Senelių namai Lietuvoje tampa vis labiau populiarūs ir reikalingi. Tai įrodo ne tik laukiančių į juos patekti senelių eilės, bet ir nemažas skaičius žmonių, norinčių steigti šias įstaigas. Milžiniško pelno šis verslas tikrai neatneša, todėl tai daroma daugiau iš pašaukimo ir noro padėti ne tik seniems žmonėms, bet ir jų šeimoms. Aiškiai matosi, kad senelių priežiūros problema yra. Logiška, kad iniciatyvos ją spręsti turėtų būti visokeriopai palaikomos valstybės.

Ateina laikas, kai tenka pasirūpinti senyvo amžiaus tėvais ar giminaičiais, padėti jiems oriai gyventi senatvėje. Rūpinimasis artimųjų senatve - didelė atsakomybė, o galimybės gauti reikiamą pagalbą priklauso ne tik nuo senjoro sveikatos būklės, bet ir nuo socialinių bei finansinių veiksnių. Visuomenėje senstant, klausimas apie orią senatvę ir tinkamą priežiūrą tampa vis aktualesnis. Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių.

Senelių globos namų poreikis ir situacija Lietuvoje

Senelių namų ir įvairių slaugos paslaugų poreikis ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose Europos valstybėse tik auga, nes visuomenė sensta. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis Lietuvoje beveik dešimtadalis visų gyventojų yra vyresni nei 75-erių metų amžiaus, turtingiausias senoliais - Ignalinos rajonas, kuriame tokio amžiaus žmonės sudaro beveik 14 proc. Apklausų duomenimis, 40 proc. 55-64 m. Lietuvos gyventojų per pastaruosius 10 metų turėjo arba turi globos reikalingą giminaitį. Vos 12 proc. lietuvių sutiktų būti slaugomi globos namuose. Eurobarometro“ duomenimis, 40 proc. Lietuvos gyventojų, kurių amžius 55-64 m, per pastaruosius 10 metų turėjo arba turi globos ar slaugos reikalingą artimą giminaitį (ES vidurkis - 30 proc.). 15 proc.apklaustųjų mano, kad ateityje jiems gali tekti palikti darbą ir imtis slaugyti artimąjį - tai didžiausias skaičius Europoje (ES vidurkis - 2 proc). 58 proc. apklaustųjų Lietuvoje nori būti slaugomi giminaičių savo namuose, 12 proc. - slaugomi savo namuose profesionalių slaugytojų, ir tik 5 proc. norėtų vykti į globos namus. Viso Lietuvoje gyvena apie 42 tūkst. žmonių su visiška negalia. Apie 10 tūkst. asmenų gyvena globos namuose, apie 13 tūkst. gauna socialines paslaugas į namus (daugiausiai - buitinę pagalbą).

Lietuvoje veikia kelių tipų senelių globos namai - įkurti valstybės, savivaldybės ir privatūs. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktus duomenis, mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir atsižvelgiant į asmens turtą. Senjorui jis neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 000 eurų, o asmens turto vertė - 15 000 eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. Tiesa, asmens nekilnojamasis turtas nevertinamas, jeigu jo plotas mažesnis nei 50 kv. Senelių globos namus pasirenka pats senjoras ar jo artimasis bet kurioje Lietuvos savivaldybėje. Savivaldybei priėmus sprendimą dėl ilgalaikės socialinės globos skyrimo, informuojamas tiek senjoras, tiek globos įstaiga. Jei globos namuose yra laisvų vietų, sudaroma trišalė sutartis ir senjoras apgyvendinamas globos namuose.

Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių. Tačiau viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie „valdiškus namus“ ir dideles kainas dažnai sukelia nerimą. Svarbu suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja mechanizmai, leidžiantys gauti valstybės ir savivaldybių finansuojamą globą, kuri žmonėms dažnai vadinama „nemokamais senelių namais“, nors tikslesnis terminas būtų - kompensuojama arba subsidijuojama globa. Pirmiausia būtina išsklaidyti mitą, kad socialinė globa gali būti visiškai nemokama visiems. Lietuvoje galioja solidarumo principas ir aiškiai apibrėžta mokėjimo už socialines paslaugas tvarka. Valstybiniuose ar savivaldybių pavaldumo globos namuose, o taip pat ir privačiose įstaigose, turinčiose sutartis su savivaldybėmis, mokėjimo sistema yra griežtai reglamentuota. Asmuo už ilgalaikę socialinę globą moka 80 procentų savo gaunamų pajamų. Tai apima senatvės pensiją, šalpos pensijas ir kitas reguliarias išmokas. Svarbu paminėti, kad jei asmuo gauna tikslinę kompensaciją slaugos ar priežiūros išlaidoms padengti, 100 procentų šios kompensacijos taip pat skiriama globos įstaigai. Taigi, senjorui lieka 20 procentų jo asmeninių pajamų (pensijos) asmeninėms išlaidoms - vaistams, higienos reikmenims ar skanėstams.

Aly­tu­je, Dau­gų gat­vė­je, Aly­taus ap­skri­ties su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų ne­nau­do­ja­mo­se pa­tal­pose, rug­sė­jį tu­rė­tų du­ris at­ver­ti pri­va­tūs se­ne­lių glo­bos na­mai. To­kią idė­ją ima re­a­li­zuo­ti ba­lan­džio pra­džio­je Aly­tu­je įsteig­ta aso­cia­ci­ja „Pa­si­tin­kant se­nat­vę“. Ją yra įkū­rę trys fi­zi­niai as­me­nys, o aso­cia­ci­jai pa­tal­pas pa­gal pa­nau­dą ba­lan­džio pa­bai­go­je su­tei­kė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba. Nu­ma­to­ma ap­gy­ven­din­ti iki 80 se­ne­lių. Aso­cia­ci­ją „Pa­si­tin­kant se­nat­vę“ įstei­gė du aly­tiš­kiai - Ri­man­tas Da­bu­lis, As­ta Grau­ži­nie­nė ir Va­rė­nos ra­jo­ne Mer­ki­nė­je gy­ve­nan­tis bu­vęs aly­tiš­kis Al­ber­tas Ku­pi­nas. R.Da­bu­lis dir­ba va­do­vu sta­ty­bų įmo­nė­se, A.Grau­ži­nie­nė yra Aly­taus mies­to so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja so­cia­li­niams rei­ka­lams, da­bar lai­ki­nai ei­na šio cen­tro di­rek­to­riaus pa­rei­gas, A.Ku­pi­nas va­do­vau­ja ūkio da­liai Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų li­go­ni­nės vai­kų re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je Drus­ki­nin­kų „Sau­lu­tė­je“. A.Ku­pi­nas yra šios aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas. „Pri­va­čius se­ne­lių glo­bos na­mus nu­spren­dė­me steig­ti, nes to­kių pa­slau­gų Aly­tu­je ir vi­so­je Pie­tų Lie­tu­vo­je yra ne­daug, jos tei­kia­mos ne­la­bai ko­ky­biš­kai“, - sa­kė „Pa­si­tin­kant se­nat­vę“ va­do­vas. Jis tvir­ti­no, kad to­kios idė­jos ge­ne­ra­to­rių yra ir dau­giau, ta­čiau jų ne­at­sklei­dė. Aso­cia­ci­ja krei­pė­si į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bę pra­šy­da­ma per­duo­ti lais­vas pa­tal­pas pa­nau­dai, mo­kant tik už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas, Dau­gų gat­vė­je esan­čia­me pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Aly­taus ap­skri­ties su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mai. A.Ku­pi­no tei­gi­mu, pa­tal­pų šia­me pa­sta­te pra­šy­ta, nes ži­no­ta, kad ja­me yra di­de­lis plo­tas lais­vų. Ba­lan­džio pa­bai­go­je mies­to ta­ry­ba šiai aso­cia­ci­jai pa­gal pa­nau­dą de­šim­čiai me­tų per­da­vė be­veik 1 tūkst. 500 kv. met­rų kū­di­kių na­mų nau­do­tų pa­tal­pų ar­ba pus­an­tro pa­sta­to kor­pu­so. „Pa­tal­pos jau re­mon­tuo­ja­mos, įren­gia­mi at­ski­ri kam­ba­riai se­ne­liams. Iš pra­džių gal­vo­ja­me ap­gy­ven­din­ti apie 20 gar­baus am­žiaus žmo­nių ne tik iš Aly­taus mies­to, bet ir ki­tų Pie­tų Lie­tu­vos ra­jo­nų. At­ei­ty­je bus su­da­ry­ta ga­li­my­bė čia gy­ven­ti iki aš­tuo­nias­de­šim­ties se­ne­lių, taip pat gal­vo­ja­me teik­ti die­nos pa­slau­gas sen­jo­rams“, - apie pla­nus kal­bė­jo „Pa­si­tin­kant se­nat­vę“ pir­mi­nin­kas A.Ku­pi­nas. Jis ne­at­sklei­dė, kie­no lė­šo­mis bus ruo­šia­mos pa­tal­pos pri­va­tiems se­ne­lių na­mams, tik pa­reiš­kė, kad tai bus pri­va­tūs fi­zi­nių ir ju­ri­di­nių as­me­nų pi­ni­gai. Šie na­mai tu­rė­tų pra­dė­ti veik­ti at­ei­nan­tį rug­sė­jį. Į dar­bą bus pri­im­tas se­ne­lių na­mų di­rek­to­rius, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Kiek šie na­mai tu­rės dar­buo­to­jų, kol kas dar ne­aiš­ku. Apie tai, kad Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je rei­ka­lin­gi se­ne­lių glo­bos na­mai, kal­bė­jo ir ki­ti aso­cia­ci­jos stei­gė­jai. „To­kių na­mų Aly­tu­je nė­ra, ma­nau, tik­rai pa­si­tei­sins“, - įsi­ti­ki­nės R.Da­bu­lis. „Mies­tas sens­ta, da­bar mū­sų se­ne­liai „iš­mė­ty­ti“ po vi­sus ap­skri­ties glo­bos na­mus“, - tei­gė A.Grau­ži­nie­nė.

Il­ga­lai­kės glo­bai su­si­da­ro ei­lės. Kad Aly­tu­je yra iš­au­gęs il­ga­lai­kės glo­bos po­rei­kis gar­baus am­žiaus žmo­nėms, pa­tvir­ti­no ir mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Ak­vi­lė Vo­ve­rie­nė: „Mies­te to­kių žmo­nių dau­gė­ja. Nors pa­gal tei­sės ak­tus jie il­ga­lai­kės glo­bos tei­kė­ją ga­li rink­tis vi­so­je Lie­tu­vo­je, ta­čiau dau­ge­lis pa­gei­dau­ja jį tu­rė­ti Aly­tu­je. Mes ga­li­me pa­siū­ly­ti ap­si­gy­ven­ti Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro Glo­bos sky­riu­je, tu­rin­čia­me 39 vie­tas, bet daž­nai čia trūks­ta vie­tų, su­si­da­ro ei­lės.“ Se­ny­vo am­žiaus aly­tiš­kiai daž­nai ap­gy­ven­di­na­mi Laz­di­jų ra­jo­ne, Vei­sie­juo­se, vals­ty­bei pri­klau­san­čiuo­se glo­bos na­muo­se, taip pat Prie­nų ra­jo­ne, Bal­bie­riš­ky­je, esan­čiuo­se to­kiuo­se pri­va­čiuo­se na­muo­se.

Kū­di­kių na­muo­se ne­be­li­ko lais­vų pa­tal­pų. Pa­gal pa­nau­dą su­tei­kus pa­tal­pas aso­cia­ci­jai „Pa­si­tin­kant se­nat­vę“ Aly­taus ap­skri­ties su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų už­im­ta­me pa­sta­te Dau­gų gat­vė­je, lais­vų plo­tų čia jau ne­be­li­ko. 1979-ai­siais ati­duo­ta­me nau­do­ti šia­me pa­sta­te iš ke­tu­rių kor­pu­sų, ku­ria­me pa­tal­pų dy­dis - 4 tūkst. 600 kv. met­rų, da­bar Aly­taus ap­skri­ties su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mai val­do be­veik 2 tūkst. kv. met­rų. 980 kv. met­rų pa­tal­pos pa­gal pa­nau­dą su­teik­tos Aly­tu­je vei­kian­čiai Vil­ties erd­vės ben­druo­me­nei, ku­ri čia vai­kams ir su­au­gu­sie­siems tei­kia so­cia­li­nes, už­im­tu­mo, la­vi­ni­mo ir edu­ka­ci­nes pa­slau­gas. 137 kv. met­rų dy­džio pa­tal­po­mis taip pat pa­gal pa­nau­dą nau­do­ja­si SOS vai­kų kai­mų Lie­tu­vo­je drau­gi­ja, čia įkū­ru­si Vai­kų die­nos cen­trą. Prieš tre­jus me­tus Aly­taus ap­skri­ties su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mai, ku­rie yra pa­val­dūs mies­to sa­vi­val­dy­bei, pa­te­ko į So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos at­rink­tų to­kių na­mų per­tvar­ką, ir iki 2020-ųjų Aly­taus kū­di­kių na­mų tu­ri ne­lik­ti. Čia au­gan­tys vai­kai nuo gi­mi­mo iki ket­ve­rių me­tų, o tu­rin­tie­ji svei­ka­tos pro­ble­mų - iki sep­ty­ne­rių me­tų, tu­ri pa­tek­ti pas glo­bė­jus ar­ba tu­ri bū­ti įvai­kin­ti, ar­ba grą­žin­ti tė­vams. Šiuo me­tu Kū­di­kių na­muo­se gy­ve­na 17 vai­kų, dau­gu­ma jų - iki ket­ve­rių me­tų. Da­bar čia jau nė­ra nė vie­no ma­žy­lio iš Aly­taus mies­to, vi­si jie - iš ke­lių Pie­tų Lie­tu­vos ra­jo­nų. Dar me­tų pra­džio­je bu­vo 25 vai­kai. Nuo mi­nis­te­ri­jos pa­tvir­tin­tos šių na­mų per­tvar­kos į Kū­di­kių na­mus ga­li bū­ti pri­ima­mi tik su svei­ka­ta bė­dų tu­rin­tys ma­žy­liai ar­ba so­cia­li­nei glo­bai. Per pra­ėju­sius me­tus bu­vo ap­gy­ven­din­ti pen­ki ser­gan­tys vai­kai ir sep­ty­ni vai­kai so­cia­li­nei glo­bai. Nu­sto­jus veik­ti Kū­di­kių na­mams, jiems pa­sta­ty­ta­me pa­sta­te liks lais­vų pa­tal­pų, ku­rias sa­vi­val­dy­bė ga­lės nuo­mo­ti ar su­teik­ti pa­gal pa­nau­dą.

Kaip informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl senjoro apgyvendinimo globos namuose, kaip ir dėl kitų socialinių paslaugų, visų pirma reikia kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę ar seniūniją. Tiesa, į savivaldybę ar seniūniją reikia kreiptis tik tais atvejais, kai siekiama gauti valstybės ar savivaldybės paramą už senjoro apgyvendinimą globos namuose. Pateikus prašymą savivaldybei, senjoro namuose, suderintu laiku, apsilankys socialinis darbuotojas, kuris įvertins socialinių paslaugų poreikį. Ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslauga apibrėžiama, kaip kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba, visiškai nesavarankiškiems asmenims. Gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad po taikyto gydymo ir medicininės reabilitacijos priemonių, išlieka ilgalaikių organizmo funkcijų sutrikimų, parengia dokumentus, kurie siunčiami į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą (www.anta.lrv.lt). Per nustatytą terminą tarnyba atlieka vertinimą ir priima sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio - didelio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis) arba vidutinio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros poreikis).

Iššūkiai steigiant senelių namus

Žvelgiant formaliai, arba taip, kaip greičiausiai į viską žiūri su statyba susijusius teisės aktus kuriantys žmonės, viskas čia atrodo neblogai - juk tai namai, kuriuose gyvena seneliai, vadinasi gyvenamieji. Tačiau geriau įsigilinus į situaciją išryškėja viena problema - senelių namai, kaip ir prieglaudos ar vaikų namai, nėra pats pelningiausias verslas. Daugiabučių statybai tinkami sklypai su visomis susisiekimo ir inžinerinėmis komunikacijomis paprastai yra brangūs, ypač kalbant apie didžiuosius miestus. Be to, senelių namams geriausia rami, graži ir gamtoje esanti vieta. Tai reiškia, kad jiems netgi labiau tiktų miesto pakraštys ar netgi užmiestis. Kyla dar viena problema - teritorijų planavimo dokumentuose pakankamai retai leidžiama daugiabučių statyba tokiose vietose. O jei ir leidžiama, sklypai su visomis susisiekimo ir inžinerinėmis komunikacijomis, ir dar gražioje vietoje, kuriuose galima pastatyti daugiabutį namą, bus pernelyg brangūs.

Rinkoje yra gana nemažai sklypų, kuriems leidžiamas visuomeninės paskirties teritorijų naudojimo būdas. Visuomeniniams pastatams skirtame sklype galima statyti gydymo paskirties pastatus, kurie STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ yra aprašyti kaip pastatai gydymo tikslams, t. y. Taigi, kyla klausimas - jeigu visuomeniniams pastatams skirtame sklype leidžiama statyti socialinę infrastruktūrą, tokią kaip sanatorija ar slaugos namai, kodėl negalima būtų leisti statyti ir senelių namų? Visuomeninės paskirties teritorijose žemė yra nepalyginamai pigesnė, kadangi nėra tokia paklausi. Taip pat yra gana nemažas tokių sklypų pasirinkimas. Teko nagrinėti vieną sklypą, kuris yra labai gražioje vietoje prie upės, kur tikrai seneliams būtų malonu gyventi. Tačiau žmonėms, norintiems čia įkurti senelių namus teko ieškoti kitos vietos būtent dėl to, kad ten negalimas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių naudojimo būdas. Aprašytai problemai išspręsti tiesiog užtektų pakoreguoti Žemės naudojimo būdų turinio aprašą.

Suinteresuoti turėtų būti visi - jei ne dėl noro išspręsti didelę socialinę problemą, tai bent dėl savęs ar savo artimųjų. Juk ir Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijų valdininkams kažkada gali tekti ieškoti kur apgyvendinti savo senus tėvus, jau nekalbant apie tai, kad ir patys visi anksčiau ar vėliau pasensime ir mūsų vaikai nebūtų būtinai turėję galimybę kiekvieną dieną mumis rūpintis.

Paslaugų kokybė ir prieinamumas

Nors Lietuvoje egzistuoja įvairių tipų senelių globos namai, paslaugų kokybė ir prieinamumas kelia daug klausimų. Kai kuriuose valstybiniuose ir savivaldybių įstaigose tenka susidurti su nepakankamu finansavimu, seną infrastruktūra ir ribotomis paslaugomis. Pavyzdžiui, Antavilių pensionate, kuriame gyvena 265 žmonės, para kainuoja nuo 60 iki 85 litų, taigi mėnesinis mokestis - nuo 1800 litų. Dauguma gyventojų čia atiduoda 80 proc. pensijos, o likusią sumą už juos moka savivaldybė. Nors sąlygos pagerintos ir gyventojai turi galimybes socializuotis, kai kurie vis tiek jaučiasi atsidūrę ne savo noru.

Privačiuose globos namuose situacija gali būti įvairi. Kai kurios įstaigos siūlo aukštos kokybės paslaugas ir modernią aplinką, tačiau jų kainos gali būti sunkiai įkandamos daugeliui. Pavyzdžiui, „Sevilio“ viešbutis, tapęs senelių namais, yra privati įstaiga, kurioje valstybė nepadengia pragyvenimo išlaidų. Nors planuojama plėtra į naują pastatą Nemenčinėje, ankstesnės patalpos kėlė abejonių dėl tinkamumo neįgaliems senukams.

Strūnos globos namuose Švenčionių rajone gyvena tik psichikos negalią turintys žmonės, todėl sąlygos ir aplinka gali būti ne visada tinkamos. Kai kurių gyventojų palatos primena kalėjimo kameras, trūksta asmeninių daiktų laikymo vietų, o higienos normos nėra visada užtikrinamos. Net ir patalynė, kurią sudaro kaldros ant spyruoklinių lovų, kelia specialistų nuostabą.

Kita vertus, yra ir teigiamų pavyzdžių. O. Milienės senelių namai Nemunėlio Radviliškio miestelyje jau beveik 20 metų sėkmingai veikia kaip bendruomenės socialinio verslo pavyzdys. Čia senoliai aprūpinami medicinine priežiūra, maitinimu, gali užsiimti įvairiomis veiklomis, o patalpos įrengtos gražioje gamtos vietoje. Šiai įstaigai jie atiduoda 80 proc. savo pajamų. Tačiau net ir čia vadovas skundžiasi, kad savivaldybė naudojasi jų taupymu ir teikia nepakankamą finansinę paramą.

Sprendimai ir ateities vizija

Siekiant pagerinti senelių globos situaciją Lietuvoje, svarbu spręsti kelias pagrindines problemas. Pirma, reikia peržiūrėti ir galbūt pakoreguoti žemės naudojimo būdų turinio aprašą, kad būtų lengviau steigti senelių namus tinkamose vietose. Antra, būtina užtikrinti kokybiškas ir prieinamas paslaugas visose įstaigose, nepriklausomai nuo jų finansavimo šaltinio. Tai apima tiek infrastruktūros gerinimą, tiek specialistų kvalifikacijos kėlimą ir tinkamą jų darbo sąlygų užtikrinimą.

Taip pat svarbu skatinti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas, kurios gali pasiūlyti alternatyvius senelių globos modelius. Pavyzdžiui, savarankiško gyvenimo namai, kaip Biržų rajone įkurti namai, gali būti puikia alternatyva tiek seneliams, tiek psichikos negalią turintiems asmenims ar iš vaikų namų išėjusiems jauniems žmonėms.

Valstybė turėtų aktyviau remti socialines iniciatyvas, skatinti inovacijas socialinių paslaugų srityje ir užtikrinti, kad skiriamos lėšos pasiektų galutinį naudos gavėją. Kaip teigia kai kurie specialistai, svarbu, kad didžioji dalis lėšų liktų tiesiogiai žmogui, o ne administracijai ar didelių pastatų išlaikymui.

Reikėtų nepamiršti ir apie prevenciją - skatinti sveiką gyvenseną, kad kuo daugiau senjorų sulauktų garbaus amžiaus, išlaikydami gerą fizinę ir psichinę sveikatą. Tai sumažintų bendrą senelių globos namų poreikį ir leistų sutelkti išteklius tiems, kuriems pagalbos tikrai reikia.

tags: #seneliu #ir #kudikiu #namai #kodel #tai

• Diegliukų pradžia
• Šventoji Madona su Kūdikiu
• Geriausių vaikiškų drabužių dydžių pasirinkimas
• Kūdikių mityba pagal mėnesius
• Apie skausmą šlaunikaulyje nėštumo metu