Pasakos vaikams - tai ne tik pramoga, bet ir svarbus ugdymo įrankis, padedantis vaikams suprasti save, pasaulį ir lavinti emocinį intelektą. Nuo seno pasakos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o jų reikšmė vaikų raidai išlieka aktuali ir šiandien.
Tėtis Jurgis, šeimos pramogų parkas ADVENTICA ir visi draugai pristato vaizdo pasakas atskiru ADVENTICA Youtube grojaraščiu. Nuo šiol galite klausytis ir žiūrėti, sekti ir pasakoti lietuvių liaudies ir kitų šalių pasakas kartu su vaikais. Pasakas seka ir vaikai, ir jaunuoliai, ir tėčiai, ir mamos, ir net seneliai! Kviečiame visus kūrybiškai prisidėti prie šios iniciatyvos, skirtos vaikams. Nemokamai.
Vienas garsiausių vaikų psichologų, Brunas Betelheimas, savo veikale „Kodėl mums reikia stebuklo“ analizuoja pasakų reikšmę vaiko psichologinei raidai. Jis teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui svarbiausius įrankius, padedančius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities.
Pasakų galia ir kaip jos veikia
Pasakų galia guosti, jų simbolinė prasmė ir tarpusavio bendravimo reikšmė geriausiai atsiskleidžia tada, kai pasaka sekama, o ne skaitoma. Sekti geriau, nei skaityti, nes tai leidžia būti lankstesniam. Liaudies pasakos, kitaip nei neseniai sukurtos, formavosi kuriant ir perkuriant tas pačias istorijas, kai suaugusieji milijonus kartų jas sekdavo įvairiausiems kitiems suaugusiesiems ir vaikams. Kiekvienas pasakotojas sekdamas pasaką šalindavo ir pridėdavo kokių nors elementų, siekdamas padaryti ją prasmingesnę sau ir klausytojams, kuriuos gerai pažinojo. Kreipdamasis į vaiką, suaugusysis reaguodavo į tai, ką pavykdavo nuspėti iš jo reakcijų. Šitaip pasakotojas leisdavo, kad jo nesąmoningam supratimui, ką byloja pasaka, darytų įtaką vaiko supratimas.
Aklai laikantis išspausdinto pasakos varianto, jos vertė labai sumenksta. Pasaka vaikui paveikiausiai sekama tada, kai pasakojimo procese dalyvauja ne tik pasakotojas, bet ir vaikas, ir abu daro tam procesui įtaką.
Kaip sekti pasakas, kad jos būtų paveikios
Kai pasaka sekama, svarbu įsijausti į pasakojimą ir rodyti dėmesį vaikui, įsijaunant į pasakos reikšmę jam. Tėvai gali netinkamai interpretuoti pasakas, jei yra linkę vaiko nepaisyti ar pernelyg rūpinasi tuo, kas vyksta jų pačių pasąmonėje. Tačiau net ir tokiu atveju vaikas gali geriau suprasti, kas jaudina jo tėvą ar motiną, o tai jam labai svarbu ir naudinga suprasti, nes padeda suvokti, kokiais motyvais vadovaujasi tie, kurie jo gyvenime svarbiausi.
Vaikai ne tik žino, kaip reaguoti, kai tėvai taip iškraipo pasakas, bet ir moka savaip susitvarkyti su pasakos elementais, prieštaraujančiais jų emociniams poreikiams. Jie elgiasi taip: visiškai pakeičia pasaką ir prisimena ją kitokią nei pradinis variantas arba papildo detalėmis. Tokį laisvą kaitaliojimą skatina tai, kad pasakos įvykių eiga fantastinė.
Vienas iš svarbių pasakų aspektų yra tai, kad jos padeda vaikui pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.
Pasakų prasmė vaiko psichologinei raidai
Pasakos padeda vaikui intuityviai, nesąmoningai suprasti, kokia jo prigimtis ir ko lavindamas gerus gebėjimus jis gali tikėtis ateityje. Pasakos padeda jam suvokti, kad būti žmogumi šiame pasaulyje reiškia, jog reiks susitaikyti su sunkiais išbandymais, bet taip pat kad teks patirti nuostabių nuotykių.
Svarbu suprasti, kad pasakos neturi būti aiškinamos vaikui. Tačiau svarbu, kad pasakotojas suprastų, kokią mintį pasaka perteikia vaiko ikisąmonei. Kai pasakotojas suvokia daugelį pasakos prasmės lygmenų, vaikui joje lengviau rasti užuominų, padedančių geriau suprasti save. Tada suaugusysis gali atidžiau parinkti tas pasakas, kurios yra tinkamiausios dabartiniam vaiko raidos tarpsniui ir konkretiems psichologiniams keblumams, su kuriais jis susiduria.
Dvasinės būsenos pasakose nusakomos piešiant vaizdus ir pasakojant apie veikėjų elgesį. Jei žmogus verkia, vaikas supranta, kad jis nelaimingas ir sielvartauja, taigi pasakoje nereikia išsamiau dėstyti, kad kas nors yra nelaimingas. Kai herojus susiduria su dideliais vidiniais sunkumais, kurie atrodo neįveikiami, neaprašoma jo psichologinė būsena - užtat vaizduojama, kad jis pasiklydo tankiame, neįžengiamame miške, nežino, kuriuo keliu pasukti, neteko vilties iš ten išeiti.
Pasakų vaidmuo bendravime tarp tėvų ir vaikų
Pasaka vaikui paveikiausiai sekama tada, kai pasakojimo procese dalyvauja ne tik pasakotojas, bet ir vaikas, ir abu daro tam procesui įtaką. Kai suaugusysis sekdamas pasaką jaučiasi esąs aktyvus dalyvis, vaikas ją suvokia iš esmės kitaip ir gali iš jos daug daugiau pasisemti. Taip palaikoma jo asmenybė, nes jis patiria ypatingų dalykų kartu su kitu žmogumi, kuris, nors ir suaugęs, visiškai supranta vaiko jausmus ir reakcijas.
Goethės motinos patirtis rodo, kaip svarbu sekti pasakas kartu, nes tai padeda motinai užmegzti ryšį su vaiku. Ji sekdavo pasaką atsižvelgdama į tai, ką apie pasakojimo įvykių eigą sako klausytojo nuojauta, ir manė, kad pasakas taip ir reikia sekti. Deja, daugeliui šiuolaikinių tėvų vaikystėje nė sykio neteko klausytis sekamos pasakos; dėl to jie nepatyrė didelio malonumo, kurį pasakos suteikia vaikui, ir jos nepraturtino jų dvasios gyvenimo.
Pasaka apie kiškį Kiprą | Kaip dalintis ir susigrąžinti draugystę | Pasakų Karalystė Vaikams
Pasakos sekėjo tikslas turi būti toks kaip Goethės motinos: kartu patirti pasakos teikiamą malonumą, nors suaugusiajam ir vaikui ji gali teikti malonumą dėl visai skirtingų dalykų. Vaikui patinka fantazija, o suaugusiajam visai gali būti malonu dėl to, kad malonumą patiria vaikas; vaiką gali pradžiuginti tai, kad jis dabar save kokiu nors atžvilgiu supranta geriau, o suaugusysis sekdamas pasaką gali džiaugtis, jog vaikas ką nors suprato taip netikėtai, kad net apstulbo.
Jei tėvai seka vaikui pasakas tinkama dvasia, - tai yra parodydami jausmus, kuriuos jiems sužadina prisiminimas, kokią prasmę pasaka jiems turėjo vaikystėje, ir nauja prasmė, kurią pasaka jiems turi dabar, bei atsižvelgdami į tai, dėl ko vaikui klausoma pasaka taip pat gali turėti kokią nors asmeninę prasmę, - tada vaikas su savo nebrandžiausiais troškimais, karščiausiais norais, didžiausiu nerimu ir sielvarto jausmais, taip pat su savo didžiausiomis viltimis klausydamasis pasakų jaučiasi esąs suprastas. Tėvo ar motinos pasakojami dalykai kažkodėl dar ir padeda vaikui suprasti, kas vyksta tamsiausiose ir iracionaliausiose jo sielos kertelėse, - tai jam yra ženklas, kad savo vaizduotės gyvenimą jis gyvena ne vienas, o kartu su žmogumi, kurio jam labiausiai reikia ir kurį labiausiai myli.
Niekada negalima „aiškinti“ vaikui pasakų prasmės. Tačiau svarbu, kad pasakotojas suprastų, kokią mintį pasaka perteikia vaiko ikisąmonei. Kai pasakotojas suvokia daugelį pasakos prasmės lygmenų, vaikui joje lengviau rasti užuominų, padedančių geriau suprasti save. Tada suaugusysis gali atidžiau parinkti tas pasakas, kurios yra tinkamiausios dabartiniam vaiko raidos tarpsniui ir konkretiems psichologiniams keblumams, su kuriais jis susiduria.
Kai kurie šiuolaikiniai žmonės atmeta pasakas, nes šiai literatūros rūšiai kelia visiškai neteisingus reikalavimus. Jei pasakos laikomos tikrovės aprašymu, jose iš tiesų viskas siaubinga: jos žiaurios, sadistiškos ir panašiai. Bet kaip psichologinių vyksmų ir keblumų simboliai pasakos yra visai teisingos. Todėl nuo to, kokius jausmus pasaka sukelia pasakotojui, daugiausia priklauso, ar ji apskritai paliks kokį nors įspūdį, o gal net bus brangus prisiminimas.
