Nepriklausomybei ir Lietuvai pasirinkus demokratinės raidos kelią, pereita prie humanistinio, demokratizuoto, vaiko orientuoto ugdymo.
Sustiprinus vaikų globos namų auklėtinio prisitaikymo visuomenėje problemą, aktualus pasidarė socialinis ir asmeninis ugdymo aspektas, skatinantis paieškas, kaip gerinti vaikų ir paauglių adaptacijos procesą, efektyviau ugdyti jų adaptacinius gebėjimus.
Šis ugdymo programos poveikis ugdytinio psichosocialinei raidai skatina pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą.
Daugelio mokslininkų teigiama, kad kryptingas poveikis, atsiradęs dėl taikyto poveikio, patvirtina ugdymo programų efektyvumą bei veiksmingumą. Tai pozityvus prisitaikymas.
Paaugliai, gyvenantys globos institucijose, susiduria su adaptacijos sunkumais. Šie faktai lemia sunkumus bendraujant su socialine aplinka, komplikuoja sėkmingos psichologinės ir socialinės adaptacijos perspektyvas.
Todėl svarbesni moksliniai tyrimai, kuriuose globos namų auklėtiniams kylantys adaptacijos sunkumai būtų nagrinėjami ne tik psichosocialiniu aspektu, bet ir taikant pedagoginio poveikio priemones, produktyviai sprendžiami praktiniu lygiu, yra skatintini ir reikalingi.
Tyrimai turėtų persiorientuoti į platesnį vaikų ir paauglių adaptyvaus elgesio ugdymo paieškas.
Nagrinėjant adaptacijos sunkumus, didelis dėmesys tenka paauglystės amžiui.
Šie tyrimai padeda atskleisti adaptyvaus elgesio ypatumus, o jų pagrindu galima konstruoti adaptyvaus elgesio galimybes.
Pagal kai kurių tyrėjų požiūriu, įgijus tam tikrų gebėjimų ir išmokus spręsti savo problemas paauglystėje, asmuo lengviau išgyvens pasikeitimus, prisitaikys prie aplinkybių būdamas suaugęs, o įgūdžiai, taikant ugdomąjį poveikį, gali būti perkeliami į kitas gyvenimo sritis ir turėti teigiamos įtakos asmens tolesnės adaptacijos procesui.
Kyla klausimai: kokie yra paauglių adaptyvaus elgesio ypatumai? Kaip ugdyti paauglių adaptyvų elgesį? Ar paauglių adaptyvus elgesys skiriasi lyties aspektu? Ar paauglių adaptyvus elgesys skiriasi amžiaus aspektu? Kokie yra paauglių adaptyvaus elgesio ugdymo galimybės? Kaip ugdyti paauglių adaptyvų elgesį? Kaip galima tirti adaptyvaus elgesio ugdymo modelio tinkamumą? Kaip vyksta ugdymas pritaikius šį modelį?
Šie klausimai susiję su paauglių adaptyvaus elgesio ypatumais ir jo ugdymu.
Tyrimai, siekiantys atskleisti paauglių adaptyvaus elgesio ypatumus, parengti ir pagrįsti adaptyvaus elgesio ugdymo modelį ir eksperimentiškai įvertinti adaptyvaus elgesio ugdymą, yra aktualūs.
Tokie tyrimai padeda nustatyti adaptyvaus elgesio ugdymo modelio tinkamumą.
Tai apima santykius su savimi, santykius su kitais žmonėmis, probleminių situacijų sprendimą ir prosocialų, save tvirtinantį elgesį socialinėse situacijose.
Mokslininkai teigia, kad socialinės aplinkos veiksniai yra svarbūs mokymo ir mokymosi procesui bei elgesiui.
Konstruktyvizmo teorija akcentuoja asmens ankstesnio patyrimo reikšmę subjektyviosios realybės kūrimo procese, konstruojant, prijungiant ir asimiliuojant naujas žinias, jas siejant su jau turimomis ir sisteminant į nuoseklią struktūrą bei taikant naujose situacijose.
Aplinkos pažinimas vyksta bendraujant su kitais žmonėmis, suvokiant aplinkos reikšmes ir jas struktūruojant, ieškant pasikeitimų, interpretuojant įvykius.
Pastebėta, kad tam tikri gebėjimai pasireiškia ir formuojasi individui aktyviai veikiant ir dalyvaujant socialinėje aplinkoje.
Šiame darbe remiamasi pragmatizmo filosofija, kuri ugdymą traktuoja kaip procesą, apimantį probleminių situacijų sprendimą, įgytų žinių ir gebėjimų pritaikymą kasdieninėse gyvenimiškose situacijose.
Tyrimo metodologiją sudaro:
- Teoriniai, remiantis mokslinės literatūros analizė.
- Diagnostiniai, t. y., anketinė apklausa, taikyta konstatuojamojo tyrimo ir ugdomojo eksperimento metu.
Tai apima paauglių adaptyvaus elgesio ugdymo(si) prielaidas.
Eksperimento metu taikyta dviejų grupių tyrimo schema, panaudojant pradinius (prieš eksperimentą) ir baigiamuosius (po eksperimento) matavimus eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėse.
Atlikta kiekybinės anketinės apklausos duomenų statistinė analizė.
Tai apima statistinę duomenų analizę, naudojant tokius metodus kaip dispersinė (vidurkiams palyginti), koreliacinė (Pearson'o koreliacijos koeficientas) analizė, daugiafaktorinė tiesinė regresijos analizė.
Duomenų statistinė analizė atlikta taikant SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programinį paketą.
Paauglių adaptyvaus elgesio ugdymas(is) tiriamas kompleksiškai.
Disertacijos struktūrą sudaro įvadas, keturios dalys, tyrimo rezultatų aptarimas (diskusija), išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, 16 priedų, kurie pateikti kompaktiniame diske. Darbo apimtis - 164 puslapiai. Disertacijos turinį iliustruoja 7 paveikslai ir 25 lentelės. Remtasi 303 literatūros šaltiniais.
Tai apima globos namų auklėtinių adaptyvaus elgesio ugdymo(si) programą.
Adaptyvaus elgesio ir jo ugdymo(si) sampratos atskleidimas neįmanomas be adaptacijos sampratos išsiaukslinimo.
Šiuo bendriausiu aspektu, adaptacijos sąvoka (lot. adaptatio - pritaikymas, priderinimas) apibrėžiama kaip organizmo ir jo sandaros bei funkcijų pasikeitimai pakitus aplinkai.
Socialinio darbo žodyne adaptacija apibūdinama kaip nenutrūkstamas, tikslingas kognityvinis, jutiminis suvokimo ir elgesio procesas, kuriuo žmogus stengiasi išlaikyti arba padidinti atitikimo tarp jo paties ir aplinkos laipsnį.
Adaptacija - tai procesas, kurio metu asmuo, atsižvelgdamas į savo poreikius, stengiasi pakeisti aplinką ir save taip, kad pasiektų pusiausvyrą tarp vidinių ir išorinių veiksnių.
Adaptacijos esmė - tai asmens psichikos ir elgesio pokyčiai, atsirandantys dėl būtinybės prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir tenkinti kylančius poreikius.
Asmuo, siekdamas adaptyviai elgtis, stengiasi pakeisti aplinką taip, kad ji atitiktų jo pažinimo struktūras ir atkurtų tam tikrą ašies pusiausvyrą.
Kita vertus, individo aktyvumas yra kaip atrama nepageidaujamam aplinkos poveikiui.
Individas socialinę kryptingumą įgyja socialinėje aplinkoje, sąveikaudamas su ja.
Mokslinėje studijoje socialinė adaptacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu individas, atsižvelgdamas į savo poreikius, stengiasi pakeisti aplinką ir save taip, kad pasiektų pusiausvyrą tarp vidinių ir išorinių veiksnių, ir geba kurti bei palaikyti teigiamus ryšius su socialine aplinka bei ją keisti norima linkme.
Šiais procesais lemia asmens gebėjimas adaptyviai elgtis.
Todėl tikslinga operacionalizuoti patį adaptyvų elgesį, t. y., išskirti svarbiausius nagrinėjamojo objekto komponentus.
Vertinant adaptyvų asmens elgesį, visų pirma kalbama apie laipsnį, kuriuo žmogus savarankiškai funkcionuoja, ir, antra, apie žmogaus pasiektą asmeninės ir socialinės atsakomybės lygį.
Tai apima tarpasmeninius santykius, probleminių situacijų sprendimą, asmens elgesį socialinėse situacijose, savikontrolę.
Taigi, kalbant apie adaptyvų elgesį, pabrėžiamas jo funkcionalumo pobūdis: adaptyvus elgesys leidžia asmeniui kurti ir išlaikyti veiksmingus tarpusavio ryšius su kitais asmenimis, konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka, joje įtvirtinti save neagresyviai, veiksmingai veikti probleminėse situacijose, išlaikyti vidinę pusiausvyrą, valdyti savo jausmus ir emocijas.
Remiantis mokslinės literatūros analize, adaptyvus elgesys apibūdinamas kaip daugialypis konstruktas, kuris apima pažinimo ir elgesio faktorius ir juos jungia į visumą.
Pažinimas apima daug procesų, kur vienas iš jų yra asmens savęs pažinimas.
Šis komponentas yra vienas svarbiausių adaptacijos efektyvumo kriterijų, nuo kurio priklauso, kaip asmuo suvokia, vertina ir priima patį save su visais privalumais ir trūkumais.
Pasak vienos mokslininkės, žmogus, turintis adekvatų savęs vertinimą, gali geriau įvertinti savo galimybes ir riziką, veiklą ir taip patenkinti savo poreikius ir sėkmingiau prisitaikyti socialinėje aplinkoje.
Nekoreguotas savęs vaizdas gali atsirasti adaptacijos sutrikimų.
Svarbus adaptacijos veiksnys yra ir asmens pasitikėjimas savimi, nuo kurio priklauso išorinis poveikis, jo supratimas ir interpretavimas, o taip pat rezultatų siekimas, gebėjimas įveikti gyvenimo sunkumus.
Yra sakoma, kad aukšta savivertė - tai savo galimybes vertinantis ir pasitikintis savimi žmogus, kuris nesėkmes gali reaguoti kaip atsitiktinumą, nereikšmingus įvykius ar kaip tam tikrus stimulus, skatinančius pakoreguoti savo veiksmus, nekaltina kitų dėl savo pačių nesėkmių ar problemų.
Tuo tarpu nepasitikintis savimi ir menkai vertinantis save ir savo sugebėjimus žmogus nesėkmes gali suprasti kaip nepataisomą įvykį.
Mokslininkų požiūriu, savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinio poveikio, vidinės asmenybės brendimo ir jos elgesio formų.
Toks vertinimas yra svarbus ne tik asmeniui socialinėje aplinkoje, bet ir aplinkiniams.
Taigi, asmens savęs pažinimas, savo privalumų ir trūkumų vertinimas ir priėmimas, pasitikėjimas savimi lemia asmens pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą.
Taip pat adaptacijos procesams ne mažiau reikalinga yra asmens gebėjimas pažinti ir įvardinti savo ir kitų žmonių išgyvenamus jausmus, kontroliuoti emocijas.
Pasak vieno mokslininko, bet kurioje gyvenimo srityje turi daugiau pranašumų ir sėkmingiau adaptuosis tas asmuo, kuris geba atpažinti savo jausmus, žino, kaip tinkamai juos valdyti, geba perprasti kitų žmonių jausmus ir atsižvelgti į juos.
Kito tyrėjo požiūriu, savikontrolės gebėjimai padeda asmeniui išlaikyti vidinę pusiausvyrą, leidžia konstruktyviai reaguoti į pastabas ir kritiką, padeda pasipriešinti neigiamam aplinkos poveikiui.
Ne vienas mokslininkas, aptardamas asmens adaptaciją bei adaptyvaus elgesio komponentus, dėmesį skiria veiksmingos tarpusavio sąveikos su kitais žmonėmis aspektui.
Vienos mokslininkės požiūriu, adaptyvus elgesys neatsiejamas nuo asmens gebėjimo tinkamais būdais inicijuoti bendravimą, įtraukti kitus asmenis į socialinę sąveiką, parinkus tinkamas bendravimo priemones, išlaikyti efektyvius ir draugiškus tarpusavio santykius su kitais asmenimis.
Kito mokslininko teigimu, asmens aktyvus dalyvavimas socialinėje sąveikoje, atidumas kitiems žmonėms, jautrumas jų problemoms, pagalbos suteikimas lemia jo pozityvų psichologinį ir socialinį prisitaikymą.
Be to, konstruktyviems santykiams išlaikyti yra svarbūs konfliktinių situacijų sprendimo gebėjimai, užtikrinantys asmens pusiausvyrą įvairiomis sudėtingomis gyvenimo ir bendravimo su kitais žmonėmis situacijomis.
Tai apima gebėjimą pasirinkti tinkamiausią konflikto sprendimo strategiją, derinti skirtingus interesus bei priimti abi šalis tenkinantį sprendimą.
Kiti tyrėjai išskiria dar vieną adaptyvaus elgesio sritį - veiksmingą asmens funkcionavimą probleminėse situacijose bei gebėjimą tas problemas konstruktyviai spręsti.
Probleminių situacijų įveikimo sėkmingumas siejamas su asmens gebėjimu atsižvelgti į socialinėse situacijose prob...
Šeimos sampratos ir funkcijų apibrėžtis.
Vaikų globos teisiniai aspektai.
Vaiko socialinių vaidmenų formavimasis ir rengimo šeimai socioedukaciniai metodai.
Pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo metodologija.
Pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo eiga.
Pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo aplinkos analizė.
Pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimo rezultatai ir jų diskusija.
Tvirta šeima - dorovinio tautos stabilumo ir istorinio jos išlikimo garantas.
Jaunimo rengimas šeimai iki šiol neprarado savo reikšmės.
Dabartinės šeimos pamatus ardo sparčiai didėjantis ištuokų, nepilnų, rizikos šeimų skaičius, didėjanti emigracija, šeimos funkcijų neatlikimas.
Vos gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių bruožų.
Gamta sutvarkiusi taip, kad žmogus socialine būtybe tampa tik pažindamas aplinką, bendraudamas su kitais žmonėmis.
Anot L. Jovaišos, socializacija - tai visuomeniškai vertingas asmenybės formavimas kryptingu ugdymu ir aplinkos veiksniais.
Šeima yra pirminės socializacijos institucija.
Šeima, ugdydama vaiką, atlieka daug vaidmenų, prisiima ir vykdo įvairias funkcijas.
Vaikas, gyvendamas šeimoje, sąmoningai ir intuityviai perima jas, vėliau jas taiko savo santykiuose su gyvenimo partneriu, augindamas savo vaikus.
Bet dėl įvairių priežasčių...
Statistikos departamento duomenimis, 2008 metais vaiko globos organizavimo situacija, nukreipiant pagal globos vietą, buvo tokia: į šeimas - 45,1 proc., šeimynas - 1,48 proc., globos institucijas - 53,3 proc.
Ne vienoje Vyriausybės programoje yra numatyta skatinti globą šeimose, šeimynose ir mažinti vaikų skaičių globos namuose, tačiau vaikų paėmimo iš tėvų ir įkurdinimo globos namuose problema išlieka aktuali.
Į šią problemą atkreiptas dėmesys ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 2006 m. išvadoje dėl Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje.
Tačiau, analizuojant globos nustatymo atvejus, matyti, kad situacija vaikų globos srityje iš esmės nesikeičia: vis dar didesniajai daliai vaikų, netekusių tėvų globos, nustatoma institucinė globa, o ne kitos alternatyvios vaiko priežiūros formos.
Kadangi vaiko globa tiesiogiai siejama su jo gerove, apsauga ir teisėtų interesų užtikrinimu, todėl įvairioms vaiko globos ir rūpybos institucijoms ugdant, auklėjant vaikus, tenka rengti ugdytinius šeiminiam gyvenimui ir ugdyti šeimos funkcijas, vertybes.
Viena iš tokių galimų pagalbos metodų - pedagoginės veiklos tobulinimo metodas.
Veiklos tobulinimo tyrimas - vienas iš populiariausių kokybinio tyrimo metodų, taikomų socialiniuose moksluose.
Šį metodą galima taikyti pedagogo, socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo ar kito specialisto veikloje.
Mokomosios knygos tikslas - atskleisti, kaip taikant pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimą, galima padėti vaikų globos namų auklėtiniams rengtis šeimai.
Mokomoji knyga parengta taikant tokius mokslinio tyrimo metodus:
- Mokslinės literatūros analizė padėjo atskleisti šeimos sampratą ir funkcijas, vaiko socialinių vaidmenų formavimosi teorinį pagrindą ir šeimos funkcijų ugdymo metodus.
- Dokumentų analizė parodo vaikų globos realizavimo teisinius aspektus.
- Veiklos tobulinimo tyrimo (angl. action research) metodas naudotas atliekant vaikų globos namų šeimynos tyrimą.
- Šiame tyrime remtasi L. Cohen, L. Manion (1997) rekomenduota veiklos tobulinimo tyrimo metodika.
- Kokybinė turinio analizė naudota analizuojant veiklos tobulinimo tyrimo duomenis.
Veiklos tobulinimo tyrimas padeda giliai pažinti tiriamuosius, objektyviai identifikuoti jų problemas ir parengti tinkamą edukacinės pagalbos planą.
Remtasi 303 literatūros šaltiniais.
