Sigutė Stonytė - viena ryškiausių XX-XXI amžiaus Lietuvos operos solisčių, savo talentu ir įtaigiu sceniniu buvimu pelniusi pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos interpretacijos stebina gilumu, artistiškumu ir nepriekaištinga technika, o atlikėjų įvairovė - nuo virtuoziškų partijų iki subtilių kamerinės muzikos perlų - atspindi jos universalumą.
Ankstyvoji biografija ir išsilavinimas
Sigutė Stonytė gimė 1955 m. kovo 31 d. Svetlyj gyvenvietėje, Iркуtsko srityje, Rusijoje. Nuo pat jaunumės ji demonstravo muzikinį talentą, kurį vėliau puoselėjo studijuodama. 1982 m. Sigutė Stonytė baigė Lietuvos konservatoriją, kurioje gilino žinias prof. Zenono Paulausko dainavimo klasėje. Vėliau, 1982-1985 m., ji tęsė mokslus Lietuvos konservatorijos Operos studijoje, įgydama sceninio meistriškumo.
Karjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Nuo 1985 m. Sigutė Stonytė tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) soliste, kur savo talentu puošė daugybę premjerų ir spektaklių. LNOBT ji sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, tarp kurių - pagrindinės partijos tokiose operose kaip G. Verdi „Traviata“ (Violeta), „Nabukas“ (Abigailė), „Makbetas“ (Ledi Makbet), „Aida“ (Aida), G. Puccini „Toska“ (Toska), C. M. von Weberio „Stebuklingasis šaulys“ (Agata), R. Wagnerio „Tanhoizeris“ (Elizabetė), Ch. Gounod „Faustas“ (Margarita), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (Tatjana) ir „Pikų dama“ (Liza).
Jos sceninis buvimas yra itin įtaigus. Kaip teigiama, „nuo pirmos iki paskutinės natos manai esąs viso labo stebėtojas, ir tik spektakliui pasibaigus iš skausmo ir palengvėjimo supranti, kad pats buvai „pacientas“ ir „išoperuota“ tavo širdis bei smegenys.“ Toks giluminis personažų atskleidimas būdingas visoms jos sukurtoms rolėms, nuo Violetos ar Cerlinos iki Aidos ar Margaritos.
Tarptautinė karjera ir koncertinė veikla
Sigutės Stonytės talentas ne kartą buvo įvertintas tarptautiniu mastu. 1991 m. ji pelnė II premiją (I premija nepaskirta) Tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende, JAV. Dainininkė koncertavo Europos valstybėse, Japonijoje, Taivane, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje. Ji dainavo su žymiais kolektyvais, tokiais kaip J. F. Kennedy centro nacionalinis simfoninis orkestras (JAV), Maskvos filharmonijos orkestras, Odensės (Danija) simfoninis orkestras, Lietuvos Nacionalinis bei Valstybinis simfoniniai orkestrai, Estijos ir Latvijos simfoniniai orkestrai, taip pat su S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Ji taip pat dainavo diriguojant žinomiems dirigentams, tokiems kaip Leo Krämeris ir Justus Frantzas, ir su garsiu bosu Simonu Estesu.
Kaip kamerinė dainininkė, Sigutė Stonytė surengė solinių koncertų, kurių repertuarą sudarė žymių kompozitorių, tokių kaip R. Schumannas, O. Messiaenas, R. Straussas, G. Mahleris, S. Rachmaninovas, J. Karnavičius, kūriniai. Ji su pasisekimu atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų - J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“, G. Verdi Requiem, A. Brucknerio Requiem ir Te Deum, A. Schoenbergo Gurre-Lieder, F. Poulenco Stabat Mater, A. Honeggero „Žana d’Ark ant laužo“, B. Britteno „Karo requiem“ ir kt.
Pedagoginė veikla
Nuo 1993 m. Sigutė Stonytė dalinasi savo žiniomis ir patirtimi su jaunąja karta, dėstydama solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos pedagoginė veikla yra neatsiejama nuo jos sceninės karjeros, padedanti ugdyti naują operos atlikėjų kartą.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Sigutės Stonytės meninis indėlis plačiai pripažintas ir įvertintas.
- 1996 m. apdovanota Lietuvos teatro sąjungos „Kristoforo” prizu už Ledi Makbet vaidmenį G. Verdi operoje “Makbetas”.
- 1999 m. pelnė Lietuvos operos bičiulių įsteigtą „Kipro” prizą.
- 2000 m. įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.
- 2004 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.
- 2005 m. pripažinta „Operos švyturių“ nominacijos „Metų operos solistė“ laureate.
- 2011 m. apdovanota Teatro sąjungos apdovanojimu, Auksiniu scenos kryžiumi, už Grafienės vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“.
Tokie įvertinimai liudija ne tik jos išskirtinį talentą, bet ir ilgametį atsidavimą menui bei svarų indėlį į Lietuvos kultūrą.
Vidinis chaosas, Sąmoningumas, Sapnai, Psichoterapija | GoTherapy podcast #5 Severija Tarailienė
Asmeninis gyvenimas
Sigutė Stonytė yra ištekėjusi už pianisto Jurgio Karnavičiaus, su kuriuo dažnai rengia bendrus kamerinės muzikos vakarus. Jų bendras darbas scenoje ir gyvenime yra darnus duetas, kurį papildo dukra Laura Karnavičiūtė, dirbanti vertėja ir koncertų vedėja.
Meno interpretacijos ir personažų kūrimas
Sigutės Stonytės sceninis amplua ir personažų interpretacijos yra itin įvairiapusės. Jos temperamentas apibūdinamas kaip „neramus, dramatiškas ir lyg Rytų moters iki tam tikros akimirkos kukliai ir griežtai pridengtas septyniomis skraistėmis.“ Ji geba atskleisti personažų psichologines gelmes, pasitelkdama savo artistinę intuiciją ir rafinuotumą. Ypač pavykusiu ir solistei artimu vaidmeniu laikoma Salomėja, kuriai, anot kritikų, ji „gimusi“ dėl savo balso savybių, ekspresyvumo ir vidinės jėgos.
Jos interpretacijos pasižymi preciziškumu ir apgalvota dramaturgine linija. „Vaidyba ir dainavimu atskleisdama didelį spalvų ir emocijų spektrą, Sigutė Stonytė geba nuo pirmos iki paskutinės natos brėžti itin logišką, apgalvotą dramaturginę liniją.“ Tokia Salomėja yra brandaus profesionalumo, turtingos scenos ir gyvenimo patirties rezultatas.
Visi jos sukurti vaidmenys, nuo Violetos iki Zentos, yra ryškūs ir nepamirštami, atspindintys jos gebėjimą įkūnyti įvairiausius charakterius.
Sigutė Stonytė - tai ne tik operos solistė, bet ir menininkė, kurios kūryba palieka gilų pėdsaką žiūrovų širdyse. Jos balsas ir sceninis buvimas yra nuolatinis atradimas, įkvepiantis ir žavintis.
