Romas Zakarevičius - vienas garsiausių Lietuvos verslininkų, kurio vardas neatsiejamai susijęs su prestižiniu sostinės restoranu ir viešbučiu „Stikliai“. Jo kelias į sėkmę prasidėjo ne verslo pasaulyje, o paprasto padavėjo darbe, vėliau - studijos prekybos technikoje, kurios atvėrė duris į sėkmingą verslą.
„O ką Vilijampolė? Po skyrybų su žmona išvažiavau į Vilnių, norėjau viską nupjauti. Vilniuje jis įsidarbino padavėju. Nuo tokios smulkmenos viskas ir prasidėjo. Paskiau įstojau į Vilniaus prekybos technikumą ir, pasirodo, suradau save. Va, kaip kartais būna - atsitiktinumas parodo kelią į priekį“, - pasakoja R. Zakarevičius.
1987 metai, kuomet buvo išleistas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įsakas steigti visuomeninio maitinimo kooperatyvus prie restoranų ir kavinių susivienijimų, tapo svarbiu lūžiu. R. Zakarevičius kartu su savo bičiuliais Ana ir Aleksandru Cupijais įkūrė pirmąjį kooperatyvą Vilniuje - paviljoną-aludę „Bizonų slėnis“. Netrukus po to atsirado ir „Stiklių“ kavinė. Tuometinė kavinukė buvo aprašyta kaip „apšnerkšta, nuostolinga“, tačiau verslininkai įžvelgė jos potencialą.
„Man nei šilta, nei šalta nuo to“, - nusijuokia p. Zakarevičius. „Viskas buvo step by step, ir taip 30 metų“, - sako pašnekovas, žvilgsniu tarsi patikrindamas, ar tas viskas savo vietose. „Tada irgi reikėjo milijonų, tik ne eurų ir ne litų, o rublių“, - prisimena Romas.
Kooperatyvų kūrimo laikotarpis nebuvo lengvas. „Buvo sunkūs laikai, - sako p. Romas. - Pirmiausia - tos kooperatyvų bangos: tai leisti juos, tai uždrausti, tai leisti, tai uždrausti...“ Nepaisant sunkumų, verslininkai siekė išsiskirti. „Supranti, norėjosi užsidirbti pinigų. Tokiu atveju reikia daryti ką nors nestandartinio arba labai geros kokybės, kad pritrauktum žmonių. Taip tuomet ir buvo - arba gyvensi, arba negyvensi, arba turėsi tą verslą, arba neturėsi, toks buvo laikas“, - pasakoja R. Zakarevičius.
„Ten, - mosteli p. Romas pirmosios „Stiklių“ kavinės pusėn, - buvo... nesakysiu „myžalynė“, bet apšnerkšta, nuostolinga kavinukė. Patalpas, pasakoja p. Romas, išsinuomojo iš tuometinio „Komunalo“ paslaugų kombinato. „Tie kooperatyvai juk ir buvo sukurti dėl papildomo gyventojų maitinimo, todėl privalėjome visus produktus pirkti iš ūkininkų, iš turgaus, ne iš valstybinių krautuvių. Važinėjome pas ūkininkus, o kino žurnalui „Tarybų Lietuva“ tais laikais mus filmuodavo kaip kooperatyvų pradininkus“, - pasakoja p. Romas.
Tie, kurie prisimena pirmąją „Stiklių“ kavinę, prisimena, kad ten buvo puikiausia mieste kava, ypatingi patiekalai. „Net uogienes patys virdavome“, - vėl juokiasi p. Romas.
R. Zakarevičius su Ana ir Aleksandru Cupijais kartu dirba 30 metų. „Gal mums pasisekė todėl, kad kiekvienas atliekame savo funkcijas ir vienas kitam netrukdome. Aleksandras užsiima reklama, statybomis, dizainu. Ana - buhalterija, aš - restorano ir viešbučio reikalais. Aišku, būna visko, ir susikirtimų, ir pykčių, ir minčių skirtingų, bet vis tiek paskiau viskas stoja į savo vietas. O finansinė pusė? Kažkaip visada nėra tų pinigų, nes vis investuoji, investuoji. Aišku, kaip sakoma, valgai duoną jau su sviestu“, - juokiasi p. Romas.
Bendraturčiams priklauso UAB „Stikliai“ valdos - viešbutis „Stikliai“ ir apartamentų viešbutis „Stiklių dvaras“, restoranas, taverna ir naktinis baras viešbutyje, šalia jo - kavinė „Ponių laimė“ ir „Glory Bar by Stikliai“ prie Filharmonijos. Deklaruojama metinė apyvarta 2012-2016 m. nekito: 1-2 mln. „Taip, - kvatoja p. Romas, - tai viskas.“
„Stikliai“ 20 m. bendrauja su Paryžiaus „Park Hyatt“ viešbučio restorano, įvertinto „Michelin“ žvaigždute, šefu Jeanu Francois Rouquette’u. Romas ir Linas susipažino su juo kulinarijos kursuose Paryžiuje. „Mano galva, visada reikia bendrauti, tartis, nes vienas gali tiek prisifantazuoti... Bet va - dabar madingos mažos porcijos, o aš negaliu duoti mažų, negaliu“, - iš visos širdies juokiasi p. Romas.
Prieš 16 m. į tarptautinį individualių prabangių viešbučių bei restoranų tinklą „Relais & Chateaux“ pakviesti „Stikliai“ daugeliui, ypač vyresniems žmonėms, asocijuojasi su tikra prabanga. Paklaustas, ar specialiai ją kūrė, pašnekovas linkteli: „Taip, nes tikrai norėjome, kad kiti mus sektų. Žinoma, ne iš pradžių. Iš pradžių norėjome išsiskirti, kad pas mus ateitų kuo daugiau klientų. Augindamiesi sekėjus „Stikliai“ buvo įsteigę savo kulinarijos mokyklą, veikusią gal 7 m., į ją priimdavo jaunimą iš rajonų.“
„Vis tiek kažkiek žinių atiduodame, kad ir po truputį. O jų turime labai daug“, - kalba p. Romas. Tų žinių prisikaupė važinėjant po pasaulį ir ruošiant pietus aukščiausio rango asmenims: Vatikane, Filadelfijoje, Barselonoje, Madride - čia „Stikliai“ rengė priėmimą Ispanijos karaliui. Ne vienus metus „Stikliai“ yra prezidentūros, Vyriausybės svečių maitintojai ir nakvindintojai - viešbučio fojė auksu žvilga pasaulio garsiųjų pavardės - nuo karalių iki menininkų.
„Anksčiau ji buvo didelė, nes ir savo verslą statėme remdamiesi politikais ir verslininkais, jiems kūrėme aukšto lygio viešbutį“, - paaiškina p. Romas.
„Niekur nėra lengva. Kas dirba, tam niekur nėra lengva. Gal nebent tiems, kurie, atidirbę aštuonias valandas, sėdi prie televizoriaus ir sako: tie kurkuliai, tie vagys... O tu ateini dešimtą ryte ir išeini dešimtą vakare, jeigu vyriausybinis priėmimas - dar vėliau, nes svečius turi ir pasitikti, ir išlydėti, tai yra tavo biznis. Jeigu kažkas vadovaus vietoj tavęs, nieko iš to nebus, anksčiau ar vėliau visa tai baigsis. Aš taip manau: jeigu kas nors nepatinka, pats kurk savo ateitį, savo verslą. Žinoma, gal kas nors to nesugeba, gal nenori sugebėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip gali žmogus norėti daugiau, negu jis duoda. Taip nebūna. Jeigu save atiduosi, tai turėsi, neatiduosi, neturėsi“, - vėl nusijuokia p. Romas.
„Pasižiūrėkit, mūsų viešbutis nuolatos atrodo kaip naujas, todėl turime savo stalius, santechnikus, dažytojus. Anksčiau, greitakalbe beria p. Romas, „Stikliai“ laikėsi ant trijų vyrų - jo, virtuvės šefo Lino Bražinsko ir pagrindinio barmeno. Dabar, kai viešbučiui jau nereikia aktyviai vadovauti, jis ten - kaip garbės svečias, bet virtuvė - jo zona: degustuoja, tikrina, konditeriją prižiūri.
„Mums pakėlė mokesčius, - sako staiga, - įsivaizduoja, už tai, kad prie savo viešbučio pastatysiu savo automobilį, savivaldybei kas mėnesį turiu mokėti 520 Eur, bet mums reikia ne vienos, o bent trijų vietų. Aš sakau, Dieve mano, tai yra tikras pinigų plėšimas. Man uždirbti juos reikia, o kaip uždirbti, jei neturiu žmonių. Ir aprengti visus reikia, ir uniformas naujomis keisti, ir virtuvėje vis ko nors naujo reikia, ir kondicionierius keisti reikia, ir santechniką...“ - vardija p. Romas.
„Toks uždaras ratas išeina, - sako jis. - Ir aš, ir kompanionai, visi dirbame. Bet jūs optimistas, p. Romas?“ „Aš visada buvau optimistas, tikrai, - visada, - sako. - Nes kitaip nieko nebus.“
„Kai pradėjote, buvo 1987 m., sovietmetis. O siūlėte mokamus tualetus, suomišką tualetinį popierių, skanią kavą, neįtikėtino skonio pyragaičius. - Daug informacijos atveždavo amerikiečiai gidai. - Dabar rengiate priėmimus kitose šalyse aukščiausio rango asmenims. - Ruošėme Ispanijos karaliui Madride, Vatikanui, Romos merui, Filadelfijos merui Amerikoje. Bet visada kelionės būdavo su tikslu - mes sutikdavome važiuoti ir propaguoti lietuvišką virtuvę, kad mums leistų mokytis jų virtuvėse.“
„Su Ciupijais draugavome jau labai seniai. Manau, kad čia labai paprasta - nekišk nosies ten, kur nenusimanai. Mes pasidalijome darbais, kas ką moka. Aš užsiėmiau aptarnavimo kultūra ir maistu, Anna užsiėmė buhalterija, nes buvo baigusi finansus, o Aleksandras, muzikantas, užsiėmė kultūra ir reklama. Aišku, pasipykstame. Ir trenkiame durimis, ir išeiname. Bet pagalvoji - gal aš neteisus. Ateini, atsiprašai ir surandi bendrą kalbą. Vienas turi būti profesionalas.“
„Kuriant restoraną reikia žinoti aplinką. Jos neišstudijavęs žmogus pradeda kurti fantazijas, ir iš to išeina šnipštas. Vienas turi būti profesionalas. Visi savininkai stengiasi, bet kartais labai apvilia darbuotojai.“
„Manau, kad stengiasi visi, ypač savininkai. Bet kartais labai apvilia darbuotojai. Pirmiausia į darbą turi ateiti su nuotaika. Jeigu būsi be nuotaikos, tau tikrai viskas kris iš rankų. Antras dalykas, bet kaip negalima. Nueini į restoraną, atrodo puiku, kitą dieną ateini - pusė patiekalų nevalgomi. Viskas priklauso nuo žmonių.“
„Manau, kad stengiasi visi, ypač savininkai. Bet kartais labai apvilia darbuotojai. Pirmiausia į darbą turi ateiti su nuotaika. Jeigu būsi be nuotaikos, tau tikrai viskas kris iš rankų. Antras dalykas, bet kaip negalima. Nueini į restoraną, atrodo puiku, kitą dieną ateini - pusė patiekalų nevalgomi. Viskas priklauso nuo žmonių.“
„Esu pamokytas dar jaunystėje, kai dirbau padavėju. Visada norėdavau surasti kontaktą su svečiu. Bet jeigu yra pretenzijų, geriau visada nusileisti, kad neišsirutuliotų į didesnį piktumą. Nusileisk, atsiprašyk, nors tu ir teisus.“
„Turiu mažą kompleksą - problemą su anglų kalba. Vis tik amžius daro savo. Tais laikais nereikėjo. Pas mus dauguma užsieniečių. Dažniausiai išeina šefas.“
„Būna įvairiai. Prezidentų sekretoriai tikrina net kavos temperatūrą, kad nebūtų per karšta. O būna - pirmą dieną neįleidžia, kaip Belgijos karalius su karaliene, o paskui nešėme tiesiai į apartamentus. Buvo, kai turėjome kambariuose statyti du drėkintuvus dainininkui. Gyveno su šunimis - turėjome ir žaislų nupirkti.“
„Kartais. Pas mus retai keičiasi darbuotojai, bet būna visko. Čia šeimininko ir metrodotelio darbas. Jeigu jis neatlieka savo namų darbų, padavėjas toks ir bus - atsiprašau, nežinau, nubėgsiu į virtuvę paklausiu, ar yra patiekalas. Antras dalykas, jeigu šeimininkas šykštus ir neduoda padavėjui paragauti to, kas yra salėje, jis nežinos, kaip paaiškinti. Jis turi pats viską išragauti, tada jam turi paaiškinti pagrindinius komponentus, ir tik tada jis gali kontaktuoti su jumis.“
„Turime sutartis ir virėjai, padavėjai atlieka praktiką. Jeigu jie verti dėmesio, pasiūlome sutartį. Aludėje padavėjai dirba ir po 10 metų, aišku, pagyvenusių padavėjų problema - alaus pilvukai. Reikia savęs žiūrėti, tai pas mus tabu - turi išlaikyti savo figūrą.“
„Pas mus moterys nedirba. Jos dirba tik per pusryčius.“
„Visada norisi būti jaunesniam, bet yra kaip yra - gyvenimas eina savo vaga, - kalbinamas Žmonės.lt juokėsi sukaktuvininkas. - Dėkoju visiems, kurie yra su manimi: tiek daug žmonių susirinko manęs pagerbti, kad jaučiuosi kupinas adrenalino. Visi klausia, ar jaučiu metų naštą: jaučiu, bet svarbiausia - aš jiems nepasiduodu. Sportuoju, užsiimu darbais - nenoriu vien sėdėti prie televizoriaus.“
„Juk nedažnai matomės su draugais - porą trejetą kartų per metus, ir tiek. Bet kai jau susiburiame - jaučiamės kaip šeima, - tikino jis. - Kartais reikia surengti šventę ir sau, ir kitiems. Šventė išėjo linksma: maniau, kad šokiams jau nebe tas amžius, bet klydau - buvo ir jų. Dovanos man nėra svarbios, nemeluoju - svarbiausia, kad žmonės ateitų, pasimatytume, pabendrautume. Mano širdis pamaloninta.“
„Ką tu, - numojo ranka. - Viskam yra ribos. Vežimėly sėdėti nenorėčiau... Bet jei galėčiau kitą jubiliejų sutikti pasišokinėdamas - tuomet kodėl gi ne. Sau pirmiausia palinkėčiau sveikatos, o antra - kad nesurūgčiau, kad nuotaika visada būtų gera.“
„Tikrąją gimimo dieną - gegužės 28-ąją - R.Zakarevičius pasitiko ne Lietuvoje. Su keliais bičiuliais Romas atostogavo Italijoje, tad jubiliejaus šventę Lietuvoje teko kiek nukelti. „Tikrąją gimtadienio dieną gražiai pavakarieniavome ir tiek. Ne toks amžius, kad siautulingai švęsti“, - juokėsi Romas.“
„Nuo metų nepabėgsi, bet jie neturi būti kliūtimi. Nesijaučiu aštuoniasdešimties - atrodo, dar viskas įmanoma, dar galiu, dar noriu“, - tikino jis.
Pasak Romo, gyvenime visada kažko trūksta - tokia jau žmogaus prigimtis: norėti daugiau. Tačiau jis moka džiaugtis tuo, ką turi. „Ne viską gyvenime gali sau leisti. Bet darai, ką gali - dirbi, gyveni, laikaisi. Svarbiausia, gera nuotaika ir sveikata“, - nuoširdžiai kalbėjo jis.
Romas neslepia - jo stiprybė ir energija slypi žmonėse, kurie jį supa. „Daug mano bendraamžių jau iškeliavo...“
tags: #romas #zakarevicius #gimimo #metai
