Kėdainių krašto istorija neatsiejama nuo daržininkystės tradicijų, kurios siekia net viduramžius. Nors šiandien Kėdainiai garsėja kaip agurkų auginimo ir verslo centras, daržininkystės šaknys čia yra gilesnės, nei įprasta manyti.

Istoriniai daržininkystės pėdsakai Kėdainiuose

Istorikas Vaidas Banys, tyrinėjęs agurkų istoriją Kėdainių krašte, teigia, kad daržininkystės tradicijos prasidėjo gerokai anksčiau nei žydų verslumas XIX amžiuje tapo dominuojančiu. Pasak jo, agurkų ir kitų augalų sėklų dar viduramžiais į Lietuvą galėjo atvežti karaimai. Trakuose, kurie buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 metais. Kadangi karaimai nuo Vytauto laikų telkėsi Upytės pavieto Krekenavos ir Naujamiesčio apylinkėse, jie, kaip teigia istorikė Audronė Pečiulytė, gyveno net Šėtoje. Mat jų užduotis Vytauto laikais buvo saugoti Aukštaitiją nuo kryžiuočių. Todėl spėjama, kad būtent iš ten gyvenančių karaimų daržų agurkai kaip prekės plito į Šiaurę, Livonijos ir Skandinavijos link. V. Banys neatmeta galimybės, kad šių daržovių auginimo tradicijos galėjo lengvai pasiekti Kėdainių apylinkes ir čia sėkmingai prigijo.

Apmaudžiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, kai nuo XVII amžiaus karaimai ėmė prarasti Lietuvos valdovų dovanotas žemes ir karinį statusą, pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu tapo daržai, visų pirma agurkai. Taip savo knygoje „Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus“ užrašė keliautojas ir publicistas Vladislovas Sirokomlė. Dailininkas Vincentas Smakauskas, lankęsis Trakuose 1822 metais, vėliau irgi atsiminimuose užrašė, kad „odos, agurkai, riestainiai yra būdingiausi jų (karaimų) prekybos dalykai“. Sakoma, kad Lietuvoje buvo netgi išvesta karaimiškų agurkų veislė, kuri vadinosi ‚chyjar‘, kas iš karaimų kalbos išvertus reiškia „agurkas“.

Daržininkystė, įskaitant agurkų, burokėlių, svogūnų, kopūstų, morkų auginimą, buvo ir tradicinis neturtingų totorių užsiėmimas. Žinių apie jį istoriniuose šaltiniuose randama jau XVI amžiuje.

Daržininkystė - kaip pragyvenimo šaltinis

Kėdainių krašte daržininkystė buvo ir pagrindinis, ir šalutinis užsiėmimas. Kiekvienas valakininkas turėjo po tris margus sodybai ir daržui, tačiau kokias kultūras jis augino, raštininkų tais laikais nedomino. Svarbiausia, kad būtų atliktas lažas ar laiku sumokėtas činšas. Dvarų inventorių knygų sudarytojai, be žiemkenčių, miežių ir kviečių, dar kartais žirnių ir pupų, kitas kultūras įvardindavo bendriniu daržovių pavadinimu. Nors kaime sklypus turėjo net ir miestiečių šeimos, bet verslu to dar nelabai galima vadinti. Daržovės nebuvo laikomos pagrindiniu pajamų šaltiniu.

XIX amžiuje mums įprasti rauginti agurkai buvo retenybė. Žiemai dažniau raugindavo burokėlius ir kopūstus. Agurkai buvo miestiečių valgis, todėl norint nors kiek nors uždirbti ir pragyventi iš agurkų auginimo netoliese turėjo būti miestas. Tai buvo labai sunkus darbas, iš kurio pragyvendavo. 1896 metais iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2 322 pūdai (38 035 kg) agurkų, o 1897 metais į Liepoją iškeliavo 10 vagonų agurkų.

Gelbėjo nuo skurdo

Nuo XIX amžiaus antrosios pusės Kėdainių miestas augo ir plėtėsi, daugėjo ir gyventojų. Daugėjo ir mieste gyvenančių žydų. 1873 metais jie sudarė apie du trečdalius visų gyventojų. Agurkininkų buvo dvi kategorijos: viena - miestiečiai, norintys užsidirbti, kita - kumečiai.

Perpildytame amatininkais mieste daržininkystė, kaip ir sodininkystė, buvo gana gera išeitis. Versliukas gelbėjo miestiečius nuo gresiančio skurdo. Uždarbis iš daržininkystės nebuvo labai didelis, o blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus. 1899 metais mieste buvo registruoti 138 daržininkai. „Didesnė dauguma daržininkų tikriausiai buvo žydai, nes sąlyginai ne dideliuose nuomojamos žemės plotuose pelningai auginti buvo įmanoma tik daržoves ir vaisius. Visuomeninės žemės dešimtinė (1,0925 ha) miestiečiams tuo metu buvo nuomojama už 10-15 rublių. Sklypus daržams daržininkai nuomodavosi ir iš kitų žemės savininkų ar naudotojų“, - remdamasis istoriniais šaltiniais pasakoja V. Banys.

Istorikas cituoja mokytojo I. Ptaškino 1899 metais darytus užrašus apie daržininkus: „Visą vasarą kasasi po daržus kaip kurmiai - sėja, sodina, ra­vi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai“.

Realizuodavo turguose

Samdytus dvaro darbininkus - kumečius - dar vadino „daržininkais“. Iš palivarko naudmenų ar valstiečių žemės gaudavę 3-7 dešimtinių žemės sklypą, kumečiai jį įdirbdavo savo arba dvarininko gyvuliais ir padargais. Daržai būdavo Nevėžio, Smilgos, Obelies, Šušvės ar visų Kėdainių miesto ir artimesnių apylinkių didesnių ir mažesnių upių slėniuose ir terasose. Užaugintą produkciją kumečiai realizuodavo turguose, taip prisidurdami vieną kitą rublį prie savo vargano užmokesčio už darbą dvaruose. Įsitraukdavo ir didmeninė prekyba, kuri supirktą produkciją išveždavo į Kauną, Liepoją, Mintaują (dabar Jelgavą) ir Rygą.

1871 metais šalia Kėdainių miesto jau buvo nutiestas Romnų-Liepojos geležinkelis, kuris miestą sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva bei Gudijos ir Ukrainos miestais. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija šio verslo sudėtingumą. Metraštininkas I. Ptaškinas pastebi, kad daržai būdavo „naikinami vasaros upės potvynių bei didelių lietų, kurie kartais kyla birželio ar liepos mėnesiais“.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo daržininkų verslas Kėdainiuose toliau vystėsi. Iš šio laikotarpio jau turime keletą ir legendinėmis tapusių nuotraukų. Jose abiejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose driekiasi agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų plantacijos.

Išvystė į verslą

Apsukrūs žydai, pajutę galimybę uždirbti, pradeda nuomotis mažus žemės sklypus ir auginti tai, kas turi paklausą. „Didelių agurkų plotų priežiūrai reikėjo ir darbuotojų“, - sako Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė, krašto Kultūros premijos laureatė Audronė Pečiulytė. Daugiakultūrio centro vadovė mini tokį faktą: Pasirodo, kad 1920 metais Kėdainių milicijos viršininkas raportavo vidaus reikalų ministrui, kad Kėdainiuose nebeliko nė vieno milicininko. Paklaustas, kur visi dingo, jis atsakė, kad išėjo pas žydus agurkų laistyti, nes ten trigubai didesnę algą moka.

Tarpukariu keletas stambesnių daržovių augintojų žydų iškilo. Jiems tai buvo jau ne tik pragyvenimo šalutinis, bet ir pelningas verslas. Viena iš didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė. Lietuviai ją vadino „Stenboko“. Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugoma viena nuotrauka. Manoma, kad joje vienas iš bendrovės vadovų, stovintis prie daugybės firminių pomidorų dėžių su dailaus šrifto užrašais. Tačiau V. Baniui nekyla abejonių, kad šie verslininkai augino ir agurkus. V. Banys, rinkdamas medžiagą, yra pakalbinęs daug senolių, kurie gerai išmanė agurkų konservavimo technologiją ir patys dalyvavo agurkų verslo grandinėje, ir surinko autentiškus jų pasakojimus.

Konservuodavo su druska

Bendrovėje išrūšiuotus agurkus darbininkai tolygiai įtrindavo druska ir galais, vienodomis eilėmis, preciziškai talpiai sudėdavo į statines. Agurkus augino ir Pelėdnagių žydas Liandsbergis. Jis sūdytų agurkų statines su darbininkais veždavo prie Šerkšniaus upės (netoli tilto Kėdainių-Babtų kelyje) ir užmerkdavo šaltoje jos tėkmėje. Labai panašiai agurkus konservuodavo karaimai. Iš ten agurkus veždavo į savo krautuvėlę Kauno gatvėje Kėdainiuose ir į kitus prekybos taškus Kaune, Tauragėje ir kituose miestuose. Josvainiuose apie 20 žydų šeimų Šušvės upės pakrantėse nuomojamose žemėse augindavo agurkus ir pomidorus. Kadangi plotai buvo nemaži, į pagalbą samdė darbininkus. Jiems mokėdavo po 1,5 lito už darbadienį. Užauginta produkcija buvo vežama į Kauno ir Kėdainių prekybos taškus, kitus didesnius miestus. Agurkų ir pomidorų auginimą josvainiečiai išmoko ir perėmė jau iš žydų.

Krakių žydų kultūros ir paveldo žinovas Robertas Dubinka sako, kad Krakėse kone kiekviena žydų krautuvėlė agurkais prekiaudavo tiesiai iš statinaitės. Žmonės, ko gero, rinkdavosi pagal skonį.

Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė II Pasaulinis karas ir pokario metai. „Karo metais buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu nacionalizuotos krautuvės ir konfiskuota žemė. Liūdniausia, kad nebegrįžtamai pradingo kelių kartų daržininkų kaupta patirtis, sutraukyti dešimtmečiais klostęsi verslo ryšiai, prarastos pardavimo rinkos“, - apie tautą palietusias netektis pasakoja istorikas V. Banys.

Sovietmečio daržininkystė ir Atgimimas

Sovietmečiu agurkų auginimas buvo ypatingoje situacijoje. Tai buvo papildomas verslas ir „ilgesnis rublis“, kaip sakydavo žmonės. Tai reiškia, kad daugiau pinigų šeimoje. Šeimos augino agurkus ir užsidirbdavo. Tai buvo gana didelis verslas. Soduose, sodybose, tėvų, senelių namų valdose buvo vos ne garbės reikalu pasistatyti didesnį ar mažesnį šiltnamį. Buvo net juokaujama, kad „visas miestas po plėvele“. Tačiau tai buvo nelegalus ir net slaptas verslas. Ir pasak Vaido Banio nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika. Vienu metu sovietų valdžia bandė net apriboti plantacijų dydį. 1981 metais buvo leista turėti tik 20 kv. metrų šildomo šiltnamio ir tik 40 kv. metrų nešildomo šiltnamio. Didesnius šiltnamius realiai nugriaudavo. Tą dar daug kas iš mūsų prisimena.

Tačiau 1990 metais kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę agurkų verslas galėjo tapti teisėta veikla ir verslu. Vieni jo ėmėsi plačiau, kiti atsisakė, dar kiti augintojai išaugo į stambius ūkininkus. Iki šiol Kėdainiuose agurkai pardavimui auginami ne tik šiltnamiuose, bet ir daržo lysvėse.

Prieš 24 metus pirmą kartą buvo surengta unikali ir vienintelė Agurkų šventė. Tai pirmasis šalyje kulinarinis festivalis. Tačiau, kad ramiai, be jokio kartėlio, žiūrėtume į pačią Agurkų šventę, turėjo praeiti dar 20 metų. Vos prieš keletą metų jau naujos kartos verslininkai realizuoja savo idėjas. Kuria naujus produktus. Turime agurkų midų, džemą, ledus ir ledinukus, zefyrus. Apie išvežamus į didžiausius prekybos tinklus šviežius agurkus bei tonomis įvairiose pasaulio šalyse parduodamus marinuotus ir raugintus agurkėlius jau neverta nė priminti, nes be jų šiandien turime mieste parduodamus agurkų kremus, muilus ir net šampūnus. Nėra ko stebėtis, nes net stintos pajūryje mums irgi kvepia agurkais. Ir tik kėdainiečiai užsimerkę pasakys, lauke ar šiltnamyje buvo augintas agurkas. Ir tik mūsų krašto žmonės geba kitame mieste pasistatyti šiltnamį ir teisingai gicuoti agurkus.

Kai tautinio paveldo amato žinovas nori tapti sertifikuotu, reikia įrodyti, kad ne trumpiau nei 100 metų tas amatas buvo puoselėjamas jo šeimoje. Agurkų švenčių tradiciją kuriame dar vos tik nepilnus 25 metus. Tai liko maždaug 75 metai ir, pasiremdami tikra šimtmečiais trukusia agurkų auginimo istorija, būsime ir sukūrę, ir išsaugoję 100 metų trunkančią, o tai reiškia, nesulaužomą unikalią tradiciją, kuri irgi yra mūsų tapatybės dalis. Kam ta tema yra jautresnė, priimkite tai kaip faktą ir įžvelkite jame mūsų krašto žmonių darbštumą, atkaklumą, užsispyrimą ir nieko daugiau.

Šiuolaikinės sodybos priežiūra ir ekologinis ūkininkavimas

Nuošaliame gamtos kampelyje, kur galima praleisti laisvalaikį, įsikūrė Virginija su vyru. Jie sukūrė jaukią, dailumu ir tvarkingumu spinduliuojančią aplinką, kurioje malonu atsipalaiduoti. Pasekusi mamos pavyzdžiu, Virginija nuo vaikystės turėjo ryšį su žeme, todėl aplinkos puoselėjimas, gėlių sodinimas jai teikė malonumą. Įsigiję sodybą, jie ėmėsi darbo: pjovė, kūrė, dėliojo, sodino, statė. Nors teritorija tapo nemaža, apželdinti ir apsodinti ją prireikė nemažai augalų, todėl viską darė palengva, žingsnelis po žingsnelio.

Sodyboje palaikomas nuosaikus akmens ir augmenijos derinys, įpinti medžio konstrukcijos. Akmuo tapo vienu svarbiausių akcentų aplinkoje. Nuo pagrindinio keliuko atsitverta augmenija. Daržo pašonėje linksta obuoliais aplipusios medžių šakos. Sodyboje viešpatauja veja, visžaliai medeliai, vaiskrūmiai, dekoratyviniai augalai. Gėlynai formuojami skoningai, juose dera gėlės, dekoratyviniai augalai, krūmokšniai, medeliai, naudojant akmenis kompozicijoms. Vėliau atsirado noras platesniam dekoracijų asortimentui - iš akmenų pastatytas lauko židinys, įrengta medinė pavėsinė, sodas namelis. Šalia gėlynų, netoli daržo pasodinti vaiskrūmiai, uogos, mažajai anūkei atsirado didelės medinės sūpuoklės. Šalia sodo namelio stovi gandras, šalia jo - malūnas. Kiekvienais metais sugalvojama ką nors naujo, kaip praturtinti sodybą neįprastomis dekoracijomis.

Eglė ir Julius Stašauskai viename iš mažiausių šeimos ūkių, 50 arų sklype, be cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių augina daržoves, uogas, vaisius ir gėles. Abu kilę iš kaimo, jie niekada neįsivaizdavo savo gyvenimo „dėžutėje“ - norėjo būti arčiau gamtos, turėti savo kiemą su daržu ir sodu. Eglė visada norėjo šviežio natūralaus skonio maisto, kad duodama vaikams braškę, nejaustų sąžinės priekaištų dėl galimo šalutinio cheminių medžiagų poveikio. Išaugintą daržovių perteklių išdalydavo draugams, kurie pasiūlė išaugintas gėrybes ne dovanoti, o parduoti. Atsiradus didesnei jų paklausai, Stašauskai visą 50 arų sklypą skyrė ekologinei žemdirbystei, pradėjo auginti daržoves, prekiauti šviežiu derliumi ir iš jų pagamintais produktais.

Darbai ūkyje vyksta visus metus. Nuo lapkričio pabaigos prasideda kalėdinė prekyba, o sausį - kitų metų planavimo ir pasiruošimo darbai. Prasideda sėklų paieška, vėliau - sėja ir daigų sodinimas. Vasario pabaigoje namuose prasideda svogūnų, aitriųjų čili ir saldžiųjų paprikų sėja, o kovo pradžioje - pomidorai, baklažanai, Pekino kopūstai, prieskoniai, gėlės. Esant palankiems orams, prasideda darbai šiltnamiuose, o dar atšilus - pirmieji darbai lauke. Gegužę pražysta bijūnai, kurių žiedai kartu su daržovių krepšeliais keliauja į klientų namus. Prasideda daržovių ravėjimas, mulčiavimas. Visi „nuostoliai“ nukeliauja į žemę atgal komposto pavidalu, o jei kažkas nepavyksta, pavyzdžiui, suserga svogūnai, tai kompensuoja nuostabūs porai.

Stašauskų ūkyje niekas neatsiranda iš niekur. Jie turi realybę su dviem mažais vaikais ir daug darbo. Kartais norėtųsi, kad to darbo būtų mažiau ir laiko ramiai pasidžiaugti tuo, ką turime būtų daugiau. Jų ūkyje siekiama supažindinti žmones su daugybe įvairaus skonio, vertingomis savybėmis pasižyminčių daržovių veislių.

UAB „Komposta“ teikia kompostavimo paslaugas užsakovo pasirinktoje teritorijoje, prisidedant prie aplinkos tvarkymo ir tvarios žemdirbystės. Profesionaliai atliekami aukštuminių medžių pjovimo darbai, šalinami avariniiai medžiai, teikiamos apželdinimo ir aplinkos tvarkymo paslaugos. Sukuriamas detalus projektas su augalų, takų ir dangų išdėstymo bei apšvietimo planu, pateikiamas augalų sąrašas su tiksliais kiekiais ir pavadinimais. Teikiamos nuolatinės aplinkos priežiūros paslaugos, užtikrinančios gražią ir tvarkingą aplinką.

tags: #seimininkes #darzui #kedainiai

• Kada reikalingas gimimo liudijimas?
• Sapnų aiškinimas: nėštumo simbolika
• Kaziuko mugės tradicijos
• Kaip užregistruoti naujagimį Lietuvoje
• Kaip išrinkti dovaną žmonai gimus vaikeliui