Poetas Alfonsas Maldonis, gimęs 1929 m., buvo priskiriamas 30-ųjų metų gimimo kartai, kartu su Justinu Marcinkevičiumi ir Algimantu Baltakiu. Jo debiutas įvyko 1958 m. eilėraščių rinkiniu "Viduvasaris". Sovietmečiu Maldonis ėjo svarbias pareigas: 1962 m. buvo leidyklos vyriausiasis redaktorius, 1970-1976 m. - LSSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas, o nuo 1976 m. iki 1988 m. vadovavo Rašytojų sąjungai. Vėliau, pasitraukęs iš aktyvaus literatūrinio gyvenimo, atsidėjo kūrybai.
Pirmuosiuose rinkiniuose Maldonis atidavė duoklę privalomam optimizmui ir džiugavimui, tęsdamas, anot kritikų, S. Nėries tradiciją. Ankstyvuosiuose rinkiniuose, tokiuose kaip "Veja vėtra debesį" (1960), "atskamba S. Nėries mažybinių žodelių jaukumas, trapūs šūktelėjimai, miniatiūrinė erdvė ir staigus lūžis strofos viduryje, pereinant iš gamtos paralelės į save." (V. Kubilius).
Svarbiausiu A. Maldonio pasaulėžiūros ir estetikos principu dažnai įvardijamas paprastumas. Paprastumas poetui buvo savotiško pagrindo ieškojimas, kuris nebūtų priklausomas nuo ideologijos, retorinių gražbylysčių ar besikeičiančių madų. Todėl jam buvo svarbu užfiksuoti paprastą, bet tikrą, nesumeluotą emociją, detalę, gestą, kaip eilėraštyje "Kaip žaidžia vaikai". Dėl šios priežasties stilistiškai Maldonis linko į proziškesnę, kasdienę kalbą.
Tikri ir be dirbtinio patoso atrodo Maldonio eilėraščiai apie tėvynę ("Ugnies vainikas. Lietuva") ir tėviškę ("Motina Dainava"). Maldonio kūryba pasižymi šiaurietišku santūrumu. Stebima tarsi iš šalies, gal todėl Kubilius galėjo teigti, kad jo nepalietė pokario dramos. Tačiau ir dramatiškų motyvų netrūko (eil. "Siluetai"), ypač nepublikuotų eilėraščių, kurie tapo žinomi tik po poeto mirties. Pasak D. Mitaitės, "Reikėjo laiko, kad šioms temoms poetas surastų cenzūrai neužkliūnantį, bet ir nesumeluotą toną bei žodyną."
Vėlyvojoje lyrikoje vis labiau stiprėja ironija. Paskutiniuose rinkiniuose Maldonis atsigręžia ir į pradžią. Eilėraštyje "Prisiminimai apie karą ir po karo" grįžtama prie ankstyvosios lyrikos temos - karo patirties, tačiau jau be privalomų ano meto ideologinių reikalavimų.
Vaikystės atspindžiai mene
Poetui Alfonsui Maldoniui vaikų pasaulis ir jų elgsena buvo artima tema. Jis buvo įsitikinęs, kad vaikai viską daro lygiai taip pat kaip ir suaugusieji, tiktai paprasčiau ir daug gražiau. Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę... Tiktai paprastai ir gražiai. Kadaise, kai nieks mūsų nematė, Mes žaidėm abu panašiai. Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę... Tiktai visada atvirai. Jie ir nežinodami tiki, Kad baigiasi viskas gerai. Kaip myli vaikai? Kaip suaugę... Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Ši tema - vaikystės prisiminimai ir vaikų pasaulis - atsispindi ir vaizduojamajame mene. T. Šlimaitės parodoje "Nežemiški vaikai" eksponuojami jos per pastaruosius ketverius metus sukurti darbų ciklai - "Vaikai iš Marso ar..." (2015-2017) ir "Šimtmečio vaikai" (2018-2019). Juos abu vienija vaikystės ir praeities prisiminimų leitmotyvai.
Parodos personažai - vaikai. T. Šlimaitės koliažuose, kaip ir kituose jos kūriniuose, pratęsiamas intuityvus ir asmeniškas kūrybos linija, pagrįsta savianalize, nutvieksta tikroviškų būsenų, emocijų, potyrių. Ciklo "Vaikai iš Marso ar..." herojai persmelkti skirtingų nuotaikų: kai kuriuose darbuose krykščiantis džiaugsmas susipina su rimtimi, stinguliu. T. Šlimaitės mene vaikai - neįprastos būtybės, panašios gal net į ateivius iš kitų planetų, tik prisidengusios "vaikiško" naivumo kaukėmis.
Koliažuose perteikiamą nežemišką veiksmo atmosferą paryškina T. Šlimaitės išradingai naudojamos meninės išraiškos priemonės - autorine technika dažytas popierius, laisva kompozicija. Dabar, kai net mažamečiai žaidžia mobiliaisiais telefonais, nustoja verkti maigydami kompiuterių klaviatūras, T. Šlimaitės vaizdiniai tarsi iškrinta iš nūdienos - nuskamba kaip tolimo, net ir bauginančio pasaulio aidas.
Sovietmečio potyriais paremtame naujausiame T. Šlimaitės cikle "Šimtmečio vaikai" gausu primirštos buities artefaktų: baldų, žaislų, drabužių, senų animacinių filmukų herojų, baltais kaspinais pasipuošusių mergaičių. Vyresniosios kartos žiūrovai, atpažinę aplinką, kurioje augo ir brendo, tarsi laiko mašinos sugrąžinti atgal, braidžiojo praeities upėje - džiaugsmingai klegėjo, šypsojosi, dalijosi vaikystės prisiminimais. Jaunesni lankytojai susidomėję apžiūrinėjo T. Šlimaitės darbus - jiems sovietmečio epochos vaikai galbūt iš tikrųjų atrodė kaip ateiviai iš Marso ar kokios nors kitos nežemiškos civilizacijos.
"T.Šlimaitės pastangos savitai perteikti mažųjų personažų refleksijas praeities ir dabarties kontekste, išskirtinis reiškinys, vertas žiūrovų dėmesio. Jau nereikėtų sustoti - vaikystės šulinys neišsemiamas", - per parodos atidarymą tęsti įdomią temą autorę paragino KKKC vadovas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Parodą "Nežemiški vaikai" praturtino dar vienas autentiškas atspindys - Algimanto Šližausko dokumentinis filmas, į vientisą juostą sulydęs pagrindinių veikėjų (jo dukros ir sūnaus) gyvenimo sovietmečiu akimirkas. Ekrane atgiję vaikų ir tėvų iškylos, jų būsenų žaidžiant, skaitant knygas, puošiant kalėdines egles fragmentai žiūrovams padeda geriau suvokti T. Šlimaitės minties vingius, pažinti menininkės kūrybą.
T. Šlimaitė Vilniaus dailės akademijoje prieš dešimtmetį baigė grafikos magistrantūros studijas. Pagal Europos studijų mainų programą "Erasmus" studijavo Italijos menų akademijoje ("Accademia Di Belle Arti Di Urbino"), vėliau - Danijos Helnaes Hojskole meno studijoje. Tai nėra pirmoji jos pastanga atskleisti epochų dvasią pasitelkiant vaikų pasaulio atributus. Pernai KKKC erdvėse jos pristatyta instaliacija "Žaislų metamorfozė" žiūrovus paskatino mąstyti apie XX-XXI amžiaus vertybių skirtumus žvelgiant į industrinės gamybos produktus. Tąkart T. Šlimaitė šiuolaikinę masinę gamybą ironiškai vertino kaip savotišką priešpriešą ankstesniesiems gerai atpažįstamiems modeliams - vaikų žaislus apipurškusi emalės dažais, menininkė tarsi kūrė naują tikrovę, tuo pat metu parodė materialinių gėrybių neautentiškumą, jų pilkumą komunizmo diktatūros sąlygomis.
"Kas gali nutikti kintant epochoms, kai anksčiau įprastus sovietinio režimo reliktus keičia jau visą pasaulį užvaldę eksportiniai kinų komunizmo produktai?" - filosofiškai klausė instaliacijos "Žaislų metamorfozė" autorė. Minkšti guminiai žaislai virsta kietu plastiku, greičiau susidėvi, keliauja į sąvartynus. Vienadieniai žaislai kelia grėsmę - būta atvejų, kai maži vaikai pasprigo smulkiomis nuolaužomis.
