Naujoji Vyriausybė, siekdama pagerinti švietimo kokybę ir jaunimo užimtumą, svarsto galimybę įvesti privalomą pradinį ugdymą nuo šešerių metų amžiaus, o privalomą ikimokyklinį ugdymą - nuo penkerių. Šie planai, nors ir skamba siekiant optimizuoti mokslo metus ir užkirsti kelią jaunimo "užsisėdėjimui" mokyklų suoluose iki 19 ar 20 metų, kelia nemažai klausimų ir potencialių iššūkių.
Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susidurtų tėvai, yra mažamečių vaikų saugumas ir logistika. Psichologai pabrėžia, kad šešiamečiai dar nėra visiškai subrendę mokyklai. Jei septynmetį ar aštuonmetį vaiką galima išleisti į mokyklą vieną, tai mažesni vaikai reikalauja didesnės priežiūros. Daugeliui dirbančių tėvų tai reikštų būtinybę vežti vaikus į mokyklą gerokai anksčiau ar vėliau nei prasideda darbo diena, o tai gali sukelti sunkumų, ypač neturint nuosavo automobilio ar gyvenant toliau nuo mokyklos.
Kita vertus, svarstoma galimybė, kad visos ministerijos būtų perkeltos į vieną pastatą. Šis sumanymas, nors ir nebuvo kilęs ankstesnėms Vyriausybėms, gali atnešti nemažos finansinės naudos. Parduodant dabartinius ministerijų pastatus, esančius Vilniaus centre ar senamiestyje, būtų gauta didelė suma, kuri galėtų padengti naujo, modernaus pastato statybą ar nuomą. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje energetiškai efektyvaus naujo pastato išlaikymas būtų ženkliai pigesnis nei senų, didelių pastatų priežiūra. Toks centralizavimas taip pat leistų sutaupyti, atsisakant dubliuojančių funkcijų (IT, buhalterija, administravimas) ministerijose, ir palengvintų darbuotojų bei interesantų judėjimą.
Nors Vyriausybės planuose yra ir kitų gerų iniciatyvų, tokių kaip gimstamumo didinimas, parama jaunoms šeimoms, kompleksinių paslaugų šeimai kūrimas, mažesnių eilių gydymo įstaigose siekis, tačiau kai kurie darbai atidedami tolimesnei ateičiai, o kiti, kaip visuomenės informavimas apie patyčių žalą, numatyti tik 2020 metų antroje pusėje.
Didžiausią susirūpinimą kelia privalomojo ikimokyklinio ugdymo įvedimas nuo penkerių metų. Šiuo metu Lietuvoje, ypač didmiesčiuose, jau trūksta vietų ikimokyklinėse įstaigose. Net savivaldybių atstovai susiduria su sunkumais, norėdami savo vaikus „įkišti“ į darželį be protekcijos. Jei ikimokyklinukai būtų perkelti į mokyklas, daliai vaikų tektų mokytis antroje pamainoje dėl erdvių stygiaus. Be to, pastebimas ikimokyklinio ugdymo auklėtojų trūkumas, nes savivaldybės gali įdarbinti tik šią sritį baigusius asmenis, o atlyginimai tokie, kad profesija tampa nepopuliari.
Dar vienas svarbus aspektas - ankstesnis mokyklos lankymas. Nors siekis, kad jaunimas nesėdėtų per ilgai mokykloje, yra suprantamas, tačiau sovietmečiu vidurinę mokyklą baigdavo metais anksčiau ne dėl ankstesnio pradinio ugdymo, o dėl pamokų šeštadieniais. Šiandien tokia tvarka vargu ar būtų priimtina. Mažinti pamokų skaičių taip pat nėra išeitis, kai lietuvių vaikų raštingumas yra žemesnis už ES vidurkį. Galbūt vienintelis tiesioginis pliusas politikams iš ankstesnio pradinio ugdymo būtų tas, kad anksčiau į darbo rinką išeinantys jaunuoliai ilgiau mokėtų mokesčius iki pensijos.
Siekiant spręsti švietimo problemas ir gerinti jaunimo ateitį, svarbu kompleksinis požiūris, sprendžiant esamas problemas, o ne kuriant naujas. Tik tada galima tikėtis, kad numatyti tikslai taps realiais darbais, o ne liks tik gražiais sumanymais.
