Daugelis mano, kad lietuvių tradicija puoštis gėlėmis, rūtų darželiais skaičiuoja daugelį šimtmečių. Gamtininkas Almantas Kulbis teigia, kad iš tikrųjų taip nėra, nes protėviai baudžiavos laiku tiesiog neturėjo laiko puošybai. Taigi darželiai atsirado tik po baudžiavos panaikinimo, t. y. XIX a. antrojoje pusėje. Tada žmonės pradėjo ieškoti augalų. Apskritai iš tolimų kraštų į Europą atvežti augalai būdavo auginami kitose šalyse, o į Lietuvą pakliūdavo per dvarus ir vienuolynus.

Nors mūsiškiams gėlių darželiams nėra net 200 metų, bet jau susiformavo jų auginimo tradicija. Šalia lango augdavo krūmas arba aukštas kvapantis augalas, pavyzdžiui, jazminas, jonpapartis. Toliau nuo lango augindavo žemesnius augalus ir gėlių klombas, kurias puošdavo akmenėliais. Darželį dažnai aptverdavo lazdyno ar nugenėtų eglišakių tvora, kartais apie gėles sukalinėdavo apvalius ar perpus perskeltus kuoliukus. Dažnai darželio vidury augdavo aukštesnė gėlė (pinavija/bijūnas), o pakraščiuose - žemesnės.

Darželių gėles (rūtas, nasturtas, pinavijas, šaltmėtes, medetkas ir kt.) naudodavo ir vaistams. Gėlių darželiai nebūdavo labai dideli, nes turimoje žemėje žmonės sodino kitus naudingus augalus.

Rytų Aukštaitijoje gėlių lysves apdėliodavo akmenukais, iš pievos atpjautomis velėnomis, plytų puselėmis arba apipindavo žaliomis karklų vytelėmis. Takeliai tarp lysvių būdavo išravimi arba išbarstomi smėliu bei žvyru. Pakraščiuose sėdavo tankiai augančias gėles - svogūnėlius, saulutes. Daugiausia darželiuose buvę jurginų, bijūnų, astrų, našlaičių/broliukų, nasturtų, rūtų. Iš medelių - jazminų, alyvų. Vien dainose paminėta apie 60 augalų.

Pagal kai kurių rašytojų kūrinius netgi galima rekonstruoti darželių planus, kurie buvo skirtingi ir priklausė nuo mergelės kūrybiškumo. Ištekėjusios moterys buvo labiau užsiėmusios, todėl darželius puošdavo jaunos mergelės. Dar XIX a. pabaigoje rinkęs etnografinę medžiaga P. Višinskis rašė: „Prie kiekvienos pirkios būtinai turi būti gėlių darželis - visas mergaičių turtas ir džiaugsmas; jeigu darželio nėra arba jis apleistas, reiškia tame name nėra mergaitės. Tos mergaitės didžiuojasi savo darželiais, kurių jis puikesnis ir gražesnis, ta ir mergaitė kitų akyse stovi aukščiau.“ Pareiga prižiūrėti darželius atitekdavo vyriausiajai dukrai. Jai ištekėjus, priežiūrą perimdavo jaunesnė.

Istoriniai laikotarpiai ir darželių kaita

Žinių apie želdinius galima rasti monografijų serijoje „Lietuvos valsčiai“. Monografijoje apie Kamajų valsčių pabrėžiama, kad gėlėms auginti buvo renkama vieta pietų pusėje. Bet ne visada galėjo to žiūrėti. Gatviniuose kaimuose dažnai darželis būdavo tarp gyvenamojo namo ir gatvės. Nutikdavo, jog gale namo, prie gatvės, augdavo dideli medžiai, tada darželis atsidurdavo kieme priešais namą, jei tik rėžis buvo kiek platesnis ir vežimas dar galėjo įvažiuoti į kiemą.

Centrinės lysvelės dažniausiai būdavo apvalios, pasitaikydavo ir keturkampių. Jų kraštus tvirtindavo akmenukais, augalais (nasturtomis, saulutėmis), vytelėmis, akmenukus balindavo pavasarį.

Prieškario laikotarpio (1830-1918 m.) darželiai buvo kuriami su aiškia paskirtimi - jie ne tik teikė grožį, bet ir naudos kasdieniame gyvenime. Paprastieji erškėčiai puikavosi reprezentatyviausioje sodybos vietoje. Aukštoji piliarožė - vienas pagrindinių prieškario darželio akcentų. Dažnai augalai buvo sodinami prie namo sienų, kad apsaugotų nuo vėjo ir suteiktų malonų aromatą. Darželiai būdavo aptverti paprastomis tvorelėmis, pagamintomis iš eglišakių ar lazdyno šakelių.

Tarpukario laikotarpiu (1918-1945 m.) darželiai tapo spalvingesni, daugėjo vienmečių gėlių. Tarpukario darželis - mažiau praktiškas, dekoratyvesnis. Lysvelės buvo kuriamos įvairesnių formų - kvadratinės, širdelės formos klombos, o tvorelės - vis įmantresnės.

Pokario (1945-1980 m.) darželiai žavėjo savo tvarka ir dekoratyvumu. Dekoratyviniai elementai, tokie kaip baltai kalkėmis nudažyti akmenukai ir smėliu pabarstyti takeliai, liudijo apie šeimininkų pastangas palaikyti tvarką ir grožį. Bijūnai pokario darželiams buvo privalomas elementas.

Tradiciniai augalai ir jų simbolika

Didžiąją dalį gėlių sudarydavo daugiametės: dailieji auskarėliai („zavušnikai“), balzaminis skaistenis (plačiosios mėtos), bijūnai („pivonijos“), daigiamečiai flioksai (karkliukai), vaistinė juozažolė (yzopas), mėlynosios kurpelės („čebatėliai“), balzaminis skaistenis (šaltmėtės), rūtos, vaistinis smidras, mirtos, baltosios ir tigrinės lelijos, narcizai. Iš vienmečių vešėdavo dviragės leukonijos (naktinukai), nasturtos, kvapieji pelėžirniai, kininiai ratiliai (astrai), darželinis šlamutis, žiovenis („levažundis“).

Augino sodybose ir kitus augalus. Pavyzdžiui, jei laukuose nebūdavo karčiųjų kiečių (pelynų), tai juos augindavo kieme.

Žavi jurginais? Visgi rūta nėra tradicinis lietuvių augalas. Jos, kaip ir daugelis kitų augalų, į Lietuvą atkeliavo ne taip jau seniai. Gamtininko A. Kulbioteigimu, operos „Pilėnai“ tekstas apie žirgo papuošimą pinavijomis neatitinka tikrovės, mat šis augalas į Lietuvą atkeliavo gerokai vėliau. Pilėnų laikais nebūta ne tik rūtų, bet pinavijų, bijūnų, jurginų.

Kiti tyrinėtojai rado duomenų, jog XX a. pr. dar nežinota, kad kambarinė gėlė pelargonija (jeronimas) gali būti ir gėlių darželyje. Ji „persikėlė“ į lauką todėl, kad moterys išmoko šią gėlę padauginti ūgliais.

Žemaitijoje kiekviename darželyje turi augti rožės ir lelijos. Kartais rožėmis vadinamos dedešvos, piliarožės, jurginai, lelijomis - „liepsnojančios“ oranžinės lelijos, narcizai. Žinoma, neapsieita be rūtų. Jei žiemą keldavo vestuves, reikėdavo vainikams žalių rūtų, kurias nuo šalčio saugodavo apvožiant katilu. Įdomu pastebėti, kad rūta taip plačiai auginama ir naudojama dėl savo simbolikos, puošyboje beveik nenaudojama.

Rytų Aukštaitijoje gėlių lysves apdėliodavo akmenukais, iš pievos atpjautomis velėnomis, plytų puselėmis, arba apipindavo žaliomis karklų vytelėmis. Lysvių tarpai išravimi, kartais išbarstomi smėliu bei žvyru. Pakraščiuose sėdavo tankiai augančias gėlytes - svogūnėlius, saulutes. Daugiausia darželiuose yra jurginų, bijūnų, astrų, našlaičių/broliukų,nasturtų, rūtų. Iš medelių - jazminai, alyvos, gulbinai, erškėtrožių krūmas - augdavo kur nors darželio kampe. Kiti žydintieji krūmai buvo sodinami prie takų, arčiau klėties.

Apie Druskininkus gimus mergaitei sodindavo rūtų lysvelę, o berniukui - diemedžio krūmą.

Senovinių gėlių auginimo ypatumai ir tradicijos

Senovinės daugiametės gėlės dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros, nes jos per šimtmečius prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų. Mūsų protėviai darželius kurti pradėdavo nuo dirvožemio paruošimo. Žemė buvo kasama rudenį, maišoma su gyvulių mėšlu ir kompostu. Pavasarį darželis buvo kruopščiai suplanuojamas - aukštesnės gėlės sodinamos fone, žemesnės - priekyje.

Daugelis senovinių gėlių buvo auginamos ne tik grožio, bet ir praktiniais tikslais. Margutės ir našlaitės buvo naudojamos salotoms ir arbatoms, raktažolės - vaistiniais tikslais, o rūtos - nepakeičiamos vestuvėse ir medicinoje.

Dalijimosi tradicija buvo ypač svarbi senoviniuose darželiuose. Kaimynės dalindavosi gėlėmis, keisdavosi sodinukais ir perduodavo auginimo patirtį. Dauginant senovines gėles, dažniausiai naudojamas dalijimo būdas rudenį ar ankstyvą pavasarį.

Grįžimas prie senovinių daugiamečių gėlių auginimo - tai ne tik madinga tendencija, bet ir praktiškas sprendimas. Šie augalai per šimtmečius prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų ir yra išbandyti mūsų protėvių kasdieniame gyvenime. Senovinės daugiametės gėlės išsiskiria itin dideliais adaptacijos gebėjimais ir paprastumu. Jos dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros, yra atsparios ligoms ir kenkėjams, todėl puikiai tinka pradedantiesiems sodininkams. Šiuolaikiniame darželyje senovinės daugiametės gėlės padeda atkurti ryšį su savo šaknimis ir kultūros tradicijomis. Jos kuria unikalų darželio charakterį ir suteikia jam autentiškos lietuviškos sodybos dvasią.

Invaziniai augalai ir jų įtaka tradiciniams darželiams

Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.

Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai: varpinė medlieva, gausialapis lubinas, muilinė guboja, bitinė sprigė, rykštenė (aukštoji ir kanadinė), dygliavaisis virkštenis.

Varpinė medlieva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis. Įvežtas į Lietuvą kaip dekoratyvus, tinkamas gyvatvorėms formuoti ir dar su valgomais vaisiais - tapo invaziniu.

Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų.

Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą.

Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti.

Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose paplito XIX amžiuje. Iš sodybų darželių jos pradėjo plisti po pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines.

Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis. Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais.

Populiariausi tradiciniai darželių augalai

Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose:

• Nuo XIV-XV amžiaus: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis.
• XVI-XVII amžiuje: aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas, paprastosios alyvos.
• XVIII-XIX amžiuje: čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnialapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis.
• XX amžiuje: darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių.

Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų buvo puikusis bijūnas (35), darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33), poetinis narcizas (31), šluotelinis flioksas ir šiurpinis gvazdikas (29), paprastosios alyvos (27), žalioji rūta (25), darželinė našlaitė (24), paprastasis buksmedis (23), didžiagraižis jurginas ir tigrinė (raiboji) lelija (22).

tags: #skinsiu #darzely #geleles

• Darželio dienyno naudojimas
• Santaros klinikos: išsami informacija
• Sėkmingas naujagimio žindymas
• Istorija apie žvejybą mažiesiems
• Kaip interpretuoti leukocitų tyrimų rezultatus šlapime nėštumo metu