Veiksmo vieta - Dievo pamirštas kaimelis Benderai. Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima ir Gagarinas. Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzia. Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų.
Keturi vaikystės draugai augo moralės neturinčioje aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Gavę itin siaubingą auklėjimą iš pačių žiauriausių rusų banditų draugai tapo vieninga grupuote, kuri darė tvarką savo rajone ir tuo pačiu užsitarnavo pagarbą iš vyresnių.
Tarybiniais metais rūstusis Stalinas iš Sibiro į Padniestrę ištremia mažą maištingą tautelę, kuri vadina save urkais. Pasirodo, tie urkai yra išties ypatingi, nes laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną, t. y. vagia tik iš režimo ir gina vargšus. Urkai - itin religingi, o jų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus. Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą - vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių.
Taigi, veiksmo vieta - Dievo pamirštas kaimelis Benderai. Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima ir Gagarinas. Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių" autoritetas senelis Kuzia (kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius). Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų. Išėjęs iš kalėjimo jis tampa visiškai nevaldomu žmogumi...
Tikrasis auklėjimas prasideda paauglystėje, kai į Benderus atvyksta Ksenia (E. Tomlinson), o Kolima (A. Fedaravičius) ją iškart įsimyli, net neįtardamas, jog žavioji būtybė yra sutrikusio mąstymo, arba, kaip paaiškina senelis, „Dievo išrinktoji". Sibiro tremtinių klanas ją saugo, nes gerbia moteris. Priešingai nei kitos grupuotės - gruzinų, Odesos žydų, juodagymių, - kurios eina išvien su teisėsauga. Kai Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas, Kolima, kaip ir senelis, nuo jo nusigręžia. Draugystė nutrūksta...
Filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti būtent rusišką atmosferą, daugelyje filmavimo vietų buvo persistengta. Rusiški pavadinimai žinomose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai vietomis matosi lietuviški užrašai. Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto Sovietmečio dešimtmečio. Nejau italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės taip vaikščiojo apsirengę? Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas - gyvenamieji namai ir aplinka. Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai?
Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus peržiūrai, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą. Vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti.
Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti. Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba pagauti kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis. Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių. Tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo.
Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo. Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet pasirodė kaip dar vieni teatriniai aktoriai, kuriems ne vieta kine. Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malchovich‘ius ir Peteris Stormare‘as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė. Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose.
„Sibirietiškas auklėjimas“ - tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų. Tai, kad aktorystė, kaip ir dar keletas amatų, yra ne mokslas, o pašaukimas, geriausiai įrodo aktoriumi netikėtai tapęs filosofijos studentas Arnas Fedaravičius (22). 2011-aisiais Vilniuje pradėjus filmuoti italų režisieriaus Gabriele Salvatores juostą „Sibirietiškas auklėjimas“ vaikinas, nors norėjo tik užsidirbti pinigų vaidindamas masinėse scenose, netikėtai gavo vieną pagrindinių vaidmenų.
Arnas Fedaravičius, dalyvaudamas „Sibirietiško auklėjimo“ atrankoje, nesitikėjo nieko daugiau negu būti masuotės dalimi. Tai apskritai buvo pirma jo gyvenime atranka filmuotis kine. Jis ėjo tiesiog tikėdamasis atsidurti filmavimo aikštelėje, pamatyti, kaip vyksta filmavimai ir gal kokių 100 litų gauti. Kuomet jam paskambino iš „Actors agency“ ir pasakė, kad yra kviečiamas į pakartotinę atranką, kuriai turėtų paruošti kokį nors Williamo Shakespeare'o monologą, viduje kažkas suvirpėjo. Atrankose jis jautėsi gal kiek nejaukiai dėl to, kad dauguma ten buvusių studijavo arba jau buvo baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir buvo TIKRI aktoriai, o jis - kažkoks filosofijos pirmakursis. Bet vos įeidavo į kambarį, kur vyko pačios atrankos ir atsidurdavo prieš kamerą... pradėdavo jausti palaimą ir ramybę, lyg darytų tai, ką iš tiesų nori daryti.
Filme vaidino su Holivudo įžymybe, kino aktoriumi Johnu Malkovichiiumi. Aikštelėje nuo jo dvelkė ramybe, jis buvo užtikrintas tuo, ką daro. Jam filmuojantis atrodydavo, kad jis ne vaidina, o tiesiog gyvena savo gyvenimą. Tai ir yra jo preciziškumas - būti tobulai paprastu ir tikru. Be to, dirbant su juo kyla pasitikėjimo savimi jausmas, dėl ko procesas natūraliai lengvėja. Būnant šalia J. Malkovichiaus daugiausia reikia reaguoti į tai, ką daro jis. Toks partneris yra kiekvieno jauno aktoriaus svajonė.
Johnas Malkovichius nėra eilinė asmenybė, aktorius. Jį labiausiai stebino jo užimtumas. Vieną savaitę jis filmuojasi Lietuvoje, kitą savaitę jis skrenda į Skandinaviją vaidinti operoje „Kazanova“, dar už kelių dienų jis jau Airijoje padeda režisuoti spektaklį, tada vėl grįžta į aikštelę Lietuvoje. Taip pat jį žavėjo jo paprastumas. Daugelis vis tik linkę pamiršti, kad didūs aktoriai yra tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Ir iš tikrųjų dažnai paprastumo reikia mokytis būtent iš jų.
Dirbant aikštelėje Arnui Fedaravičiui prireikė laiko suprasti, kad aikštelė tapo jo namais, kurių, tiesą pasakius, nebenorėjo palikti. Jis turėjo nuostabų vaidybos mokytoją Alessandro Quattro, kuris jam - ir visai jaunų aktorių grupei - be galo daug padėjo ir įkvėpė, mokė nebijoti, būti savimi ir tiesiog daryti tai, ką turi daryti.
Gabriele Salvatores yra vienas nuostabiausių sutiktų žmonių. Jo sugebėjimas pažadinti aktorių širdis ir išgauti iš jų būtent tai, ko jis nori, - pavydėtinas. Apskritai šią patirtį laikau magiška. Gabriele angliškai daug nekalba - taigi dažniausiai jam padėdavo vertėjas, kuris buvo ir vaidybos mokytojas. Būdavo tokių akimirkų, kuomet jis prieidavo ir bandydavo angliškai paaiškinti, ko jis norėtų iš tavęs ir ties trečiu sakiniu pradėdavo kalbėti itališkai. Išpildavo visą istoriją itališkai, tu pažiūri, pasitikslini, ar teisingai supratai, ir jis atsako „būtent“. Tokia ir magija - kai su kitu žmogumi atrandi vidinę kalbą, tai tikrasis kalbėjimas ir žodžiai lieka antrame plane.
„Sibirietiškas auklėjimas“ buvo pirma Arno Fedaravičiaus patirtis kine ir kol kas pati didžiausia. Vėliau jis šiek tiek dirbo su lietuviais. Kiekviena patirtis išmokė jį kažko naujo. Kiekvienas darbas vienodai svarbus, nes kiekvienas darbas reprezentuoja tave: koks tu esi, ką tu sugebi ir kiek tu jam atsiduodi. Labai skyrėsi pasiruošimas filmui - grynai tik dėl finansinių galimybių - darbas su kaskadininkais, vaidybos mokytoju, akcento mokytoju. Iš pačių italų ir vėliau kitų šalių kino žmonių suprato, kad Lietuvos filmavimo komandos yra labai stiprios ir darbščios.
Maskvos festivalyje filmas nebuvo pristatytas konkursinėje programoje. Buvo įvairiausių nuomonių. Vieni kibo prie to, kad filmas istoriškai neteisingas, kiti susidomėjo vertybėmis, kurias filme norėjo atskleisti režisierius, treti gėrėjosi J. Malkovichiiumi, o dar kiti liko nustebinti fantastiško operatoriaus darbo.
Režisieriaus teigimu, filmą reikia žiūrėti ne kaip politinę ar istorinę dramą, o kaip dviejų pagrindinių charakterių išgyvenimus ir pokyčius. Italijoje filmo premjera jau įvyko, tačiau kritikai ir žiūrovai vertino jį skirtingai.
Arnas Fedaravičius ir toliau planuoja vaidinti kine, nes tai yra jo pagrindinis tikslas. Jis nori filmuotis Jimo Jarmucho filmuose, nes jo stilius ir kino kultūros supratimas turi labai daug įtakos jo skoniui. Taip pat nori dirbti su Christopheriu Nolanu, nes mėgsta kokybiškus veiksmo filmus. Jam patinka kinas, kuris iš aktoriaus reikalauja naujų įgūdžių, pavyzdžiui, ginklų valdymo, kovos menų, jojimo.
Pirmą kartą kino istorijoje lietuvių aktoriai atlieka pagrindinį vaidmenį, o Holivudo žvaigždės, įskaitant garsųjį Johną Malkovichių, lieka antrame plane "Oskaro" laureato kino juostoje, kuri buvo nufilmuota Lietuvoje pagal rašytojo Nicolai Lilin ir lietuviškai išleistą bestselerį "Sibirietiškas auklėjimas".
Kuo baigsis ši neįprastai pasakojama istorija, tikrai neišduosime. Tik paminėsime, jog filme, kuris buvo filmuojamas Italijoje ir Lietuvoje, vaidina ir angliškai kalba daug talentingų lietuvių aktorių. Didžiausią įspūdį palieka debiutuojančio Arno Fedaravičiaus (Kolimos) ir Viliaus Tumalavičiaus (Gagarino) duetas.
Kadaise italų režisierius G. Salvatoresas išgarsėjo puikia juosta „Viduržemio jūra" (net pelnė „Oskarą"), vėliau visus šokiravo įtaigiu trileriu „Aš nebijau". Šį kartą jis nusprendė į ekraną perkelti autobiografinį rusų kilmės italų rašytojo N. Lilino to paties pavadinimo veikalą.
tags: #sibirietiskas #auklejimas #vaidina
