Abortas yra dirbtinis moters nėštumo nutraukimas. Tai gali būti chirurginė operacija ar kitoks poveikis į moters organizmą ar tiesiogiai į gemalą, kurio padarinys - nėštumo nutraukimas. Aborto atlikimo tvarka yra reglamentuota Sveikatos apsaugos ministro 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“.
Už neteisėto aborto atlikimą baudžiamoji atsakomybė numatyta Baudžiamojo kodekso 142 straipsnyje. Jeigu sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto operacijas, sveikatos priežiūros įstaigoje, pacientės prašymu padarė abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Baudžiamojo kodekso 142 straipsnio 3 dalyje numatyta didžiausia baudžiamoji atsakomybė už neteisėto aborto atlikimą. Asmuo, neturėdamas teisės daryti aborto operacijas, nutraukęs nėštumą pačios moters prašymu, gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
Tais atvejais, kai abortas padaromas ne sveikatos priežiūros įstaigoje, arba abortas padaromas esant kontraindikacijoms, baudžiamoji atsakomybė yra numatyta. Būtinasis reikalingumas yra tais atvejais, kai tolimesnis nėštumas ar gimdymas gresia moters gyvybei. Tokiu atveju nėštumas gali būti nutrauktas ir ne sveikatos priežiūros įstaigose ir esant kontraindikacijoms.
Tais atvejais, kai abortas sukelia komplikacijas (moteris suserga, sutrikdoma jos sveikata ar net mirštama), asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne tik dėl neteisėto aborto atlikimo, bet ir dėl atsiradusių pasekmių, t. y. sveikatos sutrikdymo ar neatsargaus gyvybės atėmimo. Apie neteisėtus abortus dažniausiai sužinoma tuomet, kai moteris patiria traumą arba suserga aborto atlikimo metu.
Straipsnyje analizuojama neteisėto aborto sudėtis ir pateikiamas teisinis įvertinimas, taip pat apžvelgiami gyvybės apsaugos koncepcijos ypatumai. Neteisėtas abortas pasižymi dideliu latentiškumu ir nesulaukia didesnio dėmesio baudžiamosios teisės doktrinoje. Tačiau aštrios diskusijos, kurių kilo visuomenėje pasirodžius įstatymo projektams, siekiantiems visiškai kriminalizuoti abortą, įrodo, kad ši tema yra aktuali ir reikia platesnės analizės, neapsiribojant Baudžiamojo kodekso nuostatomis.
Šiuo tikslu straipsnyje taip pat apžvelgiamas Airijos, Lenkijos ir Vokietijos teisinis reglamentavimas ir jo taikymo praktika.
Birželio 24 d. JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė istorinį sprendimą byloje Dobbs prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization (Dobbs). Socialiniuose tinkluose ir alternatyviojoje žiniasklaidoje, ypač priklausančioje radikaliai kairei, sklinda gandas, jog Aukščiausiasis teismas panaikino moterų teisę į abortą. Jį kartoja ir pagrindiniai Lietuvos žiniasklaidos kanalai. Iš tiesų JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo panaikintas 1973 m. byloje Roe prieš Wade (Roe vs. Wade) suformuotas precedentas, leidęs abortų šalininkams federaliniuose teismuose ginčyti valstijų įstatymus, kuriais yra ribojamas ar draudžiamas aborto atlikimas.
Remiantis Roe prieš Wade išaiškinimu, jog valstijos savo įstatymais negali riboti nėštumo nutraukimo iki 24-28 nėštumo savaitės, t.y. iki to momento, kai negimęs vaisius tampa gyvybingas, o tai reiškia - gali savarankiškai išgyventi ne moters gimdoje, beveik penkiasdešimt metų JAV teismuose buvo sėkmingai ginčijami beveik visi valstijų priimti įstatymai, kuriais buvo siekiama nustatyti trumpesnį nėštumo nutraukimo atlikimo terminą.
Roe prieš Wade buvo kritikuojamas tiek teisinės, tiek medicininės argumentacijos požiūriu. „Mums nereikia spręsti sudėtingo klausimo, kada prasideda gyvybė. Kai medicinos, filosofijos ir teologijos specialistai nesugeba prieiti prie bendro sutarimo, teismai šiuo žmogaus žinių raidos etapu negali spėlioti“, 1973 m. sprendime parašė teismo nuomonės autorius teisėjas Harry’is Blackmunas. Švelniai tariant, keistas požiūris, nes visa abortų diskusija ir sukasi apie tai, kada atsiranda žmogus. Turbūt į šį klausimą JAV Aukščiausiasis Teismas ir nenorėjo atsakyti. Užuot sukęs galvą, nuo kada prasideda žmogaus gyvybė ir kada ji teisine prasme laikytina asmeniu, teismas pasirinko tai, ką vėliau Europos Žmogaus teisių teismas pavadins „interesų balansu“. Vienoje pusėje pastatęs moters teises, o kitoje - valstybės pareigą įstatymais reguliuoti visuomeninius santykius ir užtikrinti kitų asmenų teises, jis šiuo klausimu amžiams supriešino moterį su valstybe. Kad ir koks būtų teismo sprendimas, bus juos nepatenkintų moterų, ir kalta dėl to bus valstybė.
Byla Roe prieš Wade konstitucinę teisę į abortą kildino iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančioje valdžiai savavališkai priimti sprendimus, kurie savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę. Teismas konstatavo, jog ši teisė nėra absoliuti, ir ją valstijos gali riboti, o kaip šio ribojimo išeities taškas buvo pasirinkta teismo procese išsakyta Planuotos tėvystės asociacijos pozicija, kuri skamba taip: „kol vaisius nėra gyvybingas, bet kokios jam suteiktos teisės yra suteikiamos nėščios moters sąskaita, paprasčiausiai todėl, kad vaisius negali išgyventi ne moters kūne.“ Taip buvo suformuotas „vaisiaus išgyvenamumo“ (viability) kriterijus, teismo nutartyje apibrėžtas kaip „tarpinis momentas, kai vaisius tampa ... Sunku suprasti šio kriterijaus logiką, suvokiant, kad net ir normaliai gimęs kūdikis neišgyventų be kitų žmonių priežiūros. Lygiai taip pat sakyti, jog tavo teisių atsiradimas priklauso iš esmės nuo techninių sąlygų, tai iš esmės lygu pritarti nacistinės Vokietijos mąstymo logikai, jog galima naikinti asmenis, kurie visuomenėje yra per didelė našta (pvz., psichiniai ligoniai).
Per penkiasdešimt metų bylos Roe prieš Wade išaiškinimas paseno ir, visų pirma, mediciniškai. Išgyvenamumo kriterijų teismas nustatė remdamasis vaisiaus išgyvenimo tikimybe, kuri esant 24 vaisiaus savaitei medicinos praktikoje sudarė 50 proc. Šiuolaikinė medicina, visų pirma, dėl pažangos neonatologijoje, leidžia užtikrinti, jog sėkmingai gali išgyventi ir 22 (ar net 21) savaičių vaisius. Todėl 1992 m. byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Casey (Planned Parenthood vs Casey), JAV Aukščiausiasis teismas modifikavo rigidišką „išgyvenamumo“ standartą jį liberalizuodamas, t.y. atrišdamas nuo griežtos 28 savaičių ribos ir leisdamas jį valstijoms susieti su jų sveikatos priežiūros galimybėmis. Valstijų praktikoje nusistovėjo 21-22 savaičių terminas, kai kur dar vadinamas „400 gramų“ taisykle (paprastai tokio svorio būna šio amžiaus vaisius). Beje, šią, išgyvenamumo taisyklę, taikomą nėštumo nutraukimui (tiesa, tik dėl medicininių indikacijų) siūloma nustatyti ir Lietuvoje, naujoje nėštumo nutraukimas tvarkoje. Nėštumo nutraukimo paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo projekto 34 p. numato, jog Nėštumo nutraukimas dėl medicininių indikacijų atliekamas iki 22 nėštumo savaičių (21 sav.
Byloje Roe prieš Wade buvo nustatytas absoliutus draudimas valstijoms riboti abortą pirmajame nėštumo trimestre. Šį absoliutų draudimą valstijos bandė apeiti įvairiais būdais, pvz. nustatydamos papildomas sąlygas moteriai, siekiančiai nėštumo nutraukimo. Galiausiai byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Casey JAV Aukščiausias teismas panaikino pirmo trimestro taisyklę, pripažindamas teisėtomis keturias iš penkių 1982 m. Pensilvanijos abortų kontrolės įstatymo nuostatas (pvz., reikalavimus dėl privalomo laukimo laikotarpio bei nepilnametės tėvų sutikimo prieš atliekant aborto procedūrą), tuo pačiu leisdamas valstijoms taikyti abortų apribojimus pirmąjį nėštumo trimestrą, jei jie iš esmės nepaneigia byloje Roe prieš Wade nustatyto standarto, ir moteriai, norinčiai nėštumo nutraukimo, neuždeda pernelyg didelės naštos.
Byloje Roe prieš Wade nustatyta taisyklė, jog valstijos negali drausti abortų iki nėštumo laikotarpio, kai negimęs vaikas gali išgyventi ne gimdoje, buvo siekiama riboti ir federaliniu mastu. 2002 m. buvo priimtas Gimusių gyvų kūdikių apsaugos įstatymas (The Born-Alive Infants Protection Act, 2002), kuriuo užtikrinama, kad teisinės asmens, kūdikio ir vaiko sąvokos apimtų ir tuos, kurie gimė gyvi po persileidimo ar sukelto aborto, neatsižvelgiant į jų išsivystymą, gestacinį amžių ir tai, ar placenta ir bambagyslė vis dar neatskirtos nuo vaisiaus. Šis, G. Busho jaunesniojo inicijuotas įstatymas iš esmės uždraudė žudyti vaisių, užgimusį po dirbtinai sukelto persileidimo ar aborto ir turintį gyvybingumo požymių. Toks vaisius laikytinas naujagimiu (asmeniu) ir jam taikoma įstatyminė apsauga. 2003 m. priimtu dalinio gimdymo aborto draudimo įstatymu (Partial-Birth Abortion Ban Act) buvo uždrausta žudyti iš dalies užgimusį vaisių, t.y. kurio visa galvutė yra už motinos kūno ribų, o esant atbulai gimdymo eigai, bet kuri vaisiaus liemens dalis, esanti už bambos ribų, yra už motinos kūno ribų.
Praeitą dešimtmetį kelios valstijos, kurių įstatymo leidėjai pasisako už negimusios gyvybės apsaugą, priėmė taip vadinamuosius „širdies plakimo“ įstatymus (Heartbeat bill), pagal kuriuos abortai tampa neteisėti, kai tik galima aptikti embriono ar vaisiaus širdies plakimą. Embriono širdies veiklą dažnai galima aptikti atliekant transvaginalinį ultragarsinį tyrimą maždaug šeštą-septintą nėštumo savaitę (šaltinis: Angelija Valančiūtė. 2013 m. Šiaurės Dakota tapo pirmąja valstija, priėmusi širdies plakimo įstatymą, tačiau jau 2015 m. šis įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, remiantis bylos Roe prieš Wade precedentu. Nuo 2018 m. Valstijų praktika parodė, kad Roe prieš Wade sprendimas funkcionuoja ne tiek kaip apsauga nuo visiško abortų draudimo, kiek kaip stagnacinis teismo precedentas, veikiantis tik į vieną pusę, t.y. Per visą šią politinę ir teisinę mėsmalę iki JAV Aukščiausiojo teismo prasibrovė byla iš Misisipės valstijos, kurioje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis abortus po 15 nėštumo savaičių, t.y. gerokai anksčiau negu leidžia „išgyvenamumo“ kriterijus. Abortų klinika padavė valstiją į teismą, siekdama, kad teismas panaikintų šį įstatymą. Žemesnės instancijos federaliniai teismai priėmė Misisipės valstijai nepalankų sprendimą, teigdami, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal Roe ir Casey bylų sprendimus. Įdomu tai, kad JAV Aukščiausiasis Teismas neapsiribojo tik žemesnės instancijos teismų sprendimų panaikinimu, paliekant galioti Misisipės įstatymą. Taip siūlė teisėjas Johnas Roberts, parašęs atskirąją nuomonę, kurioje teigė, kad Misisipės įstatymas turėtų būti patvirtintas kaip konstitucinis (kitaip tariant, panaikinti Roe ir Casey bylose nustatytą „išgyvenamumo“ standartą).Tačiau Roberts teigė, kad nebūtina panaikinti pagrindinę Roe ir Casey bylų nuostatą, kad egzistuoja konstitucinė teisė į abortą, bent jau ankstyvose nėštumo stadijose. Tačiau nė vienas kitas teisėjas, nei iš konservatyviosios, nei iš liberaliosios pusės, nepritarė jo pozicijai.
JAV Aukščiausiojo Teismo dauguma konstatavo, jog JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą. Pirmiausia jie konstatavo, jog tokia teisė Konstitucijos tekste tiesiogiai (expresis verbis) nėra įvardinta. Kaip jau minėta, byla Roe prieš Wade konstitucinę teisę į abortą išvedė iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančioje valdžiai savavališkai priimti sprendimus, kurie savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę. Teismo išaiškinimu, ši pataisa apima asmens teisę į privatumą, kuri, savo ruožtu, apima ir moters teisę į abortą. Aukščiausiojo teismo nuomone, tai buvo neteisingas JAV Konstitucijos teksto perskaitymas. JAV Konstitucija, kaip ir Lietuvos, remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių teisių konceptu, kuris, be kitų dalykų reiškia, kad žmogaus teisės nėra visuomenės susitarimo, bet prigimtinio įstatymo dalykas. Žmogaus teisės yra tokios, kokios yra ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Būtent todėl, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Ir taip pat tai reiškia, kad niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra. Kaip nėra teisės į vienos lyties asmenų santuoką ir šeimą, kaip nėra teisės į mirtį, taip ir nėra teisės į abortą. Vienas iš Aukščiausiojo teisimo teisėjų, palaikiusių daugumos sprendimą savo atskirojoje nuomonėje netgi pabrėžė, kad tokiu pačiu būdu turėtų būti pripažinti kaip negaliojantys ir kiti JAV Aukščiausiojo Teismo suformuoti precedentai. Pavyzdžiui, Obergefell v.
Reikia pastebėti, jog keturioliktoje JAV konstitucijos pataisoje nustatyta teisingo proceso taisyklė, ribojanti valstybės diskrecijos teisę, ne atsitiktinai nurodo tris subjektines teises (asmens gyvybė, laisvė ir nuosavybė). Šios subjektinės teisės atėjo į JAV Konstituciją iš JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776) preambulės, kurioje rašoma taip: „Mes laikome, kad šios tiesos yra savaime suprantamos, kad visi žmonės yra sutverti lygūs, kad jie yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, kad tarp jų yra gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas“. Kitaip tariant, JAV Nepriklausomybės deklaracija aiškiai pabrėžia, jog tos teisės, kurias mes vadiname prigimtinėmis, nėra žmogaus išgalvojimo ir (ar) visuomenės susitarimo dalykas. Vadinamąjį visuomeninį kontraktą JAV Nepriklausomybės deklaracija supranta ne susitarimą dėl teisių (ir jų turinio), bet kaip žmonių sutikimą būti valdomiems, kad būtų apsaugotos prigimtinės teisės. Kitaip tariant, valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti jų turinio arba jį plėsti išeinant iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis. Kitaip tariant, JAV Aukščiausiasis teismas, pripažinęs, kad JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą, iš esmės laikydamasis JAV konstitucijos dvasios, pasakė, kad 1973 m. byloje Roe prieš Wade JAV Aukščiausiasis teismas tokią teisę paprasčiausiai... Manantiems, kad tai yra kažkoks vienetinis precedentas, specifiškas tik JAV, ir susijęs su Aukščiausiojo teismo teisėjų skyrimo procedūra, pasakysiu, kad ir Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimus, kurie remiasi prigimtininių žmogaus teisių konceptu. Vienas iš įsimintiniausių, mano nuomone, yra byla Pretty prieš Jungtinę Karalystę (Pretty vs.
Būtina pažymėti, jog šis JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas nei padaro abortų Jungtinėse Valstijose neteisėtų, nei atima iš moterų teises. Jis reiškia tai, kad JAV Aukščiausiasis teismas, neradęs teisei į abortą konstitucinio pagrindo, grąžino šį klausimą iš federalinio į valstijų lygmenį. Dabar kiekviena iš penkiasdešimties valstijų gali laisvai priimti savo politiką dėl abortų įprastu demokratiniu teisėkūros procesu, nesikišant federaliniams teismams. Valstijų praktika gali būti įvairi, teoriškai gali būti pasirinktas nereguliavimo, legalizavimo arba draudimo modelis. Tiek legalizavimo, tiek draudimo modelis nereiškia nei absoliučios teisės į abortą pripažinimo, nei absoliučios abortų draudimo. Kitaip tariant, po šio sprendimo Jungtinėse Valstijose bus priimta daugybė skirtingų abortų įstatymų. Kiekvienoje valstijoje procesas priklausys ir nuo to, kokia yra klausimo padėtis. Kai kuriose valstijose vis dar galioja abortų draudimai ar apribojimai, kurie buvo priimti dar iki 1973 m. bylos Roe prieš Wade. Po sprendimo šioje byloje šios valstijos negalėjo vykdyti šių įstatymų. Dabar, kai Roe sprendimas panaikintas, jos gali vėl pradėti juos vykdyti. Kitos valstijos priėmė vadinamuosius sąlyginius įstatymus (trigger law), kuriais draudžiami ar ribojami abortai ir kurių įsigaliojimas buvo susietas sąlyga, jog jie įsigalioja panaikinus sprendimą Roe prieš Wade. Taip parašyti įstatymai neleido jų užginčyti teisme. Dabar šie įstatymai gali įsigalioti. Tuoj po sprendimo paskelbimo Misūris, Kentukis, Pietų Dakota, Aidahas, Arkanzasas, Luiziana jau paskelbė, kad įsigalioja anksčiau jų priimti gyvybės apsaugos įstatymai, Teksase toks įstatymas įsigalios po mėnesio. Kitose valstijose priimti naujesni abortus ribojantys įstatymai, kurie nebuvo įgyvendinti dėl teismo nutarčių. Dabar šie įstatymai taip pat gali įsigalioti. Kai kuriose valstijose, kurių įstatymų leidėjai pasisako už gyvybę, anksčiau buvo priimti tik nedideli apribojimai (pavyzdžiui, Misisipės 15 savaičių abortų draudimas, kurį Teismas patvirtino). Kita vertus, liberalesnės valstijos gali nuspręsti priimti politiką, kuria būtų ginama „teisė“ į abortą pagal valstijos įstatymus arba konstituciją. Tokį pareiškimą jau padarė Vakarų kranto valstijos (Kalifornijos, Oregono ir Vašingtono) o Masačiusetso gubernatorius jau pasirašė įsakymą dėl aborto paslaugos užtikrinimo valstijoje. Iš esmės JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas bylinėjimąsi dėl abortų legalumo perkėlė į federalinio į valstijų į lygmenį. Konstatavimas, kad abortas nėra konstitucinė teisė bus svarbi implikacija valstijų senatams svarstant konstitucijos keitimo, o valstijų teismams - tokių pakeitimų teisėtumo klausimus. Ir, tikėtina, abortų ribojimo, o ne jų plėtimo prasme. JAV Aukščiausiojo teismo ištarmė, jog nėra konstitucinės teisės į abortą neuždraudžia moters teisės rinktis (abortą norinčios leisti valstijos ir toliau jį leis, o jį norinčios riboti - ribos), tačiau jis leidžia tvirtinti, jog negalima įpareigoti valstybę juos teikti. Kitaip tariant, jei nėra teisės, nėra ir pareigos (no right - no duty). Praktikoje tai reiškia jog valstijos ...
Ar kontraceptikai ir abortai turi būti nemokami?
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2004-2010. 3 d. (565, 568, 659 p.).
Nėščioji neteisėto aborto sudėtyje. Teisė 2011, 79, 65-75.
Pagalbos poreikis moterims krizinio nėštumo metu: retrospektyvus tyrimas. Soter 2013, 48 (76), 115-128.
Teisėto aborto sąvoka pagal Lietuvos teisės aktus. Teisė 2011, 81, 60-72.
Žmogaus gyvybės pradžios ir apsaugos problematika Lietuvos studentų požiūriu. Soter 2012, 43 (71), 7-22.
Žmogaus teisės į gyvybę apsaugos iki gimimo problemos Lietuvoje: konstitucinė ir kanoninė perspektyvos. Soter 2023, 86 (114), 19-41.
Žmogaus vaisiaus gyvybės apsauga baudžiamojoje teisėje.
