Sigitas Gaidjurgis, vienas žiauriausių ir žymiausių Lietuvos nusikaltėlių, savo vardą įrašė į šalies kriminalinės istorijos puslapius dėl daugybės žmogžudysčių, organizuoto nusikalstamumo ir ypatingo žiaurumo.
Ankstyvieji metai ir pirmi nusikaltimai
Sigito Gaidjurgio kelias į nusikalstamą pasaulį prasidėjo ankstyvoje jaunystėje. Pirmą kartą teismo suole jis atsidūrė vos septyniolikos metų, 1975 m., Klaipėdos rajono teismas jį nuteisė už vagystes. Dėl amnestijos bausmė buvo sumažinta perpus, ir netrukus jaunuolis jau buvo laisvėje. Tačiau netrukus vėl įkliuvo - plėšė seifą draudimo inspekcijoje, už ką Klaipėdos miesto teismas skyrė 6 metus kalėti. 1982 m. S. Gaidjurgis savo teistumų kolekciją papildė nuosprendžiu už chuliganizmą, už ką 4 metams nukeliavo į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. 1999 m. už peilio nešiojimą jam buvo skirta 3 mėnesių ir 10 dienų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atliko iki teismo sulaikymo.
S. Gaidjurgis teistas keturis kartus, paskutinį kartą iš kalėjimo išėjo 1986 metais ir nuo to laiko apie šio žmogaus nusikaltimus sklido tiktai gandai. Dėl amnestijos bausmė jam buvo sumažinta perpus ir netrukus jaunuolis jau buvo laisvėje. „Tą pirmą kartą kalėjime sėdėjau tik kelis mėnesius, - puikiai prisimena tuos laikus S. Gaidjurgis. - Dėl amnestijos bausmę sumažino iki 2 metų ir 9 mėnesių, tačiau ir jų sėdėti nereikėjo. Tuo metu man buvo tik 17 metų. Išleistas iš kolonijos, netrukus vėl įkliuvau - plėšiau seifą draudimo inspekcijoje. Už plėšimą Klaipėdos miesto teismas tada mane nuteisė kalėti 6 metus.“
1982 metais S. Gaidjurgis savo teistumų kolekciją papildė dar vienu nuosprendžiu - už chuliganizmą 4 metams nukeliavo į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Šį kartą sėdėti teko „nuo skambučio iki skambučio“. Į Klaipėdą jis sugrįžo 1986 metų vasario pabaigoje. Jau tada S. Gaidjurgis suprato, kad plėšikaudamas nei kapitalo, nei valdžios neįgysi, o tik beprasmiškai pūsi kalėjime. Tad ketvirtas teistumas - 1999 metais už peilio nešiojimą - 3 mėnesiams ir 10 dienų buvo atsitiktinis. Policija, neturėdama kaip prikibti prie mafijos vadeivos, surado pas jį peilį ir už tai sulaikė. Palangos miesto apylinkės teismas jį nubaudė lygiai tiek, kiek jis iki teismo buvo sulaikytas. Gegužės 21-ąją vyko teismo posėdis, tą pačią dieną jis ir buvo paleistas.
"Gaidjurginių" gaujos sukūrimas ir siautėjimas
Grįžęs iš kolonijos 1986 m., S. Gaidjurgis ėmėsi kurti nusikalstamą grupuotę. Šiam tikslui jis subūrė kitus klaipėdiečius, jau turinčius kriminalinę patirtį. A. Šiukšta, kuris taip pat buvo sėdėjęs kalėjime, tapo gaujos strategu ir pirmuoju vadeiva. Tačiau jo demokratiškumas ir noras viską daryti kartu su gaujos nariais ilgainiui leido S. Gaidjurgiui perimti lyderystę.
Iš pradžių gauja saugodavo uostamiestyje "gastroliuojančius" aferistus ir jūreivius, kurie turėjo specialių čekius ("bonus") pirkti prekes užsienietiškoje parduotuvėje "Albatrosas". Šiose parduotuvėse jūreiviai galėjo įsigyti prekių, kurių paprastiems piliečiams nebuvo prieinama. Tarp spekuliantų buvo ir aferistų, kurie apgaudavo jūreivius, siūlydami jiems tikrus pinigus imituojančias "lėles".
Nepriklausomos Lietuvos laikais S. Gaidjurgis būtų laikomas verslininku, o sovietinėje Lietuvoje tapo spekuliantu, perparduodančiu lapių kailius, metalą ir kitką. A. Šiukšta buvo gudresnis. Jis irgi sėdo už grotų, tačiau ne už vagiliavimą ar chuliganizmą, o už valstybinio turto grobstymą itin stambiu mastu. Sovietmečiu toks baudžiamojo kodekso straipsnis numatė net mirties bausmę. A. Šiukšta tuo metu garsiame Estijos kalėjime „Rumu-3“ „atpylė“ 13 metų. Grįžo užmezgęs daugybę ryšių su Rusijos nusikaltėlių pasauliu ir turintis idėjų, kaip prasimanyti pinigų uostamiestyje.
Grįžęs iš kalėjimo A. Šiukšta įsidarbino taksistu. Šis legalus darbas jam sutrukdė tapti „įteisintuoju vagimi“. Pagal šio luomo įstatus laisvėje „įteisintasis vagis“ negali dirbti jokio darbo. Nors A. Šiukšta ir turėjo rekomendacijas ir gal būtų tapęs pirmuoju lietuviu vagių autoritetu, tačiau netapo. Užtat su S. Gaidjurgiu ėmėsi burti kitus už grotų jau sėdėjusius klaipėdiečius ir kurti grupuotę. A. Šiukšta pradžioje ir tapo naujai besiburiančios klaipėdiškių gaujos vadeiva bei strategu. Tačiau jis šiam vaidmeniui buvo pernelyg demokratiškas, nes visus gaujos narius laikė lygiais, skatino bendrai planuoti visus „žygius“ bei drauge juose dalyvauti, todėl ilgainiui jį nukonkuravo S. Gaidjurgis.
Galų gale S. Gaidjurgis tapo vienu žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių vadu. Jo suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis. S. Gaidjurgis ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai - iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotasi suklastotais asmens dokumentais. Manoma, kad S. Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos žiauriai kankintos įkaitintais žarstekliais, smaugtos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo - praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S. Gaidjurgis galėjo liepti perlaidoti aukos kūną.
Uostamiesčio nusikaltėlių vadeiva Sigitas Gaidjurgis žmones iš gyvenimo šalindavo dėl menkiausių priežasčių. Tai buvo liudijama vakar Vilniaus apygardos teisme tęsiant S. Gaidjurgio gaujos bylos nagrinėjimą. Vakar teisme aiškintasi klaipėdiečių Mindaugo Bendzalausko (gim. 1973 m.) ir Aidano Simonavičiaus (gim. 1976 m.), taip pat priklausiusių "organizuotam pasauliui", nužudymo aplinkybes. Jie "gaidjurginių" aukomis tapo pačiame Sigio siautėjimo įkarštyje, 1997-aisiais.
Žiaurios žmogžudystės ir kruvinas palikimas
S. Gaidjurgis 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos teismo buvo pripažintas kaltu dėl 16 tyčinių žmogžudysčių, nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir kitų nusikaltimų. Nuosprendžiu visą bausmę jam pavesta atlikti kalėjime. Žmogžudystės įvykdytos prieš porą dešimtmečių įvairiose Lietuvos vietose - Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Trakų rajone ir kitur. Aukomis tapo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio piliečiai. Manoma, kad grupuotė sprogdinimais siekė pakenkti tuometiniams aukštiems teisėsaugos pareigūnams.
Beje, S. Gaidjurgis su parankiniais abu vaikinus nužudė tą pačią dieną, rugsėjo 2-ąją, tačiau skirtingose Lietuvos pusėse - Klaipėdoje ir Trakų rajone. Tiesa, skirtingai nei kitos Sigio aukos, M. Bendzalauskas ir A. Simonavičius išvengė žiaurių kankinimų, lydėjusių kitų gaujos "klientų" mirtis - klaipėdiečiai buvo tiesiog sušaudyti. Rugsėjo 2 d., apie 13 val., M. Bendzalauskas, pravarde Benzas, kartu policijai gerai žinomais Olegu Lukausku ir Mariumi Gansausku pastarojo vairuojamu automobiliu "Audi Coupe" atvyko prie "Žuvėdros" poilsiavietės Giruliuose. Keliukas, vedantis prie jūros, buvo užverstas rąstais bei padanga. Iš "Audi" išlipęs M. Bendzalauskas norėjo kliūtis pašalinti, tačiau tuo metu iš už krūmų, augančių prie pagrindinių poilsiavietės vartų, iššoko du asmenys. Vienas iš jų pradėjo šaudyti į Benzą. Tuo metu M. Gansauskas visu greičiu paleido automobilį - mašina peršoko užtvarą ir smėliu nulėkė jūros link. Iš mašinos iššokęs M. Gansauskas mobiliuoju telefonu paskambino pažįstamam ir paprašė, kad šis iškviestų pareigūnus. Benzas nušautas Giruliuose, prie "Žuvėdros" stovyklos vidury baltos dienos. Iš pradžių M. Bendzalauskas buvo sužeistas į krūtinę, o po to pribaigtas kontroliniais šūviais į galvą. Žudikai jo kūną nuo kelio nuvilko beveik už 20 metrų ir paliko miško pakraštyje, už nedidelės kalvelės. Paaiškėjo, jog Benzą S. Gaidjurgis nužudė dėl, anot kaltinamosios išvados, asmeninių nesutarimų. Kadangi Sigitas neprisipažįsta įvykdęs šį, kaip ir kitus jam inkriminuojamus nusikaltimus, tikrąją priežastį galima tik nuspėti - arba M. Bendzalauskas nepagarbiai atsiliepė apie S. Gaidjurgį, arba pastarąjį piktino iš kalėjimo grįžusio "žardinio" veikla.
Tą pačią dieną auka tapusio A. Simonavičiaus nužudymo motyvas aiškus - baimintasi, jog M. Bendzalauską į susitikimą išviliojęs klaipėdietis gali išduoti S. Gaidjurgį. Iškart po Benzo nužudymo S. Gaidjurgis kartu su A. Juodriu sutarė atsikratyti A. Simonavičiumi. Šiam buvo paaiškinta, kad jis vežamas laikinai paslėpti. Jau apie 17 val. visa kompanija dviejais automobiliais pasiekė Trakų rajoną. Anot prokurorų, sustojus Dergionių miško pakraštyje, S. Gaidjurgis, iš anksto nesuderinęs savo veiksmų su R. Šadeikiu ir A. Damkumi, pats išsitraukė Kroatijos gamybos 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį "Agram-2000" ir nušovė A. Juodrio stebimą A. Simonavičių. R. Šadeikiui ir A. Damkui buvo liepta tame pačiame miške iškasti duobę ir paslėpti A. Simonavičiaus lavoną. Beje, gali būti, kad A. Simonavičius iš nebūtų įsipainiojęs į šią dviejomis mirtimis pasibaigusią istoriją. Mat policija jo nesėkmingai ieškojo dar prieš metus iki žūties.
Kalbėdamasis su A. Juodriu S. Gaidjurgis nuolat planavo, kaip „užkasti“ K. Kochą. Tai girdėjo ir S. Gaidjurgio vairuotoju ir asmens sargybiniu tuo metu dirbęs R. Šadeikis. Apie K. Kochą S. Gaidjurgis papasakojo ir Tulpiniams. Jų vadeiva Virginijus Baltušis K. Kochu susidomėjo. Vienu metu jiedu kartu kalėjo, o išėjus į laisvę, K. Kochas A. Graužinį laikinai buvo apgyvendinęs pas savo pažįstamą Vilmą. Tad vieną dieną A. Graužiniui buvo duotas nurodymas išvilioti K. Kochą iš Marijampolės. A. Graužinis kaip senas pažįstamas pakvietė K. Kochą atvykti į Kauną. Tą dieną - o tai buvo 1997-ųjų gegužės 1-oji - savo automobiliu K. Kochas išvežė tetą į autobusų stotį Marijampolėje ir daugiau giminės jo nebematė. Ką susitikę kalbėjo A. Graužinis, K. Kochas ir taip pat Kubiliniams priskiriamas A. Gerulis, žino tik A. Graužinis, bet jis apie tai niekam nepasakoja. Šalia jo sėdėjo K. Kochas, o ant užpakalinės sėdynės - A. Gerulis. Automobiliui sustojus, ginkluoti pasaloje laukę vyrai pribėgo ir staigiai atidarė dureles. S. Gaidjurgis čiupo K. Kochui už gerklės. Šis dar spėjo sušukti: „Už ką, Siguti?! Arminai, juk aš tau tiek padėjau!“, bet tuoj pat buvo nutildytas smūgiais. A. Gerulis pats įlipo į automobilio bagažinę, o K. Kochas buvo paguldytas tarp sėdynių. Netrukus iš Panevėžio atvažiavo Virginijus Baltušis, Saulius Janonis ir Vigantas Dačiulis. Kartu su belaisviais visi nuvažiavo į apleistą sodybą Lazdijų rajono Paseirės kaime. Čia prasidėjo kankynės. Prieš pasmaugdamas S. Gaidjurgis kaip koks inkvizitorius degino įkaitintu žarstekliu. Nužudytųjų kūnus užkasė miške netoli kelio Leipalingis-Merkinė. A. Gerulio ir K. Kocho kūnų teisėsaugininkams iki šiol nėra pavykę rasti.
S. Gaidjurgis itin didelį dėmesį skyrė konspiracijai. Jis reikalavo, kad jo bendrai keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotų suklastotus asmens dokumentus. Manoma, kad S. Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos buvo žiauriai kankintos įkaitintais žarstekliais, smaugtos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams pasakojo, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi ir niekuo nepasitikėjo.
Teismas ir įkalinimas
1994-1997 m. Sigitas Gaidjurgis su savo gauja surengė Lietuvoje baisiausią gaujų karą. 2002 m. Sigitas Gaidjurgis buvo sulaikytas, o 2006 m. nuteistas už 16 žmogžudysčių iki gyvos galvos. Tai tapo visų laikų Lietuvos rekordu pagal pavieniame nuosprendyje išvardintas žmogžudystes ir pagal žmogui priskirtų žmogžudysčių skaičių. S. Gaidjurgis pagarsėjo kaip vienas žiauriausių žudikų, daugelį savo aukų nukankindavo iki mirties. Jis taip pat garsėjo neprognozuojamu elgesiu, kai imdavo ir nušaudavo ką nors iš bendrų ar pažįstamų visiškai netikėtai. Jis buvo ir itin įtarus persekiotojas, kai kuriuos savo konkurentus sekęs ir žudęs net praėjus keliems metams po konfliktų.
2010 m. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos sprendimu S. Gaidjurgiui ir Mariui Marijošiui paliktos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos. Tokia pat bausmė paskirta Virginijui Baltušiui. Apeliacinis teismas pakeitė dalį veikų, kvalifikuotų pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą ir jas perkvalifikavo pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą. Todėl Arminas G., kuriam anksčiau buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė už nužudymo slėpimą, žmogaus sužalojimą ir neteisėtą laisvės atėmimą dviem asmenims, turėjo kalėti metais ilgiau. Savo apeliaciniame skunde Arminas G. Renatas Š. pirmosios instancijos teismo buvo nubaustas 6 metų ir 2 mėnesių, o Artūras D. - 7 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis. Pastarųjų bausmės Apeliacinis teismas nepakeitė.
Apeliaciniame skunde S. Gaidjurgis teigė, esą jį apšmeižę nusikaltimus padariusieji bendrai, su teisėsauga sutikę bendradarbiauti asmenys. S. Gaidjurgis teigė, esą bylą išnagrinėjęs teismas buvęs šališkas, tuo buvusi pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Anot S. M. V. Baltušis taip pat prašė iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą, nes manęs, kad esanti pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją, taip pat teisė į gynybą. Tačiau kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų S. Gaidjurgio, M. Marijošiaus ir V. Baltušio apeliacinių skundų argumentus.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl nuteistojo iki gyvos galvos S. Gaidjurgio perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui. Analogišką prašymą neseniai buvo gavęs ir žemesnės instancijos teismas, tačiau vienu žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių ir žmogžudysčių rekordininku vadinamas S. Gaidjurgis paliktas kalėjime. Gavęs apeliaciją dėl tokio verdikto, ją išnarpliojo aukštesnis teismas. Klaipėdos monstru pramintas vyras masiškai žudė ne tik priešus, bet ir saviškius ar atsitiktinius žmones. Mafijos rinktinės, vienijusios Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių banditus, lyderį teismas pripažino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų bei sprogdinimų.
Už 16 tyčinių nužudymų S. Gaidjurgis kali iki gyvos galvos. Jau beveik 16 metų - nuo 2002 metų rudens - jis laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Apylinkės teismo nutartis yra negalutinė ir dar gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui. Teismas nusprendė, kad negalima teigti, jog nuteistasis iš tikrųjų pasikeitė, kad jo asmenybės pavojingumas yra tiek sumažėjęs, jog jis jau gali būti perkeliamas iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės režimo sušvelninimas S. Tąkart iš kalėjimo pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad bausmės atlikimo metu S. Gaidjurgis ne kartą pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, už tai jam taikytos nuobaudos. Jis baustas už bandymą kontaktuoti su kitu kalinamuoju, dėl netinkamo elgesio, necenzūrinių žodžių vartojimo. 2004 metais kameros patalynėje nuteistasis paslėpė savo gamybos peilį, elgėsi įžūliai, keikėsi, vedamas į sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, elgėsi agresyviai, grasino pareigūnams fiziniu susidorojimu. 2011 metais S.Gaidjurgis nubaustas už atsisakymą išeiti iš kameros. Ir apylinkės, ir apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad jis net ir po pataisos įstaigos administracijos teikimų teismui dėl laisvės atėmimo bausmės sąlygų sušvelninimo, ir toliau bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikė, 2015 metais buvo uždarytas į karcerį dešimčiai parų, nes vykstant anglų kalbos užsiėmimui, priėjo prie kito nuteistojo ir sudavė pastarajam kelis smūgius.
Apie Klaipėdoje siautėjusius Gaidjurginius itin plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame tv3.lt skaitytojams svarbiausius faktus. Lemtingas nuosprendis Iki nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos, S. Gaidjurgis buvo teistas keturis kartus.
Sigito Gaidjurgio išpažintis: kaip ir kodėl žudė, apie Daktarą, „tulpinius“ ir kitus nusikaltėlius
Sigitas Gaidjurgis. Tai jau kiek kartų ir už ką buvo Sigitas Gaidjurgis teistas, tai net nelabai ir aišku, tik žinoma tiek, kad Gaidjurginiai buvo suburti dar 1988, kai Sigitas Gaidjurgis išėjo laisvėn po 3-iojo teistumo.
Nors S. Gaidjurgis teigė nesantis nusikaltėlis ir nevadovavęs jokiai grupuotei, tačiau jo veiksmai ir teismo sprendimai kalba patys už save. Jo kruvinas palikimas ir žiaurumas dar ilgai bus prisimenami Lietuvos kriminalinėje istorijoje.
S. Gaidjurgis buvo sulaikytas Vilniuje rugsėjo 19 dieną kartu su klaipėdiečiu Renatu Šadeikiu ir Artūru Damkumi. Šie vyrai buvo apkaltinti, kad 1997-ųjų rugsėjo 2 dieną nušovė Mindaugą Bendzlauską. Asmeniškai S. Gaidjurgiui šiuo metu pateikti kaltinimai dėl keturių klaipėdiečių nužudymo. Kalbama, kad S. Gaidjurgis veikė išradingiau nei garsios "Tulpinių" gaujos lyderiai, o klaipėdiečio vadovaujamos gaujos darbų sąraše - net keliasdešimt aukų.
Prieš kiek mažiau nei dešimtmetį žiaurius šios gaujos darbelius gaubusią skraistę praskleidė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistai.
Klaipėdos apygardos teismas S. Gaidjurgį ir dar šešis jo gaujos narius nuteisė už granatų įmetimą į namą Melnragėje, kuriame gyveno verslininkas Vidmantas U., už automobilio „Mercedes Benz 230“ susprogdinimą ir už kelių žmonių sumušimą.
Dvideidis banditas „Aš nedariau jokių nusikaltimų. Neturėjau jokios grupuotės ir nevadovavau. Aš vadovavau savo šeimai ir savo žmonai, - per apklausą prokurorų kabinete šnekėjo S. Gaidjurgis. - Kaip gali pas mane būti grupuotė - vieną draugą nužudė, antrą - nužudė, trečia į mane patį kėsinosi. Iš mano nelaimių padarė mane grupuotės vadeiva, centru”.
Kas jis - dvideidis Klaipėdos monstras? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė? Kodėl S. Gaidjurgio gauja galėjo nevaržomai siautėti daugiau nei dešimtmetį? Kas "Gaidjurginius" sieja su kitomis Lietuvos gaujomis? S. Gaidjurgio motina paliko šeimą, kai būsimasis nusikaltėlių autoritetas dar tebuvo mažas berniukas. Sigitą užaugino tėvas ir pamotė. Paauglystėje jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, nepasižymėjo vėliau legendiniu tapusiu įtarumu ir žiaurumu. Tačiau pirmąją vagystę įvykdė būdamas šešiolikos. Savo pirmojo teismo metu S. Gaidjurgis prisipažino kaltu, neslėpė, kad jis buvo pagrindis nusikaltimo sumanytojas ir vykdytojas. Apiplėšę parduotuvę Sovietske, bendrininkai Giruliuose išlaužę duris dar pavogė įvairių menkaverčių daiktų. Bėgant metams sunkėjo ir gaujos nusikaltimai.
„Mafijos kronikų” šaltiniai policijoje prasitarė, kad tuomet Šiaulių banditų globojamas Čianga buvo aktyvus policijos informatorius. Jis buvo suteikęs nemažai vertingų žvalgybinių duomenų apie S. Gaidjurgio ir kitų grupuočių veiklą. Neabejojama, kad pats S. Gaidjurgis buvo apie tai neblogai informuotas iš jam nuolat informaciją teikusių pareigūnų. Ir nors gaujos vadeiva visada viešai skelbė, kad niekad nieko neskundė policijai, atėjęs į Generalinę prokuratūrą prisipažino, kad ir pats dabar elgiasi kaip „ožys”. „Aš kovoju su policija ir su tais „ožiais” prakeiktais, kurie žudė, reketavo ir jų rankomis buvo kraujas pralietas žmonių nekaltų. Todėl su „ožiais” reikia „ožiškai”, ir aš kaip „ožys”„ožiškai” ir elgiuosi”, - per apklausą prokuratūroje yra sakęs S. Gaidjurgis.
S. Gaidjurgis buvusiam prokurorui A. Kliunkai ilgai aiškino, kaip konkuruojančios gaujos ir jų lyderiai yra susiję su korumpuotais pareigūnais. Tik jis pats, žinoma, tyras kaip kūdikio ašara. Doras, sąžiningas verslininkas, niekada nelaužęs įstatymo. „Ir Panevėžio Tulpiniai, ir kauniečiai, ir klaipėdiečiai - visi žino, kad visi turėjo savo„stogus” tuometinėje policijoje. Bet nė apie vieną „stogą” nežinome. Nė vienas nenuteistas, ir jau nebus nuteistas - dabar jau senatis, viskas. Kažkas iš policijos juos dengė, pasakydavo kur bus atliekamos kratos, kada ir kur darys reidą, bet to niekas nesiėmė aiškintis. Matyt, buvo gal nenaudinga”, - svarsto S. Gaidjurgio kriminalinę biografiją išnarstęs žurnalistas V. Žutautas.
Naktimis perkasinėdavo lavonus S. Gaidjurgis garsėjo tiesiog paranojišku įtarumu. Turbūt jokia kita Lietuvos gauja nėra perlaidojusi tiek savo aukų, kaip "Gaidjurginiai". Kartais gaujos vadeiva tą darydavo vienas, kai kada aukos palaikai būdavo perlaidojami keletą kartų. „Kas liesdavo slepiamas aukas ir jų kapavietes, jis tikrai nepasitikėjo niekuo. Su vienais jas nužudydavo ir užkasdavo vienoje vietoje. Paskui su kitais perslėpdavo į kitą vietą, arba netgi ir pats perslėpdavo. Yra atvejų, kad mes neradome jau ir pirmoje, ir antroje vietoje tų lavonų, reiškia, perkasinėjimų būdavo net ne po vieną kartą ir tie lavonai jau būdavo ne vakarykščiai, o ir pusės metų, ir ilgesnio pabuvimo. Reikia suvokti, kokio lygmens žvėriškumas turėjo būti, kad jie knaisiodavosi lavonuose, juos perveždavo iš vienos į kitą vietą. Yra duomenų, kad ant kapaviečių jie pilstydavo įvairius chemikalus ir tepalus, kad žvėrys neatkastų ir kad būtų tinkamai užmaskuotos tos vietos. Jie siekė, kad niekada tie dalykai neišlįstų į viršų”, - kalbėjo S. Gaidjurgio nusikaltimus atskleidusiems kriminalistams vadovavęs A. Matonis.
Išdavė artimiausi bendražygiai S. Gaidjurgio perlaidojimų taktika pasiteisino. Manoma, kad jo vadovaujama gauja nužudė mažiausiai dvigubai daugiau žmonių, nei buvo įrodyta teisme. Tačiau galiausiai begalinis S. Gaidjurgio įtarumas ir baimė būti demaskuotam jam ir pakišo koją. Gaujos žlugimas buvo nulemtas tuomet, kai S. Gaidjurgis pradėjo žudyti savus. Iš pradžių jis tam pasitelkė pagalbą iš šalies. Neišvengiamai turėjo ateiti diena, kai kas nors iš gangsterių, nujausdamas kad kitas į kapo duobę gulsis jis pats, palūš, ir pradės pareigūnams duoti parodymus. Galiausiai taip ir atsitiko. „Gaujos žlugimo pradžia buvo, kai S. Gaidjurgį išdavė Virginijus Baltušis (buvęs Panevėžio Tulpinių lyderis, kuris dėl masinių nužudymų taip pat nuteistas kelis kartus iki gyvos galvos, - red. past.), jis tuo metu buvo pradėjęs duot parodymus. Paskui teisme jis visko atsisakė. Bet tuo metu Skačkauskas (Dainius, - buvęs Tulpinių veikėjas, sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga) išdavė V. Baltušį. Šis bešnekėdamas apie Bendzelausko nužudymą - jį prie jūros „užvertė” - pasakė, kad tą nužudymą jiems užsakė Gaidjurgis. Ir tada buvo nuspręsta Gaidjurgį suimti. Kai paėmė Gaidjurgį, paėmė ir R. Šadeikį, dar vieną kažkurį ir tada Šadeikis pradėjo viską smulkiai pasakoti. Galiausiai pagal jo parodymus S. Gaidjurgis ir buvo pasodintas. Žodžiu, tas įtarumas ne be pagrindo buvo. Visi susodinti buvo dėl to, kad išdavinėjo savi”.
Visai kitoks žmogus mylimosios akyse S. Gaidjurgis buvo suimtas 2002 m. rudenį. Tačiau tuomet, kai jis lankėsi Generalinėje prokuratūroje, iki jo kriminalinės karjeros pabaigos dar buvo likę du metai. S. Gaidjurgis, žiūrėdamas prokurorams tiesiai į akis, sugebėjo ne tik įžūliai meluoti, bet dar ir postringauti apie dorumą, likimą ir sąžinę. Žurnalistė Daiva Norkienė yra parašiusi ne vieną straipsnį apie šeimyninį banditų gyvenimą, jų buitį ir aplinką. S. Gaidjurgio būstas jai pasirodė panašus į gerai saugomą tvirtovę. „Juokaju, bet kai atvažiavome, man pasirodė, kad tai fortas. Na, kaip kitaip pavadinsi, jeigu trijų metrų aklina mūrinė tvora. Kintuose, kur aplinkui laukai. Nei vieno krūmelio - nieko nėra. Ta prasme jeigu kas nors norėtų prislinkti nepastebėtas tuo metu prie S. Gaidjurgio - ar tai būtų teisėsauga, ar kažkokie tai jo tuometiniai ne draugai iš nusikalstamo pasaulio - vargu ar tai būtų buvę įmanoma”, - prisiminė klaipėdiečio valdose besilankiusi žurnalistė. D. Norkienė pastebėjo vieną dėsningumą. Dažniausiai nusikaltėlis namie ir gaujoje - tai du skirti... Kadangi prie sodybos beveik neauga medžių ir krūmų, prislinkti nepastebėtam būtų beveik nemanoma. Galingi kovinių veislių šunys sodybą ne tik saugo. Sodybą sudaro keli mūriniai, tačiau ne itin erdvūs pastatai. Viename gyvena Gaidjurgio šeima: žmona Rasa, senyva jos močiutė Domicelė ir trys vaikai. Prieš dešimtmetį Domicelė į šią vietą persikėlė kitur turėtus hektarus ir ketino ūkininkauti. Tada plyname lauke stūksojusi erdvi medinė kaimiška eigulio troba. Močiutė Domicelė parodė dvi melžiamas karves, kalakutų, žąsų ir du žirgus. Domicelė teigė, kad nei šeimos moterys, nei vaikai nebijo darbo: sodina bulves ir runkelius, veža šieną ir ravi. "Kai laikraščiuose perskaičiau, kad Sigis žudydavo žmones, kasė iš vienos vietos į kitą gabeno lavonus, nepatikėjau, - sakė Ramanauskaitė. - Ar gali būti, kad aš, keliolika metų išgyvenusi su vyru, jo nepažinočiau? Jei jis ir ne idealas... Bet kad taip... "Antai tie žirgai. Kadaise jais mėgdavo jodinėti Sigitas ir mūsų vyriausias sūnus Sigitukas. Galėtų atsikratyti, parduoti, bet ne. Gaila! Tas pats su šunimis ir katėmis. Anot žmonos, sodyboje pilna ir šunų atvestų netyčiukų. Atiduoda geram žmogui ir stebi, ar gyvūnas nealksta, ar gerai prižiūrimas. Kartą nusikaltėlių lyderiu laikomas žmogus iš miško parsitempė du kruvinus, ką tik atvestus našlaičius stirniukus. Kitą sykį - sužeistą paukštį. Ramanauskaitė prisiminė, kad net ir važiuodamas prabangiais automobiliais Sigitas paveždavo suvargusius senukus ir senutes. "Tos draugės, kurioms buvau reikalinga kaip žmogus, kaip bičiulė, o ne kaip Gaidjurgienė, daktarienė, ar kita -ienė, tikrai nenusigręš, - įsitikinusi Rasa. Sigituką mokykloje vaikai jau pradėjo pravardžiuoti ir įžeidinėti, sukykę kartais pavadina žmogžudžio sūnumi. Ramanauskaitė tvirtina, kad jų šeima nesukaupė turtų. Tuo labiau nusikalstamu būdu. Save ji vadina verslininke. "Visos mūsų investicijos - į vaikus. Noriu, kad jie gautų gerą išsilavinimą, todėl vyresniuosius leidžiame į privačias mokyklas. Žmona ir artimieji Gaidjurgį mena tokį. Uostamiesčio mafijos tėvu tituluojamo žmogaus praeitis - gana spalvinga ir prieštaringa. Manoma, kad nusikalstamą gaują Gaidjurgis įkūrė prieš keliolika metų. 1992-1994 metais uostamiestyje ji buvo įtakingiausia. 1994-aisiais Klaipėdos policija Vidaus reikalų ministerijai rašė: "Gaidjurgis yra vadovaujančios nusikalstamos grupuotės lyderis, jo įsakymų klauso 16 asmenų (išvardytos pavardės - aut.). Jis valdo privatizavimo procesą, per savo žmones daro tiesioginę įtaką aukcionams, viešam akcijų pasirašymui. Ilgus metus Gaidjurgis buvo priverstas slapstytis, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą. Bijodamas mirties Gaidjurgis į Klaipėdą atvažiuodavo tik dviem trims valandoms - sutvarkyti neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto nusikaltėliai Gaidjurgį surado Latvijoje. Dar vieną pasikėsinimą atsitiktinai sutrukdė Klaipėdos kelių policija. Pastarasis pasikėsinimas sužlugo Palangoje. Kelių policija persekiojo įtartiną "Mazdą" su joje sėdinčiais trimis vyrais. Automobilyje aptiktas automatas "Kalašnikov" su šoviniais. Nuolat iš nusikaltėlių pasaulio ateinanti operatyvinė informacija pareigūnams leido spėti, kad Gaidjurgis pats įvykdė ar užsakė ne vieną žmogžudystę.
tags: #sigitas #gaidjurgis #gimimo #metai
