Simonas Daukantas - viena ryškiausių XIX amžiaus lietuvių asmenybių, istorikas, rašytojas, švietėjas ir tautinio atgimimo veikėjas. Jo gyvenimo kelias ir darbai paliko neištrinamą pėdsaką lietuvių kultūroje ir istoriografijoje. Suprasdami jo biografijos svarbą, aptarsime pagrindinius jo gyvenimo faktus, pradedant gimimo data.

Gimimo data ir vaikystė

Simonas Daukantas gimė 1793 metais spalio 28 dieną Kalvių kaime, Žemaitijoje (dabartinė Skuodo rajono savivaldybė). Jis užaugo pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Jo tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose miškuose dirbo eiguliu. Tėvai, nors ir valstiečiai, aktyviai dalyvavo XVIII a. pabaigos istoriniuose įvykiuose, Tado Kosciuškos sukilime. Gimimo metrikose Simonas Daukantas buvo įrašytas bajoru, kas jam atvėrė galimybes siekti aukštesnio mokslo.

Šiuo metu buvusioje S. Daukanto tėvų sodyboje Kalviuose yra išlikę restauruota klėtelė, medinis šulinys ir paminklinis akmuo su užrašu: „Šioje sodyboje 1793 10 28 d. gimė lietuvių rašytojas Simonas Daukantas“. Taip pat stovi Tėvo ir sūnaus skulptūra, primenanti išlydėjimą Simono į Vilnių mokslan.

Mokslai ir studijos

Simonas Daukantas mokslus pradėjo Kretingos pradinėje mokykloje, vėliau tęsė Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokykloje. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, 1814 m. rudenį pėsčias išėjo į Vilnių. Dvejus metus gilino žinias Vilniaus gimnazijoje, ruošdamasis studijoms Vilniaus universitete. 1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kur studijavo literatūrą. Tarp jo kurso draugų buvo ir garsus poetas Adomas Mickevičius. 1818 m. perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą, kur pamėgo istorijos ir teisės paskaitas. 1822 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo teisės magistro diplomą, kurį oficialiai gavo 1825 m. dėl filomatų-filaretų bylų.

Simonas Daukantas buvo ne tik gabus studentas, bet ir aktyvus bendruomenės narys. Jis priklausė studentų žemaičių kuopelei, kuri puoselėjo lietuviškos kultūros idėjas. Be gimtosios kalbos, Daukantas mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę biblioteką.

Karjera ir tarnyba

Baigęs studijas, Simonas Daukantas pradėjo tarnybą. 1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje. Nuo 1835 m. tarnavo Sankt Peterburge, kur užėmė įvairias pareigas Rusijos Senato administraciniuose departamentuose. Didžiąją dalį tarnybos jis praleido Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju (nuo 1837 m.), kur jam buvo leista tyrinėti svarbų Lietuvos istorijos šaltinį - LDK valstybės kanceliarijos archyvą.

Nuo 1850 m., pašlijus sveikatai, Simonas Daukantas vyskupo Motiejaus Valančiaus kviečiamas persikėlė į Varnius, kur talkino vyskupui rengiant religinę literatūrą spaudai. Jis taip pat dirbo prie lietuvių kalbų žodynų, tačiau dvi stiprios asmenybės neišsitenka po vienu stogu, todėl 1855 m. S. Daukantas persikėlė į Latviją, o po ketverių metų grįžo į Lietuvą, gyvendamas pas gimines ir pažįstamus.

Kūryba ir istoriniai darbai

Simonas Daukantas yra parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Jo svarbiausi istorijos veikalai, sukurti Rygoje ir Sankt Peterburge, apima įvairius laikotarpius ir aspektus:

• Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m., išspausdinta 1929 m.) - pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba.
• Istorija žemaitiška (apie 1836-38 m., išspausdinta 1893-97 m. pavadinimu „Lietuvos istorija“) - tęstinis istorijos pasakojimas.
• Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (išspausdinta 1845 m.) - pirmoji lietuvių kultūros istorija, vienintelė autoriaus publikuota knyga dar jam gyvam esant, pasirašyta Jokūbo Laukio slapyvardžiu.
• Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (parašytas 1850 m., dalis išspausdinta 1893 m.) - perdirbinys „Istorijos žemaitiškos“.

Daukanto kūryboje ryškiai atsispindi jo tautinė savimonė ir siekis išaukštinti lietuvių tautą. Jis laikė kalbą svarbiausiu tautos bruožu, siejamu su kasdienybės papročiais ir tradicijomis. Jo istoriniuose darbuose idealizuojama senovės lietuvių laisvė ir pilietiškumas, o baudžiava ir pavergimas laikomi neteisėtais. Jis skatino tautinę savimonę ir norą kovoti už tautos išlikimą.

Švietėjiška veikla

Be istorinių veikalų, Simonas Daukantas aktyviai rūpinosi lietuvių kalbos ir kultūros plėtra. Jis rinko ir publikavo liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką (pvz., „Dainės žemaičių“, 1846 m.). Daukantas taip pat parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį („Prasmė lotynų kalbos“, 1837 m.), lotynų kalbos skaitinius su žodynu („Epitome Historiae Sacrae“, 1838 m.), lietuvišką elementorių („Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“, 1842 m.).

Savo pastangomis ir bendražygių dėka, 1841 m. S. Daukantas ir jo bendraminčiai gavo leidimą steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Jis taip pat parengė ir išleido ūkinių patarimų knygeles valstiečiams apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę ir kt. Norėdamas didinti savo darbų įtaką ir išvengti cenzūros, S. Daukantas savo veikalus pasirašinėjo daugybe slapyvardžių.

Palikimas

Simonas Daukantas (1793-1864) paliko neištrinamą pėdsaką lietuvių kultūroje. Jo darbai tapo moderniosios lietuvybės pagrindu, o idėjos apie tautos laisvę, kalbos svarbą ir valstiečių įtraukimą į tautos sampratą įkvėpė XIX a. pabaigos tautinio atgimimo kartą, įskaitant Joną Basanavičių ir Joną Mačiulį-Maironį. Daukantas sugebėjo sujungti Apšvietos ideologiją su Romantizmo epochos nuostatomis, pasitelkdamas istoriją kaip tautinės savivertės ir tapatybės formavimo priemonę.

Jo garbei pavadintos mokyklos, muziejai ir gatvės, o jo darbai tebedomisi ir yra vertinami kaip neatsiejama lietuvių kultūrinio paveldo dalis. Jo gimimo data - 1793 m. spalio 28 d. - yra svarbi data, žyminti vieno iškiliausių lietuvių švietėjų ir istorikų pradžią.

tags: #simonas #daukantas #gime

• Ugdytojų ypatumai „Metų laikai“
• Rankų darbo žaislų privalumai
• Ko reikia gimdymo namuose?
• Kaip papuošti darželio grupę rudeniui
• Kaip suprasti, kad prasideda gimdymas