Šeimos samprata mokslinėje literatūroje yra itin plati ir priklauso nuo autorių teorinės krypties, kaip teigia G. Navaitis (1999). A. Dumčienė (2004) apibrėžia šeimą kaip ypatingą biologinį, socialinį ir psichologinį darinį, kurio narius sieja tarpusavio pareiga, atsakomybė, meilė, kraujo giminystė ir bendras gyvenimas. Palanki emocinė aplinka šeimoje padeda asmeniui priimti jam reikalingą ir naudingą informaciją iš kitų šeimos narių.
Z. Bajoriūnas (1997) auklėjimą šeimoje supranta kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą ir dorinimą. Tėvams svarbu skatinti vaikų savarankiškumą, autonomiją, laisvą apsisprendimą ir asmeninę atsakomybę. Auklėjimas yra žmogaus socializacijos procesas, kurio metu asmenybę veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška aplinkos įtaka, formuojantis asmenybės savybėms, veiklos bei elgesio motyvacijai ir kompetencijai (Dumčienė, 2004).
Tyrimai, tokie kaip A. Jakavičienės (2009) atliktas darbas apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, rodo, kad netinkami auklėjimo ypatumai ir blogas auklėjimo stilius yra susiję su paauglio nerimastingumu ir kitomis emocinėmis problemomis. Tėvų elgesys su vaiku ir tarpusavio santykis priklauso nuo taikomo auklėjimo stiliaus, kuris gali būti stipriai išreikštas arba dominuoti keli stiliai vienu metu. Nors autoriai apibrėžia skirtingus auklėjimo stilius, visi sutinka, kad svarbu išsiaiškinti jų įtaką asmenybės vystymuisi.
Dažniausiai analizuojami autokratinis, autoritetinis ir liberalus auklėjimo stiliai. Taip pat nagrinėjami atstumiantis, perdėtai globėjiškas ir emocinės šilumos ypatumai. Kai kurie autoriai išskiria pozityvų, direktyvų, priešišką, autonominį ir nenuoseklų auklėjimo stilius. Autokratinis stilius pasižymi griežtomis bausmėmis už netinkamą elgesį, tėvų žodis laikomas neginčijamu. Autoritetinis stilius yra subalansuotas, skatina vaiko atsakomybės jausmą, savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą ir savikontrolę. Liberalusis stilius pasižymi viską leidžiančiais santykiais, normų ir taisyklių ignoravimu, šeimoje vyrauja anarchija. Atstumiantis stilius apima fizinių bausmių taikymą, vaiko kaip individualybės atstūmimą, pagarbos stoką ir nuolatinį kritikavimą, kas yra panašu į autokratinį stilių. Emocinė šiluma pasireiškia dėmesiu, neįkyria pagalba, pagarba vaiko požiūriui ir intelekto stimuliavimu. Pozityvus auklėjimas grindžiamas pagarba paaugliui ir emocine šiluma. Autonominiam stiliui būdinga visiškos laisvės suteikimas, ribų ir taisyklių stoka, o nenuoseklus stilius pasižymi savo specifika. Šie stiliai atspindi aplinką, kurioje vyksta individuali vaiko raida.
A. Jakavičienės (2009) tyrimas patvirtina, kad netinkami auklėjimo bruožai ir stiliai siejasi su paauglių emocinėmis problemomis, tokiomis kaip nerimastingumas. Paaugliai siekia laisvės ir savarankiškumo, o nelankstus tėvų auklėjimo stilius gali skatinti maištavimą ir priešinimąsi (Aleknienė, 2010).
Tėvų vaidmuo auklėjant vaiką yra itin svarbus. Atsakant į klausimą, ką reiškia būti gerais tėvais, svarbu paminėti vaiko materialinės ir dvasinės gerovės užtikrinimą, vertybių formavimą, lavinimą ir gebėjimų skatinimą. Suvokdami besikeičiančios socialinės aplinkos įtaką, tėvai vis dažniau domisi pozityvios tėvystės principais. Tradiciniai metodai remiasi pagyrimu už gerą elgesį ir bausme už netinkamą, o pozityvus auklėjimas skatina pageidaujamą elgesį padrąsinant ir aiškinantis netinkamo elgesio priežastis.
Meilė yra didžiausias vaikų poreikis. Dažnesnės meilės išraiškos (žodžiai, prisiglaudimai, apkabinimai) skatina vaiką stengtis įrodyti, kad jis vertas tos meilės. Svarbu girdėti, ką sako vaikas, rodyti rūpestį jo jausmais, veikla ir pomėgiais. Aiškios ribos, kurių negalima peržengti, suteikia vaikui saugumo jausmą, nes jis žino, ko tikėtis iš tėvų ir koks elgesys iš jo laukiamas. Ribos turi galioti visiems šeimos nariams. Vaikas nuolat bandys nustatyti naujas ribas. Svarbu matyti pasaulį vaiko akimis, suprasti jo aplinką iš jo perspektyvos.
Tėvai turėtų girti ir skatinti vaiką, pasitikėti jo gebėjimais priimti tinkamus sprendimus. Pasitikėjimo parodymas motyvuoja vaiką stengtis atlikti užduotis. Vaikas nusipelno pagarbos, jo nuomonė turi būti išklausoma ir atsižvelgiama, ypač kai sprendimas aktualus jam. Argumentai turėtų būti pateikiami apgalvotai, ypač kai tėvų ir vaiko nuomonės nesutampa. Dienotvarkės sudarymas suteikia vaikui aiškumo veikloje, nurodant laiką žaidimams, pamokoms, valgymui ir miegui. Šeimoje būtinos bendros taisyklės, aptartos su visais nariais.
Vaiko auklėjimas prasideda nuo gimimo. Pirmieji penkeri gyvenimo metai yra itin svarbūs asmenybės formavimuisi, nes tuo metu dedami jos pamatai. Apie trečius-ketvirtus metus formuojasi vaiko emocinio reagavimo stilius, o apie penktus-šeštus - charakterio pagrindai. Šiuo laikotarpiu svarbu atsižvelgti į vaiko individualius gebėjimus. Vaikas neturėtų išsireikalauti savo norų isteriniu elgesiu, nes tai dažnai slepia tikslą pasiekti užgaidas. Isterijai reikalingi žiūrovai; be jų ji linkusi užgesti. Tėvams patariama pasitraukti, parodyti nepasitenkinimą vaiko elgesiu. Jei isterija įvyksta viešoje vietoje, pašaliniai neturėtų rodyti dėmesio, nes tai sustiprins vaiko elgesį. Tėvai, žinantys, kaip elgtis su savo vaiku, neturėtų jaudintis dėl aplinkinių nuomonių.
Vaikas turi suprasti, kad peržengus leistino elgesio ribas, tėvai gali tapti griežti ir reikliai. Ribų nubrėžimas ankstyvame amžiuje yra svarbi auklėjimo dalis. Švelnumas ir meilumas rodo vaikui, kad viskas gerai, tačiau tėvų rūstybė ir griežtumas turėtų būti ženklas, kad jie nusivylę ir vaikas turi keisti elgesį. Atsakymas į klausimą, kaip auklėti - griežtai ar švelniai - yra vienas: girti ir skatinti, bet jei ribos peržengiamos, reaguoti griežtumu ir tvirtumu. Tik taip vaikas supras žodžių „galima“, „negalima“, „palauk“ prasmę.
Bausmės yra elgesio valdymo dalis, tačiau jos neturėtų žeminti vaiko. Bausmės funkcija - išmokyti kitokio elgesio. Vaikui bausmė reiškia prarandamo to, ko jis nori, kartu tai ir nepalankumo rodymas, emocinio santykio pasikeitimas. Vengiama šiltumo, bendraujama formaliau, kol vaiko elgesys pasikeičia ar jis parodo gailestį. Išgyvenimai po bausmės padeda formuotis gėdos jausmui, kuris skatina atsakomybės jausmo formavimąsi. Apie trečius-ketvirtus metus vaikas jau supranta, kas galima, o kas ne. Tai skatina jį elgtis gudriau, atsargiau, būti dvilypiu. Vaikas gerai supranta, kas vyksta šeimoje ir už jos ribų, todėl gali terorizuoti jaunesnius brolius, seseris ar senelius be sąžinės graužaties. Trejų-ketverių metų vaikas nėra toks paprastas, jis mokosi prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Tėvai, elgdamiesi su vaiku pagarbiai, o su kitais - šiurkščiai, gali jį suklaidinti. Jei šeimos narys nuvertinamas, jis pelno nepagarbą ir vaiko akyse. Vaikui sunku suvokti tokio skirtingo elgesio priežastis, todėl tėvams svarbu rodyti deramą pavyzdį. Vaikas kaupia bendravimo patirtį stebėdamas tėvų bendravimą su aplinkiniais. Apie penktus-šeštus metus baigiasi pagrindinis auklėjimo procesas, formuojantis asmenybės pamatus. Šio amžiaus vaikas jau yra asmenybė, jo elgesyje pradeda reikštis sukaupta patirtis ir socialinės normos.
Svarbu būti budriems, pastebėti pirmąsias auklėjimo klaidas ir laiku jas ištaisyti.
Kaip susitarti su vaiku dėl naudojimosi telefonu laiko?
Diskusijos tarp tėvų dėl vaiko auklėjimo yra dažnos. Kai vienas tėvas yra griežtesnis, o kitas linkęs viską leisti ar bandyti nuraminti vaiką siūlymais, kyla nesutarimai. Svarbu turėti bendrus susitarimus: jei vienas nors ką leido ar uždraudė, kitas to laikosi; jei vienas pykstasi su vaiku, kitas nesikiša (nebent jo nuomonės paklausia); nesutarimai sprendžiami ramiai, kai vaikai miega. Svarbu su vyru susitarti dėl taisyklių ir pasakyti, kad konfliktai yra tėvų reikalas, kurį jie spręs kartu. Vaikui neturėtų būti siunčiama žinutė, kad mama neteisi, jog pyksta, ar kad tėtis visada išgelbės. Svarbu būti atvirais ir kalbėtis.
Kai vienas tėvas su vaiku pykstasi, kitas gali pabandyti paimti vaiką, nes dažnai tai padeda nuraminti. Vaikas gali pykti ant konkretaus tėvo ir nenorėti aiškintis. Kai kitas perima situaciją, didėja tikimybė išsiaiškinti, kas nutiko. Tėvams taip pat reikia erdvės nurimti, kai kyla emocijos. Jei vienam tėvui pasirodo, kad kitas pyksta, svarbu tai aptarti, nes vaikams tai taip pat gali pasirodyti. Svarbu nesidramatizuoti, nustumti vaiko rankas, jei jis spardo, ar stipriai apkabinti ir palaikyti. Tai nėra neadekvatus ar vaiką žeidžiantis poelgis. Kojos nustūmimas reiškia, kad negalima spardytis, kad mama nepatenkinta. Tėvas, norėdamas įtikti vaikui, gali netinkamai pasielgti. Jis turėtų palaikyti mamą ir patraukti vaiką, bet ne imti ant rankų.
Buvimas tėvais - tai ne tik atsakomybė, bet ir malonumas. Vertinant akimirkas, praleistas su vaiku, svarbu nepamiršti ir savo poreikių. Jei taisyklės vargina, reikia skirti laiko sau.
