Viena skaudžiausių situacijų, su kuria susiduria tėvai, yra jų vaikų atstūmimas, dažnai sukeltas kito iš tėvų manipuliacijų. Šis reiškinys, vadinamas tėvų atstūmimo sindromu, palieka gilius randus ne tik vaikui, bet ir atstumtam tėvui ar motinai. Straipsnyje nagrinėjamos šio sindromo priežastys, jo apraiškos ir pasekmės, taip pat pateikiamos rekomendacijos, kaip spręsti šią sudėtingą problemą.
Kas yra tėvų atstūmimas?
Tėvų atstūmimas yra strategijų visuma, kurią vienas iš tėvų skatina vaiką atstumti antrąjį tėvą. Tai nėra paprastas tėvų tarpusavio konfliktas. Vaiko nuteikinėjimas, siekiant, kad vaikas nebendrautų ir atstumtų kitą iš tėvų, yra psichologinis smurtas prieš vaiką bei šiurkštus jo teisių į šeimos ryšius pažeidimas. Daugelis užsienio valstybių tėvų atstūmimą įvardija smurtu artimoje aplinkoje (angl. Domestic abuse/violence).
Tėvų atstūmimo sindromas, apibrėžtas amerikiečių vaikų psichiatro Richardo Gardnerio, išsivysto vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš jų valdžios vaikui dominavimo. Teigiama, kad sindromo atsiradimą lemia vaiką auginančio motinos arba tėvo elgesys, kurio tikslas - nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bet kokį ryšį. Šis sindromas gali atsirasti tiek neiširusiose šeimose, tiek išsiskyrusiose šeimose. Jį gali skatinti tėvai, motinos, tėvai, kuriems priteista ar nepriteista globa.
Suaugusieji, vaikystėje patyrę tėvų atstūmimo sindromą, pasakojo apie platų nuteikinėjimo strategijų spektrą: tėvo, prieš kurį buvo nuteikinėjama, šmeižimą, nuolatinį trukdymą susitikti ir bendrauti, emocinį manipuliavimą, siekiant, kad vaikas rinktųsi vieną iš tėvų.
8 tėvų atstūmimo sindromo požymiai
Richardas Gardneris savo knygoje „The Parental Alienation Syndrome: A Guide for Mental Health and Legal Professionals“ („Tėvų atstūmimo sindromas: patarimai psichinės sveikatos ir teisės specialistams“) išskiria aštuonis elgesio komponentus (požymius), būdingus vaikams su tėvų atstūmimo sindromu:
- Juodinimo kampanija: Tėvų atstūmimo sindromą turintys vaikai yra kupini neapykantos vienam iš tėvų (prieš kurį yra nuteikti). Jie neigia visas pozityvias patirtis iš praeities, atmeta kontaktus ir bendravimą. Regis, anksčiau mylėti ir vertinti tėvai per naktį tampa nekenčiamais ir keliančiais baimę.
- Silpnos, nepagrįstos ir absurdiškos racionalizacijos: Kai vaikų su tėvų atstūmimo sindromu paklausia, kodėl jaučia stiprų priešiškumą vienam iš tėvų, jų paaiškinimai nėra tokie, kurie įprastai skatintų vaiką atstumti tėvą. Šie vaikai gali skųstis dėl tėvų valgymo įpročių, valgio gaminimo ar išvaizdos, pateikti aršių kaltinimų, kurie veikiausiai nėra tiesa.
- Vienpusiškas atstūmimą skatinančio motinos / tėvo vertinimas: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu vienpusiškai vertina atstumiantį (partnerį) tėvą - demonstruoja automatinį, refleksyvų, idealizuotą to tėvo palaikymą. Pastarasis laikomas tobulu, o kitas - turintis vien trūkumų. Jei vaiko su tėvų atstūmimo sindromu paprašytų įvardinti bent vieną tariamo gerojo iš tėvų neigiamą aspektą, jis greičiausiai nė vieno nepaminėtų. Ši pozicija kontrastinga faktui, kad dauguma vaikų turi įvairių jausmų net patiems geriausiems tėvams ir įprastai gali įvardinti abiejų tėvų geras ir prastas savybes.
- Tariamos laisvos valios fenomenas: Nors ir atrodo, kad nuteikinėjantieji prieš partnerį tėvai daro per didelę įtaką vaikams su tėvų atstūmimo sindromu, pastarieji tvirtins, kad patys nusprendė nutraukti bendravimą su vienu iš tėvų. Jie neigia, kad jų jausmams vienam iš tėvų dalinai turi įtakos nuteikinėjantys tėvais, dažnai deklaruoja, kad jų sprendimai grįsti laisva valia.
- Kaltės dėl elgesio su atstumtuoju iš tėvų nejautimas: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu yra šiurkštūs, nedėkingi, kandūs ir šalti tėvo, su kuriuo nebendrauja atžvilgiu. Atrodo, kad jie nejaučia kaltės dėl savo šiurkštaus elgesio. Nėra dėkingumo tėvams, su kuriais nutrauktas bendravimas, už dovanas, paslaugas ar vaiko išlaikymo lėšas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu sieks kiek įmanoma daugiau gauti iš to tėvo, su kuriuo nebendrauja, pareikšdami, kad šis (ši) yra jiems skolingi.
- Refleksyvus atskyrimą skatinančio tėvo palaikymas, kilus tėvų konfliktui: Tiek sveikose šeimos, tiek seniai išsiskyrusiose porose, tiek porose po neseniai įvykusios separacijos pasitaiko nesutarimų, konfliktų. Visais atvejais vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikys atskyrimą skatinantį tėvą, kad ir kokia absurdiška, nepagrįsta būtų to tėvo pozicija. Nėra noro ar bandymo išlikti nešališkiems, kilus konfliktams tarp tėvų. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu nenori išklausyti atskirtojo tėvo požiūrį. Tokiems vaikams visiškai nesvarbu, ką atstumtasis tėvas gali pasakyti ar padaryti.
- Svetimi scenarijai: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu dažnai meta tėvams, su kuriais nebendrauja, kaltinimus, kuriuose skamba nuteikinėjančiojo tėvo frazės ir idėjos. Viena iš priežasčių, kodėl scenarijus atrodo pasiskolintas, yra žodžiai, idėjos, kurių vaikai nesupranta, atkartojanti, lyg pagal scenarijų kalbėjimo maniera, kaltinimai, kurie nepagrindžiami faktais.
- Tėvo, su kuriuo nebendraujama, giminaičių atstūmimas: Galiausiai neapykanta tėvui, su kuriuo nebendraujama, persikelia ir jo ar jos giminaičiams. Juodinamas, nekenčiamas, vengiamas jau ne tik atstumtasis iš tėvų, bet ir jo ar jos giminaičiai. Anksčiau mylėtų senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių staiga imama absoliučiai vengti, jie atstumiami.
Tyrime (2007 m.) dalyvavę atstumtieji tėvai teigė, kad jų vaikams būdingi aštuoni minėti elgesio požymiai, tai sutampa su R. Gardnerio teorija. Tėvai pranešė, kad jų vaikai dažnai demonstravo aštuonis elgesio požymius. Vienintelė išimtis - vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikė santykius su kai kuriais atstumtojo tėvo giminaičiais, tai vyko tais atvejais, kai giminaičiai palaikė atstumiantįjį iš tėvų. Tai rodo, kad pirmiausia reikia sužinoti apie kontaktą su atstumtojo tėvo giminaičiais (tų giminaičių vaidmenį atstūmimo atvejyje), o tik paskui daryti išvadą, ar vaikui būdingas šis komponentas.
Pasekmės vaikams ir šeimai
Jeigu vaikų nuteikinėjimas ir tėvų atstūmimas nėra laiku sustabdomas, tai negrįžtamai psichologiškai sužaloja vaikus, visiškai sugriauna jų santykius su atstumtais tėvais, jų giminėms ir dažnai tai yra perduodama iš kartos į kartą. Nuteikti užaugę vaikai turi didelių psichologinių problemų, nemoka kurti artimų santykių, patys tampa nuteikinėtojais ir smurtaujančiais asmenimis. Dėl vaikų nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo dažnai nutrūksta vaikų teisėti šeiminiai ryšiai ne tik su vienu iš tėvų, bet ir visa atstumto tėvo gimine. Už tai tiesiogiai atsakingi yra smurtaujantys prieš vaiką tėvai. Tačiau tokiais atvejais didžiausia atsakomybė ir kaltė tenka institucijoms, turinčioms vaiką nuo to apginti.
Tėvų atstūmimo sindromo padariniai vaikams - žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Vaiko sąmonei padaryta žala niekuo nenusileidžia nuo kitų rūšių sunkų smurtą patyrusiems vaikams padarytos žalos. Ilgalaikiai negatyvūs padariniai apima depresiją, priklausomybes, nutrūkusius santykius, ne vienerias skyrybas ir, liūdniausia, tai, kad vėliau vaikai patys atstumia savo vaikus. Taip per kelias kartas tęsiasi tėvų atstūmimo sindromo ciklas.
Institucijų vaidmuo ir rekomendacijos
Lietuvoje yra itin dideli skaičiai skundų dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu nevykdymo. Dažniausiai šie skundai yra tėvų atstūmimo patiriančiųjų pagalbos šauksmas. Už vaiko teises atsakingos Lietuvos tarnybos ir institucijos dar nesugeba tinkamai identifikuoti tokių psichologinio smurto atvejų bei netinkamai ar kartais netgi priešingai vaiko interesams priima sprendimus ar ignoruoja, nesiimdamos jokių veiksmų.
Pasak B. van der Weg-Bražiūnienės, Vaiko teisių tarnybos specialistai turėtų taikyti griežčiausias įmanomas priemones, įskaitant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus, kai yra pastebima ir nustatoma, kad vaikų nuteikinėtojai nekeičia savo elgesio, nuteikinėja, manipuliuoja, riboja ir draudžia vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu. Vaikų nuteikinėtojai turėtų būti prievarta siunčiami į smurtinio elgesio keitimo ir edukavimo programas. Jeigu tai nepadeda ir psichologiškai prieš vaiką smurtaujančios motinos ar tėvo elgesys nepasikeičia, toks asmuo turėtų būti atskiriamas nuo vaiko, kaip ir bet kuris kitas smurtautojas.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su tėvais, susiduriančiais su tėvų atstūmimu, turi pasiūlyti paramą, šviesti ir padėti. Svarbiausia socialinio darbuotojo pareiga - suteikti klientui informacijos apie tėvų atstūmimą (kokie veiksmai nuteikia vaiką prieš vieną iš tėvų) ir apie tėvų atstūmimo sindromą (kokį elgesį demonstruoja nuteiktasis prieš vieną iš tėvų vaikas), kad tėvas galėtų nuspręsti, ar iš tiesų susidūrė su šia problema. Jei vis tik padaroma išvada, kad vyksta tėvų atstūmimas, atstumtieji tėvai turi būti mokomi reaguoti į atstūmimą, kad netaptų pernelyg pasyvūs ar agresyvūs. Tokiems tėvams reikia nuolatinio palaikymo, paramos, išgyvenant skausmą dėl tėvų atstūmimo.
Socialiniai darbuotojai, kontaktuojantys su vaikais, patiriančiais tėvų atstūmimo sindromą, turi būti budrūs ir nuovokūs, kad nesusivienytų su vaiku prieš tėvą, prieš kurį nuteikinėjamas vaikas. Kita užduotis - išvengti nuteisinėjančiojo tėvo bauginimo, manipuliacijų. Reikėtų padėti vaikui ugdyti kritinį mąstymą ir taip sustiprinti jo/jos gebėjimą atsispirti spaudimui pasirinkti kažkurią pusę. Vaikui turi būti leidžiama bendrauti su tuo iš tėvų, prieš kurį jis yra nuteikinėjamas.
Kas yra atmetimo jautri disforija?
Tenka pripažinti, kad nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo atvejais Lietuvoje dažniausiai taikomos netinkamos priemonės, kurios dar labiau pablogina situaciją, arba atsakingi specialistai tiesiog nusikalstamai prieš tai užmerkia akis, palikdami toliau žaloti vaikus pas toksiškus tėvus. Tėvų atstūmimo ir nuteikinėjimo atvejus privalu kuo skubiau atpažinti ir nedelsiant imtis priemonių, kurios padėtų tai sustabdyti. 3-6 mėnesių laikotarpis yra riba, po kurios vaikui padaryta psichologinė žala darosi akivaizdi ir vis sunkiau atitaisoma.
„Esame pasiruošę padėti tėvams, patarti ar nusiųsti reikalingų paslaugų, rekomenduoti mediatorių pagalbą, terapiją - rasti sprendimų, geriausiai atliepiančių vaiko poreikius”, - teigia specialistai. Tačiau svarbu suprasti, jog jokia institucija neišspręs ir nesudėlios šeimos gyvenimo po skyrybų taisyklių geriau, nei tai gali padaryti abu tėvai tarpusavio susitarimu. Sėkmingai vaiko raidai svarbiausia yra ne stiprus ryšys su jo tėvais, bet būtent sveikas ryšys su tėvais ar bet kuriais suaugusiais.
tags: #atstumimas #kaip #vaikai #tampa #ziaurios #manipuliacijos
