Kenkėjai yra gamtos dalis. Natūralioje gamtoje augalai, kuriais kenkėjai minta, nėra išplitę taip masiškai, kaip kad mes pasodiname lysvėse. Tai reiškia, kad mes patys jiems paruošiame skanų pietų stalą. Klausimas labai sunkus, nes jei būtų paprasta apsisaugoti nuo kenkėjų, tai būtų padaryta. Bet turbūt mums, daržininkams, sodininkams, lemta savo sklypeliuose visada turėti kenkėjų.
Reikėtų skirti kenkėjus nuo ligų, kurias sukelia grybeliai ar virusai, ir piktžolių, nes žmonės kartais bendru vardu pavadina. Kenkėjai yra gyvūnai, priklausantys įvairioms grupėms. Yra labai smulkių, neįžiūrimų plika akimi, pavyzdžiui, voratinklinės erkutės matomos tik iš veiklos požymių - į voratinklį panašių tinklelių.
Pamačius reikia naikinti, o naikinimas prasideda nuo pažinimo. Kartais viena kenkėjo stadija kenkia (tarkim, lervos), o kita (suaugęs kenkėjas) ne, bet suaugęs kenkėjas dauginasi, deda kiaušinėlius. Sertifikuotos sėklos paprastai būna švarios, bet kenkėjai gali atkeliauti kitais būdais.
Kenkėjų rūšys ir jų kelias į mūsų daržus
Pamačius reikia naikinti, o naikinimas prasideda nuo pažinimo. Kenkėjai yra gamtos dalis. Natūralioje gamtoje augalai, kuriais kenkėjai minta, nėra išplitę taip masiškai, kaip kad mes pasodiname lysvėse. Tai reiškia, kad mes patys jiems paruošiame skanų pietų stalą. Klausimas labai sunkus, nes jei būtų paprasta apsisaugoti nuo kenkėjų, tai būtų padaryta. Bet turbūt mums, daržininkams, sodininkams, lemta savo sklypeliuose visada turėti kenkėjų.
Reikėtų skirti kenkėjus nuo ligų, kurias sukelia grybeliai ar virusai, ir piktžolių, nes žmonės kartais bendru vardu pavadina. Kenkėjai yra gyvūnai, priklausantys įvairioms grupėms. Yra labai smulkių, neįžiūrimų plika akimi, pavyzdžiui, voratinklinės erkutės matomos tik iš veiklos požymių - į voratinklį panašių tinklelių.
Kartais viena kenkėjo stadija kenkia (tarkim, lervos), o kita (suaugęs kenkėjas) ne, bet suaugęs kenkėjas dauginasi, deda kiaušinėlius. Sertifikuotos sėklos paprastai būna švarios, bet kenkėjai gali atkeliauti kitais būdais. Pavyzdžiui, vaisiai į prekybos centrus patenka iš tolimiausių šalių.
Iš Ispanijos į Lietuvą atkeliavo šliužas - luzitaninis arionas. Dabar labai bijoma jo invazijos. Šliužų daržininkai labai nemėgsta, nes jie nuėda daržoves, o luzitaninis šliužas ypač pavojingas. Pamačius luzitaninį šliužą, reikėtų pranešti gamtininkams, yra netgi specialus Aplinkos ministerijos elektroninis paštas.
Sraigės ir daržiniai šliužai. Tai labai rajūs kenkėjai, pažeidžiantys ne tik antžeminę, bet ir požeminę augalų dalis. Kad atsirado šių kenkėjų pastebima iš apgraužtų lapų ir džiūstančių gleivių.
Dėl klimato kaitos atsirandantys nauji kenkėjai ar dažnėjantys ligų protrūkiai jau seniai nebėra tik ūkininkavimo teorijoje. Kiekvienas yra matęs invazinius šliužus. Su nebūdingais kenkėjais dažnai susiduria ir vietiniai ūkininkai, auginantys įvairius augalus. Pasak ūkininko Martyno Laukaičio, klimato kaita sukelia itin gąsdinančius reiškinius. „Kadangi klimatas keičiasi, augaluose pradeda plisti mūsų krašto gamtinėms sąlygoms nebūdingi kenkėjai ir ligos, o tai lemia didesnius nuostolius. Dažniausiai šie parazitai būdingi pietų kraštams, tad reikia iš naujo prisitaikyti kaip su jais kovoti. Lietuvoje kartais vyrauja subtropinis klimatas, kai naktį temperatūra siekia virš 21 laipsnio, o dieną virš 30 laipsnių šilumos, kas galiausiai lemia tiek didesnį parazitų skaičių, tiek daugiau kenkėjų generacijų, tiek ir įvairių ligų protrūkius“, - pabrėžia M. Laukaitis.
Mokslininkė pritaria ūkininkui ir teigia, kad dėl klimato kaitos vykstantys procesai skatina kenkėjiškų vabzdžių aktyvumą. „Vabzdžiai yra šaltakraujai gyvūnai, o jų medžiagų apykaita ir gyvybinė veikla priklauso nuo aplinkos temperatūros. Žema temperatūra slopina vabzdžių aktyvumą, o aukštesnė temperatūra paprastai stimuliuoja ir didina vabzdžių judrumą, agresyvumą. Paspartėjęs jų vystymosi ciklas gausina populiaciją ar didina generacijų skaičių. Taip pat aukšta temperatūra verčia kenkėjus aktyviau ieškoti maisto ir vandens šaltinių, kas lemia didesnius nuostolius ūkininkams.”, - sako specialistė.
M. Laukaitis priduria, kad dėl susidariusių gamtos sąlygų, kenkėjai pradėjo griaužti ir tuos augalus, kurių anksčiau jokie vabalai nepuolė. „Visai neseniai pastebėjome, kad išaugo kenkėjo - runkelinio straubliuko - populiacija burokėliuose ir pradėjo šiam augalui daryti didelę žalą. 30 metų augindami šią daržovę, žinojome, kad jokie vabalai jos negriaužia. Ir tada vieną dieną pamatėme, kad visgi yra toks vabalas, kuris maitinasi burokėliais“, - sako ūkininkas.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija yra apskaičiavusi, kad dėl kenkėjų pasaulyje prarandama iki 40 proc. derliaus. Ekspertai teigia, kad ne išimtimi tampa ir Lietuvos ūkininkai, kurie dėl šiltėjančio klimato susiduria su padidėjusiu parazitų skaičiumi ir augalų ligų protrūkiais. Planetoje augant gyventojų skaičiui, o žemės, skirtos maisto auginimui nedaugėjant, ūkininkai privalo taikyti efektyvesnius metodus augalų auginimui. Tačiau šiltėjant klimatui susiduriama ne tik su šiomis problemomis, tačiau ir su augančių kenkėjų ir ligų skaičiumi. Pasak augalų apsaugos laboratorijos vedėjos dr. Almos Valiuškaitės, jei su šiais iššūkiais nebus kovojama, tai lems iki 50 proc. padidėjusius derliaus praradimus. „Derliaus nuostoliai augalų auginimo metu skaičiuojami įvairiai. Statistiškai dėl augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių derlius pasaulyje kasmet sumažėja 20-25 proc. Tačiau kai kuriais atvejais, kai susidaro itin palankios sąlygos ligoms ar kenkėjams plisti, o augalų apsaugos produktai nenaudojami, derliaus nuostoliai gali siekti ir 50-100 proc. ribą. Būtina prisiminti, kad kiekvienas augalas turi savo ligas ir kenkėjus, tad ūkininkai turi žinoti ką augina ir kas šių augalų ligas kontroliuoja, kad galėtų nuspėti su kokiomis problemomis teks susidurti”, - sako ekspertė.
Taip pat aktualu pastebėti, kad į šiltnamius neprašyti svečiai patenka įvairiausiais keliais - oru, žeme ir vandeniu. Lauke daugelį kenkėjų sunaikina jų natūralūs priešai - paukščiai, vabzdžiai grobuonys. Uždaruose šiltnamiuose tokios gamtinės pusiausvyros nėra ir kenkėjų prisidaugina masiškai. Čia jie patenka dviem būdais: vieni patys įskrenda per duris, vėdinimo angas (spragės, straubliukai, lapgraužiai, amarai, tripsai, dirvinukai, pelėdgalviai), kiti patenka su žemių mišiniais, daigais, darbo įrankiais (nematodai, spragšių lervos, šimtakojai, podūros).
Dažnai šiltnamiuose masiškai prisiveisia tokių kenkėjų, kurie natūraliai visai nesutinkami arba pasitaiko labai retai, tai: baltasparniai, šiltadaržiniai tripsai, persikiniai amarai, minamusės ir kiti. Su oro srovėmis į šiltnamius patenka ligų sukėlėjų grybų sporos. Su laistomu vandeniu, ypač iš atvirų telkinių, gali patekti patogeninių bakterijų, grybų, virusų. Didelė dalis užkrato nuolat slypi dirvoje, jei žemė šiltnamiuose nekeičiama kelerius metus. Šalia šiltnamių ar net juose augantys atrodytų nieko kalti dekoratyviniai augalai gali būti virusinių ligų, nematodų atsiradimo priežastimi. Dažnai patys to neįtardami užkratą bei kenkėjus užnešame patys su sėklomis, daigais, augalais, nešvariais įrankiais, daigų padėklais, avalyne, pirštinėmis, darbiniais rūbais ir pan. Styrančios neuždengtos augalų liekanų, šiukšlių krūvos - pavojingas užkrato šaltinis. Jei rudenį, sezonui pasibaigus, nespėjome sutvarkyti ir išvalyti šiltnamių, tai pavasarį kils didelė grėsmė, kad mūsų augalus alins ligos ir kenkėjai. Daugelis ligų sukėlėjų peržiemoja žemėje, kurioje augo sergantys augalai, ir užkrečia naujai pasodintus sveikus augalus.
Kiti puviniai Be minėtų kekerinio ir sklerotinio vaisių puvinių gali pasitaikyti ir kitų Phytophthora, Fusarium, Rhizoctonia, Pythium, Rhizopus genčių grybų sukeltų puvinių. Paprastai užsikrečia tie vaisiai, kurie liečiasi su žeme. Užkratas į vaisius patenka per įvairias žaizdeles. Svarbi sąlyga puviniams plisti - drėgmės perteklius vaisiams augant ir juos laikant nuskintus. Pašalę vaisiai irgi pūva.
Profilaktinės ir apsaugos priemonės: Laikytis švaros prižiūrint augalus. Vengti vaisių sąlyčio su žeme, nedrėkinti vaisių, šalinti puviniais užsikrėtusiuosius. Esant palankioms sąlygoms puviniams plisti, profilaktiškai naudoti apsaugos priemones.
Kekerinis puvinys: Dažnos šiltnamiuose auginamų daržovių ligos - įvairūs puviniai. Vienas žalingiausių yra kekerinis puvinys (sukėlėjas grybas Botrytis cinerea). Liga dar vadinama pilkuoju puviniu dėl pilko, puraus, dulkančio pelėsinio apnašo, kuris susidaro ant pažeistų augalų dalių - lapų, stiebų, vaisių. Besiliečiančios užkrėstos vietos su kitomis augalų dalimis greitai perduoda užkratą. Ypač daug žalos liga padaro polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose vėsiomis, lietingomis vasaromis, kai neįmanoma gerai jų išvėdinti.
Žalingiausia augalams stiebinė ligos forma, kai puvinio apimtose vietose stiebai suminkštėja, paruduoja, apsitraukia pilku su juodais skleročiais apnašais ir pūva. Jeigu pūva stiebų apačios, vysta ir žūva visas augalas, o jeigu aukščiau, žūva augalo dalis virš pažeistų vietų. Vėsiu, apsiniaukusiu ir lietingu oru, kai ypač sunku vėdinti šiltnamius, pūva ir krinta pažeisti vaisiai. Be to, ant pomidorų vaisių atsiranda tariamasis užkratas - paviršinių, taisyklingų, apskritų, 0,5 cm skersmens dėmių, dar vadinamų „vaiduokliškomis“. Dėl jų labai pablogėja prekinė pomidorų išvaizda.
Patogenas skleročiuose, grybienoje gali peržiemoti dirvoje ant augalų liekanų, sėklų paviršiuje, ant šiltnamių, sandėlių, patalpų konstrukcijų, įrankių, tarose ir pan. Be to, šis grybas į šiltnamius per ventiliacijos angas bet kada gali patekti iš lauko. Palankiausios sąlygos patogenui vystytis yra 95-100 proc. santykinė oro drėgmė ir 16-20 OC temperatūra, kai augalai būna drėgni mažiausiai 8-10 val. Kai šiltnamiuose sausa ir santykinė oro drėgmė neviršija 75 proc., netgi esant 13-14 OC augalai lieka sveiki. Ligai palanku plisti kai per mažas apšvietimas, kamuoja kitos ligos, kalio ir fosforo trūkumas. Paprastai grybas puola negyvas ar mechaniškai pažeistas augalo dalis, pvz., apyžiedžių likučius, žiedstiebius, neaugančius vaisius, atžalų, lapų šalinimo, rišamo špagato įtrintas vietas.
Sklerotinis puvinys: Kitas dažnas šiltnamiuose plintantis puvinys - sklerotinis puvinys (sukėlėjas - grybas Sclerotinia sclerotiorum). Dar vadinamas baltuoju puviniu dėl tankių, baltų, vatą primenančių apnašų pažeidimo vietose. Sklerotinio puvinio plitimo sąlygos panašios kaip ir kekerinio. Labiausiai nukenčia pomidorų bei agurkų stiebai ir vaisiai. Pūvančios augalų dalys suminkštėja, pavandenija, apsitraukia baltomis apnašomis su ypatingais grybienos juodos spalvos dariniais - skleročiais. Skleročiai gali susidaryti ir stiebų viduje. Grybo skleročiai augalų liekanose išsilaiko iki 2-3 metų. Grybas vystosi ir plinta 5-30 OC temperatūroje (palankiausia - 15-18 OC), esant didelei dirvos ir oro drėgmei. Augalai gali sirgti ir slapta forma, kai išorėje grybienos apnašų nematyti, o sergantys augalai nuvysta ir sudžiūva.
Profilaktinės ir apsaugos priemonės: Sustabdyti kekerinio ir sklerotinio puvinių plitimą sunku dėl grybų biologinių savybių, nes atsiranda fungicidams atsparių grybų rasių. Cheminių augalų apsaugos priemonių panaudojimas ne visuomet veiksmingas ir tikslingas, todėl labai svarbios profilaktinės priemonės ligų daromai žalai sumažinti. Svarbiausias dėmesys skiriamas šiltnamių mikroklimatui ir bendroms agrotechninėms bei fitosanitarinėms priemonėms. Svarbu vengti dieną ir naktį temperatūros kaitos, kad nesusidarytų vandens kondensato lašų. Stengtis išlaikyti sausą augalų paviršių, ypač naktimis, kai temperatūra nukrinta iki 15 OC ir žemiau. Vengti nereikalingo augalų sudrėkinimo, ypač laistant. Šiltnamiuose palaikyti tinkamiausią drėgmę, gerai juos vėdinti, per daug nesutankinti augalų. Laiku šalinti senus lapus, kad pagerėtų vėdinimas apatinėse augalų dalyse. Šiltnamiuose neturi būti piktžolių, kurios blogina mikroklimatą ir gali būti užkrato šaltinis. Ligotus augalus ir vaisius šalinti ir sunaikinti, sergančius stiebus aptepti kreidos ir fungicido mišiniu arba specialiu gydomuoju tepalu „Scaniavital Silica“. Į jo sudėtį įeina smulkios molio dalelės ir mikroelementai. Laikui bėgant šiltnamiuose keisti žemę, ypač jei augalai serga puviniais ir kitomis ligomis.
Ekologiškos kovos su kenkėjais priemonės
Daržo draugų sąrašas labai ilgas. Tai gali būti tiek augalai, tiek gyvūnai. Insekticidiniai augalai atbaido kenkėjus. Pavyzdžiui, skaistenis, senas gėlių darželių augalas, - stiprus insekticidas. Galima auginti ir prieskonius, tarkim, citrinžoles, nasturtas. Nasturtos kai kuriuos kenkėjus, pavyzdžiui, amarus, lyg ir pasiima sau. „Daržovės dvynius“ galima sodinti kartu.
Daržuose galėtų gyventi visas būrys gyvūnų: įvairūs paukščiai, šikšnosparniai, rupūžės, ežiai, boružės, vapsvos, vyčiai, auksaakės, vabalai žygiai, žiedmusės, žiedblakės, šimtakojai. Naudingų vabzdžių prisivilioti nesunku - yra tokie vabzdžių nameliai. Galima internete pažiūrėti, kaip juos įrengti. Galima atsinešti vieną kitą rupūžę į daržą ir pastatyti jai priedangą, kad ji įsikurtų. Paukščiams galima įsikelti inkilėlį arba įrengti girdyklą.
Augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams didina kalkės, medžio pelenai bei greta augantys insekticidiniai augalai, pavyzdžiui, serenčiai ir česnakai. Veiksminga alternatyva pesticidams - įvairių augalų nuovirai ir antpilai. Ekologinio ūkio „Mėta” šeimininkai teigia, kad visiškai natūralios augalų apsaugos priemonės „Gamta saugo“ sudėtį padiktavo poreikis apsaugoti nuosavą sodą nuo amarų. „Ieškodami išsigelbėjimo nuo amarų savo šimto obelų sodui, populiarių cheminių preparatų nusprendėme atsisakyti, nes amarai jiems įgijo imunitetą. Būtent tuomet literatūroje atradome rekomendaciją išbandyti karčiojo kiečio nuovirą. Mūsų gamykla yra pajėgi gaminti ekstraktus iš įvairių augalų, todėl, pagaminę karčiojo kiečio ekstraktą, išbandėme jį savo sode. Priemonė augalų apsaugai „Gamta saugo” yra pagaminta iš karčiojo kiečio, žaliojo muilo ir gvazdikėlių aliejaus. Kartusis kietis veiksmingai apsaugo nuo augalų sultimis besimaitinančių kenkėjų. Žaliasis muilas padengia augalo paviršių apsaugine plėvele, naikina pelėsinius grybus, saugo nuo miltligės. Gvazdikėliai itin efektyviai atbaido vabzdžius. Tai yra augalinės kilmės profilaktinė priemonė, kurios sudėtyje nėra jokių cheminių medžiagų, sintetinių dažiklių ir kvapiklių.
Apsaugos priemonės nuo šliužų: 0,5 l pelenų, 2 šaukštai valgomosios druskos, 2 šaukštai maltų pipirų (juodųjų arba raudonųjų), 2 šaukštai garstyčių miltelių. Viskas gerai sumaišoma ir karštą saulėtą dieną šiuo mišiniu apdulkinama žemė tarp augalų eilių, 1-2 šaukšteliai 1 m2. Tuojau pat supurenamas dirvožemis - 3-5 cm gyliu, nes tokiame gylyje dieną slepiasi kenkėjai. Patekę į paviršių po purenimo kenkėjai išdžiūsta ir žūva. Tos pačios dienos vakare augalai apdulkinami antrą kartą: imama 0,5 litro pelenų, 1 šaukštelis maltų pipirų arba garstyčių miltelių, sumaišoma ir per dvigubą marlės sluoksnį apdulkinami augalai. Po lietaus apdulkinimas pakartojamas. Procedūra atliekama 2 kartus kas 5-6 dienas.
Šliužai yra vienas iš labiausiai paplitusių daržo kenkėjų, kurie gali padaryti nemažai žalos tiek jauniems daigeliams, tiek jau subrendusiems augalams. Šie minkštakūniai ypač aktyvūs drėgnomis naktimis, kada jie išlenda iš savo slėptuvių ir puola siaubti viską savo kelyje - lapus, stiebus bei vaisius. Tačiau gamta pati rūpinasi pusiausvyra - egzistuoja daugybė gyvūnų, kurie mielai jums pagelbės. Žinodami, kas ėda šliužus, daržininkai gali pasirinkti ekologiškus augalų apsaugos metodus ir išvengti kenksmingų cheminių preparatų naudojimo.
Vaisių sodas ar daržas, kuriame auga įvairūs vaismedžiai ir uogų krūmai, natūraliai pritraukia daugybę paukščių rūšių, kurios mielai čia įsikuria ilgesniam laikui. Juodieji strazdai, mėlynosios ir didžiosios zylės, kikiliai, žaliukės, didieji margieji geniai, liepsnelės ir karetaitės dažnai tampa nuolatiniais sodo gyventojais. Kiti sparnuočiai, tokie kaip strazdai giesmininkai ar paprastosios raudonuodegės, nors ir išskrenda rudenį į šiltuosius kraštus, vasaros metu aktyviai prisideda prie šliužų populiacijos kontrolės.
Šie vabzdialesiai paukščiai yra tikri sodo saugotojai - jie minta vabzdžiais bei jų lervomis ir šiuo maistu maitina savo jauniklius. Į jų meniu taip pat įeina vikšrai, šliužai ir kiti smulkūs gyvūnai, kurie gali pakenkti sodo augalams. Juodieji strazdai ypač aktyviai medžioja šliužus ankstyvomis ryto valandomis, kai šie kenkėjai dar nebūna suspėję pasislėpti. Smulkesni paukščiai, tokie kaip zylės ir karetaitės, turi ploną snapą, kuris idealiai tinka šliužų išrinkimui iš sunkiai prieinamų vietų tarp augalų.
Kalbant apie stambesnius paukščius, ypač dėmesio vertos Indijos bėgikės antys. Nors įprastos antys dažnai daro daugiau žalos nei naudos darže - mindžioja augalus, kasa žemę ir palieka daug nešvarumų - Indijos bėgikės yra visiškai kitoks atvejis. Jas auginantys ūkininkai pastebi: „šliužus, sraiges antys renka nuolat. Net vynuogines sraiges išgliaudo iš jų kiauto.” Indijos antys bėgikės ne tik godžiai renka invazinius šliužus ir sraiges, bet taip pat gaudo kolorado vabalus, karkvabalius ir kitus kenkėjus. Šios antys turi dar vieną privalumą - jos yra prieraišios ir mėgsta sekti šeimininką, todėl nereikia jų ganyti ar saugoti, kad neišklystų.
Rupūžės yra puikūs šliužų kontrolės padėjėjos, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Jos aktyvios naktį, kaip tik tuo metu, kada šliužai labiausiai judrūs ir išlenda maitintis. Rupūžės turi dar vieną privalumą - jos yra visiškai nežalingos daržui. Jos nepažeis augalų, nekas žemės ir netrukdys daržo darbų. Varlės, nors ir mažesnės už rupūžes, taip pat prisideda prie šliužų populiacijos kontrolės. Jos dažniau renkasi smulkesnius šliužų jauniklius ir jų kiaušinėlius, o tai labai padeda kontroliuoti būsimų kartų kiekį. Tritonai, dar vadinami vandens driežais, yra kiti naudingi varliagyviai. Jie gyvena drėgnose vietose ir mielai ėda šliužus, ypač tuos, kurie slapstosi po akmenimis ar rąstais.
Ežiai yra vieni geriausių šliužų medžiotojų, kuriuos galima turėti darže. Jie aktyvūs naktimis ir gali suėsti didelį kiekį šliužų per vieną naktį. Ežiai taip pat yra idealūs daržo gyventojai, nes jie nekenks augalams ir netrukdys daržo darbų. Jie slėpsis dieną ir išeis medžioti tik naktį, kai daržininkas nebus lysvėse.
Kurmiai irgi prisideda prie šliužų kontrolės. Nors jie daugiausia minta sliekais, kurmiai taip pat ėda šliužus, ypač jaunus bei jų kiaušinėlius. Smulkūs graužikai, tokie kaip pelės ir žiurkės, retkarčiais ėda šliužus, nors tai nėra jų pagrindinis maistas.
Žemės vabalai iš Carabidae (žygiai) šeimos yra vieni svarbiausių natūralių šliužų priešų. Šie naudingieji vabalai yra aktyvūs nakties medžiotojai, kurie gali sunaikinti didelį kiekį šliužų kiaušinių ir jauniklių. Blizgiavabaliai taip pat minta šliužais ir jų kiaušinėliais. Šie vabalai dažnai slapstosi po akmenimis, mulčiu ar kitomis priedangomis dieną, o naktį iškeliauja medžioti.
Vorai, nors ir nedideli, irgi prisideda prie šliužų kontrolės. Jie medžioja smulkesnius šliužus, ypač jauniklių stadijoje, kada šliužai dar nėra įgiję savo pilno dydžio. Šimtakojai taip pat aktyvūs šliužų kiaušinėlių medžiotojai. Jie gyvena dirvožemyje ir gali rasti bei suėsti daug šliužų kiaušinių krūvelių.
Norint pritraukti paukščius į daržą, svarbu sukurti jiems palankią aplinką. Pastatykite lesyklas ir girdyklas, ypač žiemos metu, kada natūralaus maisto trūksta. Užauginkite krūmus ir medžius, kuriuose paukščiai galėtų sukti lizdus ir slėptis. Varliagyviams pritraukti reikia vandens. Sukurkite mažą vandens telkinėlį, fontanėlį ar net paprastą vandens indą. Palikite drėgnas vietas su akmenimis, rąstais ar kitomis priedangomis, kur varliagyviai galėtų slėptis dieną. Ežiams padėti galite padarydami mažas angas tvoros apačioje, kad jie galėtų laisvai judėti po aplinkinius plotus. Palikite lapų krūveles žiemai - jos bus puiki ežių žiemojimo vieta. Naudingiems vabalams pritraukti sodinkite įvairius augalus, kurie žydi skirtingu laiku. Tai suteiks jiems nektaro ir žiedadulkių per visą sezoną. Palikite natūralių priedangų, tokias kaip akmenų krūvelės, medienos gabalai ar net apleisti augalų stiebai.
Suprantant, kas ėda šliužus, galima sukurti efektyvų biologinės kontrolės planą. Kompleksinis požiūris, kuris skatina įvairių šliužų priešų populiacijas, yra daug efektyvesnis nei bet koks vienas metodas. Pesticidų vengimas yra kritiškai svarbus, nes jie nuodija ne tik šliužus, bet ir jų natūralius priešus. Palaikant ekosistemos pusiausvyrą, leidžiate gamtai pačiai reguliuoti kenkėjų populiaciją. Šliužai turi daugybę natūralių priešų, kurie gali efektyviai kontroliuoti jų populiaciją darže. Vietoj chemijos naudojimo, daug protingiau sukurti aplinką, palankią šiems naudingiems gyvūnams. Svarbu suprasti, kad biologinė šliužų kontrolė nėra greitasis sprendimas - ji reikalauja laiko ir kantrybės. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ši sistema yra daug efektyvesnė ir tvaresnė nei bet kokie cheminiai preparatai. Atsiminkite: kiekvienas šliužų natūralus priešas yra vertingas darže, todėl saugokite ir globokite juos. Jie dirbs jūsų naudai visą augimo sezoną, reikalaudami tik minimalios pagalbos ir dėmesio.
Yra toks vabzdys - pelkėtas uodas ar kenksmingas šimtalapis, dideli pilki uodai labai ilgomis kojomis. Žmonėms šimtalapiai uodai nėra pavojingi. Augalai taip pat nenukenčia nuo suaugusiųjų. Šimtalapės lervos yra polifaginės, kenkia laukams ir daržo sodams, masiškai daugindamos daro didžiulę žalą. Vasarą šimtakojai mažai kenkia, nes jie minta humusu ir augalų liekanomis. Pavasarį pavojus slypi tame, kad jie renkasi jaunus augalų ūglius, iš dalies arba visiškai graužia žirnių, dobilų, linų, ankštinių augalų, kopūstų, cukinijų, burokėlių, burokėlių, agurkų, moliūgų, bulvių stiebų pagrindą. Tokie daigai greitai nudžiūsta ir išnyksta. Maždaug antroje liepos pusėje kupsteli ilgakočiai vabzdiai, o po 10 dienų išsirita naujos kartos uodai. Masinio šimtakojų lervų atsiradimo priežastys gali būti šviežių ir žalių durpių trąšų įterpimas į dirvą, taip pat dumblas ar užmirkęs dirvožemis. Per potvynius ar lietingą vasarą turėtumėte būti labai atsargūs. Norint teisingai kontroliuoti šimtalapių lervų skaičių, būtinos prevencinės priemonės: rūgščių dirvožemių kalkinimas, privalomas smėlio įterpimas į sunkius dirvožemius, kasmetinis žemės kasimas po derliaus nuėmimo, atlaisvinimas tarp eilučių auginimo sezono metu , būtinai džiovintų durpių ar komposto, taip pat kitų organinių medžiagų naudojimas, įdubimų išlyginimas, piktžolių pašalinimas, kurių šimtakojė lerva nevengia vaišintis.
Jei šimtalapių lervų skaičius yra gana didelis, kartu su sodinimo sėklomis ir daigaisnaudokite insekticidus (granules Thunder, Thunder - 2, Mukhoed).
Anot jo, šio būrio šimtakojai turi išties išskirtinę išvaizdą. „Polyxenida būrio šimtakojai išsiskiria minkštu, nesukalkėjusiu egzoskeletu ir kūną dengiančiais šerelių kuokštais, atliekančiais apsauginę funkciją. Kaip ir visi dviporiakojai, jų liemens segmentai yra susijungę poromis, todėl kiekvienas segmentas turi dvi poras kojų. Polyxenus lagurus yra vienintelė Polyxenidae šeimos šimtakojų rūšis, gyvenanti Europoje (ir Lietuvoje). Ji labai skiriasi nuo visų kitų šimtakojų rūšių, randamų mūsų šalyje. Šie 2-3 mm ilgio gyvūnai turi 11 narelių ir 13 porų kojų. Jų kūną dengiantys šerelių kuokštai apsaugo nuo vorų ir skruzdžių“, - tikina specialistai. Teigiama, kad šie gyvūnai įsikuria drėgnose vietose, nes mažas ir minkštas jų kūnas greitai išdžiūsta. Paprastai jie gyvena po medžių žieve, aptinkami net iki 20 metrų aukštyje. „Jie mėgsta pušis ir kitas medžių rūšis, kurios turi įtrūkusią žievę. Taip pat gyvena po samanomis ir kerpėmis, senose akmens ir plytų sienose. Maitinasi dumbliais, kuriais apaugusi medžių žievė, taip pat kerpėmis ir negyva organine medžiaga. Patelės, sudėjusios kiaušinėlius, prispaudžia juos uodeginiais šereliais, taip palikdamos ant kiaušinėlių nulūžusius dygliukus, kurie saugo nuo plėšrūnų. Kuo ši rūšis paplitusi toliau į šiaurę, tuo dažnesnė partenogenezė - nelytinis dauginimosi būdas, kai organizmai vystosi iš neapvaisintų kiaušinėlių“, - rašė muziejus.
NEMATODAI (Steinernema feltia) Produktas skirtas 5 arų plotui. Produkto sudėtyje yra 250 mln. entomopatogeninių nematodų - Steinernema feltia infektyvių jauniklių, skirtų geltonjuosčio šimtakojo (Ommatoiulus sabulosus) biologinei kontrolei sodybose. Steinernema feltia yra gamtoje aptinkami įvairių rūšių vabzdžių ir kai kurių kitų nariuotakojų natūralus priešas. Esant reikalui, jei sezono metu gausumas vėl pradeda didėti, panaudoti pakartotinai. Norint reikšmingai sumažinti šimtakojų populiaciją, nematodus rekomenduojama naudoti kelis metus iš eilės. Po įsigijimo panaudokite kaip įmanoma skubiau. Pakuotę galima laikyti iki 6 savaičių 4°-10°C temperatūroje (žr. į galiojimo pabaigos datą ant pakuotės). Pakuotės negalima užšaldyti ar paveikti didesne nei 30°C temperatūra. Veiksmingiausias kai dirvožemio temperatūra yra tarp 15°-30°C. Mažesnėje ar aukštesnėje temperatūroje nematodų efektyvumas mažėja. Nematodai labai jautrūs UV spinduliuotei ir išdžiūvimui, todėl apdorojimas turi būti atliekamas anksti ryte, vakare arba dieną apniukusiu oru. Rekomenduojame kartu naudoti paviršiaus aktyviąją medžiagą, kuri pagerins nematodų patekimą į dirvožemį. NAUDOJIMAS: Produkto turinys supilamas į 10 l vandens ir gerai išmaišomas. Gauta suspensija padalinama ant atitinkamo skaičiaus laistytuvų arba purkštuvų - 5 arams prireiks 50-100 l vandens nematodų išlaistymui. Purškiant rekomenduojama pašalinti visus sietus, purkštuko skersmuo turi viršyti 0,8 mm, o slėgis turi neviršyti 5 barų. Apdorojamas dirvožemio paviršius turi būti drėgnas. Po apdorojimo praėjus pusvalandžiui ar valandai paviršius dar kartą turi būti apdorotas 1-2 l vandens/1 m², kad nuplauti nematodus nuo lapų ant dirvos. Optimaliam rezultatui pasiekti, rekomenduojama užtikrinti pakankamą dirvos drėgmę 3-4 savaites. EFEKTYVUMAS: Dėl nematodų dauginimosi užkrėstų šimtakojų kūnuose ir pakartotinio naujų šeimininkų užkrėtimo, produkto efektyvumas nuosekliai didėja kelias savaites po apdorojimo. Todėl labai svarbu užtikrinti, kad dirva tuo laikotarpiu būtų pakankamai drėkinama. Panaudojus produktą tinkamu laiku ir palankiomis sąlygomis, galima tikėtis reikšmingo kenkėjų populiacijos sumažėjimo.
Nedarykite klaidų šiame „Bee Hotel“ viešbutyje
Augalų apsaugos produktai: vaistai daržo augalams
Siekiant sumažinti derliaus nuostolius, naudojami pesticidai. „CropLife Lietuva“ vadovė Z. Varanavičienė sako, kad juos galėtume prilyginti žmonių vaistams. „Žmones puola bakterijos, augalus taip pat atakuoja kenkėjai, puola įvairios ligos - tiek grybinės, tiek bakterinės ar virusinės. Tam, kad būtų užtikrintas maisto saugumas, apsaugotas augalas ir išsaugotas derlius, naudojami augalų apsaugos produktai - tiek cheminiai, tiek biologiniai, kurie augalams yra tas pats, kas vaistai žmogui. Kai sunkiai susergame, geriame vaistus. Jų prireikia ir sergantiems augalams“, - sako ekspertė.
Visgi, pasak dr. A. Valiuškaitės, kenkėjų išplitimas kontroliuojamas naudojant šias priemones atsižvelgiant į ekonominio žalingumo ribas. „Ekonominio žalingumo riba - tai toks kenksmingų organizmų išplitimo lygis tam tikromis aplinkos sąlygomis, kai derliaus nuostolis viršija išlaidas apsaugai. Žalingumo ribos yra specifinės kiekvienam kenkėjui ir netgi vietovei. Turime atvejų, kai tas pats kenkėjas ar tam tikras jo kiekis vienoje vietovėje gali būti laikomas žalingu, o kitur - priimtinu, o insekticidų naudojimas būtinas tik tada, kai kenkėjai viršija nustatytas žalingumo ribas”, - sako specialistė.
Ji priduria, kad vienas gerai tai iliustruojančių pavyzdžių yra obuolinis vaisėdis. „Paprastai šių kenkėjų Lietuvoje būna viena generacija, bet pastaraisiais metais dėl šylančio klimato dažnai fiksuojama ir antra dalinė jų karta. Tačiau pastebėta ir gąsdinančių išimčių - 2011 m. šių kenkėjų antroji generacija buvo pilna, o tai ypač kenkia obuolių derliui.”
Tačiau ūkininkas M. Laukaitis teigia, kad kartais insekticidų registravimas Lietuvoje kiek užtrunka, biologinių pesticidų pasirinkimas menkas, todėl augalų augintojai neturi pilno priemonių paketo kovoti su iš pietų atklystančiais kenkėjais. „Šiuo metu daugiausia kenkėjų yra cukinijose ir moliūgose. Šiais metais turime situaciją, kad žaladarių antplūdis iš vakarų sunaikino visą šių daržovių derlių ir mes negalėjome su tuo kovoti. Lietuvoje vis dar nėra registruota tokių apsaugos priemonių, kurios galėtų padėti šioje situacijoje, kadangi šalyje anksčiau nebuvo tokių problemų. Tad turime situaciją, kad pietų šalyse produktas yra registruotas, tačiau Lietuvoje ne.“, - sako ūkininkas.
Ūkininkui antrina „CropLife Lietuva“ vadovė. Ji teigia, kad nors Europos Sąjungoje taikomi patys griežčiausi pasaulyje augalų apsaugos produktų registracijos reikalavimai, Lietuva papildomai taiko nacionalinius reikalavimus duomenų vertinimui.
Vėluojantis pavasaris ir jo poveikis augalams
Įsibėgėjantis pavasaris kviečia sugrįžti į sodus ir daržus. O kambarinių augalų mylėtojams prasideda laikas, kai vazoninės gėlės ima prašytis „naujų namų“ ir turi būti persodinamos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad būtent pavasarinė augalų priežiūra turi didžiausią įtaką sodo augalų derliui ir kambarinių augalų grožiui. Ekologinio „Mėtos“ ūkio šeimininkai Gražina ir Mindaugas Vyskupaičiai, Vaidotuose auginantys šimto obelų sodą, atkreipia dėmesį, kad šį pavasarį pasirūpinti augalais vertėtų labiau nei bet kada. Vėluojantis pavasaris, ilgai užsitęsęs drėgnasis periodas, šilta žiemos temperatūra sudarė palankias sąlygas vaismedžių žievės ligų plitimui ir kenkėjų dauginimuisi. Kad apsauga būtų efektyvi, svarbu pažinti pagrindinius žaladarius. Įprastai sodo ir kambario augalus puola čiulpiantieji ir graužiantieji kenkėjai. Labiausiai paplitę vaiskrūmių ir vaismedžių žaladariai priklauso nuo vaismedžių rūšies. Obelis dažniausiai puola amarai, obelinis žiedgraužis, sodinės erkės, obuolinis vaisėdis, lapsukiai, pjūkleliai. Kambarinius augalus aktyviausiai puola gelsvi, žali, juodi sparnuoti ar besparniai smulkūs amarai, baltus vilnonius kamuoliukus primenantys miltuotieji skydamariai, baltasparniai, vėdareliai, pjovėjai, šimtakojai, lapų nematodai ir kiti kenkėjai.
Kenkėjų ir ligų kontrolė cheminiais ir biologiniais metodais
Jei augalai yra stipriai pažeisti ligų ar kenkėjų, išsiversti be cheminių preparatų dažnai būna sudėtinga. Jeigu tokiais atvejais nusprendžiama naudoti „chemiją”, preparatai turi būti naudojami labai atsakingai. Visgi „Mėtos” ūkio šeimininkai pabrėžia, jog, laiku atliekant profilaktiką, cheminių preparatų naudojimo galima išvengti. Be to, renkantis apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemones, būtina įvertinti, jog augalinės kilmės priemonės yra artimos gamtinėms sąlygoms. Tą patį sunku pasakyti apie cheminius preparatus. Remiantis tyrimų duomenimis ir Pasaulio sveikatos organizacijos informacija, tik 1 proc. pesticidų atlieka savo tiesioginę funkciją, tai yra: naikina ligas ir kenkėjus. Likę 99 proc. patenka į aplinką: nusėda dirvoje, vandenyje arba yra sugeriami gyvų organizmų.
M. Laukaitis teigia, kad kartais insekticidų registravimas Lietuvoje kiek užtrunka, biologinių pesticidų pasirinkimas menkas, todėl augalų augintojai neturi pilno priemonių paketo kovoti su iš pietų atklystančiais kenkėjais. „Šiuo metu daugiausia kenkėjų yra cukinijose ir moliūgose. Šiais metais turime situaciją, kad žaladarių antplūdis iš vakarų sunaikino visą šių daržovių derlių ir mes negalėjome su tuo kovoti. Lietuvoje vis dar nėra registruota tokių apsaugos priemonių, kurios galėtų padėti šioje situacijoje, kadangi šalyje anksčiau nebuvo tokių problemų. Tad turime situaciją, kad pietų šalyse produktas yra registruotas, tačiau Lietuvoje ne.“, - sako ūkininkas. Ūkininkui antrina „CropLife Lietuva“ vadovė. Ji teigia, kad nors Europos Sąjungoje taikomi patys griežčiausi pasaulyje augalų apsaugos produktų registracijos reikalavimai, Lietuva papildomai taiko nacionalinius reikalavimus duomenų vertinimui.
Jei augalai yra stipriai pažeisti ligų ar kenkėjų, išsiversti be cheminių preparatų dažnai būna sudėtinga. Jeigu tokiais atvejais nusprendžiama naudoti „chemiją”, preparatai turi būti naudojami labai atsakingai. Visgi „Mėtos” ūkio šeimininkai pabrėžia, jog, laiku atliekant profilaktiką, cheminių preparatų naudojimo galima išvengti.
tags: #simtakojai #darzo #kenkejai
