Jurgis Bielinis, gimęs 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, yra viena ryškiausių asmenybių lietuvių tautinio atgimimo istorijoje. Jis ne tik aktyviai dalyvavo spaudos draudimo laikotarpiu, bet ir pats rašė, leido bei platino lietuviškus leidinius, tapdamas tikru knygnešių patriarchu ir tautos sąmonės žadintoju.
Per 40 spaudos draudimo metų, nepaisant didžiulių rizikų, apie 2000 knygnešių gabeno lietuvišką spaudą, knygas ir maldaknyges prievarta rusinamiems lietuviams iš leidėjų Prūsijoje. Jurgis Bielinis, pasirašinėjęs kaip Juozapas Baltasis Erelis ar J. B., buvo vienas žymiausių šių drąsių veikėjų.
Būsimasis knygnešys gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai Petras ir Elzbieta dirbo du valakus žemės, samdė berną. Šeimoje be Jurgio augo vyresnė sesuo Marijona ir jaunesnis brolis Andrius. Lietuviškai skaityti ir rašyti Jurgis išmoko pats, padedamas namiškių. Nuo aštuonerių metų jis jau ganė gyvulius dvaro miške. 1860 m., mirus tėvui, Jurgis perėmė ūkininkavimo rūpesčius.
Jo gyvenimo kelias nebuvo tiesus. 1864 m. lapkričio 22 d. Suosto bažnyčioje įregistruota Jurgio Bielinio ir Onos Pipinytės santuoka. Likęs jaunas našlys, vos sulaukęs dvidešimties, J. Bielinis ryžosi siekti mokslo. Išnuomojęs ūkį, jis išvyko į Šiaulius, kur metus mokėsi, manoma, gimnazijos parengiamojoje klasėje. Vėliau keliavo į Mintaują (Jelgavą), o iš ten - į Rygą. Rygoje baigė tris klases vokiškoje miesto mokykloje, pramoko bendrauti rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir latviškai.
1873 m. rudenį, su šimtu rublių kišenėje, J. Bielinis atvyko į Kauną, svajodamas tapti kunigu. Tikėjosi baigti ketvirtą klasę ir įstoti į kunigų seminariją. Tačiau Kauno geležinkelio stotyje užsnūdęs, jis neteko savo ryšulio su pinigais. Nakvojęs vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, apie savo bėdą papasakojo vyskupo talkininkėms - knygnešėms Konstancijai Dronseikaitei ir Teklei Krevertavičienei. Jos pasiūlė jam pagalbą, ir taip prasidėjo jo knygnešio kelias.
Pradžia buvo sėkminga: J. Bielinis gavo lietuviškų knygų Kaune ir Vilniuje, jas platindamas trejus metus. Susitaupęs pinigų, jis vėl atkeliavo į Kauną, tačiau sužinojo, kad mokslams yra per senas, o ir lėšų nepakanka. 1876 m. rugpjūčio 12 d. Suosto bažnyčioje kunigas Vladislovas Talačka sutuokė J. Bielinį su 7 metais jaunesne Ona Brazauskaite. Jis toliau platino knygas ir spaudą po Lietuvą, nepamiršdamas ir savo ūkio. Žemę suskirstė į 9 sklypus, pradėjo taikyti sėjomainas, kasė griovius vandeniui nuleisti, kirtosi krūmus. Laisvomis akimirkomis skaitė knygas, domėjosi pasaulio įvykiais.
Apie 1883 m. susipažinęs su Kaziu Ūdra, valstiečiu iš Garšvių, norėjusiu platinti lietuviškas knygas, Jurgis Bielinis pradėjo kartu su juo gabenti ir platinti draudžiamus raštus. 1885 m., subūręs bendraminčius, jis įsteigė Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugiją, kuri dešimt metų skleidė spausdintą lietuvišką žodį Lietuvoje. Šiai draugijai, kurios nariai J. Bielinį vadino Ministru, vadovavo pats Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra, buvę svarbiausi lietuviškų knygų ir laikraščių pirkėjai Prūsijoje.
J. Bielinis draudžiamais lietuviškais raštais aprūpindavo daugybės parapijų gyventojus, veždavo spaudą į Latviją - Jelgavą ir Rygą. Jo aktyvi veikla ne kartą atsidūrė carinės valdžios akiratyje. Žandarai dažnai atlikdavo kratas jo namuose, ieškojo spaudinių. Pasklido žinia, kad už Jurgio Bielinio sugavimą pažadėta didelė premija.
1888 m. ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ruošėsi kelionei į Vakarų Europos šalis. Aplankęs Hanoverį, Belgiją, jis atkeliavo į Paryžių. Ten patekęs į emigrantų susibūrimą, jis karštai protestavo prieš teiginius, kad Lietuva yra neatskiriama Lenkijos dalis, pabrėždamas Lietuvos kaip atskiros, priešų užgrobtos valstybės savarankiškumą.
Kelionės metu jo namuose balandžio 9 d. buvo atlikta krata. Žandarai išsivežė rastas knygas ir laikraščius. Į namus aplankyti žmonos ir vaikų (Juozo, Emilijos, Kiprio, Liucijos ir Baltazaro) knygnešys sugrįždavo vis rečiau, dažniausiai naktimis.
1891 m. apsigyveno Garšviuose, pas K. Ūdrą. 1892-1893 m. policija ir žandarai Purviškiuose surengė kelias kratas. Sūnus Kipras prisimena, kaip kartą ūkio nuomininkas su samdiniais bandė pagauti tėvą kaip vagį, siekdamas gauti didelę premiją. Tačiau J. Bielinis, paleidęs kelis revolverio šūvius į orą, išgąsdino gaudytojus.
Dešimt metų sėkmė lydėjo Garšvių draugijos knygnešius, tačiau nesėkmės prasidėjo 1894 metais. Sausio 4 d. J. Bielinis kartu su K. Ūdru ir A. Bružu buvo sulaikyti netoli Raseinių. Davę uriadnikui kyšį, knygnešiams pavyko pabėgti. Tai buvo tik nesėkmių pradžia: netrukus buvo suimti penki aktyviausi Garšvių draugijos knygnešiai.
1895 m. pradžioje Garšvių draugija įsigijo rankinę spausdinimo mašiną. Prasidėjus areštams, spaustuvės įrengimus perėmė J. Bielinis. 1896 m. rudenį jis spaustuvę atgabeno pas netoli Saločių gyvenusį Steponą Pavilonį, vėliau perkėlė į mišką. Čia, išmokęs S. Pavilonį rinkti raides, J. Bielinis spausdino 8 puslapių laikraštėlį „Baltasis erelis“, kurio pavadinimą sugalvojo pats, siekdamas atgaivinti buvusios Lenkijos karalystės herbą.
Jau panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1911 m. J. Bielinis vėl išleido politikos ir mažažemių mėnesinio laikraščio „Baltasis Erelis“ pirmąjį numerį. Jo straipsnis, atmestas konkurse, buvo paskelbtas šiame laikraštyje. Vėliau pasirodė dar vienas, paskutinis „Baltojo Erelio“ numeris.
J. Bielinis ne tik platino, bet ir pats rašė bei savo lėšomis spausdino knygas, brošiūras, skirtas valstiečių reikalams ir Lietuvos istorijai. Jo knygutės plėtė žemdirbių akiratį, kėlė anticarines nuotaikas.
Manoma, kad 1916 m. Vilniuje J. Bielinis išspausdino dar vieną savo parašytą brošiūrą „Maldos taikai išprašyti“. Keliaudamas su knygomis, jis stengdavosi dviejų naktų po tuo pačiu stogu nenakvoti ir kitiems knygnešiams taip patardavo.
Petras Vaiginas, 95-erių, pasakojo, kad spaudos draudimo metais retai matydavo J. Bielinį, bet girdėdavo, kad jis knygas iš Prūsų gabena po visą Lietuvą. „Labai gudrus buvo“, - prisimena jis, - „kur žmonės važinėja plėškėmis kinkytais arkliais, ten ir jis taip pasikinko; kur su vežlankiais - ir jo arklys su vežlankiu. Dažnai keisdavo arklius ir vežimus. Vienu metu net barzdą buvo užsiauginęs, kad jo nepažintų.“
J. Bielinis namuose pasirodydavo tik slapta, dažnai naktimis, palikdavo ženklą ant sutarto ąžuolo ar po akmeniu, kad nori pasimatyti.
Petras Šidla, Purviškių kaimelio gyventojas, prisimena knygnešį kaip „vidutinio augumo, bet platus, tvirtai sudėtas, žvalus. O plaukai - balti, balti. Gal todėl ir buvo pasivadinęs Baltuoju Ereliu.“ Jeigu jam kuo padedi, atsilygina knygute.
Trisdešimt metų knygnešys Jurgis Bielinis tarnavo Lietuvos žmonėms, skleisdamas viltį, kad artėja neišvengiamas carizmo galas ir ateis Lietuvos nepriklausomybė.
Pirmojo Pasaulinio karo metais, liovęsis leisti „Baltąjį erelį“ ir neberašydamas straipsnių į „Lietuvos ūkininką“, jis nuolat keliaudavo. Pasitikdamas frontui artėjant prie Biržų, daugelis gyventojų traukėsi nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Tomis dienomis dukters Liucijos šeima, kartu su žmona Ona, taip pat pasitraukė į rytus. Grįžo tik po pusketvirtų metų, tačiau knygnešio jau neberado.
1918 m. sausio mėnesį J. Bielinis kažkur išsiruošė. Keliaudamas prašydavo pavėžėti. Sausio 18 d. Pumpėnuose vienas iš geradarių jį išlaipino iš rogių. Netoli esančiame Katinų kaime turėjo gerą pažįstamą Praną Mitkų, kurį nusprendė aplankyti. Atsargiai perėjęs Lėvens upę, J. Bielinis priėjo iki kiemo ir ties kryžiumi susmuko ir nebeatsikėlė.
„Byla prieš carą“: knygnešys Jurgis Bielinis (2025-01-18)
Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. ir mirė 1918 m. sausio 18 d.
1930 m. po dramos „Aušros sūnūs“ pastatymo, visuomeninės organizacijos nutarė sutvarkyti knygnešio J. Bielinio kapą Suosto kapinėse. Iš surinktų akmenų buvo sumūrytas paminklas su ant jo užrašytu kalvio nukaltu kryžiumi.
Šiandien knygnešį mena jo tėviškėje stovintis tautodailininko Leono Juozonio koplytstulpis ir „Vienybės medžio“ skulptūra, kurioje įamžinta 100 labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenybių.
Jurgio Bielinio gyvenimas ir veikla - tai ne tik pasipriešinimo carinei priespaudai istorija, bet ir nepalaužiamo lietuvybės puoselėjimo, tautinės sąmonės ugdymo, švietimo ir nepriklausomybės siekio pavyzdys.
