikams bei karo vadams pagrobti neryžtingą karalių ir toliau tęsti karą su maskvėnais. Tokiam projektui pritarimo nesulaukęs, atmetęs asmeninį karaliaus prašymą likti tarnauti kariuomenėje, išvyko iš šalies. Dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų politinėje veikloje Leipcige. 1793 m. važiavo į Prancūziją ieškoti paramos rengiamam Respublikos sukilimui: aiškino revoliucinei prancūzų valdžiai, kad ir lenkai su lietuviais ketina iš esmės pertvarkyti savo visuomenę, tačiau Paryžiaus pažado padėti būsimiems sukilėliams negavo.
Kunigaikščių Čartoriskių ir emigracijos politikų iškeltas vadovauti Lenkijos ir Lietuvos sukilimui, Kosciuška 1794 m. kovo 24 d. Krokuvos turgaus aikštėje susirinkusiems žmonėms - kaip valstybės šeimininkams - perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę. Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės Aukščiausiojo Viršininko, diktatoriaus, įgaliojimai. Sukilusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė savo valdžią - Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą. Bijodamas Respublikos jėgų susiskaidymo, Kosciuška privertė Lietuvą pripažinti jo viršenybę. Lietuvos valdžia skelbė ne tik savo, bet ir Kosciuškos atsišaukimus dviem kalbomis - lietuviškai ir lenkiškai. Vilniaus sukilimo vadai tautiečiams aiškino, kad Kosciuška - tai paties Dievo Lietuvai ir jos laisvei siųstas lietuvis. Būdamas Gardine Valstybės Viršininkas atskiru, lietuviškąjį patriotizmą žadinančiu laišku kreipėsi į Lietuvos kariuomenės - „lietuvių riterius“: „Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Gimiau jūsų žemėje, nuoširdžia meile mano tėvynei atsišaukia manyje ypatingas palankumas tiems, tarp kurių pradėjau gyvenimą. [...] Šlovinga savo karingumu ir pilietiškumu Lietuva, ilgai buvusi nelaiminga dėl savo sūnų išdavysčių, pažadu tau stoti tarp jūsų.“
Karo stovykloje prie Polaneco, Lenkijoje, Kosciuška išleido aktą, kuriuo visiems Respublikos valstiečiams suteikė laisvę. Taip buvo padėtas teisinis pagrindas kurtis nebe luominei, bet šiuolaikinei laisvų ir lygiateisių žmonių visuomenei. Kosciuška tapo tokios visuomenės simboliu. Daug lietuvių valstiečių, Lietuvos totorių ir žydų ėjo į sukilimą su Kosciuškos vardu lūpose. Valstybės Viršininkas buvo apdainuotas lietuvių liaudies dainose. Čia jis minimas kaip žmonių gelbėtojas nuo rusų, kaip „karalius“, kaip liaudies mylimas „Kačiuškėlis“, kurio pralaimėjimą apraudojusi visa tauta - „giminėlė“.
Tiek Rusija, tiek Prūsija siuntė prieš sukilėlius gausias kariuomenes. 1794 m. spalio 10 d. mūšyje prie Macejovicės, netoli Varšuvos, kuriame kovėsi ir lietuviai, Kosciuška buvo sunkiai sužeistas ir rusų paimtas į nelaisvę. Po metų buvo sunaikinta Abiejų Tautų Respublika. Kalinamas Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje, Kosciuška susirgo depresija, mėgino nusižudyti badaudamas. 1796 m. pabaigoje mirus Rusijos imperatorei Kotrynai II, jos sūnus imperatorius Pavelas, išgavęs iš Kosciuškos valdinio priesaiką, suteikė jam laisvę.
1797 m. kaip didvyris Kosciuška buvo sutiktas Amerikoje. Nemažą dalį lėšų, kurias jam už karinius nuopelnus buvo dovanojusi amerikiečių valdžia, testamentu paskyrė juodaodžiams iš vergijos išlaisvinti bei jiems išmokslinti. 1798 m. atvyko į Paryžių. Čia parašė laišką imperatoriui Pavelui, atsisakydamas valdinio priesaikos ir suteiktos finansinės paramos. Tiek Prancūzijos imperatorius Napoleonas, tiek naujasis Rusijos imperatorius Aleksandras siekė Kosciušką padaryti savo sąjungininku. Buvęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Viršininkas abiem valdovams kėlė tas pačias sąlygas: atkurti Abiejų Tautų Respubliką su senosiomis jos sienomis - nuo Dauguvos iki Dniepro bei įvesti joje parlamentinę santvarką. Imperatoriui Aleksandrui jis rašė: „Gimiau lietuviu ir jau mažai man lieka gyvenimo metų, o vis dėlto ateities šydas dar slepia mano gimtosios žemės ir daugelio mano tėvynės kraštų paskirtį.“ Nei Aleksandras, nei Napoleonas atstatyti vieningos Lietuvos ir Lenkijos valstybės nesutiko. Prancūzijos imperatorius buvusį sukilimo vadą dėl tokių reikalavimų pavadino kvailiu.
Kosciuškai rūpėjo laisvės likimas pasaulyje. Kai jo bičiulis Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) tapo Amerikos prezidentu, senasis laisvės karys siuntė iš Prancūzijos ir Šveicarijos politinius patarimus, kaip ilgiems laikams išsaugoti demokratiją Amerikoje. Pasak Kosciuškos, svarbiausias amerikiečių prezidento uždavinys - deramai išlavinti visuomenę, kad ji pajėgtų gyventi laisvėje. Amerikos Respublika gali greitai žlugti, jei nebus jaunimui suteiktas laisviems žmonėms būtinas pilietinis išsilavinimas. Mat demokratija remiasi piliečių dorybėmis ir tvirtu tautos charakteriu. Jei jų stinga, nelieka visuomenėje nei teisingumo, nei jėgų atsispirti korupcijai. „Tegu niekas daugiau neabejoja, kad respublikonizmas [demokratinė santvarka] privalo būti neatskiriamai sujungtas su garbingumu, kilnumu ir skrupulingu teisingumu ir kad žmogų labiau dera gerbti už jo dorybes ir žinias, nei dėl jo turtų. [...] Myliu jus, esate vienintelė viso žmoniškumo viltis, ir norėčiau, kad būtumėte pavyzdžiu būsimiems amžiams“, - rašė Amerikos prezidentui Kosciuška, turėdamas viltį, kad už Atlanto išsaugota laisvė kada nors padės prisikelti laisvai lietuvių ir lenkų Respublikai. Džefersonas gerbė savo bičiulį lietuvį ir yra jį apibūdinęs tokiais žodžiais: „Tai tyriausias laisvės sūnus, kurį man kada nors teko pažinti, - laisvės visiems, o ne tik saujelei turtingųjų.“ Deja, pažadėjęs Kosciuškai įvykdyti jo testamentą - išpirkti iš vergijos ir išlavinti juodaodžius, Džefersonas savo pažadą sulaužė: lietuvio prašymas jam pasirodė per daug drąsus ir pavojingas.
Paskutinius gyvenimo metus Kosciuška praleido Šveicarijoje, Soluro miestelyje. Prieš mirtį suteikė laisvę ir žemės nuosavybę Lietuvoje gyvenusiems savo valstiečiams. Tačiau ir ši jo testamentinė valia liko neįvykdyta - tam pasipriešino Rusijos valdžia. Kosciuškos mirtis 1817 m. rudenį buvo paminėta gedulingomis iškilmėmis visoje Lietuvoje. Visų luomų katalikai, reformatai, totoriai, žydai susirinko į savo šventyklas ir atidavė pagarbą „liaudies tėvui“, „žmoniškumo draugui“, „laisvės bei Respublikos gynėjui“, kuris neleidęs lietuviams „be garbės pražūti“. Lietuvos bajorų vardu Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmes kalbėjo Mykolas Riomeris: „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė - kitas amžių nesunaikinamas paminklas - yra vienintelė jam skiriama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Juk kai panorės tėvai ir motinos savo vaikus prie dorybių paraginti ar mokytojai savo mokiniams tėvynės meilę įkvėpti, ar vadai karių rikiuotes mūšiui paskatinti, kur dar, jei ne Tado Kosciuškos darbuose ir gyvenime, jie atras tautiečiams nuostabiausią pavyzdį? Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Lietuvoje gimęs bajoras kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Būdamas [Amerikos prezidento] Vašingtono ginklo draugas išmoko, kaip būti laisvės ir prigimtinių žmogaus teisių gynėju. [...] Nemirtingoji [Kosciuškos] dvasia, [...] priimk maloniai iš Tėvynės gėlių nupintą paprastą lietuvišką vainiką ir pridėk jį prie laurų, kuriais visas pasaulis puošia garbingus Tavo smilkinius! Ilsėkis amžinai tautiečių širdyse!“ Ukmergės bažnyčioje miestiečių ir žemdirbių vardu į velionį Kosciušką kreipėsi buvęs miesto burmistras Martynas Mackevičius: „Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos kartos bus laiminamos tavo vardu.“ 1819 m. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų.
Laisvės ir lygybės simboliu Kosciuškos vardas buvo tapęs ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir pasaulyje. Anglų poetas romantikas Džordžas Baironas (George Byron) 1823 m. eilėraštyje „Bronzos amžius“ rašė: „Kosciuška - tai garsas, perveriantis tirono ausį“. Prancūzų rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne) 1869 m. sukurtame ir visame pasaulyje garsiame fantastiniame romane 20 000 mylių po vandeniu mini, kad Kosciuškos - „didžio istorijos vyro, paaukojusio gyvenimą aukštiesiems žmonijos idealams“ - portretas puošė paslaptingojo laisvės kovotojo kapitono Nemo kajutę. Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas (angl. Mount Kosciuszko). Jo atminimas įamžintas Jungtinėse Amerikos Valstijose: greta Aliaskos yra Kosciuškos sala (angl. Kosciusko Island), Indianos valstijoje - Kosciuškos grafystė (angl. Kosciusko County), Misisipės valstijoje - Kosciuškos miestelis (angl. Kosciusko).
Tadas Šumskas - profesorius, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, vienas šiandienos žymiausių dirigentų. Jis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos chorinės kultūros puoselėjimo ir garsinimo pasaulyje.
Išsilavinimas Ir Karjeros Pradžia
1960-1964 m. Tadas lankė Vievio vidurinę mokyklą, vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas). 1964-1971 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dėst. A. Jozėnas). 1971 m. respublikinio jaunųjų dirigentų konkurso Vilniuje laureatas. 1971-1979 m. choro dirigavimą studijavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir aspirantūroje (prof. A. Michailovo klasė), fakultatyviai lankė doc. J. Serebriakovo ir doc. R. Martynovo simfoninio dirigavimo klases.
Pedagoginė Veikla
Nuo 1979 m. T. Šumskas dėsto Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija; LMTA), nuo 1982 m. vyr. dėstytojas, nuo 1991 m. docentas, nuo 2010 m. - profesorius. Jis parengė didelį būrį choro dirigentų, kurie tęsia jo darbus.
Darbas Su Chorais
1979 m. - Vilniaus gamybinio susivienijimo „Vilma“ vyrų choro dirigentas, 1983-1998 m. meno vadovas ir dirigentas. Nuo 1999 metų vadovauja Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chorui „Aidas“. Choras sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose: X dainų apie jūrą „Shanti“ (Vokietija), IX religinės ir vargoninės muzikos „Silesia Sonans” (Lenkija), „Džiūgaukime…Aleliuja!“, „Sielos ilgesys“, „Paribio daina“ Lietuvoje. Išleido 8 kompaktinius diskus, kuriuose skamba lietuviškos patriotinės dainos, sakraliniai bei populiariausi klasikiniai kūriniai. Choras nuolat koncertuoja su Lietuvos kariuomenės orkestrais, žymiausiais Lietuvos solistais. „Aidas“ vienas populiariausių šalies vyrų chorų, dalyvauja didžiausiuose LRT projektuose ir laidose.
Dalyvavimas Dainų Šventėse
1987 m. respublikinės moksleivių dainų šventės, 1988 m. Baltijos respublikų studentų dainų šventės „Gaudeamus-X“ Vilniuje, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje vyr. dirigentas, respublikinių dainų švenčių 2003, 2009 vyr. Šumsko vardas įrašytas apdovanojimuose. 1990 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, jis yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys (kartu su prof. V.Landsbergiu). 1994 m. jis apdovanotas S. Šimkaus premija, 2010 m. apdovanotas Krašto apsaugos ministerijos ordinu „Už nuopelnus“, 2013 m. I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, 2014 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu „Už nuopelnus“. 2015 m. vasario 16 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo T.Šumską ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Šie apdovanojimai įrodo jo svarbą Lietuvos kultūrai ir menui.
Šeimos Įtaka Ir Tradicijos
Šumskų giminė Elektrėnų apylinkėse, pasak Tado Šumsko, atsirado nuo Vytauto laikų, kai Trakų „pavietuose“ buvo apgyvendinti totoriai. Plati Šumskų giminė Elektrėnų apylinkėse, pasak Tado Šumsko, atsirado nuo Vytauto laikų, kai Trakų „pavietuose“ buvo apgyvendinti totoriai. garsūs karvedžiai, bet lietuvių visuomenė jų nenorėdavo priimti į savo bendruomenes, todėl totoriai imdavo į žmonas lietuvaites ir pasiimdavo jų pavardes. Taip ant senosios totorių vėliavos atsirado Šumskų pavardė. Vėliau, apie 1700 metus, už vos trisdešimt penkių kilometrų nuo Vilniaus, prie dabartinio Vilniaus-Astravo kelio, didikai Mykolas ir Halina Šumskai pastatę medinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. XIX a. dokumentai liudija, kad dominikonų vienuoliai išlaikė Šumsko, tuomet valsčiaus centro, parapinę mokyklą ir senelių prieglaudą, o išginė juos caro valdžia ir bažnyčią pavertė cerkve. Šumskai savo giminės šaknis kaip tik ten ir kildina. Kaip liudija istorija, Šumskai visada buvo tarp žmonių ir su žmonėmis - vienuolynas, senelių namai, malūnai, koncertų salės - taip ir nuo XX amžiaus pradžios, ir per 22 nepriklausomos Lietuvos metus, ir per okupaciją, ir per naująjį nepriklausomybės laikotarpį Šumskų plati giminė kūrė ir kuria Lietuvą.
Viename savo interviu Lietuvos žiniasklaidai Kipras kalbino Didžiosios Britanijos tarptautinės švietimo konsultacijų kompanijos „Bryanston Square Consulting“ įkūrėją Marcus Orlovsky, klausdamas jo: „Obuolys dažnai vaizduojamas kaip pažinimo, mokslo simbolis. Ar keistumėte jį kuo nors kitu?“. Britas atsakė išmintinga fraze, tinkančia mūsų šalies šimtmečiui ir visą šimtmetį Lietuvos valstybę kuriančiam mūsų herojui Tadui Šumskui: Manau, kad keisčiau. Galbūt į gilę? Ją sunku perkąsti, tačiau iš jos gali užaugti įstabus ir stiprus ąžuolas. Apie tokius ąžuolus ir rašome savo projekte „Šimtmečio portretai…“. O šio straipsnio mūsų herojus Tadas Šumskas, kuris dabar gyvena Vilniuje, bet vasaras leidžia Semeliškių apylinkėse, kurio namuose, kaip įprasta Šumskams, visada pilna žmonių: studentų, choristų, giminių, naujų pažįstamų. O pats Tadas niekada nepraleidžia progos bet kuriame mažiausiame susitikime su žmonėmis priminti Lietuvos istoriją, pravesti pilietiškumo pamokos ir užvesti patriotinę dainą.
Vasario 16-oji Kaip Šeimos Šventė
Tado Šumsko gimimo diena sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-ąja. Ši diena ypatinga ne tik jam, bet ir visai Lietuvai. Įdomu tai, kad yra ir daugiau žmonių, gimusių šią dieną.
Gintės Ir Lino Istorija
Gintė, gimusi 2006 m. vasario 16-ąją, ir Linas, gimęs 2009 m. vasario 16-ąją, sesuo ir brolis iš Vilniaus. Būdama dar visai mažytė, Gintė jau žinojo, kad valstybės, kaip ir žmonės, turi savo gimtadienius: tėvai ir seneliai vaikui papasakojo, kodėl jos gimimo dieną visoje Lietuvoje keliamos vėliavos, rengiamos iškilmės, o tėvams nereikia eiti į darbą. Po trejų metų, tą pačią dieną gimus ir broliukui, Vasario 16-oji tapo prasmingiausia ir šventiškiausia diena visai šeimai. Kelerius pirmus savo gyvenimo metus Linas manė, kad broliai ir seserys visose šeimose gimtadienius švenčia kartu. Kiek paaugęs suprato, kad jo ir sesers gimimo istorija - neeilinis sutapimas. Sužinoję apie šį sutapimą, žmonės dažniausiai teiraujasi, gal kuris iš vaikų svajoja tapti Lietuvos Prezidentu. Tačiau kol kas Linas labiau nei šalies valdymu domisi Lietuvos futbolu.
Tado Šumsko Gimimo Metų Reikšmė Chorinei Kultūrai
Tado Šumsko gimimas 1954 m. vasario 16 d. turėjo didelę reikšmę Lietuvos chorinei kultūrai. Jis ne tik pats tapo žymiu dirigentu ir pedagogu, bet ir įkvėpė daugelį kitų sekti jo pėdomis.
Chorinės Kultūros Tradicijos Lietuvoje
Choras yra vienas iš svarbiausių Lietuvos kultūros elementų. Choral singing has had very deep and extraordinary traditions in Lithuania. National choral movement being established at the end of the 19th and the beginning of the 20th century was significant in between-the-war period and during the 50 years of occupation. Lithuania has had around 2000 choirs and 100 000 singers. The vivacity of choral movement is maintained through song festivals that have become the most exquisite and impressive accents of Lithuanian musical and cultural life in principle. After the second world war the notion “Song festival“ became gradually very broad. It covered fields of almost all lovers of mass genres and professional art and gained the indispensable status of this contact expression. Song festivals rally up to 30 thousand singers, dancers and musicians. They became most important Lithuanian political and cultural life events and indivisible part of all musical culture. Song Festivals being a rear social phenomenon in the world are closely related to public ideas and perform a very important function in developing human artistic aesthetic culture and provide opportunities to reveal national talents. period. They helped to preserve customs and national traditions of our land. Lithuania pays particular attention to training of choir conductors. Lithuanian secondary and higher musical schools have trained about 8000 choir leaders after the Second World War. Under the Soviet regime the training of organists for churches was banned and this spiritual cultural field was neglected. Having restored Lithuanian independence in 1990 great effort was put into training of organists for church. Creative activity of choir leaders and organists should be supported and promoted.
Antano Jozėno Indėlis
Svarbu paminėti ir Antano Jozėno indėlį į Lietuvos chorinę kultūrą. LR Kultūros ministro įsakymu Nr. 2014 m. A. Jozėnas gimė 1927 m. gegužės 17 d. Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Kriaunų bažnytkaimyje. Vargonininkavo Palonų ir Baisiogalos bažnyčiose. 1946 m. įstojo į Kauno konservatorijos prof. Nikodemo Martinonio vargonų ir choro dirigavimo klasę. Studijuodamas vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje, vadovavo mergaičių gimnazijos chorui. Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, 1950-1954 m. A. Jozėnas choro dirigavimą studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. 1950-1965 m. jis dėstė choro dirigavimą, vadovavo choro studijai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1952-1971 m. A. Jozėnas buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas. 1957-1972 m. 1972-1985 m.
