Rokiškio kraštas didžiuojasi savo istorija ir žmonėmis, kurie čia gimė, augo ir kūrė. Šis kraštas išugdė daug iškilių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, kultūroje ir mene. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą žymių žmonių, gimusių Rokiškyje ir jo apylinkėse.
Politikai ir valstybininkai
Rokiškio kraštas davė Lietuvai ne vieną žymų politiką ir valstybininką. Šiame krašte gimė ir augo žmonės, kurie vėliau vadovavo Vyriausybėms ir ėjo svarbias pareigas ministerijose.
Algirdas Mykolas Brazauskas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas, gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje. Jo tėvai - Kazimieras ir Sofija Brazauskai - čia dirbo notarų pagalbininkais. Per Kalėdas jis buvo pakrikštytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. A. M. Brazauskas, būdamas Krašto garbės piliečiu, 2000-aisiais sakė: „Pirmiausia, turbūt, garbė. Didžiuojuosi gimęs Rokiškyje. Malonu, kad šį vardą suteikė gimtinės žmonės. Rokiškyje stovi namas, kuriame gimiau. Lankydamasis šiame mieste patikrinau jį, net lova stovi toje pačioje vietoje kaip mano laikais“.
Namas, kuriame gimė A. M. Brazauskas, yra Laisvės gatvės 7-asis namas. Namo šeimininkai pasakojo, kad didžiuojasi gyvendami ten, kur gimė būsimasis prezidentas. Jie yra sulaukę ir finansinės A. M. Brazausko paramos: už gautus pinigus perdengtas stogas, pakeisti langai. Antrą kartą prezidentas savo gimtuosiuose namuose apsilankė 2008-ųjų rugsėjį, kai Rokiškis šventė gimtadienį. Tuokart jo skirtų pinigų užteko namą apkalti naujomis lentelėmis.
Kun. Vladas Mironas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, tarpukario Lietuvos dviejų Vyriausybių Ministras Pirmininkas, kariuomenės kapelionas, kraštietis, kuriam šiemet sukanka 145 metai. Birželio 13-ąją iš pradžių gimtinėje Kuodiškio k., vėliau - Pandėlyje ir Panemunyje vyks daug renginių, skirtų šio iškilaus kraštiečio paminėjimui. Renginius organizuoja Pandėlio gimnazijos ir Panemunio bibliotekos bendruomenės.
Minint valstybininkų nuopelnus planuojama sodinti ąžuoliukų alėją, skirtą Rokiškio krašto valstybininkams. Alėja driektųsi šalia dvaro link mažojo kumetyno Juodupės pusėn, o ties kiekvienu ąžuolu būtų lentelė su istoriniais duomenimis apie šias asmenybes ir jų nuopelnais.
Menininkai ir kultūros veikėjai
Rokiškio kraštas garsėja ir savo menininkais bei kultūros veikėjais. Šiame krašte gimė ir kūrė poetai, rašytojai, dailininkai ir muzikantai, kurie savo kūryba praturtino Lietuvos kultūrą.
Paulius Širvys gimė 1920 m. Padustėlyje, Zarasų rajone. Tačiau jis augo Rokiškio rajone, Degučiuose, kur tėvai turėjo ūkį. Šiandien gimtinės vietą žymi paminklinis akmuo. Būsimasis poetas mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje, ką mena miestelyje įamžinta jam skirta skulptūra. 1940-aisiais P. Širvys baigė Salų žemės ūkio mokyklą. Po karo, iki 1946-ųjų, dirbo Rokiškio rajono komjaunimo komitete, septynerius pokario metus siejo su rajonine spauda - darbą pradėjo „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje. Pirmaisiais pokario metais, dirbdamas Rokiškyje, P. Širvys kovų įspūdžius bandė pateikti prozos formomis. Jis rašė apybraižas, apsakymus, straipsnius bei korespondencijas, kurias skaitytojai labai mėgo. Laikraštyje „Tarybinis Rokiškis“ pasirodė ir pirmieji jo eilėraščiai.
Gimtasis kraštas neleis užmiršti savo primadonos, operos solistės Irenos Jasiūnaitės, kuri gimė ir užaugo Rokiškyje, o šiandien gyvena Vilniuje. Rokiškyje ji gyveno Gedimino gatvėje, 5-uoju numeriu pažymėtame name. I. Jasiūnaitė gimė rudenį - 1925 m. spalio 29 d. rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Gyveno Gedimino gatvėje, lankė Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia, Rokiškyje, atsirado „pirmas troškimas eiti muzikės keliu“. I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša - taip pat ryški asmenybė, ne tik dainų autorius, bet ir žmogus, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis jau tada atkreipė dėmesį į būsimą primadoną. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn - buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika - nuostabi“, - yra sakiusi I. Jasiūnaitė.
2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje I. Jasiūnaitei buvo įteiktas Krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas. Prieš keletą metų metų, 2015-aisiais, operos legendos 90-mečio proga pasirodė rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo P. Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“.
Žurnalo skaitytojams pristatomas dailininkas Vytautas Klemka - iš Panemunėlio krašto kilęs žymus Lietuvos menininkas.
Vaiva Mainelytė, Rokiškio krašto garbės pilietė, gimė ir Rokiškyje praleido savo vaikystę. „Vytauto gatvėje, netoli ligoninės, Perekšlių name. Net keturis kambarius turėjom. Paveikslą „Mano kiemas“ man dovanojo dailininkas Algimantas Kliauga. Jo reikėtų klausti tikslaus adreso“, - sakė V. Mainelytė. Dailininkas A. Kliauga patikslino: „Vytauto gatvėje, Socialinės paramos centro priešingoje pusėje, antras namas dešinėje“.
Monika Mironaitė, aktorė, gimė Pandėlio gatvėje. Tačiau dabartiniai jo gyventojai nieko nežino apie tai, kad gyvena įžymybės praeitį menančiame name.
Teisininkai ir mokslininkai
Rokiškio kraštas taip pat garsėja savo teisininkais ir mokslininkais. Šiame krašte gimė ir augo žmonės, kurie vėliau tapo profesoriais ir dirbo svarbius darbus mokslo srityje.
Mykolas Pijus Paskalis Römeris gimė Bagdoniškyje. 2025 m. liepos 2 d. Kriaunų muziejuje Rokiškio krašto muziejus surengė popietę Kriaunų žmonėms, skirtą iškiliam tėviškėnui teisininkui, profesoriui Mykolui Pijui Paskaliui Römeriui "Römerio kelias: žmogus, idėjos, vertybės". Šiemet sukako 145 m.
Eugenija Butėnienė-Gintautaitė gimė 1927 m. lapkričio 19 d. Abeliuose, Rokiškio valsčiuje, o mirė 1997 m. spalio 8 d. Vilniuje. Ji buvo Lietuvos archeologė. 1947 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, bet jau po pusmečio visam gyvenimui pasuko į humanitarinius mokslus - perėjo studijuoti archeologijos. Diplominį darbą rašė apie tyrinėtus pilkapius Lietuvos teritorijoje, apibendrino daugiau, kaip 100 pilkapynų medžiagą. 1952 m. baigė Vilniaus universitetą, įsigijo istorikės - archeologės specialybę. Su vyru Domu Butėnu gavusi paskyrimą į Klaipėdą, 1952-1954 m. direktoriavo Klaipėdos kraštotyros muziejuje. 1954 m. Butėnai grįžo į Vilnių. Eugenija pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute laborante, nuo 1957 m. mokslinė bendradarbė. 1964-1986 m. į Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus archeologijos skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė, 1973-1986 m. vėlyvojo geležies amžiaus sektoriaus vedėja. Išėjusi į pensiją, ji dar iki 1992 m.
Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė gimė 1933 m. lapkričio 18 d. Žiobiškyje, Rokiškio valsčiuje. Ji yra Lietuvos istorikė, humanitarinių mokslų daktarė. 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1966 m. istorijos mokslų kandidatė (disertacija „LKP veikla, keliant respublikos darbininkų klasės kultūrinį-techninį lygį 1959-1965 m.“). 1956-1999 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (nuo 1992 m. Lietuvos muzikos akademija); 1975-1988 m. Marksizmo-leninizmo, 1988-1990 m. Visuomenės mokslų katedros vedėja; 1982 m. profesorė. 1983 m. LSSR nusipelniusi kultūros veikėja. Nuo 1991 m. bendradarbiauja su Toronto universitetu (Kanada), 1995 m. jame skaitė paskaitas. Lietuvoje ir Kanadoje paskelbė naujos archyvinės medžiagos.
Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Lašuose, Rokiškio valsčiuje, o mirė 2003 m. gegužės 1 d. Rumšiškėse. Jonas Laucė buvo Lietuvos prozininkas. 1939 m. pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Po sovietinės okupacijos tęsė tarnybą kariuomenėje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą paleistas į atsargą. Nuo 1941 m. tarnavo Penktajame savisaugos batalione ir netrukus išsiųstas į Rytų frontą. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše. Po Vokietijos kapituliacijos pateko į TSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo. Kurį laiką dalyvavo rezistencinėje kovoje, vėliau legalizavosi. 1946-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1950-1951 m. mokytojavo Širvintose, 1951-1971m. - Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje. 1971 m. už romaną „Negandų metai“ (pirmas pavadinimas „Žaizdre“) apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, kalintas Pravieniškėse, vėliau dirbo prievartinėse statybose Kaune. 1973 m. grįžo į Biržus, dirbo kroviku, nuo 1975 m. gyveno Rumšiškėse, dirbo Kauno namų statybos kombinate, siuvimo fabrike. Kario ir partizano patirtį aprašė istoriniame dokumentiniame nuotykių romane „Negandų metai“. Istoriniuose romanuose „Karūna ir kalavijas“, „Mirštančių dievų kerštas“ vaizduojama XIV a. pr.- XV a. pab. įvykiai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirtis, Vytauto ir Jogailos kova dėl sosto, Kęstučio nužudymas, Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis, Vytauto bandymas karūnuotis, jo mirtis. Romanai parašyti skirtingų žanrų (legenda, laiškas, panegirika, dokumentas, šventųjų gyvenimai, istorinė apysaka) derinimo principu.
Grafai Tyzenhauzai
Rokiškio grafams Tyzenhauzams šiais metais sukanka jubiliejinės datos: Ignotui - 265, Aleksandrai - 245, Konstantinui - 240, Sofijai - 235, Konstantino žmonai Valerijai Vankavičiūtei-Tyzenhauzienei - 220, o jų sūnui Reinoldui - 195 m.
Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822) - Rokiškio dvaro statytojas, vedęs Mariją Pšezdzieckytę, susilaukė keturių vaikų. Didžiausias I. Tyzenhauzo pasiekimas - Rokiškio senamiesčio performavimas įkuriant keturkampę aikštę.
Konstantinas Tyzenhauzas - Rokiškio grafystės paveldėtojas - istorikų yra laikomas vienu garsiausių Tyzenhauzų giminės atstovų, palikusių pėdsaką daugelio Europos šalių istorijoje. Grafas, Livonijos vokiečių kilmės Lietuvos zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje, parengė ir išleido keliolika ornitologijos veikalų, sukaupė didelę paukščių iškamšų ir kitų eksponatų kolekciją.
Sofija Tyzenhauzaitė, Rokiškio grafo Ignoto dukra tuokėsi Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Yra žinoma, kad S. Tyzenhauzaitė parašė dešimt romanų. Tyrinėtojai pastebi, kad jie išsiskiria lengva kalba ir tikrais faktais.
Reinoldas Tyzenhauzas - vienas žymiausių giminės atstovų - Rokiškiui visų pirmą svarbus kaip Šv. Reinoldo įkurtą mokyklą dėstyti atvyko čekas vargonininkas Rudolfas Lymanas, kuriam sausio 8 dieną sukaktų 170 metų.
Šiame straipsnyje paminėti tik kai kurie žymūs žmonės, gimę Rokiškio krašte.
