Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir esminis žmogaus mąstymo, savęs išraiškos ir socializacijos pagrindas. Vaikų sakytinės kalbos ugdymas ikimokykliniame amžiuje yra itin svarbus procesas, formuojantis bendravimo įgūdžius, žodyną ir bendrąjį kalbos supratimą. Šiame straipsnyje aptariami tyrimų rezultatai, atskleidžiantys pedagogų požiūrį į sakytinės kalbos ugdymą, naudojamas metodikas ir iššūkius, su kuriais jie susiduria.
Sakytinės kalbos svarba vaiko raidai
Pedagogų atsakymai parodė vieningą požiūrį į kalbos ugdymo(si) svarbą kalbos raidai. Kalba leidžia ne tik bendrauti su kitais asmenimis, bet ir išreikšti savo mintis, jausmus bei idėjas. Vaikas, ugdydamas(is) kalbą, socializuojasi, gali užmegzti ryšius su bendraamžiais bei suaugusiais.
Remiantis tyrimo duomenimis, vaikų kalbėjimą gali lemti aplinka, kurioje vaikas auga, taip pat genetika. Kai kurie informantai nurodė, jog tai gali lemti ir emocinis klimatas šeimoje bei ugdymo įstaigoje. Šie pastebėjimai patvirtina teorijoje sutinkamus teiginius, jog kalbos ugdymas(is) ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje yra labai svarbus.
Metodai ir priemonės sakytinei kalbai ugdyti
Siekiant atskleisti, kaip pedagogai grupėje ugdo vaiko sakytinę kalbą, buvo užduoti patikslinamieji klausimai apie taikomas metodines priemones ir vaikų įsitraukimą į kalbos ugdymo veiklą. Kiekvienas informantas savo grupėje sakytinę kalbą ugdo skirtingai. Kai kurie pedagogai ugdo sakytinę kalbą ryto rato metu, pasitelkdami pasakas, skaitydami eilėraščius, užduodami klausimus. Kitas informantas teigė, jog savo grupėje taiko tikslingą, savalaikį bendravimą su vaikais.
Pedagogai taiko įvairias priemones vaikų kalbai ugdyti - pasakas, plakatus, paveikslėlius, žaislus bei daiktus. Išanalizavus gautus atsakymus į klausimą „Ką svarbu ugdyti vaiko sakytinėje kalboje?“ galima pastebėti, jog, siekiant ugdyti vaikų sakytinę kalbą, yra svarbu, jog pedagogas nuolat kalbėtų aiškiai, taisyklinga kalba, skatintų vaikus pasakoti, taip pat, jog atsakytų į klausimus. Pedagogai taip pat teigė, jog svarbu vaiko nespausti, nešaukti, neužgniaužti jo.
Vaiko sakytinėje kalboje turi būti ugdomos visos sritys - tiek kalbėjimas, tiek klausymas, garsų tarimas. Taip pat vienas iš informantų papildė, jog, ugdant sakytinę kalbą, yra svarbu, kad vaikas suprastų bei taikytų įvairias kalbos dalis. Šie pedagogų pastebėjimai atliepia Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų apraše (2024) nurodytus teiginius, kad ugdant vaikų sakytinę kalbą, pedagogas turi kalbėti taisyklinga, aiškia kalba, užmegzti ryšį su vaiku.
Lietuvių tautosakos vaidmuo
Apklausus pedagogus apie lietuvių tautosakos svarbą ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos ugdyme, paaiškėjo, kad lietuvių tautosaka ikimokykliniame amžiuje laikoma labai svarbia, viena iš svarbiausių ugdymosi priemonių. Dauguma informantų nurodė, jog taiko lietuvių tautosaką ugdymo procese. Pedagogai supranta tautosakos svarbą, nes vaikas, klausydamas tautosakos, išgirsta naujus žodžius, plečiasi jo žodynas, lavinama klausa, atmintis.
Informantai nurodo, kad ugdymo procese tautosaką taiko dažnai. Apibendrinant galima teigti, kad informantai supranta lietuvių tautosakos svarbą, nes ji lavina mąstymą, kūrybiškumą, vaizduotę, aplinkos pažinimą. Vaikai, klausydamiesi lietuvių tautosakos, gali visapusiškai ugdytis. Tautosakos privalumas yra tai, jog ji padeda gerinti vaiko vystymąsi, įskaitant moralinius, kalbos ir socialinius aspektus.
Paprašius pedagogų nurodyti, kokias tautosakos rūšis jie dažniausiai taiko ugdymo procese, paaiškėjo, jog daugiausiai taiko pasakas, nes jos turi daug naujų žodžių ir yra plačiausiai pritaikomos ugdymosi procese. Taip pat pedagogai išskyrė pasakas, mįsles, patarles, liaudies žaidimus kaip tinkamiausias ugdyti vaikų sakytinę kalbą. Pasakose dažniausiai slypi retai vartojami tarmiški žodžiai, kurie ne tik papildo vaiko žodyną, bet ir lavina vaizduotę.
Iššūkiai ugdant sakytinę kalbą
Empirinio tyrimo rezultatai patvirtino mokslinėje literatūroje sutinkamą požiūrį, kad yra svarbu ugdyti vaikų sakytinę kalbą. Tėvai ir pedagogai patvirtina, jog yra svarbu, kaip kalba patys suaugusieji. Taisyklinga, aiški kalba, pasakojimai apie supančią aplinką yra būtinos vaikų sakytinės kalbos ugdymo(si) sąlygos.
Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad daugumai pedagogų dažnai tenka dirbti su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų. Keletas pedagogų pabrėžė, jog su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų, tenka dirbti retai. Apklausti pedagogai nurodo, jog grupėje turi bent vieną arba du vaikus su elgesio ir emocijų sutrikimais, kurių skaičius per paskutinius keletą metų sparčiai didėja. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 metais šalyje buvo 22,482 vaikai, kuriems pirmą kartą nustatyti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Pedagogai susiduria su įvairiomis elgesio ir emocijų sutrikimų apraiškomis: agresyvumu, mušimu, daiktų mėtymu, pykčio protrūkiais, hiperaktyvumu, dėmesio nesukaupimu, nepaklusnumu, prieštaravimu, impulsyviu elgesiu. Kai kurie pedagogai nurodė, jog susiduria ir su pasyviu vaiko elgesiu: vaikas yra uždaras, elgiasi pasyviai.
Tyrimo gauti atsakymai atskleidė, jog pedagogai naudoja įvairius nuraminimo būdus. Tačiau vienas iš informantų teigė, jog vaiką apėmus stiprioms emocijoms, pedagogas elgiasi ignoruojančiai ir mano, jog tai efektyviausias nuraminimo būdas. Tai prieštarauja mokslinės literatūros teiginiams, jog jeigu vaiką apima stiprios emocijos, jokiais būdais negalima ant vaiko pykti, jį bausti ar ignoruoti.
Pedagogų atsakymuose pasigendama tokių metodų, kaip vaikų skatinimas kalbėti apie savo ir kitų emocijas, kaip jas tinkamai išreikšti ir suvaldyti. Pedagogai teigia, jog dažnai tenka dirbti su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų. Tai dažniausiai pasireiškia agresija, opoziciniu elgesiu, nepaklusnumu ir hiperaktyvumu.
Vaikų susidorojimo įgūdžiai – jausmų ir emocijų valdymas pradinėje ir vidurinėje mokykloje | Savireguliacija
Vaikų kalbos raidos sutrikimų prevencija
Tyrimas atskleidė, kad siekiant ugdyti vaikų sakytinę kalbą svarbu derinti įvairias poveikio priemones/būdus: kalbos aparato lavinimą, sąveiką su ugdytojais, kalbos stimuliavimą įvairiomis priemonėmis, veiklomis, specialiąją pagalbą kalbos korekcijai. Smulkiosios motorikos lavinimas, įvairiais darbo būdais ir priemonėmis dailinėje veikloje, gali tapti kalbos raidos sutrikimų prevencijos priemone.
Tėvams trūksta informacijos apie ugdymo įstaigoje taikomas vaikų kalbinės raiškos plėtojimo būdus; pedagogai ir tėvai, kaip pagalbos būdus, lavinant/skatinant vaikų kalbą, nurodo tik logopedo teikiamą pagalbą. Tai rodo poreikį didinti tėvų informuotumą ir skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp šeimos ir ugdymo įstaigos.
tags: #sakytines #kalbos #ugdymas #ikimokykliniame #amziuje
