Lietuvos demografinė situacija kelia susirūpinimą - gimstamumas mažėja, o mirtingumas, ypač tarp vyrų, išlieka aukštas. Apie tai, kodėl nykstame sparčiau nei tikėtasi, kokios to priežastys ir ar yra išeičių, diskutuojama įvairiose laidose ir straipsniuose, kuriuose savo įžvalgomis dalijasi demografai, ekonomistai ir politikai.
Gimstamumo mažėjimo tendencijos ir priežastys
Nors kartais demografiniai klausimai apipilami moralinės panikos naratyvais, ekspertai ragina būti rezervuotesniems ir analizuoti situaciją objektyviai. Pagal preliminarią statistiką, pernai Lietuvoje gimė 17,5 tūkst. vaikų, tai yra beveik 1,6 tūkst. mažiau nei užpernai. Šis mažėjimas nėra naujiena - suminio gimstamumo rodiklio mažėjimą matome jau aštuonerius metus. Ilgesnėje perspektyvoje, intensyvų gimstamumo mažėjimą Lietuva patyrė nuo 1990 iki 2000 metų pradžios, kai 2002 metais suminis gimstamumo rodiklis siekė vos 1,2.
Demografė Aušra Maslauskaitė pabrėžia, kad vertinant gimstamumą, nereikėtų apsiriboti vien tik absoliučiais gimusiųjų skaičiais. Tikslesnį vaizdą leidžia įvertinti suminis gimstamumo rodiklis, tačiau galutiniai kartų gimstamumo rodikliai, parodantys, kiek vaikų vidutiniškai susilaukė viena moteris, paaiškėja tik moterų kartai baigus reprodukcinį amžių. Pavyzdžiui, moterys, gimusios 1980 metais, vidutiniškai susilaukė apie 1,7 vaiko.
Veiksnių, darančių įtaką gimstamumui, yra daug ir įvairių. Juos galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes:
- Geopolitiniai ir platesnio plano politiniai veiksniai: pasaulyje vykstantys procesai, keičiantis politinė tvarka, karo Ukrainoje situacija.
- Socialinės medijos: vis didesnis jaunimo sąmoningo gyvenimo ryšys su socialiniais tinklais, jų poveikis pasaulėžiūrai.
- Ekonominiai ir struktūriniai veiksniai: būsto prieinamumo problema, jaunimo įsiliejimo į darbo rinką sunkumai, kai kuriose šalyse net universitetinio išsilavinimo turinčių žmonių perteklius.
- Kultūriniai ir pasaulėžiūriniai veiksniai: išsivysčiusių visuomenių perėjimas į kitą raidos etapą, jaunimo prioritetų pokyčiai, kai vaikai ir šeima dažnai atsiduria sąrašo gale po finansinės nepriklausomybės, sveikatos, laisvalaikio, kelionių ir karjeros.
Ekonomistas Romas Lazutka pastebi, kad gimstamumo mažėjimas yra bendra tendencija daugelyje šalių, tačiau Lietuvoje situacija sudėtingesnė dėl didelės emigracijos, kuri sumažino reprodukcinio amžiaus moterų skaičių. Jis taip pat mini itin konkurencingą aplinką turtingose šalyse, kur tėvai prisiima didelę atsakomybę už vaikų ugdymą ir lavinimą, bei vėlesnį gimdymo amžių dėl ilgesnio mokymosi ir karjeros siekimo.
Demografas Daumantas Stumbrys akcentuoja, kad sprendimų ieškoti reikia kompleksiškai, nes nėra vieno universalaus sprendimo. Jis mini, kad net šalys, pasižymėjusios aukštais gimstamumo rodikliais (pvz., Prancūzija, Skandinavijos šalys), pastaraisiais metais susiduria su gimstamumo mažėjimu. Lietuva, anot jo, išsiskiria specifine demografine struktūra: santykinai mažai reprodukcinio amžiaus moterų, sena visuomenė, didelis mirtingumas ir viena mažiausių tikėtinų gyvenimo trukmių ES. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kokybiškų švietimo, socialinių ir sveikatos paslaugų trūkumą.
Valstybės vaidmuo ir priemonės
Nors valdžia imasi įvairių priemonių, tokių kaip vaiko pinigų didinimas ir mokesčių lengvatos, jų poveikis gimstamumui nėra reikšmingas. Pavyzdžiui, Suomija, laikoma šeimoms palankia gerovės valstybe, taip pat patiria gimstamumo smukimą. Vis dėlto, šios priemonės yra būtinos, kad gimę vaikai turėtų geras gyvenimo sąlygas.
Teisininkas Vytis Turonis pastebi nepalankią kultūrinę aplinką santuokai ir motinystei, kurioje, susilaukus pirmo ar antro vaiko, jaučiama, kad atlikta viskas, ko tikimasi. Jis taip pat išskiria akušerinį smurtą ir pirmųjų vaiko metų sunkumus kaip stresorius motinoms. Anot jo, valstybė turėtų sudaryti palankesnes sąlygas turėti vaikų, tačiau šiuo metu priemonės dažnai yra sporadiškos ir aklai kopijuojamos nuo užsienio.
Seimo narys Vytautas Sinica įžvelgia susitaikymą Lietuvos politinėje klasėje, kad su demografija nieko nepadarysi. Jis pabrėžia neapibrėžtumą ir baimę dėl ateities, finansinės, ekonominės situacijos ir būsto prieinamumo kaip pagrindines priežastis, kodėl žmonės nedrįsta turėti daugiau vaikų. Taip pat svarbus ir santykių stabilumo neužtikrintumas, verčiantis moteris daugiau investuoti į karjerą.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Vaidas Augustinavičius priminė šalies vadovo siekį tapti šeimoms draugiškiausia šalimi Europoje. Jis teigiamai vertina naujosios Vyriausybės planus gerinti sąlygas kurti šeimą ir auginti vaikus, prieigą prie būsto. Prezidentas siūlo papildomą neapmokestinamą pajamų dydį už vaikus, pabrėždamas, kad finansinės sąlygos, nors ir ne esminės, yra svarbios.
Statistiniai duomenys ir palyginimai
Analizuojant demografinę statistiką, matome įvairias tendencijas. Pavyzdžiui, 1993 m. Lietuvoje mirė 403 naujagimiai, o 2001 m. mirtingumas siekė 13,8 proc., 2004 m. - 17,3 proc. Lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, Lietuvoje savižudybių rodiklis yra didesnis, ypač tarp vyrų, kurie pastaruosius 20 metų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterys.
Gyventojų skaičius miestuose ir rajonuose 1993-1994 m. taip pat kito. Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, 2021 m. rajone mirė 558 žmonės, kai tuo tarpu užregistruoti 192 naujagimiai. Gimstamumas ir mirtingumas rajone liūdina, tačiau santuokų skaičius, lyginant su 2020 m., išaugo.
Kalbant apie kartų kaitą, prognozuojama, kad 2025 m. Lietuvoje bus kelis kartus daugiau senelių nei vaikų. Gimdžiusių moterų amžiaus vidurkis Lietuvoje buvo 27,3 metų, daugiausia gimdė 20-29 metų moterys (60,3 proc.). Taip pat svarbu pastebėti, kad didėja nesantuokinių vaikų skaičius - 1990 m. jis siekė 7,9%, o 1993 m. - 9%. Vienišų moterų skaičius procentais taip pat augo nuo 10,1% 1970 m. iki 11,9% 1979 m. ir dar daugiau vėlesniais metais.
