Yra asmenybių, kurių gyvenime atsispindi visuomenės heroizmas, lūkesčiai ir ydos. Tokia atrodo ir Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784-1864) asmenybė - jos žavesys ir kontroversija. Vargu ar būtų galima tiksliau nusakyti šio istoriko asmenybę. Tačiau kodėl atsitiko taip, kad tiek T. Narbuto, tiek vėlesniais laikais, net ir tokiais liberaliais mūsų laikais, ištarus šio istoriko vardą, į pirmą vietą vis dėlto iškildavo (tebeiškyla) jo ydos, o tik paskui - jo lūkesčiai, o dar rečiau - heroizmas? Atsakymas tikriausiai būtų paprastas - T. Narbutas buvo ir tebėra iki galo nepažintas, nesuprastas, o jo kūrybinis palikimas vis dar deramai netirtas, dažniausiai - tiesiog neperskaitytas.
T. Narbuto tekstai skaityti nepasirengus tokiam darbui. Ir iš dalies tokius skaitytojus ir net tokius tyrėjus galima pateisinti, nes priežastis labai paprasta - nepaisant atskirų straipsnių ir iki šiol vienintelės, dar 1939 m. literato, publicisto Rapolo Mackonio (vel Mackevičiaus) Vilniuje išspausdintos platesnės studijos (nors ir ji vos 44 puslapių), iki šiol neturime išsamios, solidžios lietuviškos T. Narbuto biografijos.
Mano studijų metais istorikai buvo skirstomi (žinoma, juokais) į „perskaičiusius Narbutą“ ir į tuos, kurie taip ir nesugebėjo to padaryti. Pirmųjų buvo vos keletas. Žinoma, jie studijavo tik vadinamąjį didįjį devyniatomį T. Narbuto veikalą „Dzieje narodu litewskiego“. Bet kur dar kitos istorijos knygos, kur poezija, vertimai, šaltinių publikacijos? Kur pagaliau straipsniai periodikoje, kur vis dar mažai tirtas rankraštinis, pirmiausia epistolinis palikimas? Kitaip tariant, matome tikrą gigantiškumą, ne kiekvienam duotą dovaną rašyti taip intensyviai, kad nejučiomis imi abejoti, ar tai apskritai įmanoma per vieną, nors ir netrumpą, gyvenimą. Pasirodo, įmanoma.
Šiandien neieškokime T. Narbuto veikalo trūkumų, ydų ar minusų, tik atverskime vieną kitą šio istoriko rankraščio puslapį ir nors trumpam stokime į vieną gretą su pačiu autoriumi, pamėginkime suprasti T. Narbuto poziciją taip, kaip jis pats ją suprato.
Teodoro Narbuto biografijos faktai ir jų interpretacijos
T. Narbuto biografams niekada nereikėjo itin vargti, nustatinėjant pagrindinius jo biografijos faktus. Ir dėl visai paprastos priežasties - anuometinis šio istoriko populiarumas visuomenėje (o jis šiandien sunkiai suvokiamas - T. Narbuto darbai buvo vadinami „tautos pasididžiavimu ir paminklu“, „dovana visuomenei“, o jis pats - žmogumi, „išvedusiu iš tamsaus urvo lietuvių tautą“- ir tai tik keletas epitetų) įpareigojo istoriką pačiam parašyti savo oficialią biografiją. Pirmą kartą ši autobiografija paskelbta dar 1856 m., T. Narbuto bičiulio ir korespondento, tuometinio Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos viceprezidento Adomo Honorijaus Kirkoro (Adam Honory Kirkor, 1818-1886) iniciatyva - populiariame Varšuvos leidinyje „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“), o po metų, 1857-aisiais, - ir Maksimilijono Fajanso (1827-1890) albume „Wizerunki polskie“ („Lenkijos atvaizdai“). Kaip tik šiame leidinyje buvo išspausdintas ir šiandien chrestomatiniu tapęs T. Narbuto atvaizdas. Litografija padaryta pagal nuotrauką - net du kartus šiuo tikslu istorikas buvo specialiai nuvykęs į Vilnių pas dagerotipininką. Du kartus todėl, kad pirmoji nuotrauka Varšuvos leidėjui pasirodžiusi „netiksli“.
Galbūt ir taip, nes iš egodokumentinių šaltinių žinome, kad T. Narbutas buvo tikras lietuvis ne tik savo širdimi ir svajinga vaizduote, bet ir išore - kresnas, tvirto sudėjimo, patrauklių taisyklingų veido bruožų blondinas žydromis akimis. Tai gerai atspindi ir kiek ankstesnis ir žaismingesnis T. Narbuto atvaizdas - nuolatinio jo darbų iliustratoriaus Juozapo Ozemblovskio (Józef Oziembùowski vel Oziębùowski, 1805-1878) litografija, atlikta pagal Adolfo Piwarskio (1817-1870) piešinį, šiandien saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete. Litografija daryta apie 1840-1841 m., veikalo„Dzieje narodu litewskiego“ leidėjo Antano Marcinovskio (Antoni Marcinowski, 1781-1855) iniciatyva, kai buvo rengiamasi spausdinti dešimtąjį, paskutinįjį, veikalo tomą. Šis portretas turėjo būti įdėtas greta autoriaus gyvenimo aprašymo. Deja, dešimtasis tomas taip ir nebuvo išleistas, tad liko nepaskelbtas ir minėtas gyvenimo aprašymas. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jo juodraščio fragmentas prieš dešimtį metų rastas tarp T. Kaip jau minėjau, šios pirmosios T. Narbuto biografijos iš dalies palengvino apie istoriko gyvenimą ir kūrybą rašiusių autorių darbą. Tačiau oficiali biografija nėra tikra biografija, vien dėl to, kad ji oficiali. Sudėtingos krašto, kuriame T. Narbutas gyveno ir kūrė, aplinkybės vertė kai ką paryškinti, kai ką - pakoreguoti, o kai ką - ir visai nutylėti. Kitais žodžiais tariant, T. Narbutas, palikdamas ateities kartoms autobiografiją, be to, išspausdindamas ją tokiame garsiame leidinyje, ne tik palengvino, bet ir apsunkino būsimų savo biografų darbą.
Be jau minėtų R. Mackonio, A. H. Kirkoro (pastarasis, kaip rodo jo rankraštinis palikimas, turėjęs planų atsidėti ir išsamesnei istoriko gyvenimo ir kūrybos analizei), vertėtų prisiminti ir Julianą Bartoszewiczių, Eduardą Volterį, Zenoną Ivinskį, Joną Puziną, Maùgorzatą Sztolzman, Romą Batūrą (ypač - jį), Sigitą Gasparavičienę ir kt. Buvo cituotas ir V. Berenio pateiktas istoriko gyvenimo ir kūrybos aprašymas. Ne taip seniai biografinį straipsnelį apie T. Narbutą parašė ir Tomas Venclova. Žinoma, tai tik spausdinti darbai, daugiausia - periodikoje ir enciklopediniuose leidiniuose. Unikalios rankraštinės medžiagos T. Narbuto biografijai mums paliko ne tik A. H. Kad ir kokie nedidukai, o kartais - tik fragmentiški, vienam kuriam T. Narbuto gyvenimo epizodui skirti būtų minėtų tyrėjų tekstai (vis dar nepralenkiama šiuo požiūriu yra R. Mackonio studija), jie visi vienaip ar kitaip bylojo - T. Narbuto biografija verta plunksnos.
T. Narbuto kilmė, karinė tarnyba ir intelektualinis kelias
Vieniems šių rašinių autoriams imponavo sena, „tikrai lietuviška“ istoriko kilmė - juk Narbutai savo pradžią siejo su Jurgiu Astiku, 1413 m. per Horodlės seimą priėmusiu Trijų ragų (kitaip - Trimitų) herbą, o save kildinusiu net iš paties Krivių Krivaičio Lizdeikos (todėl dažnai, taip pat oficialiuose raštuose, T. Narbutas mėgdavo prie savo pavardės pridėti dar ir antrąją - Astiko, t. y. Teodoras Astikas Narbutas (Teodor Ostik Narbutt).
Kitų T. Narbuto biografų susidomėjimą kėlė būsimo istoriko elgsena kariniuose ir politiniuose krašto įvykiuose - Napoleono karuose, 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimuose. Beveik visų T. Narbuto biografų darbuose kaip pikantiška detalė buvo nurodomi (taip pat nemenkai paryškinta ir paties istoriko autobiografijoje) nuopelnai, stiprinant Baltijsko uosto blokadą 1808-1809 m. per Rusijos ir Švedijos karą ir netgi statant žymiąją Bobruisko tvirtovę. Nebuvo galima nepaminėti ir taikos metų - T. Narbuto, tada karo inžinieriaus, darbo prie Nemuno kartu su žymiausiais Prūsijos ir Rusijos hidraulikais 1804-1806 m., indėlio steigiant Druskininkų kurortą (kaip tik T. Narbutas, pats būdamas didelis šių mineralinių šaltinių entuziastas, tuometinį Gardino civilinį gubernatorių Grigorijų Doppelmajerį įtikino tokio naujo šiam kraštui projekto prasmingumu.
Kai kuriuose tekstuose T. Narbutas buvo pristatomas ir kaip itin pažangus dvarininkas, savo Šiaurius (Gardino, nuo 1843 m. - Vilniaus gubernija, Lydos apskritis, dab. Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas) pavertęs tiems laikams moderniu ūkiu, tikra oaze savo valstiečiams. O ką jau kalbėti apie kitą, vadinamąją intelektualiąją Šiaurių dvaro gyvenimo dalį - T. Narbuto sukauptus lietuviškų senienų rinkinius, taigi muziejų, ir istoriko pasididžiavimą - biblioteką, taip pamėgtą ir jo bičiulių iš Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos. Biblioteką, kurioje, Lilijos Kowkiel skaičiavimu, galėjo būti sukaupta daugiau nei šeši šimtai veikalų - neskaičiuojant rankraščių, numizmatikos kolekcijos ir t. t. Kitaip tariant, Šiauriai buvo paversti tikra tos provincijos intelektualų sala su savitu gyvenimo modeliu, kuriame buvo galima derinti realų gyvenimą ir kūrybą ir kuris šiandien gali būti įvardytas kaip „gyvenimas pagal Horacijų“. Taigi dvaras buvo itin spalvingas, savitas dar ir tuo, kad jame prieglobstį rasdavo buvę 1830-1831 m. sukilimo veteranai, vadinamieji rezidentai, apie kurių praeitį buvo kalbama tik puse lūpų, ir net čigonai. Šiai tautai, „kaip abejingai gyvenimo patogumams, niekinančiai turto kaupimą, nemėgstančiai gyventi vienoje vietoje, savo nepriklausomybę ir tautiškumą vertinančiai labiau už visus pasaulio turtus“, T. Narbutas jautė ypatingą simpatiją, tai rodo ir vienas įdomiausių istoriko kūrinių - 1830 m. (sic!) būsimo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ leidėjo A. Marcinovskio spaustuvėje išspausdinta knyga „Rys historyczny ludu cygañskiego“ („Čigonų tautos istorinė apybraiža“).
Kaip pikantiška T. Narbuto gyvenimo dalis buvo nurodomas ir dalyvavimas šubravcų bei masonų draugijų veikloje - atskiro straipsnio tema tapo ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma masonų simbolika papuošta stiklinė su išgraviruotu įrašu „Teodor Narbutt“ ir metais - 1817. Domėtasi ir istoriko šeima.
Teodoro Narbuto šeima ir palikuonys
Su žmona Kristina Sadauskaite-Narbutiene (Krystyna z Sadowskich Narbuttowa, 1803-1899) T. Narbutas susilaukė net vienuolikos vaikų, iš kurių trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Įdomi ir tiems laikams ypač sensacinga detalė - Narbutų santuoka buvo oficialiai įteisinta, t. y. pora susituokė parapinėje Nočios bažnyčioje tik 1840 m., kai jau augo penki vaikai (pirmagimis Liudvikas gimė 1832-aisiais ir iki tėvų vedybų augo ne kaip Narbutas, bet kaip Sadovskis). Šiaip ar taip, K. Narbutienė, ne tik legendinio Liudviko, bet ir dar trijų savo vaikų-sukilėlių - Boleslovo, Pranciškaus ir T. Narbuto numylėtinės (tai sako net vardas) Teodoros motina - viena įspūdingiausių mūsų XIX šimtmečio moterų. Net ir būdama tremtyje, Penzos gubernijoje, iš visų jėgų mėgino kovoti dėl konfiskuotos savo vyro bibliotekos susigrąžinimo. Paskutiniuosius metus praleido Šiauriuose. Mirė 1899 m., pergyvenusi savo vyrą trisdešimt penkerius metus. Palaidota Šiaurų kapinaitėse. Šeimos tradicija sako, kad nuolat kartodavo: „Sūnūs - tai mano garbė!“
Garsiausias iš T. Narbuto sūnų buvo Liudvikas. Jis yra patekęs net į tris lietuviškas enciklopedijas. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1968) ir „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1981) apie Liudviką Narbutą pateikia nedaug žinių, kiek plačiau apie jį rašoma Bostone 1953 m. išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Joje teigiama, kad Liudvikas, baigęs Lydos mokyklą, mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1850 m. už dalyvavimą slaptoje kuopelėje buvo nubaustas 300 rykščių ir prievarta dvylikai metų atiduotas tarnauti eiliniu į Rusijos kariuomenę. Tarnavo Kaukaze, po dešimties metų tarnybos buvo pakeltas į karininkus. 1861 m. jam leista grįžti į Lietuvą. Čia jis sudarė beveik vieną tūkstantį sukilėlių turėjusį būrį, pradėjo veikti Rytų Lietuvoje. Vado patyrimas, gautas partizaninėse kautynėse Kaukaze, padarydavo didelių nuostolių rusų kariuomenei. Didelės kautynės vyko Rudininkų girioje, netoli Lukštutėnų. Generalgubernatorius V. Nazimovas tada ne tik siuntė naujus dalinius į mūšį, bet ir paskelbė didelę premiją už L. Narbuto galvą. Atsirado išdavikas eigulys, kuris parodė, kad L. Narbuto būrys slapstosi prie Dubičių kaimo (dabar Varėnos rajonas). Rusų kariuomenė netikėtai puolė sukilėlius, prasidėjo žiaurios kautynės. Būrio vadas iš pradžių buvo sužeistas į koją, vėliau mirtinai į krūtinę. Sakoma, kad jis prieš mirdamas spėjo pasakyti: „Saldu mirti už Tėvynę“. Jis žuvo 1863 m. balandžio 1 d.
Kitas T. Narbuto sūnus Boleslovas irgi dalyvavo sukilime. Jis keliais sakiniais minimas tik vienoje „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (1971). Teigiama, kad jis gimė 1846 m. Į sukilėlių gretas atėjo būdamas Vilniaus gimnazijos mokinys. Kovojo brolio Liudviko būryje. Broliui žuvus, trumpai vadovavo būriui. Dėl silpnos sveikatos iš būrio pasitraukė, bandė pereiti Lenkijos Karalystės sieną, bet buvo sulaikytas ir ištremtas į Krasnojarską. Po kelerių metų amnestuotas, apsigyveno tėvo dvarelyje Lydos apskrityje.
Trečias T. Narbuto sūnus Pranciškus yra minimas tik Bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje“ (1953). Ten rašoma, kad jis gimė apie 1843 m. Šiauruose. Studijavo Petrapilio universitete. Dalyvavo 1863 m. sukilime. Jo broliui Liudvikui žuvus ir rusams numalšinus sukilimą, emigravo į Paryžių, vėliau į Belgiją. Ten įgijo inžinieriaus specialybę. Po to iki mirties tarnavo Austro-Vengrijoje, dirbo Austrijos pietų geležinkelyje susisiekimo inžinieriumi. Mirė Tornače, dabartinėje Vengrijoje, 1892 m.
Apie kitus T. Narbuto vaikus mūsų enciklopedijos jau nerašo. U. Rulis teigia, kad jo dukra Teodora gimė Šiauruose 1839 m. „Už dalyvavimą sukilėlių būryje, už amunicijos tiekimą būriui, taip pat už dviejų Rusijos kariuomenės karininkų verbavimą į būrį“ buvo carinio karinio lauko teismo nuteista už akių, nes spėjo pabėgti į Prancūziją. Ilgai gyveno Paryžiuje, paskutinius gyvenimo metus praleido Krokuvoje. Buvo ištekėjusi už Mančiunsko. Jauniausias T. Narbuto sūnus Stanislovas, anot U. Rulio, gimė 1853 m. Šiauruose. Būdamas vaikas, sukilime dalyvavo kaip būrio žvalgas. Padedant tėvo draugams, nes tėvas mirė, o motina buvo ištremta, 1871 m jis Vilniuje baigė gimnaziją, o 1879 m Kareliškąjį Bavarijos universitetą Miunchene ir gavo gydytojo (chirurgo ir akušerio) diplomą. Pradėjo dirbti Kauno gubernijos Breslaujos mieste, kuriame nuo seno gyveno daug lietuvių. Carinė valdžia nepripažino užsienyje gautų diplomų, todėl S. Narbutui dar teko 1891 m baigti ir Tartu universitetą. Už darbštumą, širdingumą, didelį profesionalumą S. Narbutas dar gyvas būdamas tapo legendine asmenybe. Breslaujoje jis organizavo pirmąją gaisrininkų draugovę, savišalpos kasą, teatro trupę, kurioje ir pats vaidino, su draugais leido laikraščius „Braslavec“, vėliau - „Duch Braslauca“. 1926 m. susirgęs plaučių uždegimu S. Narbutas mirė. Jį palaidojo Pilies kalne, ant kapo pastatė net 12 metrų aukščio stelą. 2008 m. šalia dabartinės Breslaujos rajono ligoninės buvo pastatytas bronzinis S. „1901 m. S. Narbutas vedė, susilaukė keturių vaikų - rašo U. Rulis.
Knygos autorius rašo ir apie T. Narbuto žmoną Kristiną. Ji gimė 1803 m., mergautinė pavardė Sadovska. Kristina turėjo iškentėti Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo-Koriko sprendimą. Jis labai nekęsdamas laisvę mylinčios Narbutų šeimos nutarė „…ištremti į Sibirą, o dvarą atimti valstybės naudai. Jų namas dėl pavyzdžio ir kitų įbauginimo turi būti sunaikintas, o ta vieta suarta plūgu.“ Knygoje pateikiamas 1864 metų archyvo dokumentas - sąrašas sukilimui pritarusių žmonių, kurie turėjo būti išvežti į tolimas gubernijas, o jų turtas sekvestruotas. Tarp nubaustųjų yra įrašytas ir dvarininkas Teodoras Narbutas su žmona Kristina. Nurodoma, kad Narbutai turi būti ištremti į Penzos guberniją. Tačiau T. Narbutas 1864 m. miršta Vilniuje. Į tremtį ilgiems metams išvežama viena jo žmona. Tik 1874 m. jai leido sugrįžti į Šiaurus. K. Narbutienė mirė 1899 m. Palaidota Šiaurų kapinėse šalia sūnaus Boleslovo ir vaikaičio Sigizmundo.
T. Narbuto mokslinė veikla ir jos vertinimas
Šeimos tradicija sako, kad nuolat kartodavo: „Sūnūs - tai mano garbė!“ Taigi beveik visi bent kiek išsamesnę T. Narbuto biografiją rašę autoriai laikėsi istoriko autobiografijos padiktuotos dėstymo sekos, o ji tokia: kilmė, mokslo metai, karo tarnyba, o nuo 1812 m. - jau visai kitas - namų, literatūrinis gyvenimas, kai, istoriko sūnaus Liudviko žodžiais, „luošumo apsunkintas, metė nedėkingą inžinieriaus amatą ir pasišventė gimtojo krašto literatūrai“. Iš tikrųjų 1812 m. balandžio 12 d., jau išsitarnavęs inžinerijos kapitono laipsnį, gavęs ne vieną apdovanojimą, bet jau patyręs didelių išgyvenimų, sužeidimų ir traumų - pirmą kartą mūšyje prie Austerlico (dabar - Slavkovas Čekijos Respublikoje), kai buvo perdurtas durtuvu, antrą kartą - prie Tilžės, kai buvo peršauta kairioji ranka, trečią kartą - 1809 m. mūšyje prie Abo (dabar - Turku Suomijos Respublikoje), Rusijos ir Švedijos karo metu, kai gavo smarkią galvos kontūziją, dėl ko labai sutriko klausa, ir ketvirtąjį, - 1810-1811 m., jau savame krašte, Bobruiske, kai, statydamas tvirtovę, kaip rašė sūnus L. Narbutas, „po pelkes braidydamas, sušalo ir susirgo nervine karštine, dėl ko visiškai prarado klausą“. Taigi šis jaunas dvidešimt aštuonerių metų, bet negalios kamuojamas vyras visam laikui atsisveikina su įtemptu - ir fiziškai, ir moraliai, tačiau kupinu nuotykių, kelionių ir pavojų savo gyvenimo tarpsniu ir tarytum pradeda jį iš naujo. Kitaip tariant, remiantis paties T. Narbuto autobiografijoje nurodyta įvykių seka, tik nuo 1812 m. mes jau galime kalbėti apie literato ir istoriko T. Narbuto atsiradimą - iki tol jis tebuvęs karys, karo inžinierius, kuriam… istorija tarsi nerūpėjusi. Taigi šis atsidėjimas literatūrai, mūsų krašto praeities tyrimams, kilęs tarytum iš nevilties, buvęs tarytum padiktuotas naujos T. Narbuto būsenos, kurios neatskiriamas dėmuo nuo šiol bus jį gaubianti tyla. Skaitant veikalą „Dzieje narodu litewskiego“ niekada negalima pamiršti šios aplinkybės - tai istorija, parašyta visiškoje tyloje.
Iš tikrųjų viskas ne taip jau ir paprasta. Pirmasis šia iš pirmo žvilgsnio tokia logiška T. Narbuto gyvenimo schema suabejojo R. Mackonis, atkreipęs dėmesį į 1838 m. rašytą T. Narbuto pratarmę devintajam veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomui, kuriame autorius, be kita ko, prasitaria, kad medžiagą šiam veikalui pradėjęs rinkti jau prieš trisdešimt metų, t. y. aritmetiškai skaičiuojant - ne 1812-aisiais, bet jau 1808-aisiais! Taigi „išeitų, kad Narbutas, dar būdamas rusų kariuomenėje, jau turėjo sumanymą rašyti Lietuvos istoriją, jei jau tuo tikslu rinkęs medžiagą“. Šiandien šis faktas pasitvirtino ir net su kaupu. T. Narbutas jau anksčiau minėtoje dešimtojo, taip ir neišspausdinto, tomo pratarmėje ketino daug ką paaiškinti - tada, 1842-aisiais, galėjo būti dar gerokai iškalbingesnis - ne taip, kaip po 1851-ųjų, po sūnaus Liudviko, tada Vilniaus gimnazijos mokinio, apkaltinto suorganizavus slaptą antivalstybinę draugiją „Erelis ir kryžius“, bylos ir nuosprendžio. Sūnus buvo išplaktas rykštėmis mokinių ir tėvų akivaizdoje ir atiduotas į kareivius, į Kaukazą, prieš tai atėmus bajorystę. Taigi po sūnaus suėmimo, kai ir T. Narbutas buvo tardytas ir atiduotas policijos priežiūrai, vargu ar būtų buvę protinga viešai skelbti, kad tarnaudamas Rusijos armijoje savo laisvalaikį skyrė lietuvių tautos istorijos tyrimams? Taip tikriausiai ir atsirado toji apmaudi spraga 1856 ir 1857 m. skelbtuose jo gyvenimo aprašymuose. Spraga, suklaidinusi ne vieną.
Nors iš pradžių kaip savo profesiją pasirinkau matematikos mokslus, o ypač - civilinė ir karinė architektūra buvo mano pagrindinis dalykas, vis dėlto nuo pat jaunystės metų domėjausi istorija, ypač mėgau savo tėvynės istoriją. Labiausiai patiko Strijkovskis, kuris buvo neatskiriamas mano bičiulis nuo 1798 metų, t. y. pradedant trečiąja Vilniaus apskrities mokyklos klase. Nes ar tai universitete, kai savo protą lavinau prie matematinių formulių, ar su skriestuvu rankoje, kai gilinausi į Gucevičiaus [t. y. į architekto Lauryno Gucevičiaus (Wawrzyniec Guc...]
Teodoras Narbutas (1784 -1864) Lietuvių tautos senovės istorija.1 tomas, 2 skyrius ,,Šventos vietos"
Nuo 1813 m. T. Narbutas organizavo archeologinius kasinėjimus. 1846 m. išspausdino Bychovco kroniką (išsamiausią Lietuvos metraščių versiją). Pagrindinis darbas - 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“ (1835-1841), parašyta lenkų kalba, atspausdinta Vilniuje. Tai pirmas istorinis veikalas parašytas išimtinai iš Lietuvos perspektyvos, atskiriant LDK istoriją nuo Abiejų Tautų Respublikos istorijos. Darbas baigiasi ties Liublino Unijos pasirašymu (1569). T. Narbutas susirašinėjo su Simonu Daukantu, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriumi, jo knygos turėjo nemažą įtaką Lietuvos tautiniam atgimimui XX amžiaus pradžioje. Jonas Basanavičius į lietuvių kalbą išvertė T. Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ šiuo metu vertinama gana prieštaringai: viena vertus, čia pateikiama daugybė unikalios, šiuo metu neprieinamos informacijos, įskaitant ir XIX a. pradžios tautosaką bei šiuo metu dingusius dokumentus, kita vertus, didelė šios informacijos dalis neparemta nuorodomis, todėl dažnai neįmanoma nustatyti, kur remtasi kitais dokumentais, o kur - tautosaka ar paties T. Narbuto spėlionėmis. Daugelis tyrinėtojų itin nepatikima laiko T.
Pagrindiniai T. Narbuto darbai:
- Dzieje narodu litewskiego ("Lietuvių tautos istorija"), 9 tomai.
- Dzieje narodu litewskiego w krótkości zebrane. Vilnius: Ruben Rafałowicz.
- Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do historyi Litwy odnoszące się. Vilnius: T. Glücksberg.
- Lietuvių tautos istorija, I tomas.
- Lietuvių tautos istorija, II tomas.
- Lietuvių tautos istorija, III tomas.
- Lietuvių tautos istorija, IV tomas.
- Lietuvių tautos istorija, V tomas.
- Lietuvių tautos istorija, VI tomas.
- Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas, Alkas.
Straipsnyje analizuojamas specifinis XIX a. dvaras, priskiriamas vadinamųjų intelektinių dvarų kategorijai - Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Ostyk-Narbutt, 1784-1864) Šiauriai (Gardino gubernija, nuo 1843 m. - Vilniaus gubernija). Šiame dvare buvo parašyti visi T. Narbuto darbai - tiek grožinė, tiek mokslo kūryba, taip pat žymusis veikalas „Dzieje narodu litewskiego“ (Lietuvių tautos istorija, t. 1-9, Vilnius, 1835-1841). Dvaras ilgainiui tapo savitomis istoriko dirbtuvėmis, kuriose buvo rinkinių gausi biblioteka, rankraščių ir lietuviškų artefaktų kolekcijos. Iki šiol atidesnio tyrėjų dėmesio pelnė tik T. Narbuto sukaupto knygų ir periodinių leidinių rinkinio turinys, komplektavimas, kiek mažiau - artefaktų kolekcija. Paraštėse liko istorinių dokumentų rinkinys, kuris dvarininkui-istorikui buvo ne mažiau svarbus. Tyrėjų dėmesio nesulaukė ir numizmatikos bei dailės rinkiniai. Šio straipsnio tikslas - pasitelkus tiek tyrėjų analizuotus, tiek naujus archyvinius šaltinius, kiek kitaip papasakoti apie Šiauriuose sukauptus rinkinius, plėtojant mintį, kad komplektavimas buvo labai kryptingas - kaip „privaloma“ medžiaga Lietuvos istorijai rašyti.
