Neįtikėtina roplių sandara: nuo unikalios odos iki stebinančių kiaušinių paslapčių!

Roplių klasė (Reptilia) apima įvairius gyvūnus, kurie pirmieji iš stuburinių visiškai prisitaikė gyventi sausumoje. Šie šaltakraujai gyvūnai pasižymi unikalia sandara, kuri leidžia jiems išgyventi įvairiose aplinkose, nuo sausų dykumų iki drėgnų miškų ir net vandenynų. Šiame straipsnyje detaliai nagrinėsime roplių kūno sandaros ypatumus, pradedant nuo odos ir baigiant kiaušinių sandara.

Roplių oda: apsauga ir prisitaikymas

Roplių oda yra sausa ir beveik neturi liaukų. Epidermio viršutinis sluoksnis sudarytas iš negyvų suragėjusių ląstelių, kurios sudaro raginį sluoksnį. Šis sluoksnis gali būti nelygus, o storiausios vietos virsta raginiais žvynais, gumburėliais ar skydeliais. Tokia oda suteikia apsaugą nuo mechaninio poveikio ir tuo pačiu išlieka elastinga. Kai kuriems ropliams, pavyzdžiui, krokodilams, vėžliams ir kai kuriems driežams, šis "šarvas" dar labiau sustiprėja dėl po raginiais dariniais susiformuojančių kaulinių plokštelių.

Raginis sluoksnis beveik nepraleidžia vandens, todėl roplių kūnas yra gerai apsaugotas tiek nuo permirkimo, tiek nuo išsausėjimo. Tai leidžia jiems gyventi sausose vietose ir tenkintis vandeniu, gaunamu su maistu. Kadangi raginis epidermio sluoksnis yra negyvas darinys, jis laikui bėgant susidėvi ir yra periodiškai numetamas. Gyvatės meta odą ištisai (išsinėrimas), o driežai ir krokodilai - gabalėliais arba skiautėmis. Po senuoju raginiu sluoksniu jau būna susiformavęs naujas.

Roplių odoje esančios liaukos yra negausios ir dažniausiai susijusios su veisimusi. Paminėtinos krokodilų muskuso liaukos prie apatinių žandų ir porinės analinės liaukos. Taip pat, burnos ertmėje yra nedaug liaukų, tarp jų ir nuodų liaukos, kurios yra stambesnės nei varliagyvių.

Judėjimas ir kvėpavimas

Dauguma roplių juda priekinėmis ir užpakalinėmis galūnėmis, prisitaikę judėti tiek sausumoje, tiek vandenyje. Kai kurių rūšių galūnės turi plaukiojamąsias plėves, o jūriniai vėžliai turi galūnes, virtusias plaukmenimis. Gyvatės ir bekojai driežai šliaužia susitraukinėdami raumenis ir vinguriuodami kūną.

Ropliai kvėpuoja gerai išsivysčiusiais plaučiais. Jiems būdingas krūtinės ląstos judėjimas, kurį lemia šonkaulius kilnojantys ir krūtinės ląstą plečiantys bei siaurinantys raumenys. Viršutiniai kvėpavimo takai - trachėja ir bronchai - yra gerai išsivystę.

Virškinimo sistema ir jutimo organai

Skrandis roplių yra raumeningas ir gerai išsivystęs. Gyvačių skrandis yra ištįsęs, o žarnynas panašus į varliagyvių, tačiau jau yra aklosios žarnos užuomazgos.

Liežuvis roplių yra gerai išsivystęs. Gyvatės ir daugelis driežų gali jį iškišti toli. Chameleono liežuvis yra lipnus ir žaibiškai išmetamas gaudant vabzdžius. Gyvačių žandų aparato kaulai sujungti taip, kad jos gali labai plačiai išsižioti ir praryti didelį grobį. Krokodilai ir vėžliai turi gomurikaulį, kuriame yra atskiri kvėpavimo takai ir stemplė, leidžianti jiems kvėpuoti valgant ar būnant panirusiems vandenyje.

Dantys dažniausiai būna vienodos kūgiškos formos ir priaugę prie kaulų, daug kartų keičiami. Kai kuriems ropliams, pavyzdžiui, driežams ir tuataroms, kaukolės viršuje yra šviesai jautri vieta - vadinamoji trečioji akis, padedanti prisitaikyti prie temperatūros režimo.

Roplių orientacijos svarbiausias organas yra akys, o klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Paukščių akys, palyginus su visu kūnu, yra labai didelės ir geba reguliuoti šviesos srautą. Kai kurių pelėdų akys sudaro iki 1/3 viso galvos svorio. Paukščių akis saugo vokai ir mirksimoji membrana (trečiasis vokas). Klausos organas, kaip ir roplių, sudarytas iš trijų dalių, tačiau paukščių sraigė yra geriau išsivysčiusi.

Dauginimasis ir kiaušinių sandara

Ropliams būdingas vidinis apvaisinimas. Kiaušinių vystymuisi nereikalingas vanduo, nes juos gaubia odiškas, bet tvirtas lukštas. Išsiritę jaunikliai panašūs į suaugėlius ir kvėpuoja plaučiais. Kai kurie driežai ir gyvatės nededa kiaušinių, o gimdo visiškai susiformavusius jauniklius - tai gyvavedystė.

Roplių kiaušiniai yra dideli, turi daug trynio, kuriuo maitinasi gemalas, kol išsivysto gyvybingas jauniklis, galintis išgyventi sausumoje be tėvų priežiūros. Kiaušiniai dažniausiai vystosi užkasti į žemę, o suaugę gyvūnai juos saugo retais atvejais. Kiaušinis padengtas dangalais, kurie saugo nuo džiuvimo ir mechaninio sužalojimo. Driežų ir gyvačių kiaušinio dangalas būna pergamentinis, o vėžlių ir krokodilų - sukalkėja ir tampa kevalu.

Paukščių kiaušinio sandara apima:

Kevalas
Išorinė ir vidinė pokevalinės plėvelės
Vytulas (laiko trynį paviršiuje)
Skystas ir tirštas baltymas
Trynio dangalas
Trynys (maistas gemalui)
Gemalinis diskas (paukščio gemalas)
Oro kamera

Kiaušinio trynys ir baltymas yra maistas besivystančiam paukščio gemalui. Neužperėtas kiaušinis būna sunkesnis už užperėtą. Kiaušiniui išperėti reikia tam tikros temperatūros. Perėjimo laikas skirtingas pas įvairius paukščius ir neretai priklauso nuo kiaušinio dydžio.