Augindami vaikus siekiate spinduliuoti švelnumą, atjautą ir kantrybę. Tačiau, žinia, tobulų tėvų nebūna, todėl kartais sunkiais ar įtemptais momentais kyla emocijos ir reakcijos, kurios toli gražu neatitinka idealių tėvystės modelių. Taip nutinka ne jums vieniems. Dažniausiai mūsų reakcijos būna giliai įsišaknijusios ir, veikiausiai, išmoktos iš savų tėvų.
Ne veltui yra pasakymas „auga vaikai - auga tėvai”. Ši knyga yra apie tai, kaip augindami vaikus, tėvai auga kartu. Per vaikus, pamatydami ir priimdami savo vaikystės nuoskaudas ir taip atrasdami savo vidinę tapatybę. Identifikavę save ir pamynę savo ego, tėvai gali nevertindami ir neturėdami lūkesčių megzti abipuse pagarba grįstus, nuoširdžius santykius.
Knygos autorė ir tema
Knygos autorė - Shefali Tsabary. Knygos tema - sąmoninga tėvystė. Kaip suradus savo vidinę tapatybę megzti darnius ir abipuse pagarba grįstus santykius su vaiku.
Shefali Tsabary (Shefali Tsabary) gimė Indijoje, filosofijos mokslų daktaro laipsnį gavo Kolumbijos universitete Niujorke, JAV. Daktarė Š. Tsabari anksti susidūrė su Rytų sąmonės samprata ir vėliau Rytų mokymus sujungė su vakarietiška psichologija. Būtent šis Rytų ir Vakarų tradicijų derinys lėmė tokią plačią Š. Tsabari auditoriją.
Knyga „Užauginti gerą žmogų“ siūlo išmintingą ir naują požiūrį į sąmoningą tėvystę. Remdamasi savo pačios patirtais tėvystės iššūkiais, Hunter Clarke-Fields išskiria pagrindinius įgūdžius, kurių reikia, norint atsikratyti minčių, kad esate nepakankamai geri tėvai, ir sukurti nuoširdesnius, harmoningesnius ir bendradarbiavimu paremtus šeimos santykius.
Hunter Clarke-Fields yra sąmoningumo moderatorė, trenerė, „Sąmoninga mama“ (Mindful Mama) tinklalaidės vedėja bei „Sąmoninga tėvystė“ (Mindful Parenting) kurso internetu kūrėja, mokanti žmones sąmoningumo kasdieniniame gyvenime.
Kas patiko?
Nors knyga yra apie sąmoningą tėvystę ir pats pavadinimas gali „užduoti” toną, jog tokiam tėvystės modeliui reikia daug žinių, dvasinių mokslų ar atskiro pasirengimo, tačiau autorė nuramina. Ji pasakoja apie šį tėvystės stilių per žemiško žmogaus prizmę, kuris gyvenime gali pratrūkti, rėkti, gailėtis, gedėti, nežinoti kaip pasielgti ir tai, tarsi, išlaisvina skaitytoją bei leidžia skaityti knygą be jokio kaltės jausmo, kuris verstų jaustis, jog iki šiol elgėmės ir auginome vaikus netinkamai ar neteisingai.
Knygoje viskas pasakojama nuosekliai nuo pačių pradžių (tėvų vaikystės): kaip tėvams reikia atrasti savo vidinę ramybę, kaip susidurti akis į akį su vaikystės nuoskaudomis, kurios gali trukdyti. Kaip išmokti priimti savo vaikus ir ko galima tikėtis tam tikrais vaiko gyvenimo etapais.
Kiekviena hipotezė yra pagrindžiama ir paaiškinama iš vaiko bei iš tėvų pusės. Dėl to skaitant susidaro įspūdis, kad autorės patarimai turėtų būti lengvai įgyvendinami.
Labiausiai patiko autorės raminimas jog normalu jausti visą puokštę jausmų, gedėti savo buvusio gyvenimo ir tuo pačiu pataria, kaip tai priimti, kaip keistis palaipsniui, kaip svarbu kurti ir palaikyti santykį su vaiku, kaip išmokti būti dabartyje, o ne gyventi ateityje. Tarsi, po truputį atveria akis ir galiausiai padeda nupiešti platų paties savęs paveikslą, kurio autorius esi pats tu.
Pažinęs save ir savo vaiką, aiškiau supranti kokio auklėjimo modelio ir santykio nori siekti savo šeimoje.
Patikusios knygos mintys
- „Nerūpestingu elgesiu parodome vaikams, jog neprivalu būti tobulam, užtenka būti pakankamai geram.”
- „… ego - tai aklas prisirišimas prie mūsų pačių susikurto įvaizdžio apie save, kurį nešiojamės sąmonėje.”
- „Gebėjimas priimti vaikus neatsiejamas nuo mūsų gebėjimo priimti save - abu tokius, kokie esame, su unikaliu mūsų ateities potencialu.”
- „…kiekviena kliūtis, neleidžianti priimti tikrosios vaikų esybės, yra mūsų praeities įtaka.”
- „Svarbu suprasti, kad mamai netekti kantyrbės yra visai normalu.”
- „Beveik neliko dabarties ir niekas nebemoka mėgautis kasdienybės nepaprastumu.”
- „..mokėjimas gyventi žinant, jog nesi tobulas, ir dėl to nesigręžioti yra daug didesnis pasiekimas, nei nuolat stengtis būti tobulam.”
Į ką verta atkreipti dėmesį?
Vis tik šią knygą rekomenduočiau skaityti tiems tėvams, kurie daugiau vaikus augina prieraišiai ar grįsdami santykius pagarbios tėvystės principais.
Žiūrint platesniu kampu į knygą ir lyginant su Lietuvoje esamu šeimų kontekstu, ji gali sukelti neigiamų emocijų dėl kultūrinio neatitikimo.
Knyga „Sąmoninga tėvystė“ puikiai atitinka mano pasaulėžiūrą dėl vaikų auklėjimo. Ji skatina į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, stengtis pamatyti vaiko savitumą, o ne užgožti jį. Patariama tėvams „auginti vaiką kaip unikalią asmenybę, nenubrėžti jo gyvenimo kelio pagal tėvų neišsipildžiusias svajones ir jo neteisti“.
Baisiausia, kas gali būti, kai vos gimus vaikui tėvai jau žino, kas jis bus. Bus daktaras, prezidentas, batsiuvys. Šoks baletą, nes aš to visada troškau. Lankys baseiną, nes man patinka plaukti. Palaukite. Kieno čia gyvenimas?
Knygoje teigiama, jog esame silpni, jeigu emocingai reaguojame į netinkamą vaiko elgesį. Pirmiausia keiskime save. „Bėdų kyla ne dėl vaiko, o dėl to, kad mums trūksta sąmoningumo“.
Aš esu už sąmoningą tėvystę. Neįsivaizduoju, kaip galima mušti vaiką ir tvirtinti, kad diržas niekam nepakenkė. Manęs niekada tėvai nemušė, bet nežinau nė vieno savo draugo, kuris nebūtų gavęs beržinės košės. O štai neretai ir šiandien išgirstu - mano vaikas gavo per užpakalį. Susigužu ir net nežinau, ką pasakyti. Lyg ir neturiu teisės aiškinti (juk visi tvirtina - mano vaikas, ką noriu, tą darau), o iš kitos - jaučiuos nusikaltimo bendrininke. Todėl bandau kalbėtis, bet visos tos mamos yra įsitikinusios, kad tik mušimas padėjo... Skamba baisiai.
Vaikai išgyvena įvairius etapus. Jeigu neleisime jam atsiskleisti, slopinsime blogas emocijas, neaiškinsime, visas bėdas spręsime diržo pagalba - vaikas gali savo jausmus slėpti giliai. Nes bijos ir vėl fizinio smurto. O taip, diržas padeda - vaikas bijodamas smurto, nekartos savo elgesio. O ko pasieksime mes?
„Blogas elgesys pažadina visas tėvų baimes: mes įspėjame vaikus, verčiame jaustis kaltais, net atsisakome bendrauti, vildamiesi, kad jie pasikeis. Bet taip atsitinka retai. Vietoj to vaikai elgiasi dar blogiau, kol galiausiai jų neįmanoma suvaldyti. Labai svarbu yra priimti vaiką tokiu, koks jis yra. „Suprantu, kad mano vaikas yra kitoks. Žinau, kad mano vaikas tylus. Sutinku, kad mano vaikas gali blogai elgtis. Suvokiu, kad mano vaikas prastai mokosi.“
Nepamirškime, kad vaikai mus mėgdžioja.
Tai naujoviškas, netradicinis, gal net revoliucinis požiūris į auklėjimą: knyga apie dvasinį bendravimą su vaikais. Juk vaikai ne per vieną naktį iš angelėlių tampa sutrikusiais paaugliais, viena tokio elgesio priežasčių - artimo ryšio su tėvais trūkumas. Nelaukdami kritinių akimirkų tėvai ir vaikai pajėgūs sukurti tarpusavio atsakomybe ir nuoširdžiu, atviru bendravimu grįstus santykius.
Shefali Tsabary vaiką vertina kaip savotišką tėvų veidrodį, kuriame tėvai gali pamatyti pamirštą save. Tėvai, kurie randa kelią į savo vidinę tapatybę, gali užmegzti gilų vidinį ryšį su savo vaiku. Taigi vaikai padeda tėvams išgyventi dabarties akimirką, atsisakyti egoizmo ir susitelkti į esminius dalykus.
Autorė sujungia Rytų išmintį, Vakarų mokslą ir savo, kaip mamos, patirtį, apžvelgia visus vaiko augimo laikotarpius, pateikia įkvepiančių pavyzdžių.
Kai nežinai kaip elgtis su savo vaiku, pažiūrėk į jį kaip į svetimą… Keista mintis, tačiau, mes juk visada žinome kaip kiti turėtų elgtis, ir pamokyti galime… Tiesa ta, kad būtent tėvystėje aplanko jausmas, kad grįžti į mokyklos suolą ir pradedi pamokas iš naujo. Taip ir mokomės visą gyvenimą.
Kiekvienas turime savo tiesą, savo sąmoningos tėvystės versiją. Kiekvienas savo mažajam stebuklui norime visko kas geriausia, tačiau kiekvieną kartą sugrįžtame į pradžią ir pripažįstame: geriau, kai tėvystė - sąmoninga.
Taigi, jei trumpai, sąmoninga tėvystė - tai filosofija, pagrįsta prieraišumo, traumos ir nebaudžiančios disciplinos teorijomis. Vaikas yra laikomas iš prigimties geras, todėl auklėjama ne baudžiant ar apdovanojant (kaip dresūroje), o stebint ir ieškant elgesiu užmaskuotų poreikių bei juos atliepiant. Visa tai daroma naudojant žaidimus, juoką, kuriant ryšį, priimant ašaras ir pykčio priepuolius.
