Vaikų sveikata yra didžiausias tėvų prioritetas. Tinkama vakcinacija yra vienas efektyviausių būdų apsaugoti vaikus nuo pavojingų infekcinių ligų ir užtikrinti, kad jie augtų saugioje aplinkoje. Kiekviena vakcina ne tik padeda apsaugoti vaiką nuo konkrečių ligų, bet ir sukuria saugesnę aplinką visai bendruomenei.
Nors užkrečiamos ligos gali būti valdomos skiepais, šių ligų protrūkiai rodo, kad ne visi tėvai apsisprendžia savo vaikus skiepyti. Dažnai bijoma nepageidaujamų reakcijų mažyliui. Tačiau, medikų teigimu, labiau bijoti reikėtų ne skiepo, o pačios ligos ir jos komplikacijų. Nedidelei naujagimių daliai - iki 2 proc. - vakcinacija atidedama arba negalima dėl nustatytų sveikatos indikacijų (ankstukai, imunosupresinės būklės, sepsis ir kt.).
Skiepų reikšmė ir privalomumas
Lietuvoje pagal Nacionalinį vaikų skiepų kalendorių nemokamai skiepijama nuo 14 užkrečiamųjų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenza infekcijos (Hib), poliomelito, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos, žmogaus papilomos viruso (ŽVP), rotaviruso, B tipo meningokoko. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad vaikai būtų apsaugoti nuo ligų, kurios gali sukelti rimtų komplikacijų ar net grėsti gyvybei.
Lietuvos nacionalinis skiepų kalendorius yra sudarytas remiantis moksliniais tyrimais ir specialistų rekomendacijomis, todėl laikytis jo ypač svarbu. Vaikai yra labiausiai pažeidžiami pirmaisiais gyvenimo metais, kai jų imuninė sistema dar formuojasi. Šiuo laikotarpiu vakcinos padeda organizmui pasiruošti kovai su pavojingomis infekcijomis.
Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimą, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formoje. Jei vaikas laiku nepaskiepijamas, jam sudaromas individualus skiepijimų kalendorius pagal indikacijas nurodytas vaistinių preparatų charakteristikų santraukose.
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovų teigimu, teisės aktuose numatyta, kad prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimą, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. „Tikėtina, kad ir šiuo atveju buvo paprašyta pasirašyti dėl informacijos gavimo. Kūdikiai, vaikai gali būti neskiepijami dėl kontraindikacijų (būklių, kai skiepyti negalima) arba atsisakius tėvams ar teisėtiems globėjams. Todėl labai svarbu vaiko sveikatos dokumentuose turėti informaciją dėl kokių priežasčių vaikas neskiepytas, ypač jei ateityje iškiltų klausimų susijusių su skiepijimu ir specifine apsauga nuo užkrečiamųjų ligų“, - sako SAM Epidemiologinės priežiūros sk. vyr. specialistė Nerija Kuprevičienė. Anot pašnekovės, Lietuvoje nėra privalomų skiepų. „Prieš visus skiepijimus pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių tėvai ar globėjai turi pasirašyti sutikimą. Valstybė garantuoja nemokamus skiepijimus kiekvienam vaikui pagal nacionalinį skiepų kalendorių”, - teigė N. Kuprevičienė.
Nacionaliniai skiepų kalendoriai sudaromi atsižvelgiant į didžiausios rizikos amžių. Kada tam tikros ligos yra pavojingiausios, t. y. jų rizika didžiausia, kada galima laukti geriausio efekto, kada bus geriausias imuninis atsakas. „Vakcinos įtraukiamos į skiepų kalendorių atsižvelgiant į užkrečiamosios ligos naštą: sergamumą, mirtingumą, komplikacijas ir pan. bei epidemiologinę situaciją: pavyzdžiui, Lietuvoje didesnis nei kitose šalyse sergamumas meningokokine infekcija”, - aiškino N. Kuprevičienė.
Skiepijimų tvarkaraštis ir rekomendacijos
Pirmas skiepas kūdikiui - pirmąją parą. Šiuo metu pagal nacionalinį skiepų kalendorių, pirma dozė naujagimiui turi būti įskiepijama per 24 val. po gimimo. Tai hepatito B vakcina. 2-3 parų naujagimis paskiepijamas tuberkuliozės vakcina, o 1 mėnesio sulaukusiam kūdikiui pakartojama hepatito B vakcina.
2, 4 ir 6 mėnesių kūdikiai skiepijami po 4 kartus. 2 ir 4 mėnesių įskiepijama kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina; poliomielito vakcina; pneumokokinės infekcijos vakcina. 6 mėnesių kūdikis pastarąja nebeskiepijamas, tačiau jam dar kartą pakartojama hepatito B vakcina. 12-15 mėnesių vaikui kartojama pneumokokinės infekcijos vakcina, 15-16 mėnesių įskiepijama tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina, 18 mėnesių kartojama kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina; Poliomielito vakcina.
6-7 metų vaikai skiepijami dar kartą kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; poliomielito vakcina; tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina. 11 metų vaikui įskiepijama žmogaus papilomos viruso infekcijos vakcina, o 15-16 metų paaugliui suleidžiama paskutinė kokliušo, difterijos, stabligės vakcina.
Papildomi skiepai ir jų svarba
Be privalomųjų skiepų, yra ir rekomenduojamų papildomų skiepų, kurie gali užtikrinti dar geresnę apsaugą nuo įvairių ligų.
- Nuo 6 sav. iki 24 sav.: Vakcinos ROTARIX, Rotateq nuo rotaviruso sukelto vėmimo ir viduriavimo. Tai oralinės vakcinos, sugirdomos vaikui keliais etapais. Vaikas turi būti sveikas ir apžiūrėtas gydytojo skiepijimo dieną.
- Nuo 9 mėn.: Vėjaraupių vakcina VARILRIX. Galima skiepyti ir vyresnio amžiaus vaikus, jei jie nesirgo vėjaraupiais. Tinka vakcinuoti kartu su raudonukės vakcina.
- Nuo 1 metų: Vakcina nuo erkinio encefalito TicoVac, ENCEPPUR. Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą garantuoja 3 skiepų dozės. Geriausia pradėti skiepyti žiemą arba ankstyvą pavasarį.
- Nuo 2 mėn.: Prevenar vakcina prieš pneumokoką - kvėpavimo takų infekcijų sukėlėją, rekomenduojama dažnai sergantiems vaikams.
- Nuo 1 metų: Vakcina nuo hepatito A HAVRIX. Keliaujantiems ir pradedantiems lankytis kolektyvuose rekomenduojama skiepytis nuo hepatito A, nes padidėja tikimybė juo užsikrėsti.
- Mergaitėms nuo 12 metų: ŽPV vakcinos Cervarix ir Silgard. Efektyviai saugo nuo gimdos kaklelio vėžio.
Dažniausiai užduodami klausimai ir mitai apie skiepus
Apie skiepus sklando daug mitų. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro atstovų teigimu, medikų tikslas nėra įbauginti tėvus ir pasiekti, kad jie paskiepytų vaikus, bet įsitikinti, jog jie turi patikimą informaciją, padėsiančią jiems priimti pagrįstą sprendimą.
Vienas iš populiariausių mitų, neva vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, taip pat gali sukelti ilgalaikių, nežinomų pasekmių. „Iš tikrųjų, skiepai yra saugūs, nepaisant priešingų išvadų, kurios yra skelbiamos prieš skiepijimą nukreiptuose leidiniuose. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai. Kiekvienas mirties atvejis, apie kurį pranešama tos ar kitos šalies sveikatos apsaugos ministerijai, paprastai yra kruopščiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti, ar jis tikrai susijęs su vakcinos panaudojimu, ir jei taip, kokia tiksliai yra mirties priežastis“, - aiškina Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus specialistai.
Kitas populiarus mitas, neva skiepijant išvengiamos ligos yra beveik visiškai sunaikintos šalyje, kurioje šeima gyvena, todėl skiepyti vaiką nėra reikalo. „Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Keliautojai patys to nežinodami gali atvežti šias ligas į bet kurią šalį ir, jeigu jos gyventojai neapsaugoti skiepų, šios ligos gali greitai išplisti visoje populiacijoje ir sukelti epidemiją. Kitas dalykas: jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Todėl pasiskiepyti būtina dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad apsaugotume save. Antra, kad apsaugotume aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti. Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Manytume, kad ignoruoti eismo taisykles remiantis prielaida, jog kiti vairuotojai jūsų pasisaugos, yra neatsakinga. Lygiai taip, mes neturėtume tikėtis iš aplinkinių, kad jų pastangomis bus sustabdytas ligos plitimas, mes ir patys turėtume padaryti viską, ką galime“, - tikina Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai.
Tėvai dažnai baiminasi, kad vaiko skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu sustiprina šalutinio poveikio grėsmę ir gali perkrauti imuninę sistemą. „Tačiau vaikai kasdien patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos („ūminio gerklės uždegimo“) atveju nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties. Kaip rašoma 1994 m. JAV Medicinos instituto ataskaitoje „Nepageidaujami reiškiniai, susiję su skiepais vaikystėje“: „Kalbant apie šiuos įprastus reiškinius, mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vaikams skirtose vakcinose... sudarytų didelę papildomą naštą imuninei sistemai, kurioje yra pasireiškusi imunosupresija“. Iš tikrųjų, moksliniai duomenys rodo, kad vienu metu atliktas skiepijimas keliomis vakcinomis neturi neigiamo poveikio normaliai funkcionuojančiai vaiko imuninei sistemai. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Šie tyrimai parodė, kad rekomenduojamos vakcinos yra tokios pat veiksmingos tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek ir atskirai, ir kad tokie deriniai nekelia didesnės nepageidaujamo šalutinio poveikio grėsmės“, - tikino imunoprofilaktikos specialistai.
Skiepijimo pažymėjimai ir tarptautiniai reikalavimai
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai primena, jei ruošiatės į kelionę, nepamirškite ne tik paso, bet ir Tarptautinio skiepijimo pažymėjimo. Gali būti, kad be jo nebūsite įleisti į vieną ar kitą šalį. Kito, nemažiau svarbaus dokumento - asmens skiepijimo pažymėjimo gali prireikti, jei užsienyje ketinate mokytis ar ieškoti darbo.
Lietuvoje per metus išduodama apie 30 tūkst. skiepijimo pažymėjimų bei keli šimtai Tarptautinių skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimų. „Šiuos dokumentus reikia saugoti lygiai taip pat, kaip saugome asmens dokumentą, nes negalime žinoti, kada jų prireiks, - sakė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas - Skiepijimo pažymėjimą būtina turėti ne tik keliaujant į egzotines šalis, bet ir kuriant gyvenimą užsienyje. Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių, Kanadoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose neskiepytų žmonių nepriima į darbą, o vaikų - į ugdymo įstaigas.
Skiepijimo pažymėjimas išduodamas kiekvieno naujagimio, kūdikio tėvams ar globėjams. Į šį baltos spalvos pažymėjimą surašomi visi skiepai, kurie atliekami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių vaikui iki 16 metų amžiaus, t. y. skiepai nuo tokių ligų, kaip tuberkuliozė, hepatitas B, kokliušas, difterija ir pan. Jeigu asmuo nepametė šio skiepijimo pažymėjimo ir vėliau skiepijasi nuo kitų infekcijų, kurių nėra planinių skiepų sąraše, pažymėjime surašomi ir kiti atlikti skiepai, pavyzdžiui, nuo vėjaraupių, roto viruso, gripo ir pan. Todėl kiekvieną kartą skiepijantis svarbu pateikti ir skiepų pažymėjimą.
Tarptautinis skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimas. Kasmet Pasaulio sveikatos organizacija parengia rekomendacijas keliautojams bei nurodo, kokia galima infekcijų rizika konkrečioje šalyje. Kai kurios šalys reikalauja, kad įvažiuojantys asmenys būtų pasiskiepiję nuo tam tikrų ligų, nes taip saugosi šių ligų išplitimo. Tokie skiepai (pavyzdžiui, nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos) yra vadinami privalomaisiais keliautojų skiepais. Informacija apie juos įrašoma geltonos spalvos pažymėjime. Pažymėjimo pavadinime minimos profilaktikos priemonės, nes ne visos vakcinos yra skiepijamos. Apsisaugoti nuo kai kurių ligų, pavyzdžiui, maliarijos ar choleros padeda ne įskiepijami, o geriami preparatai. Šis tarptautinis skiepijimo pažymėjimas turi vieningą visame pasaulyje užpildymo formą ir yra suprantamas viso pasaulio specialistams.
Abu dokumentai nemokamai išduodami sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose atliekami skiepai. Neturintys bet kurio iš šių dviejų skiepijimo pažymėjimų, bet norintys jį gauti, turi kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Kodėl mes skiepijamės?
ULAC direktorius prof. dr. S. Čaplinskas atkreipė dėmesį, kad tarptautiniu skiepijimo pažymėjimu reikėtų pasirūpinti likus bent mėnesiui iki kelionės, nes dažnai prireikia ne vieno skiepo, o tarp skiepų gali būti privalomas ir dviejų savaičių, ir mėnesio tarpas. Be to, svarbu, kad pasiskiepijus užtektų laiko susidaryti imunitetui.
Elektroninių šių dokumentų versijų kol kas nėra, todėl juos reikia labai saugoti. „Tarptautinio pažymėjimo reikalaujama įvažiuojant į užsienio šalis. Jei šį pažymėjimą pametėte prieš įvažiuodami į šalį, į kurią įleidžiami tik pasiskiepijusieji, deja, Lietuvoje niekas kitas, be jūsų šio pažymėjimo kopijos gauti negalės. Tikėtina, jog pametusį pažymėjimą atvykėlį skiepys iš naujo ir ten jam išduos naują pažymėjimą“, - aiškino prof. dr. S.Čaplinskas.
Daugiau informacijos apie skiepijimo pažymėjimus bei skiepus galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje ulac.lt.
tags: #skiepu #pazymejimas #kudikiui #kas #isduoda
