Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.
Auklėjimo stilių įvairovė
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų.
S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu. Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne).
Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini.
Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Vaiko smegenų vystymasis ir auklėjimo įtaka
Meilė vaikui gali tiesiogiai pasireikšti per jo smegenų dydį - mylimo, laimingo naujagimio smegenys sparčiau vystosi - yra didesnės, sveikesnės bei fiziškai stipresnės, nei atstumtų vaikų, kenčiančių nuo nepriežiūros ar prievartos, patiriančių psichologinių traumų. Tai įrodo, kad vaiko poreikis būti mylimam pasireiškia ne tik per psichologinę prizmę - gebėjimą tapti nepriklausoma ir savimi pasitikinčia asmenybe, tačiau ir fizinę - meilė skatina normalų vystymąsi.
Tai svarbi informacija tėvams, ypač svarstantiems, ar naujagimiai turėtų būti itin prisirišę prie savo motinų, ar iškart auklėjami griežtai - paliekami išsiverkti, jog išmoktų patys nusiraminti. Pasirodo, jog tai peržengia kūdikio savarankiškumo ir emocinio stabilumo galimybes - pastarasis auklėjimo būdas neabejotinai paliks žymę tolimesniame vaiko vystymesi. Tai gali padaryti didžiulę įtaką psichinei sveikatai, netgi gali nulemti, kokiu suaugusiu žmogumi jis taps, ar jam teks susidurti su psichologinėmis problemomis bei priklausomybėmis.
Nuo trečiojo nėštumo semestro pradžios, iki antrųjų kūdikio gyvenimo metų, vaiko smegenys padidėja daugiau nei dvigubai, tačiau tik esant tinkamoms sąlygoms - jei naujagimis sulaukia tinkamo dėmesio, patiria meilę, rūpestį ir globėjų atsidavimą. Pasak A. Schore, „Tam, kad žmogaus smegenys galėtų vystytis, joms reikalingas kontaktas su kitais žmonėmis. Nenaudojamos jungtys nutrūksta. Ląstelės, kurios įsijungia, susilieja kartu ir tokiu būdu nemiršta. Nėra taip, jog smegenys auga ir auga be sustojimo. Jose vyksta įvairūs persitvarkymai. Smegenų dezorganizacija yra smegenų persitvarkymo dalis. Tai yra milžiniška milijardų neuronų žūtis bei nervinių jungčių, vadinamų sinapsėmis, atjungimas. Šis etapas taip pat yra smegenų augimo dalis.“
Kai kuriems žmonėms yra akivaizdu, kokia svarbi globėjų meilė yra pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie to nesupranta. Jie tiki, jog norint užauginti savarankiška, nepriklausomą vaiką, jie privalo mokėti susidoroti su visais sunkumais jau nuo pat pradžių. Deja, jie nesuvokia, kad kūdikiai dar neturi jokių priemonių tai padaryti patys. Jei jie verkia, net kai nėra alkani, kai neserga arba nesant reikalui keisti jų sauskelnių, jiems iš tikrųjų reikia meilės, rūpesčio ir dėmesio.
Pasikartojantys ciklai ir ankstyvoji intervencija
Tėvai, kurių tėvai augino juos aplaidžiai, neturi pilnai išsivysčiusių smegenų ir taip pat apleidžia savuosius vaikus - jų pačių vaikų smegenys kenčia nuo tokios pat vystymosi stokos. Kadangi manoma, jog tokia žala yra ilgalaikė, kai kurie gali būti įsitikinę, jog nebelieka vilties, nes šis ciklas nesąmoningai kartosis iš karta į kartą. Tačiau turėdami šias žinias ir būdami sąmoningi galime praktikuoti ankstyvąją intervenciją. Tai apima tokius socialinius pokyčius, kaip, pavyzdžiui, motinų švietimas. Būtų idealu, jei moterys, kurios galimai turi polinkį apleisti ar užgaulioti savo vaikus, būtų mokamos, kaip reikia rūpintis naujagimiu. Prieš maždaug 20 metų tokia ankstyvoji intervencija buvo išbandyta JAV. Niujorke tokia programa gyvavo ilgiausiai. Ten atlikti tyrimai rodo, kad rizikos grupėms priklausiusiems vaikams, kurių motinos sulaukė pagalbos, sekėsi žymiai geriau, palyginti su pagalbos negavusiais vaikais. Statistika rodo, kad pagalbos sulaukę vaikai užaugę buvo areštuoti maždaug 50 procentų rečiau, 80 procentų sumažėjo apkaltinamųjų nuosprendžių ir žymiai rečiau buvo piktnaudžiaujama narkotikais.
Vaiko emocijų proveržiai ir kaip juos suprasti
Situacijos, kuomet vaikas nenori rengtis, šukuotis, valgyti prie stalo, eiti miegoti, mušasi ar supyksta, nes reikia dalintis žaislais, puikiai pažįstamos? Atvejų, kai reikia tartis su vaikais ar juos drausminti išties yra labai daug. „Tam, kad vaikas klausytų, ką jūs sakote, prieš brėžiant ribas reikia padėti vaikui nusiraminti, atspindint vaiko jausmus, rodant supratimą verbaliniu ir neverbaliniu būdu“, - pranešime spaudai pataria Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka psichologė Agnė Gurkšnė.
Agnės teigimu, tuo metu reikėtų kalbėti tvirtu, bet ne piktu balsu. Pritūpti, kad akys būtų vaiko akių lygyje. Jei pastebima, kad vaikas klauso, tada galima brėžti ribas ar vaiką mokinti, tačiau kalbėti kuo mažiau. „Pavyzdžiui, vaikas supyksta ir jums trenkia, kai prašo kartu pažaisti, tačiau jūs sakote, kad šiuo metu negalite. Tokiu atveju, galima sakyti: „Matau, kad tu pyksti. Palaukti kartais būna labai sunku. Kai muši, skauda. Prašau elgtis švelniai su manimi“, - sako psichologė. Tačiau, pastebėjus, kad vaikas neklauso pokalbį geriau perkelti vėlesniam laikui, kai jis bus ramus.
A.Gurkšnės teigimu, galima rasti daug aktualios literatūros, kurioje siūlomi ir praktiniai ribų formavimo būdai. Pavyzdžiui žymūs psichologai Daniel J. Siegel ir Tina Payne Bryson knygoje „Auklėjimas be dramų” (2015) akcentuoja, jog brėžiant ribas gali būti naudinga: Neiginį paversti teiginiu su sąlyga. „Taip, galėsi pažiūrėti dar vieną filmuką, tačiau rytoj.“ Jei vaikas tam pajėgus, į auklėjimo procesą įtraukti ir jį. „Kaip tu manai, kaip sesė jaučiasi, kai tu nesidalini savo žaislais?“ Aptarti įvykį, nepamokslauti. Kūrybiškai ieškoti išeities. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti iš parko namo, galime pradėti eiti labai dideliais žingsniais ar pasišokinėdami, einant slėptis už medžių žaidžiant slėpynių. Sukurti namuose ramybės zoną su žaislais, knygomis ar mylimiausiais pliušiniais gyvunėliais, kur vaikas eina nusiraminti. Tai vieta, kur vaikas galėtų neutralizuoti emocinę perkrovą. Būtinai leisti vaikui prisidėti kuriant šią erdvę.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas elgiasi nepriimtinai ir norite jį drausminti, iškelkite sau tris klausimus: Ko vaikui trūksta, kad jis taip elgiasi, ką aš darau ne taip? Kaip noriu, kad vaikas elgtųsi ir, ar tie lūkesčiai realūs? Kaip galiu pašalinti tikrąsias elgesio priežastis, ramiai išmokyti vaiką tinkamo elgesio būdų ar ką galiu padaryti, kad mano prašymas būtų išpildytas?“ - pataria A. Gurkšnė.
Pagal D. J. Siegel ir T. P. Bryson, kartais vaikai nenori, o kartais negali kitaip elgtis. Gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis gali kisti nuo aplinkybių ir konkrečios situacijos. Jei vaikas naktį neišsimiegojo ir ryte yra dirglus, atsisako rengtis ir praustis, jis kitaip elgtis negali. Tokiose situacijose reikėtų vaiką suprasti ir užjausti. Stengtis ryto procesą paversti žaidimu, kiek tai įmanoma.
Analizuodama psichologų įžvalgas, A. Gurkšnė pastebi bendrą psichologų nuostatą, kad esant netinkamoms aplinkybėms, vaiko drausminimą geriau nukelti vėlesniam laikui. Tokia pozicija dalinasi ir Jūratė Bortkevičienė savo knygoje „Atsakinga tėvystė“ (2017). Jos teigimu, vaiko drausminimą derėtų nukelti vėlesniam laikui jei vaikas blogai jaučiasi ar serga, jei vaiko pastangos yra nuoširdžios, bet jam prastai sekasi, kai tėveliai yra blogos nuotaikos.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas pasielgia netinkamai, o jūs jautriai ir supratingai sureaguojate, bet nubrėžiate ribas, jūsų vaiko smegenys lavėja, yra kuriami nauji elgesio scenarijai. Taip, kaip vaikai ne per dieną išmoksta skaityti, taip ir naujiems elgesio scenarijams atsirasti prireikia laiko ir daug kantrybės”, - pastebi A. Gurkšnė.
Net tada, kai į pykčio priepolius, nepasitenkinimą ir neklausymą reaguojame ramiai, racionaliai, gali būti, kad vaikas savo elgesio nepakeis. Tačiau net tokiose, iš pirmo žvilgsnio beviltiškose situacijose, vaiko atmintyje išlieka tėvų reakcija. Taip vaikas per pavyzdį mokosi valdyti savo emocijas.
"Tėvystės įkvėpimai": Vaiko pyktis – kaip reaguoti tėvams?
Fizinės bausmės ir jų žala
Psichologės S. Velikienės pastebėjimu, džiugu, kad vis dažniau yra pabrėžiama fizinių bausmių žala vaikams, tačiau neretai egzistuoja skirtingų situacijų, kuomet toks auklėjimo metodas, deja, vis dar yra naudojamas. Būtent tai gali itin neigiamai paveikti vaiko mąstysteną. „Fizinės bausmės ne tik žemina vaiko orumą, bet ir nemoko vaiko, kaip kitą kartą teisingai pasielgti panašioje situacijoje. Netinkamas elgesys dingsta, tačiau vėl pasikartoja tėvams nematant, taigi, toks auklėjimo metodas motyvuoja ne tinkamai elgtis, o vengti bausmių. Tėvai, taikantys fizines bausmes, dažnai mano, kad tokiu būdu vaikas išmoks juos gerbti, tačiau vaikai labiau pradeda tėvų bijoti, nei juos mylėti ir pasitikėti. Kitas dalykas, kaip galime mokyti vaiką nesimušti patys jį mušdami? Vaikai mokosi mus stebėdami, todėl stenkimės būti jiems teigiamu pavyzdžiu. Visgi, yra pastebima, kad fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktuoti ir problemas spręsti jėga, jie pasižymi mažesne empatija, šiems vaikams sunkiau sekasi suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius. Tikėtina, kad tokie vaikai ateityje bus pasyvesni, susidurs su žema saviverte, nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, šeimoje bus sunkiau palaikomi glaudūs tarpusavio santykiai. Dar daugiau, auklėjant vaikus fizinėmis bausmėmis, slopinamas jų kūrybiškumas bei savarankiškumas“, - aiškino pašnekovė.
Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę. Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje.
Žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė Alice Miller po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos visą dėmesį skyrė vaikystėje patirtų traumų tyrimams. Pasak jos, 90 proc. dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje patyrė fizinį ar psichologinį smurtą. Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Vaiko pasiruošimas mokyklai
Specialistė S. Velikienė pasakoja, kad, sulaukus mokyklinio amžiaus, vaikų mąstymas tampa kur kas platesnis, jie taip pat pradeda geriau jaustis viešoje erdvėje tarp žmonių. Visgi, psichologės teigimu, ir šiame atžalų etape nevertėtų užmiršti keleto svarbių akcentų, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti ne tik mokytojai, bet ir patys tėvai. „Apie septintuosius gyvenimo metus pradeda vystytis vaikų loginiai gebėjimai, tobulėja atmintis, dėmesys, lavėja vaizduotė. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba orientuotis erdvėje, suvokti laiko ir atstumo tarpusavio ryšius. Taip pat supranta, kad jų mąstymas, emocijos ir jausmai gali skirtis nuo aplinkinių, tai yra geba įsijausti į kitų vaidmenis. Šiame amžiuje vis dar būdingas konkretus mąstymas, vaikai dar sunkiai suvokia abstrakčias sąvokas, todėl vertėtų informaciją pateikti gana konkrečiai. Didžiajai daliai vaikų iššūkių kelia nesėkmės priėmimas, tai juos gali labai lengvai išvesti iš kantrybės, todėl namuose galima mokyti kaip tinkamai priimti pralaimėjimą, akcentuoti darbo procesą, o ne rezultatą. Tėvai gali padėti vaikams pasiruošti mokyklai, pabrėždami, kad mokymosi įstaigoje reikės laikytis susitarimų, tam tikros tvarkos. Taip pat papildomą dėmesį vertėtų skirti pokalbiams su vaiku apie mokykloje patiriamus jausmus, apie bendravimą su aplinkiniais. Namuose galima pažaisti, suvaidinti įvairias mokyklines situacijas, tokiu būdu vaikui palengvinant adaptacijos procesą. Gera žinia ta, kad daugelio vaikų noras mokytis, tobulėti, įveikti kliūtis būna susiformavęs nuo šešių metų, todėl dažniausiai jiems papildomos motyvacijos eiti į mokyklą nereikia“, - pastebi vaikų psichologė.
Signalai, išduodantys emocinius sunkumus
S. Velikienė sako, kad pastebėti, kada vaikai išgyvena psichologinius, emocinius sunkumus, gali būti gana sudėtinga. Visgi, yra keletas esminių bruožų, kurie nurodo pirmuosius vaikų vidinių išgyvenimų potyrius. „Jei anksčiau buvęs aktyvus, atviras, bendraujantis vaikas staiga susigūžė, užsisklendė savyje arba nutiko atvirkščiai, anksčiau buvęs uždaro būdo, linkęs būti vienumoje vaikas pradėjo itin daug judėti, nekantrauti, tai gali signalizuoti apie tam tikrus vidinius išgyvenimus. Jei vaikas atrodo nuolat susirūpinęs, jaučia nerimą ar pasireiškia dažni pykčio priepuoliai, jei pastebėjote prislėgtą būseną, liūdesį ar irzlumą, taip pat jei pasireiškia nuolatinis nepaklusnumas ar agresija, tai gali būti ženklai, išduodantys iškilusias problemas. Apie slegiančius sunkumus gali signalizuoti ir pasikeitę vaiko valgymo ar miego įpročiai, kankinantys nuolatiniai košmarai. Jei šie simptomai kartojasi dažnai, trunka ilgai ir yra intensyvūs, vertėtų kreiptis į specialistus“, - pastebi vaikų psichologė S. Velikienė.
Galimybė tobulinti tėvystės įgūdžius
Specialistė S. Velikienė tikina, kad tiksliai nusakyti, kokia yra dabartinė vaikų psichologinė būsena, yra sudėtinga, kadangi nėra kaupiamų statistinių duomenų. Nepaisant to psichologinius išbandymus, kuriuos gali patirti vaikai skirtingame amžiuje, galima sieti su patyčiomis, o jų šiuo metu, pasak pašnekovės, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, yra mažiau, o kalbėti apie psichologines problemas tapo ne gėda. „Galime teigti, kad situacija gerėja. Jei prieš 25 metus 40 proc. vaikų teigė patiriantys patyčias, tai šiuo metu šis skaičius yra sumažėjęs iki 25-27 proc. Visgi, lyginant šiuos rodiklius su kitomis šalimis, patyčių mastas Lietuvoje išlieka ganėtinai aukštas. Kita vertus, džiugu, kad tėvai, mokytojai vis atviriau kalba apie psichologinius sunkumus, visuomenė tampa vis atviresnė šiems klausimams ir yra pasiruošusi ieškoti pagalbos, o tai ir yra svarbiausia žengiant psichologiškai sveikesnės visuomenės kryptimi“, - pastebi pašnekovė.
Pabrėžiama, kad Lietuvoje šiuo metu yra gausu skirtingų programų, skirtų tėvų auklėjimo įgūdžių tobulinimui. Be kita ko, yra ir kitų programų, skirtų ankstyvųjų tėvystės įgūdžių stiprinimui. „Lietuvoje yra vykdoma nemažai programų tėvams, norintiems pasisemti žinių, patobulinti savo tėvystės įgūdžius. Organizuojami pozityvios tėvystės kursai, kurių metu tėvai supažindinami su vaiko amžiaus tarpsnių ypatumais, mokomi efektyvių bendravimo su vaikais būdų, lavinami tėvų pozityvios disciplinos taikymo įgūdžiai. Taip pat organizuojamos ankstyvųjų tėvystės įgūdžių stiprinimo grupės pagal STEP programą, pradedant pirmagimio besilaukiantiems tėvais ir baigiant paauglių tėvais. Norintiems lavinti sąmoningumą, išmokti toleruoti sunkias emocijas bei išsiugdyti daugiau empatijos ir atjautos sau ir savo vaikams, siūloma lankyti sąmoningos tėvystės kursus. Taip pat susidūrus su tėvystės iššūkiais ir norint pasikonsultuoti su specialistais, galima kreiptis į „Tėvų liniją“, - kalbėjo vaikų psichologė S. Velikienė. Projektas finansiškai remiamas iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
tags: #smegenys #auklejimas #psichologija
