Nėštumo metu moters organizmas patiria daugybę pokyčių, o kartu su jais gali kilti ir įvairių sveikatos problemų, kurias kartais tenka gydyti medikamentais. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visi vaistai yra saugūs besilaukiančioms moterims, mat kai kurie gali neigiamai paveikti vaisiaus vystymąsi, sukelti persileidimą ar net vaisiaus apsigimimą.
Atsargumas vartojant vaistus nėštumo metu ypač sustiprėjo po 1960 metais įvykusios tragedijos, kurią sukėlė preparatas „Talidomidas”. Tuo metu šis vaistas buvo plačiai naudojamas kaip raminamoji ir migdomoji priemonė, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis sukelia sunkias vaisiaus apsigimimų formas. Šis skaudus įvykis paskatino farmakologus visame pasaulyje atidžiau tirti vaistų poveikį nėščiosioms. Tyrimai parodė, kad absoliučiai saugių vaistų nėra - egzistuoja tik saugesni ir nesaugūs medikamentai.
Būsimosioms mamoms gana dažnai tenka susidurti su įvairiomis ligomis per devynis nėštumo mėnesius, o ypač sudėtinga situacija būna toms, kurios serga lėtinėmis ligomis. Sprendžiant, kokius vaistus skirti ar neskirti nėščiajai, specialistai atidžiai vertina žalos ir naudos santykį. Vaistai skiriami tik tuomet, jei ligos sukelti padariniai yra sunkesni nei galimi medikamentų šalutiniai poveikiai.
Vaistų klasifikacija ir poveikis vaisiui
Vaistai, vartojami nėštumo metu, gali turėti skirtingą poveikį vaisiui, priklausomai nuo jų cheminės sudėties, dozės, gebėjimo prasiskverbti per placentą ir vaisiaus vystymosi stadijos. Kai kurie medikamentai gali pažeisti tėvų lytines ląsteles dar prieš apvaisinimą, o vėliau sukelti pakitimus vaikelio organizme. Tokių vaistų patariama nevartoti mažiausiai 5-6 mėnesius iki planuojamo nėštumo.
Pagal poveikį vaisiui vaistai skirstomi į kelias kategorijas:
- Embriotoksiniai medikamentai: žalingai veikia embrioną antros trečios nėštumo savaitės laikotarpiu, todėl jis gali nustoti vystytis.
- Teratogeniniai medikamentai: kenkia vaisiui nuo trečios iki 8-10 nėštumo savaitės, sukeldami vystymosi anomalijas. Kenksmingo poveikio pobūdis priklauso nuo vaisto vartojimo nėštumo laikotarpio ir vaiko vystymosi stadijos. Teratogeninis poveikis priklauso nuo vaisto cheminės sudėties, dozės, gebėjimo patekti per placentą ir išsiskirti iš organizmo. Jei vartojami keli teratogeniniai vaistai kartu, jų poveikis susideda ir tampa stipresnis, todėl rizika, kad vaikas gims apsigimęs, gerokai padidėja.
- Fetotoksiniai vaistai: veikia jau subrendusį vaisių, sukeldami struktūrinius ir funkcininius jo vystymosi nukrypimus.
Toliau pateikiama vaistų klasifikacija pagal FDA (JAV maisto ir vaistų administracija):
- A grupė: Vaistai, kuriuos nėščiosios bei vaisingo amžiaus moterys vartojo nedideliais kiekiais ir kurie nesukėlė vaikeliui įgimtų anomalijų ar kito neigiamo poveikio.
- B grupė: Šie vaistai, atlikus tyrimus su gyvūnais, neturėjo teratogeninio ar embriotoksinio poveikio, o tyrimų su nėščiosiomis duomenys neparodė rizikos.
- C grupė: Tyrimai su gyvūnais parodė teratogeninį ir embriotoksinį poveikį. Rizika žmogui nežinoma, tačiau vaistai skiriami tik jei nauda viršija galimą riziką.
- D grupė: Vaistai, kurie sukelia arba įtariama, kad gali sukelti įgimtas vaikelio anomalijas arba negrįžtamai paveikti jo organizmą.
- X grupė: Vaistai, kurių vartojimas nėštumo metu kategoriškai draudžiamas, nes žala vaisiui yra didesnė nei bet kokia galima nauda moteriai.
Placenta - vaisiaus apsauga
Placenta atlieka svarbią apsauginę funkciją, veikdama kaip barjeras tarp motinos ir vaisiaus kraujotakos. Tačiau šis barjeras nėra neįveikiamas. Vaistai ir jų skilimo produktai gali patekti per placentą į vaisiaus kraujotaką, ypač jei placenta yra pažeista (pvz., dėl placentos nepakankamumo, kuris išsivysto po įvairių ligų ar akušerinių komplikacijų). Tokiu atveju vaistai gali kauptis vaisiaus organizme ir sukelti nepageidaujamą poveikį.
Vaistų prasiskverbimą per placentą lemia jų fizinės ir cheminės savybės. Riebaluose tirpios medžiagos bei mažos molekulės lengviau prasiskverbia nei vandenyje tirpios ir didelės molekulės. Pavyzdžiui, heparinas, kraujo krešėjimą mažinantis preparatas, sudarytas iš didelių molekulių, todėl per placentą nepraeina ir nekenkia vaisiui. Tuo tarpu lengvai per placentą patenkantys vaistai, tokie kaip sulfanilamidiniai preparatai, gali toksiškai paveikti vaisiaus eritrocitus.
Vaistų vartojimo būdai ir poveikis
Vaisto patekimo į moters organizmą būdas taip pat turi įtakos jo poveikiui. Gydytojai, parinkdami vaistus, atsižvelgia į nėštumo periodą, moters inkstų ir kepenų būklę, nes per šiuos organus išskiriami vaistai.
- Geriamieji vaistai: virškinimo sistemoje lėčiau patenka į kraujotaką dėl pablogėjusios kraujotakos ir sulėtėjusių žarnyno judesių. Dauguma jų suyra skrandyje dėl rūgščių ir fermentų poveikio.
- Vaistai po liežuviu: neveikiami virškinimo sistemos fermentų, pradeda veikti greičiau nei geriamieji.
- Rektalinės žvakutės: veikliosios medžiagos nesuardomos virškinimo fermentų, patenka tiesiai į kraujotaką.
- Tepalai ir kremai: biologiškai aktyvios medžiagos gali kauptis poodiniame sluoksnyje, nes riebalų sluoksnis nėštumo metu padidėja. Tai lemia aktyvesnį vietinį poveikį ir prasiskverbimą į kraujotaką.
- Injekcijos (į raumenis ar veną): veikia itin greitai, nes veikliosios medžiagos patenka tiesiai į kraujotaką. Tokiu atveju vaisto dozės turi būti itin tikslios ir mažesnės nei geriamųjų vaistų.
Vaistai ir kraujo grupė: Rh faktoriaus svarba
Nors kraujo grupė (A, B, AB, O) neturi tiesioginės įtakos nėštumo eigai, svarbus yra Rh faktorius. Rh neigiamą kraujo grupę turinčios moterys, laukdamosios Rh teigiamo kraujo grupę turinčio vaisiaus (paveldėto iš tėvo), gali susidurti su Rh konfliktu. Tai nutinka tuomet, jei vaisiaus kraujas (Rh+) patenka į motinos kraują (Rh-). Motinos imuninė sistema pradeda gaminti antikūnus prieš vaisiaus eritrocitus, kurie suardo vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius, sukeldami vaisiaus mažakraujystę. Ši problema dažniausiai pasireiškia antrojo ir vėlesnių nėštumų metu, kai moters organizmas jau yra sensibilizuotas.
Siekiant išvengti Rh konflikto, nėštumo metu atliekami reguliarūs tyrimai, siekiant nustatyti antikūnų titrą moters kraujyje. Jei antikūnai nerandami, 28-30 nėštumo savaitę moteriai skiriamas anti-D imunoglobulinas. Ši procedūra yra nemokama ir prieinama visoms nėščiosioms Lietuvoje. Ji padeda sumažinti imunizacijos riziką iki 0,2 proc.
Jei vaisiui jau išsivysto mažakraujystė, taikomi sudėtingesni gydymo metodai, įskaitant kraujo perpylimus vaisiui dar jam esant gimdoje. Šios procedūros atliekamos Kauno ir Vilniaus perinatologiniuose centruose.
Rh nesuderinamumas nėštumo metu | NCLEX valdymas | Rhogam Shot nėštumo apžvalga
Kai kurios medikamentų grupės nėštumo metu
Nors bendrosios rekomendacijos dėl vaistų vartojimo nėštumo metu yra griežtos, kai kurios medikamentų grupės laikomos santykinai saugiomis, atidžiai stebint gydytojui:
- Penicilinai: Natūralūs penicilinai ir ampicilinas (plataus veikimo spektro pusiau sintetinis penicilinas) paprastai laikomi saugiais, nes jie arba nesukelia teratogeninio, embriotoksinio ar fetotoksinio poveikio, arba gerai prasiskverbia pro placentą, sudarydami gydomąją koncentraciją vaisiaus kraujyje be reikšmingos rizikos.
- Cefalosporinai: Lengvai prasiskverbia pro placentą ir vaisiaus kraujyje susidaro didelė jų koncentracija.
- Metronidazolis: Priklauso B vaistų kategorijai, gerai prasiskverbia pro placentos barjerą.
Tačiau kai kurie vaistai yra griežtai draudžiami nėštumo metu:
- Chloramfenikolis: Toksiškai veikia kūdikio kraujodarą.
- Aminoglikozidai: Gentamicinas ir amikacinas priskiriami C vaistų kategorijai, o tobramicinas - D kategorijai, todėl jų vartojimas reikalauja ypatingo atsargumo.
Yra ir vaistų, kurių vartojimas nėštumo metu kelia didelę riziką. Pavyzdžiui, Bromokriptinas, nors ir skiriamas tam tikroms ligoms gydyti (pvz., padidėjusiam prolaktino ar augimo hormono kiekiui, Parkinsono ligai), nėštumo metu jo vartojimas reikalauja ypatingo gydytojo budrumo ir dažniausiai nutraukiamas, nebent yra medicininių priežasčių tęsti gydymą. Šis vaistas gali sukelti įvairų šalutinį poveikį, įskaitant kraujospūdžio pokyčius, regėjimo sutrikimus ir mieguistumą, o pastojimo tikimybė gali padidėti. Jei pastojama, bromokriptino vartojimą rekomenduojama nutraukti po pirmųjų išnykusių menstruacijų.
Visada svarbu pasitarti su gydytoju dėl bet kokių vaistų vartojimo nėštumo metu. Gydytojas įvertins individualią situaciją, ligos eigą, galimus rizikos veiksnius ir parinks saugiausią bei efektyviausią gydymo taktiką.
