Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais.

Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe). Įsivaizduokime, kad Achilas niekada nedalyvavo mūšiuose, o pats atsiskleidė bėgimo maratonuose, kur jo kulnas tapo stiprybės šaltiniu. Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą.

Gebėjimo naujai pažvelgti į jautrius vaikus ypač reikia juos auginantiems tėvams. Dauguma vaikų, susidūrę su nesėkmėmis, greitai atsigauna, t. y. išsiskiria psichologiniu atsparumu. Parvirtęs, užsigavęs ar pabartas vaikas dažniausiai kremtasi trumpai ir greitai vėl ima žaisti. Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai.

Nejautrių ar labai griežtų tėvų šeimoje augantys jautrūs vaikai yra diskriminuojami, apleisti, skriaudžiami, juos tai paveikia labiau nei nejautrius vaikus - jie tampa agresyvesni, neramūs arba nepaklusnūs. J. Belsky tyrimai rodo, kad tokiems vaikams iškyla didžiausia rizika susirgti psichikos ligomis ar patirti elgesio problemų, palyginti su kitais nejautriais vaikais, net ir augusiais tomis pačiomis sąlygomis.

Kita vertus, būtent jautrūs mažyliai yra imlesni mokymams, todėl, laiku atkreipus dėmesį į susikrimtusį jautrų vaiką, galima sėkmingai jam padėti.

Jautrumas yra įgimta savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai. Jautrumą tyrinėjusios Elaine N. Aron teigimu, klaidinga manyti, kad didelis jautrumas yra liga ar kokia yda. Tai nėra psichikos sutrikimas, patologija ar koks trūkumas. Jautri nervų sistema yra normali savybė, būdinga 15-20 proc. Jautrumas gali atsirasti dėl besilaukiančios motinos patirto streso. Jei nėščia moteris patiria smurtą, nuolatinį stresą, neigiamas emocijas, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis. Jautruoliai turi itin jautrią nervų sistemą, kuri vienodai, tarsi be atrankos, fiksuoja ir teigiamą, nei neigiamą patirtį. Didesnis smegenų dalies, atsakingos už emocijas, aktyvumas. Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu.

Jautriems vaikams dažnai skubama klijuoti etiketes net nesuprantant, kad tokio mažylio ypatingos savybės gali būti lengvai pražiūrėtos, ne taip suprastos ir nuvertintos. E. N. Aron, pati būdama itin jautri, žino, ką reiškia būti tokiu vaiku, kurio kiti nesupranta ir klaidingai priima.

Keturi pagrindiniai itin jautrių vaikų bruožai (DOES)

E. N. Aron išskyrė keturis pagrindinius itin jautrių vaikų bruožus, kuriuos apibūdina akronimu DOES:

• Gylis (angl. depth). Tai yra informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas. Prieš veikdami itin jautrūs vaikai aktyviau stebi, svarsto ir galvoja, net jei tai vyksta nesąmoningai. Jų veiklos tempas yra lėtesnis, nes skrupulingai pastebimos visos detalės, apsvarstomi galimi pasirinkimo variantai bei jų aspektai.
• Perkrava (angl. overstimulated). Į viską atkreipdami daugiau dėmesio, itin jautrūs vaikai greičiau sudirgsta ir susierzina, dažniau pavargsta, jaučiasi išsekę, iškamuoti, sukrėsti bei nusilpę. Kiekvienam žmogui būdinga riba, kiek informacijos gali priimti ir kiek dirginimo gali ištverti. Jautrūs vaikai šią ribą pasiekia greičiau, nes sunkiau atlaiko įtampą.
• Empatija (angl. empathy; emotional reactivity). Kitų jausmų atpažinimas padeda geriau suprasti kitų žmonių ketinimus ir išgyvenimus, atjausti ir suteikti paramą. Kitas aspektas - dėmesingumas emocinėms reakcijoms. Pastebėta, kad jautrūs žmonės emocingiau reaguoja ir į teigiamus (sėkmės laukimą, pasitenkinimą, džiaugsmą ir pan.), ir į neigiamus dalykus (nelaimę, netektį, nepasisekimą ir pan.).
• Jautrumas (angl. sensitivity). Subtilybių jautimas suprantamas kaip gebėjimas pastebėti net mažiausius dalykus, kuriuos kiti pražiūri, o tai yra didelis pranašumas daugelyje situacijų. Ne pačios juslės (akys, nosys, ausys) kuo nors ypatingos, o aktyvesnės smegenų sritys, atliekančios sudėtingesnį informacijos apdorojimą ir gebančios suprasti subtilią reiškinių, garsų ir vaizdų prasmę.

Tai, ar vaikų jautrumas bus suvoktas kaip problema, ar kaip pranašumas, labai priklauso nuo tėvų požiūrio ir tėvystės įgūdžių.

Kaip auklėti jautrų vaiką?

• Jautrumą suvokime kaip dovaną. Daug naudingiau jautrų vaiką suvokti ne kaip ydingą, o kaip turintį ypatingą dovaną, galinčią padėti jam atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar moraliniam visuomenės lyderiui ir pan.
• Priimkime vaiką tokį, koks jis yra. Tai padarę tėvai ne tik pajunta vidinį išsilaisvinimą, bet išsilaisvina ir vaikas, nes nebesijaučia spaudžiamas būti kitoks. Priešingai, bandydami pakeisti vaiką, padaryti jį ne tokį jautrų ar tokį kaip visi, laužome jo natūralią prigimtį.
• Taikykime švelnią discipliną. Net jei vaikas labai jautrus, tai dar nereiškia, kad reikia nuolaidžiauti. Jam taip pat reikia aiškių ribų, tačiau jos turi būti nustatomos švelniai, gerbiant vaiką ir jo poreikius.
• Bendradarbiaukime. Jautrūs vaikai ramiau reaguoja, kai yra prašomi ką nors padaryti ir į juos žiūrima kaip į partnerius. O griežti reikalavimai kaip tik gali paskatinti tokį vaiko elgesį, kokio stengiamės išvengti, pavyzdžiui, verkimo, šaukimo, užsisklendimo, pykčio proveržio ar kitokių emocijų nevaldymo ir pan.
• Padėkime atrasti ramybės oazę. Šiems vaikams svarbu pailsėti. Jiems reikalinga erdvė, kurios garsai, vaizdai, kvapai, spalvos, baldai, jų išdėstymas ir kitos detalės jų nedirgintų, o veiktų atpalaiduojamai bei raminamai.

Jautrūs vaikai yra drąsūs ir talentingi, svarbiausia nespręsti apie žuvį pagal jos mokėjimą važiuoti dviračiu. Savimi pasitikintis jautrus vaikas mokės išnaudoti savo jautrumą. Galbūt vieną dieną jis taps talentingu menininku ar mokslininku, bus atsakingas darbuotojas ar rūpestingas tėvas, turės išskirtinį vidinį pasaulį, atjaus žmones ir gyvūnus.

Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius. Paveldimas neurotiškumas ar jautresnė nervų sistema lemia emocinį jautrumą aplinkai. Didesnė tikimybė, kad vaikas gims jautresnės nervų sistemos, jei kuris nors iš tėvų ar senelių pasižymi (pasižymėjo) emociniu jautrumu ar didesniu nerimastingumu. Tačiau dar daug kas priklauso nuo auklėjimo. Jei vaikas gąsdinamas: „Jei neklausysi, tave pagaus piktas dėdė“, - arba: „Jei nebūsi geras berniukas, tai aš tavęs nemylėsiu.“, tai gali būti, kad jis taps emociškai jautresniu aplinkai, nes bijos, jog gąsdinimai gali išsipildyti, o sulaukęs suaugusiojo amžiaus toks žmogus gali pasižymėti didesniu nerimastingumu nei visi kiti. Emocinį jautrumą taip pat gali sustiprinti ir trauminė vaikystės patirtis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų skyrybos, fizinė arba psichologinė prievarta. Taip pat įtakos turi vaiko bendravimas su jam artimu asmeniu kūdikystėje, t. y. pirmaisiais metais.

Anot raidos psichologijos, prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Tai stiprus emocinis ryšys su artimu žmogumi, kuris rūpinasi kūdikio gyvybiniais poreikiais. Priklausomai nuo to, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas. Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami atmestinai (vaikas pamaitintas, kai mama turi laiko; vaikas paguodžiamas, kai mama ar tėvas yra geros nuotaikos ir pan.), vėliau jis jausis nesaugiai ir bus jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams.

Dirglumas pasireiškia tam tikrais brendimo laikotarpiais, todėl reikia ypač atkreipti dėmesį, kada jis tampa nuolatiniu vaiko bendravimo būdu. Augant kūdikiui vyksta įvairių organizmo pokyčių: auga kaulai, kalasi dantys ir t. t. Vaikas šiais periodais gali būti dirglus. Taip pat gali būti dirglus ir piktas, kai serga ar kai yra susimušęs kurią nors kūno dalį. Vaiko raidos psichologai aiškina, kad 0-6 mėn. kūdikiai būna jautrūs, nes susiduria su daugeliu nepažįstamų dirgiklių. 6-12 mėn. mažyliai mažiau verkia ir būna mažiau dirglūs, tačiau prieš kiekvieno danties dygimą gali nuolat verkti keletą dienų. Nuo 12 mėn. vaikas verkia, jei iš jo atimamas mėgstamas žaislas ar neatsižvelgiama į jo planus, pavyzdžiui, guldomas į lovą, nors nesijaučia pavargęs. Vėliau, atėjus 3 metų krizei, vaikas siekia nepriklausomybės ir rodo savąjį „aš“. Tuomet elgiasi priešingai, nei nori tėvai. Šiais brendimo tarpsniais dirglumas tampa dažnu reiškiniu vaiko gyvenime.

Tačiau jei vaikas būna irzlus be jokios aiškios priežasties ir ilgą laiką, vengia bendrauti su bendraamžiais arba dažnai elgiasi šiurkščiai, atsiranda agresyvumo proveržių, tuomet vertėtų susirūpinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis irzlumas ir emocinis jautrumas gali pasireikšti per pyktį ar agresiją.

Ar vaikas emociškai jautrus, galima spręsti pagal tai, kaip jis reaguoja į aplinką ir joje esančius žmones. Jei vaikas, lyginant su kitais vaikais ar broliais ir seserimis, pastebimai jautresnis šalčiui, triukšmui, nepatogiems drabužiams ir pan. Tiesiog nubrėžti leistinas ribas, priimti vaiko reiškiamas emocijas ir jas įvardyti, pavyzdžiui, jei sudrausmintas vaikas ima verkti, galima sakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau žaislus reikia sutvarkyti“, - užuot šaukus: „Greit eik tvarkytis žaislų ir nesispyriok!“. Griežtai baramas vaikas gali būti nuolat irzlus, nepatenkintas gyvenimu ir imti nebeklausyti (maištauti).

Jokiu būdu nereikia pildyti visų emociškai jautraus vaiko norų ir jam pataikauti, nes jis kitoks. Jiems, kaip ir visiems kitiems, svarbu nubrėžti aiškias ribas: „Jau suvalgei du sausainius, suprantu, kad pyksti, tačiau trečio nebus“, „Pirma susitvarkyk žaislus, su kuriais ką tik žaidei, ir galėsi eiti į lauką“, „Dabar negaliu sutvarkyti tavo žaidimo, turiu pabaigti plauti indus, o po to pažiūrėsiu“. Aiškios ribos vaikam padės jaustis saugiai šeimje, jie tiksliai žinos, ko iš jų tikimasi ir koks jų elgesys yra laukiamas. Taip pat po didesnių įvykių, pavyzdžiui, išvykų, koncertų, ekskursijų, žaidimų kambarių ar pan., kuomet vaikas patiria daug emocijų, svarbu leisti jam pabūti ramiai, kad galėtų nurimti ar pailsėti.

Elaine N. Aron manymu, žmonių grupėms net labai verta turėti tokią didelę mažumą, kurios nariai prieš veikdami gerai įsigilina į situaciją, skrupulingai apsvarsto pasekmes ir dažnai ragina kitus palūkėti, pamąstyti ir sukurti geriausią galimą strategiją. Itin jautrūs žmonės greičiau pastebi potencialų pavojų, o likusieji gali imtis atitinkamų veiksmų, kad jį atremtų. Jautrūs asmenys visais laikais buvo patarėjai, teisininkai, gydytojai, mokytojai ir menininkai, tačiau pastaruoju metu jie vis labiau stumiami iš visų šių sričių, nes sprendėjų vaidmens agresyviai ėmėsi „nejautrieji“. Kaip pažymi Elaine N. Aron, jie nuvertina atsargų sprendimų priėmimą, siekia greitos naudos ir įspūdingų rezultatų, užgoždami jautrių žmonių tylesnį rūpestį kokybės išlaikymu ir ilgalaikėmis pasekmėmis. Taip „nejautrieji“ pamažu likviduoja ramią darbo aplinką ir protingus darbo grafikus, todėl jautrieji arba kenčia bandydami prisitaikyti arba turi eiti kitur. Ir nors visi itin jautrūs vaikai žengia į visuomenę, kuri nėra palanki jautriems žmonėms, ypač vakarietiškoje kultūroje sunku berniukams, jeigu jie atskleidžia savo jautrumą skausmui, kritikai, kitų žmonių išgyvenimams. Tokiems vaikams reikia papildomos pagalbos, kad išmoktų džiaugtis tomis savybėmis, kurias gavo kaip likimo iššūkį ir dovaną - apibendrina Elaine N.Aron ir pirmiausia tėvus prašo nieku gyvu nepatikėti, kad didelis vaiko jautrumas yra jų kaltė ar vaiko yda.

Netikėkite žmonėmis, sakančiais, kad jūsų vaikui kažkas negerai, ir neleiskite pačiam vaikui taip manyti, - ragina E.N.Aron. Iš tikrųjų didelis vaikų jautrumas nesusijęs su jokiu sutrikimu - tai tik įgimtas normalus temperamento nuokrypis, kuris turi didelės įtakos tam, kaip vaikas auga, bręsta, kaip jaučiasi pasaulyje. Paveldėjęs įgimtą nervų sistemos jautrumą, žmogus būna labai dėmesingas tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir pokyčiams. Labai jautri nervų sistema lemia, kad jis pastebi kiekvieną subtilų niuansą, bet kartu jį greitai sukrečia aplinkoje sutinkamų dalykų gausa.

Ką būtina žinoti apie itin jautrius vaikus?

E.N.Aron patvirtina, kad itin jautrius vaikus tikrai trikdo nepatogumai ar pasikeitimai, kurie kitiems gali atrodyti menki ir nereikšmingi. Todėl reikia įsidėmėti, kad būtent pagarba visiems jautraus vaiko išgyvenimams, kad ir kokie menki jie atrodytų, yra bene svarbiausia sąlyga norint su juo gerai sutarti. Svarbu suprasti, kad didelis jautrumas nėra negalavimas ar liga, kurią reikia gydyti ar kurią galima išgydyti. Itin jautrūs vaikai nėra psichiškai nesveiki ir, jeigu vaikystėje nepatiria didelių sukrėtimų, nėra labiau nei kiti linkę į nerimą, depresiją ar drovumą.

Itin jautrūs vaikai yra įžvalgūs stebėtojai ir vertintojai bei apsigimę kritikai - filmų, knygų, maisto. Tikriausiai todėl jie gali būti negailestingi žmonijai apskritai, sau ir tiems, kurie yra arčiausiai jų (kurie yra kone jų esybės dalis, todėl iš jų tikimasi daugiausia). Pats jautrūs vaikai paprastai nori laikytis taisyklių, ir kai jiems pasakoma, kad padarė klaidą, jie kruopščiai šią pastabą apdoroja, kad išvengtų tos klaidos ateityje. Nepamirškite - siekimas teisingai suprasti iš pirmo karto yra išlikimo strategijos esmė, užkoduota jų genuose.

Apskritai reikia suprasti, kad itin jautrūs vaikai jokiu būdu nėra baikštūs ir nedrąsūs iš prigimties - tiesiog atidžiai stebėti aplinką, pažinti ir priprasti prie jos jiems reikia daugiau jėgų ir laiko. Tiesa, kaip savo knygoje atskleidžia E.N. Aron, 70 proc. itin jautrių vaikų iš tiesų yra intravertiški, tai dažnu atveju reiškia, jog jie labiau mėgsta turėti vieną ar du artimus bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ir megzti naujas pažintis.

Tėvų kontrolė ir vaidmuo auginant brandžią asmenybę. „Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas.” K. Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį, jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Jam tenka susidurti su sudėtingu ir nepažįstamu pasauliu. Nuo pat pirmųjų dienų, vaikas siekia aktyviai palaikyti ryšį su motina, prisirišdamas prie jos (šypsosi, verkia, pradėjęs vaikščioti, pats reguliuoja artumą). Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį ir jie užtikrina prisitaikymą prie aplinkos, padeda įveikti stresą, užmegzti ryšius su aplinkiniais. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus, pasitikėjimas aplinka (pasauliu). Manoma, kad saugūs ir ramūs santykiai su globėju, lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas. Viena jų - tėvų asmeninio augimo ir vystymosi istorija - kokiomis sąlygomis tėvai augo ir kokius bruožus bei elgesį įgijo. Norėdami atlikti šias užduotis, kiekvienas iš tėvų taiko specialias strategijas savo vaikams, kurias mes vadiname tėvų nuostatomis. Autoritetingas stilius - kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, tačiau jos nėra griežtos, pritaikytos prie vaikų amžiaus ir gebėjimų. Emociškai nesubrendę tėvai su vaiku elgiasi kaip su žaislu, o iš tikrųjų juos pačius reikia prižiūrėti.

Šeimos aplinka vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų raidoje. Būtent ten mokomasi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir geriau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų, tokiomis sąlygomis augantys vaikai vėlesniame gyvenimo etape gali turėti problemų įsisavinant atitinkamus socialinius vaidmenis. Sąlygos, kuriomis tėvai augo, iš kokios kilmės šeimų jie kilę, kaip patys susitvarkė su patirtais sunkumais ir konfliktais, kokios jų asmenybės savybės gali turėti įtakos auklėjimo įgūdžiams bei elgesio su vaiku būdais. Santuokinių santykių tarp tėvų tvirtumas taip pat turi įtakos atmosferai namuose. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą. Svarbu valdyti stresą šeimoje. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus arba jei vaikas naudojamas kaip paramos šaltinis, namuose gali susiformuoti nesveikos koalicijos. Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas. Vaikams, kurie yra jautresni, labiau pažeidžiami, gali prireikti daugiau dėmesio ir artumo. Jei vienas ar abu tėvai sukurs saugią aplinką, ji geriau atitiks vaiko poreikius.

Pagrindiniai vaiko poreikiai

Pagal Jeffrey Young:

• Saugi aplinka. Tai svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugiose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas, manipuliacijos, nebūtinai susiję su vaiku, taip pat neprisideda prie saugumo. Norint apsaugoti vaiką, nepakanka fizinio buvimo kartu. Daugelis iš mūsų užaugo pasaulyje, kuriame buvo abu tėvai, tačiau namuose nebuvo saugumo jausmo. Todėl, kad bent vienas iš tėvų buvo nepasiekiamas fiziškai ar emociškai arba buvo emociškai nestabilus. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
• Brandus vadovavimas. Tai antrasis poreikis, kurio nėra Abraomo Maslow poreikių hierarchijoje. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės nustato savo ribas ir privalo laikytis tam tikros aplinkos įstatymų bei taisyklių. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Maži vaikai visada išbando ribas: jie gali pabandyti trenkti tėčiui, ar mamai, kad pamatytų, kas atsitiks. Įniršę, išdykę ir kaprizingi vaikai, kurie voliojasi ant grindų ir šaukia, kaip labai nekenčia mamos, kuri nenori pirkti jiems žaislo. Vaikas toks negimė, jis toks tapo. Tai perdėto atlaidumo ir aiškių ribų nebuvimo pasekmė. Mes mokomės modeliuodami. Suaugę, kurie nevaldo savęs, nevaldys ir vaikų. Tėvų savitvardos dėka, vaikai išmoksta kontroliuoti save. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi. Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti.
• Meilė, rūpestis ir empatija. Maslow piramidėje šis poreikis atitinka poreikį priklausyti. Jeffrey Young suskirsto šį poreikį į tris sritis: rūpestį, empatiją ir priežiūrą. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mama dažniausiai yra vaiko pasaulio centru. Mama gali nedirbti ir praleisti visas dienas su kūdikiu, bet likti emociškai nepasiekiama ir šalta, užsiėmusi savo reikalais ar nuobodžiu gyvenimu. Empatija - turime omenyje, jog artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus. Galite savęs paklausti: Ar tėvai jus suprato? Ar jie buvo jautrūs jūsų jausmams? Ar galėjote jais pasitikėti, kai turėjote problemų? Ar, jiems buvo įdomu, ką jus norėjote pasakyti? Ar jie aptarinėjo su jumis savo jausmus, jei paklaustumėte? Be tėvų, vaikui svarbūs ir socialiniai ryšiai - su bendraamžiais ir visu išoriniu pasauliu. Jeigu vaikas ir/ar jo šeima kažkaip skiriasi nuo aplinkos - dėl išvaizdos, rasės, seksualinės orientacijos, išskirtinių gabumų, religijos, socialinės padėties, išsilavinimo lygio, materialinių išteklių, dažno persikraustymo, alkoholizmo - gali būti sunkiau įgyti socialinių įgūdžių ir užmegzti sėkmingus santykius su kitais.
• Autonomija. Maslow piramidėje šio poreikio nerasime. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės pagal apibrėžimą yra autonomiški - jie sugeba savimi pasirūpinti. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi. Slopina savo vaikus, nesuteikdami jiems laisvės ir nepalaikydami noro būti savarankišku. Nepakankamai rūpestingi tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jų vaikai nuo pat mažens patys tvarkosi pasaulyje ir atlieka tėvų funkcijas bei pareigas. Balansas yra tada, kai vaikui suteikiama laisvė tyrinėti pasaulį ir tėvai užtikrina, kad tėvas/mama bus šalia, kai to reikės. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
• Savivertė ir saviraiška. Pas Maslow - pagarbos ir pripažinimo poreikis. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Kai šeimoje yra kokios nors sąlygos kaip pavyzdžiui paklusnus elgesys, geri pažymiai mokykloje, aukšti pasiekimai kokioje nors srityje - vaikas tai pajunta ir išmoksta, kad kitų meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti. Kad vystytųsi sveika savigarba, vaikas negali būti nuolat kritikuojamas, gėdinamas, baudžiamas, lyginamas ir verčiamas atitikti aukštų reikalavimų. Ar vietoj to jautėtės gerbiamas, vertinamas ir giriamas? Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes (pvz., verkti, nepaisant to, kad esi berniukas), jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam. Toks vaikas suvokia savo stipriąsias puses, įgūdžius ir pasiekimus, taip pat silpnybes ir nesėkmes. Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai. Ar jūsų tėvai nuolat jus kontroliavo ir bandė valdyti jūsų laiką? Ar turėjote teisę nesutikti ar atsisakyti tenkinti tėvų prašymą? Ar turėjote vietos nuoboduliui ir nieko neveikimui? Ar galėjote išreikšti savo pyktį?

Auklėjant vaiką vertinga įvardinti jo patiriamus jausmus. Netinkamas tėvų elgesys yra jausmų neįvertinimas ir nekreipiamas į juos dėmesio. Taip pat blogai neigti savo jausmus. Turite ramiai ir dėmesingai išklausyti vaiką. Kartu galvokite apie problemos sprendimą ir raskite abiem pusėms naudingą būdą. Galite užrašyti visas savo idėjas jų nevertinant. Iš jų išsirinkite geriausius sprendimus. Labai svarbu žinoti apie neigiamą hiperglobos poveikį vaikui. Perdėtas rūpinimasis vaiku, daro neigiamą įtaką vaikui. Toks vaikas nesugeba savarankiškai veikti. Dėl to galite pabandyti naudoti efektyvesnius ugdymo metodus, tokius kaip, pavyzdžiui, racionali laisvė.

Apibendrinant aukščiau pateiktus svarstymus, galima pastebėti, kad vaikų auginimas yra sudėtingas ir sudėtingas procesas, kurį sudaro daugybė veiksnių. Geram auklėjimui reikalingas tėvų įsitraukimas. Jų tarpusavio bendradarbiavimas gali tapti gero ugdymo ir paramos vaiko raidai pagrindu. Atminkite, kad vaikams reikia daug priežiūros ir paramos. Jūs turite pasirūpinti jų poreikiais ir palaikyti juos visais vystymosi etapais. Turite priimti vaiko jausmus, kad išugdytumėte juos sveikais ir laimingais suaugusiais. Seminarų „Pažink savo vaiką” paketas skirtas padėti tėvams ir globėjams geriau suprasti savo vaiko unikalią asmenybę ir poreikius. Seminarų metu dalyviai sužinos praktinių strategijų ir įžvalgų, padėsiančių stiprinti santykius su vaiku ir veiksmingai palaikyti tarpusavio ryšį.

tags: #siuolaikiniu #emociskai #jautriu #vaiku #auklejimas

• Sužinokite apie kokoso pluošto čiužinius
• Kodėl gimę policininkai tyli?
• Kada kūdikis nori gerti: patarimai
• Normos HCG po ovuliacijos
• Vaiko kelias į darželį: istorija