Ar gali kelios kartos darniai, laimingai gyventi po vienu stogu? Kalbant apie keleto kartų gyvenimą po vienu stogu, šiandieninėje visuomenėje tai nėra idealus variantas, ir sunku prisiminti tokių gražių pavyzdžių. Nors šeima ir kartų bendravimas yra labai svarbūs, šiuolaikiniame greitame ir įtemptame pasaulyje, kur fiziniai atstumai tarp žmonių dažnai būna dideli, vidiniai, psichologiniai ryšiai tampa ypač svarbūs. Tačiau kelių kartų gyvenimas drauge šiais laikais, daugeliui atrodo, kad nieko gero nežada.
Tokio idiliško gyvenimo po vienu stogu modelis mus nukelia į agrarinės, kaimiškos Lietuvos laikus, kai visuomenės sankloda, ekonominiai poreikiai ir vaidmenų pasidalijimas buvo visai kitokie. Kai tradicija nurodo, kaip reikia gyventi, tai yra didelė pagalba. Tada kiekvienas žino savo vaidmenį: kas yra šeimos galva, ką dirba vyrai, o ką moterys, ir kodėl gerai, kai kelių kartų moterys gyvena kartu - joms reikalinga pagalba, nes kai kurie darbai nėra priskiriami vyrams. Žodžiu, viskas gerai, kai yra savo laiku ir savo vietoje. Tačiau mums tai neįmanoma, nes gyvename visai kitame pasaulyje.
Namų aplinka šiandien reikalauja didelės partnerystės, sutuoktiniai turi dalintis atsakomybe ir pareigomis, nes dažniausiai abu yra profesiškai aktyvūs. Kai nėra aiškaus vaidmenų pasidalijimo, prasideda konfliktai. Motyvai, kodėl šiandien kelios kartos gyvena drauge, dažniausiai yra psichologiniai: arba vyresnioji karta to labai reikalauja, sugeba vaikus paveikti taip, kad šie jaustųsi skolingi ir įpareigoti, arba vaikai į tai žiūri labai merkantiliškai - juk patogu grįžus iš darbo rasti paruoštą vakarienę. Tačiau visa tai turi didelę psichologinę kainą.
Jeigu vienas iš tėvų yra dominuojantis ir terorizuoja kitus, blogai yra visiems, taip pat ir jam pačiam. „Kontroliuotojai“, „reguliuotojai“ yra labai įsitempę, jiems atrodo, kad jie už viską atsako. Trumpai tariant, po vienu stogu kelioms kartoms gyventi nereikėtų.
Kada bendras gyvenimas tampa neišvengiamas?
Neretai gyvenime susiklosto taip, kad seni tėvai vieni nebegali savimi pasirūpinti ir tenka apsigyventi drauge su suaugusių vaikų šeima. Kaip jau minėta, šito reikėtų vengti, tačiau jeigu atrodo, kad taip gyventi reikia, dera pagalvoti, ar tikrai taip yra. Ateina modernūs laikai ir kitos galimybės - Vakarų Europoje yra įprasti geri senjorų namai, geros sąlygos. Tai pamažu ateina ir į mūsų gyvenimą. Jau nebe tie laikai, kai vadinamasis atidavimas į „ubagyną“ buvo praktiškai kaip žmogaus išmetimas. Šiandien tai - visų šeimos narių svarstymai, ir tokių variantų atsiranda.
Tačiau jeigu tikrai reikia gyventi drauge, tada svarbiausia - visų žmonių geranoriškumas ir atidumas situacijai bei santarvei. Kiekvienas turi gerai įsisąmoninti, kad jo teisės yra ribotos. Pavyzdžiui, jeigu seneliai gyvena kartu ir myli anūkus, tai yra jų teisė, tačiau seneliai taip pat turi suvokti, kad jų teisės anūkų atžvilgiu yra ribotos. Vaikų auklėjimas - tėvų atsakomybė, o senelių atsakomybė - palaikyti tėvų autoritetą ir jų nekritikuoti anūkų akivaizdoje. Reikia labai daug atodairumo.
Tiesa, yra pavyzdžių iš gyvenimo, kai močiutė su marčia nuostabiai sugyveno. Tai įvyko todėl, kad močiutė aiškiai suvokė savo vaidmenį ir jo laikėsi, antra, ji niekada nestodavo sūnaus pusėn - visada palaikydavo marčią. Ji apskritai buvo labai „delikatus“ žmogus. Kai keičiasi gyvenimas, keičiasi ir mūsų požiūris į jį. Turime labai protingai vertinti realybę ir žvelgti blaiviai.
Vienas iš variantų - senjorų namai. Tačiau nėra būtinybės už juos agituoti, tai nėra masinis dalykas, nes esama ir kitų išeičių. Žmonių ir ekonominė situacija yra kitokia. Taigi siekiamybė - geri, artimi ryšiai tarp kartų, tačiau negyvenant po vienu stogu. Tai tikrai įmanoma.
Vyresni žmonės gali ilgai išlaikyti savarankiškumą, kai vaikai yra netoliese ir gali dažnai juos aplankyti. Reikia spręsti protingai - tam tikras atstumas yra reikalingas. Reikia ir artumo, ir atstumo, kaip ir bet kokiuose santykiuose, kad kiekvienas galėtų kvėpuoti.
Kartų atotrūkis ir ryšiai
Kalbant apie kartų atotrūkį, verta prisiminti „eksperimentą“, vykusį Vakaruose, ypač JAV, vadinamąją 1968-ųjų kartą. Tuomet vyravo ideologija, kad vaikai turi kuo anksčiau tapti savarankiški, netgi blogu tonu buvo laikoma gyventi su tėvais. Buvo manoma, kad taip jie „taps žmonėmis“. Tačiau tai nepasiteisino - šie vaikai buvo per daug gležni psichologiškai, išaugo narkotikų vartojimas ir kitos priklausomybės.
Kita vertus, nauji tyrimai rodo, kad vaikų, kuriuos sieja glaudūs ryšiai su tėvais studijų metu bei profesinio gyvenimo pradžioje, gyvenimas vėliau būna daug sėkmingesnis. Todėl to „lakstymo“ ir varymo iš namų Vakaruose jau nebėra. Mūsų tradicijos labiau orientuotos į šeimą, todėl geri ryšiai bent tarp trijų kartų - tėvų, vaikų ir senelių - yra labai svarbūs.
Augančiam žmogui tai teikia pilnatvės jausmą, bendrumą ir palaikymo galimybes. Vaikas mokosi skirtingų vaidmenų, mato skirtingo amžiaus, skirtingo apsiėjimo žmones. Jeigu vaiką ištinka didžiulė netektis ir jis turi senelius - tai didžiulė apsauga ir atrama. Ryšiai tarp kartų teikia psichologinį saugumą, žmogų labai stiprina. Tačiau svarbu pabrėžti - geri, pagarbūs ryšiai.
Psichologai turi universalių atsakymų, vienas jų - „it depends“. Visa tai priklauso nuo labai individualių dalykų. Kai kalbame apie ryšius tarp tėvų ir suaugusių vaikų, svarbesni yra psichologiniai ryšiai, nei gyvenimas tame pačiame name.
Suaugusių vaikų ir tėvų santykiai
Jaunimo akimis, gyventi su tėvais, kai jau esi baigęs studijas, nėra solidu. Tačiau tėvams labai sunku „paleisti“ suaugusius vaikus. Tai universalus dalykas, susijęs su žmogaus raida, kuri, pasak moderniosios psichologijos, trunka iki paskutinio jo atodūsio. Kiekviename amžiaus tarpsnyje yra tam tikrų psichologinių uždavinių ir iššūkių.
Paleisti vaikus yra labai sunkus uždavinys. Paauglystė yra sunki savaip, o laikas vaikus išleisti į pasaulį ir nustoti juos kontroliuoti ar už juos gyventi taip pat yra labai sunkus. Yra posakis, kad vaikai mums duoti juos tik palaikyti, tai ne mūsų nuosavybė. Tam reikia norėti ir žinoti, kad bus labai sunku. Tai yra procesas, kurio metu reikia suprasti, kad nebeturi tų teisių, įsisąmoninti, kad pasikeitė ir tavo pareigos.
Blogai būna, kai žmonės per daug savimi pasitiki, įsitikinę savo teisumu, mano turintys teisę kankintis ir savo vaikams primesti kaltes. Tai egoizmas, kuris atrodo tarsi kančia. Žmonės, kurie rūpinasi, kaip išgyventi šį etapą, atranda būdų: sutuoktiniai vėl atranda vienas kitą, draugus, pomėgius.
Lietuvoje moterys dažnai yra psichologiškai dominuojančios šeimose, vyrauja savotiškas emocinis matriarchatas. Tai sukelia dramų, kai stipri motina nepaleidžia vaikų arba sumenkina jų partnerius. Tokiais atvejais geriau būti kuo toliau, kad ir tie ryšiai silpnėtų, nes tai yra nelaisvė, kai žmonės emociškai terorizuojami.
Tačiau pasitaiko ir atvirkštinių atvejų, kai suaugę vaikai nenori palikti tėvų namų ir juos netgi išnaudoja finansiškai. Kažkuris šioje situacijoje turi būti ryžtingas. Reikia protingai vertinti realybę. Tikslas nėra gyventi taip, kad visada būtų vien malonu ir patogu. Tikslas yra augti ir kad gyvenimas iš tikrųjų būtų garbingas.
Jeigu tikslas yra „patogumas“, tai kaina - toks gyvenimas, kuris tave nervina. Bandant spręsti šią problemą, įmanoma ir nesusipykti. Galima pasakyti, kad durys neužtrenkiamos santykiams, bet tikslas pasiekiamas. Tačiau jeigu atsiranda grėsmė susipykti, kyla dilema: ar kentėti absoliučiai tavęs netenkinantį gyvenimą, ar verčiau susipykti, tačiau būtų taip, kaip man atrodo teisinga.
Senelių ir anūkų ryšys
Senelių ir anūkų bendravimas yra be galo tikras, vertingas patyrimas, teikiantis didelį pilnatvės jausmą. Tai ypatinga dovana. Šiame santykyje seneliai gali atsiskleisti kita savo puse. Jei profesijoje turi būti kompetentingas, bendraudamas su draugais - atitinkamas, tai su anūkais gali būti toks, koks niekur kitur negali būti.
Emocinis ryšys ir galimybė vėl pamatyti, kaip formuojasi žmogus, kaip jam sniegas ar žvirblis yra stebuklas, kaip pasaulis tomis akimis matosi - tai ypatinga dovana. Suaugęs nuo vaiko skiriasi tuo, kad vaikas gali vadovautis savo norais, o suaugęs - ne. Tačiau kaip seneliams išlaikyti tą pusiausvyrą ir nepradėti savintis anūkų? Pavojus yra.
Kaip ir kiekvienoje meilėje, svarbiausia, kaip jaučiasi kitas - ne kas man yra gera, o kas yra gėris kitam. Jeigu bent stengtumėmės taip galvoti, tai labiau matytume. Jeigu mano „noriu“ yra šventas - tai nebrandumas, infantilumas.
Ryšys su seneliais yra tam tikra prasme saugesnis. Daug kas kartojasi, bet seneliai jaučiasi saugiau, mažiau jaudinasi, žino, kad jei ir ištiko bėda, tai praeis, kad viskas ištaisoma. Santykis laisvesnis, mažiau įtampos, nes seneliai nėra tokie atsakingi. Turi save stabdyti, sakyti sau, kad ne aš viską sprendžiu. Bendravimas su anūkais yra tik epizodinis, su jais kartu negyveni ir kasdienybė mažiau kankina. Pabūni ir vėl išsiskiri. Tai santykiui suteikia ramumo.
Tėvai ir suaugę vaikai: atsiskyrimas ir atsakomybė
Kadaise buvo madinga tikėti, kad vaikai turi kuo anksčiau tapti savarankiški. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad glaudūs ryšiai su tėvais studijų metu ir profesinio gyvenimo pradžioje lemia sėkmingesnę ateitį.
Suaugusio vaiko iššūkis - suprasti, kad viskas, čia taškas padėtas, nebeadekvatu to norėti. Tėvai ir suaugę vaikai - ko tik nėra tuose santykiuose? Nuo pagarbos ir meilės iki neapykantos ir manipuliavimo. Kodėl amžinai jaučiame kaltę prieš tėvus? Kaip santykiai su tėvais lemia ryšį su partneriu? Kodėl tėvai negali būti geriausiais draugais atžalai?
Tėvai turi prižiūrėti vaikus iki suaugystės, o suaugę vaikai turi pasirūpinti tėvais. Tačiau tai nereiškia, kad vaikai yra blogi, jei kas antrą dieną nepaskambina tėvams ar neišpildo jų lūkesčių. Pagarbos reikalavimo pagrindas dažnai yra mąstymas, kad pagyvenęs žmogus nusipelno pagarbos vien todėl, kad yra vyresnis.
„Aš jums nieko neskolingas“, „Augindami mane tik vykdėte tėvų pareigą“. Skola - tai našta, indėlis - tai palaikymas. Investuodami į vaikus, tėvai senatvėje gali tikėtis gauti „procentus“: jų dėmesį, pagalbą, priežiūrą.
Svarbu auklėti vaikus, kurie supranta, kad gyvenime svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Dažniausiai galima pataisyti santykius, jei tik yra noro. Tam reikia pradėti dialogą, išsiaiškinti abipusius lūkesčius. Tėvai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais, visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam.
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Tėvų ir vaikų konfliktai yra amžini. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų.
Norime to ar nenorime, mes daug kuo esame panašūs į vieną ar abu savo tėvus. Tėvai vis tiek užima bent pusę mūsų sielos, pačią giliausią jos dalį ir, pykdami ant tėvų, pyksime ir ant savęs.
Tėvų ir vaikų santykiai pilni giliausių nuoskaudų, jos nepraeina dešimtmečiais, verčia atsiriboti emociškai. Tėvai geriau nei bet kas kitas pataiko į pačias silpniausias mūsų vietas, o jų žodžiai ir poelgiai sukelia pačią didžiausią priešpriešą.
Anot filosofų, būti žmogumi, vadinasi, būti „sugadintu“ tėvu. Nuo psichoanalizės įsigalėjimo laikų tapo populiaru kaltinti tėvus dėl visų savo trūkumų ir kančių. Tačiau, jei priimame faktą, kad mūsų tėvai darė klaidų, dėl kurių patyrėme kančią, bet dabartyje žinome, ką norime daryti kitaip, galime eiti pirmyn.
Tėvams sunku, nes jie vyresni už vaikus, jiems nelengva keistis, kai vaikai ima iš jų reikalauti elgtis kitaip. Paprastai tėvams iš vaikų reikia ne taip jau daug - išklausymo, kelių gerų žodžių, sveikinimų per šventes. Kai tėvai tik duoda, nesulaukdami dėkingumo, jie kankinasi nesuprasdami, kodėl jų santykiai su vaikais pasuko bloga vaga.
Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje - 20, o kai pakliūvame į bėdą - tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai. Jie padeda finansiškai, augina mūsų vaikus, pataria, kai reikia išmintingo patarimo. Mirus net „toksiškiausiems“ tėvams dingsta nenusakomas saugumo jausmas.
Būk tokioje giminėje silpniausias ir netikęs, tau suras darbą, žmoną, vyrą, pamokys, aprūpins. Tokioje šeimoje tavimi rūpinasi vyresni, todėl net suaugęs dar gali iki valiai pabūti vaiku, atsipalaiduoti, pajusti vaikystės džiaugsmus, o ne visada būti rimtas ir jausti atsakomybę.
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes, dėl to juos nuvertinę ar jų atsisakę rizikuojame tiesiog dvasiškai ir fiziškai išnykti. Tai vertikalūs santykiai, kurie turi sukurti saugumą, mokyti, reikalauti ir būtent tada, kai visi yra suaugę, atsiranda puiki galimybė pereiti į horizontalius santykius - pradėti draugauti ir tartis.
Įkaitų derybininkė pataria, kaip išspręsti konfliktą | Karleen Savage | TEDxValparaisoUniversity
Suaugusių vaikų ir tėvų santykiai - tai mokykla. Turime skaityti reikiamas knygas, išmokti pamokas ir daryti tinkamas išvadas, o ne vadovautis emocijomis ir asmeninėmis ambicijomis.
Galbūt turėtume kalbėti ne apie skolas, o apie paprasčiausią žmogiškumą. Svarbu užduoti sau klausimą: ko patys norėtume iš savo vaikų jiems suaugus, koks bendravimo būdas mums atrodytų teisingas? Kiekvienas žmogus turi stiprų poreikį jaustis reikalingas.
Tėvų priekaištai nesibaigia, su metais jų tik daugėja. Matydami, kad vaikai nesiliauja jais rūpintis, bando manipuliuoti jų jausmais. Negana to, nevengia kištis į suaugusių vaikų gyvenimą, nori viską apie jį žinoti ir patarinėti, kaip pasielgti būtų geriausia.
Bėda ta, kad esame skirtingos asmenybės su skirtinga laimės samprata, ir tai, kas tėvams atrodo gyvenimo pamatas, jų vaikams dažnai yra antraeiliai dalykai, jie kelia sau kitokius tikslus. Bandydami keisti tai, kas erzina, galime pamėginti ramiai išsakyti, kaip jaučiamės dėl nuolatinių priekaištų ar įkyrių patarimų ir koks bendravimas mums būtų priimtinesnis.
Kartais motinystė arba tėvystė suvokiama kaip visiškas atsidavimas šeimai, tai tampa gyvenimo pagrindu, visa kita atrodo mažiau prasminga. Vaikams palikus namus, tėvai ima jausti beprasmybę, jie pripratę duoti, tad imti ir priimti pagalbą iš kitų jiems labai sunku.
Būna, jog suaugę vaikai, palikę gimtuosius namus, pamiršta tėvus ir nenori su jais palaikyti jokio ryšio. Tačiau neretai ir gana normaliose šeimose užaugę žmonės dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, visų savo klaidų ir nesėkmių kaltina gimdytojus.
Tampame brandūs tada, kai imame suvokti, kad mūsų tėvai - viso labo tik žmonės. Su savo silpnybėmis, nuovargiu ir klaidomis. Kiekvienas darome klaidų ir tikimės, kad kiti su laiku mums už jas atleis.
Metams bėgant nejučia pasikeičiama vaidmenimis - kol vaikai buvo maži, tėvai juos globojo ir mokė, o suaugę ir tapę savarankiški vaikai neretai pradeda „auklėti“ tėvus.
Visi turime teisę į savo nuomonę ir galime ją išsakyti. Tik tai neturėtų virsti spaudimu elgtis vienaip ar kitaip, juolab žeminimu. Tiek vienai, tiek kitai pusei svarbu leisti kitam gyventi remiantis savo vertybėmis ar pažiūromis.
Svarbiausia - abipusė pagarba ir noras suprasti, leidimas kitam žmogui būti kitokiam, nei esame mes. Visuose santykiuose būna ir lengvų, ir sunkių dienų.
