Gimstamumas - demografinis rodiklis, nusakantis, kiek gimimų per metus tenka 1000 gyventojų tam tikroje teritorijoje. Tačiau Lietuvoje tai nėra tik demografinis rodiklis, kartu tai ir itin opi problema.
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, žmonės miršta, o naujų gimsta vis mažiau. Tai reiškia, kad didelę dalį senyvo amžiaus asmenų išlaiko vis mažesnis skaičius į darbo rinką įeinančių piliečių. Jau nuo 1994 m. Lietuvoje prasidėjo depopuliacijos procesas. Jei 1994 m. tūkstančiui gyventojų gimė 11,6 kūdikių, tai 2022 m. - gimė jau tik 7,8. 1990-2022 m. natūralusis gyventojų prieaugis sumažėjo nuo +17 100 iki -20 800.
Demografinė savižudybė: nauja realybė
Demografinė savižudybė - šis terminas taikliai apibūdina naujausius Lietuvos gimstamumo duomenis, įvertino „Luminor“ banko vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas. Tai, jei gimstamumo rodiklis Lietuvoje išliktų toks, koks buvo 2025 metais, viena moteris per savo gyvenimą pagimdytų vos po vieną vaiką. Priminsiu, kad siekiant užtikrinti kartų kaitą šis rodiklis turėtų siekti 2,1. Tad Lietuva, to nenorėdama, faktiškai pasiekė vieno vaiko politikos tikslą.
Gimstamumo mažėjimo tendencijos
Pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gimsta vidutiniškai pusantro tūkstančio mažiau vaikų nei metais prieš tai. Pavyzdžiui, 2024-aisiais šalyje gimė per 19 tūkst. vaikų, pernai - apie 17 tūkst. Gimstamumo rodiklis pradėjo mažėti 2017 m., nors prieš tai beveik dešimtmetį jis augo, - dar 2016-aisiais turėjome gana komfortišką 1,6 lygį, o 2022-aisiais jis jau buvo tik 1,27. Tai ypač žema reikšmė, prilygstanti 2001-2002 m. antirekordui.
2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47-48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo.
Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30-34 m. ir 35-39 m. amžiaus grupėse, kaip rodo paskutiniųjų dviejų Visuotinių gyventojų surašymų duomenys. Juolab kad tarp Surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40-44 m. bei 45-49 m. amžiaus grupėse.
Pernai Lietuvoje gimė 20 008 vaikai. Tiesa, šis skaičius 10 proc. mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst.).
Regioniniai skirtumai
Pasak ekonomisto, gimstamumas mažėja visose Lietuvos vietovėse, o ypač - kaimiškosiose. Kaime gimstamumo rodiklis prieš dešimtmetį buvo pakilęs iki 1,8, o Žemaitijoje (Tauragės ir Telšių apskrityse) gimstamumo rodiklis siekė 1,9 (buvo netoli siektinos 2,1 ribos). Tačiau pastarąjį penkmetį jis ženkliai krito ir minėtose apskrityse jis tesiekia 1,0.
Be to, pasak ekonomisto, dėl emigracijos į Vilnių bei kitus Lietuvos didmiesčius (Kauną, Klaipėdą), mažesnėse Lietuvos savivaldybėse ženkliai sumažėjo jaunų žmonių skaičius, tad bendras gimusių vaikų skaičius krenta dar sparčiau pvz. gimusių vaikų skaičius Telšių ir Tauragės apskrityse pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei dvigubai.
„Vilniuje per dešimtmetį gimstamumo rodiklis taip pat ženkliai sumažėjo (nuo 1,5 iki 1,0), o tai kelia didelį nerimą, bet būtent Vilniuje yra daugiausiai jaunų ir santykinai pasiturinčių gyventojų, kurie galėtų turėti vaikų, bet neturi. Kas lemia mažą gimstamumą Vilniuje? Darželių ir mokyklų trūkumas? Brangus būstas? Pasikeitę prioritetai? Nesaugumo jausmas? Judėjimas į virtualią realybę (joje vaikai negimsta)? Kas ir kokios būtų priežastys, tokie žemi gimstamumo rodikliai tikrai verčia sunerimti“, - rašė Ž. Mauricas. Pasak ekonomisto, šiuo metu didžiausi gimstamumo rodikliai Lietuvoje yra Klaipėdos ir Kauno apskrityse, tačiau jie yra maži (1,1).
Pagrindinės mažėjančio gimstamumo priežastys
Turime išorinių (globalių, geopolitinių) ir vidinių priežasčių komplektą, kuris veikia dabartinę dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus. Kita vertus, gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19, tad esama ir vidinių, su mūsų visuomene, jos raida susijusių priežasčių, kurios susiformavo iki pandemijos ir tebeveikia iki šiol.
Pagrindiniai šio demografinio proceso veiksniai susiję su šeimos modelio ir vertybių kaita. Šiandieninės socialinės, ekonominės ir technologinės raidos kontekste vaikų auginimo išlaidos išauga, žmonės vis dažniau siekia profesinių tikslų atidėdami sprendimą susilaukti vaikų vėlesniam gyvenimo tarpsniui.
Ekonominiai veiksniai
Vilnius jau senokai aplenkė ES vidurkį pagal vienam žmogui sukuriamą BVP, tačiau pagal būsto įperkamumą nusirito į 2009-2010 m. lygį. Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu.
Vis daugiau šiuolaikinių žmonių jaučiasi nesaugiai dėl ateities: globalūs ir regioniniai saugumo iššūkiai, augančios pragyvenimo kainos ir infliacija. Toks susirūpinimas verčiai atsargiai įvertinti šeimos kūrimo galimybes.
Socialiniai veiksniai
Karjera ar vaikai? Šiuo metu vidutinis pirmą kartą tekančių nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų - 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų).
Svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės / motinystės standartus, t. y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaikams kokybiško gyvenimo starto.
Šeimos struktūros pokyčiai
Ketvirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši. Pagal 2021 m. Eurostato duomenis, daugiau vienišų tėvų Europoje tėra tik Švedijoje (34 proc.), Danijoje (29 proc.), Estijoje (28 proc.). O mažiausiai jų - Kroatijoje (5 proc.), Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje (8 proc.). Lietuvoje, šeimai arba partneriams išsiskyrus, vaikai dažniausiai lieka su mamomis, ir joms tenka derinti darbą ir vaikų auginimą. Vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai. Tarkim, jei vidutinį atlyginimą (1300 Eur į rankas) uždirbančiai mamai, be būtinų pragyvenimo išlaidų, tenka mokėti ir būsto paskolą, tuomet skirti lėšų vaikų būreliams tikrai sudėtinga. Net 29,9 proc. vienišų mamų ar tėvų, auginančių bent po vieną vaiką, patiria skurdo riziką.
Beje, Lietuvoje mažėja tiek santuokų, tiek skyrybų skaičius. Nuo 2019 m. iki 2022-ųjų santuokų sumažėjo beveik penktadaliu - nuo 19 500 iki 16 127 (o 2023-iaisiais jų įregistruota vos 14 200!). Skyrybų per tą patį laiką sumažėjo nuo 8 683 iki 7 395.
Savanoriška bevaikystė
Savanoriška bevaikystės kelią renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Tai nėra visai naujas reiškinys, tačiau jis sparčiai plinta. Bevaikystės problematiką tyrinėjančios dr. Ž. Oertelės duomenimis, Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų.
„Atlikusi keletą išsamių interviu su bent penkerius metus susituokusiomis ar partnerystėje gyvenančiomis Lietuvos moterimis (28-37 metų) pastebėjau, kad jų apsisprendimą neturėti vaikų dažniausiai lemia noro ir poreikio tapti motina stoka bei pasitenkinimas pasirinktu gyvenimo būdu. Vaikų neketinančios turėti moterys nebūtinai atsiduoda karjerai ar kitai veiklai. Jų prioritetas - į suaugusiuosius orientuotas gyvenimo būdas, laisvalaikis, kelionės, kurių neriboja su vaikų auginimu susiję rūpesčiai bei atsakomybės“, - tyrimo rezultatais dalijosi sociologė dr. Ž. Oertelė.
Jos turimais Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 metais 8,8 proc. (t. y. apie 77 tūkst.) vyresnių nei 41 metų moterų buvo bevaikės, tad Lietuvoje kiek mažiau nei dešimtadalis moterų lieka negimdžiusios. Pasak mokslininkės, bevaikių moterų dalis pamažu didėja.
Gitanas Nausėda griežtina toną: „Koalicija yra apie nieką“ | Apkalbėkime. Su Tadu Ignatavičiumi
Pasekmės ir galimi sprendimo būdai
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. Prielaidų jam augti kol kas nėra ir artimiausioje ateityje nenumatoma. Dėl mažo gimstamumo jauno ir darbingo amžiaus gyventojų dalis mažės, dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, o visuomenė ir toliau sens. Prognozuojama, kad šalies gyventojų skaičius 2040 m. sumažės iki 2,5 mln.
Gimstamumas mažėja, bet visuomenė sparčiai sensta. Į darbo rinką įsilieja vis mažiau jaunų žmonių, o jiems tenka išlaikyti augančią pensininkų grupę. Demografinį iššūkį bandoma spręsti užsienio migrantų viliojimu į šalį. Daugelis ekspertų kalba, kad Lietuva šiuo metu tikrai susiduria su demografiniu iššūkiu.
Galbūt vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų galėtų paskatinti ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos. Svarbu suvokti, kad demografiniai pokyčiai vyksta ne uždaroje sistemoje ir yra priklausomi nuo daugybės politinių, ekonominių, technologinių, vertybinių pokyčių visuomenėje, taigi ir sprendimai turėtų būti kompleksiniai.
Taigi ir svarbiausias demografinės politikos klausimas galėtų būti ne kaip susigrąžinti 3 milijonus, bet kaip protingai mažėti, kaip subalansuoti demografinius procesus taip, kad atsirastų prielaidos gyventojų skaičiui stabilizuotis.
Tačiau statistika rodo - priemonės neveikia. Kitų šalių patirtis rodo, kad praktiškai nėra priemonių, kuriomis būtų galima paskatinti gimstamumą. Tai yra individo savas sprendimas ir turtingesnėse valstybėse, ten, kur yra didesnė urbanizacija, ten gimstamumas yra visur labai mažas. Šiuo metu valstybė sudaro papildomų kliūčių įvairiems žmonėms susilaukti vaikų.
Lietuva iš kitų šalių išsiskiria ilgomis motinystės bei tėvystės atostogomis - galima pasirinkti 18 arba 24 mėnesių laikotarpį (tiesa, kažin ar vaikų auginimas vadintinas „atostogomis“). Nuo 2024 m. padidėjo vaiko priežiūros atostogų išmokos ir didesnes pajamas iki vaiko gimimo gavusiems tėvams (anksčiau buvo nustatyta dviejų vidutinių atlyginimų dydžio išmokų riba). Vis dėlto suteikiamos motinystės ar tėvystės atostogos nepakeičia gimstamumo kreivės į pozityviąją pusę.
Politikai problemos sprendimų nesiima, nors turi užsienio pavyzdžių. Šalies valdantieji pastaruosius metus nedėjo pastangų, kad demografinės problemos būtų išspręstos. Priešingai, buvo priimtas ne vienas šeimoms nepalankus sprendimas. Jeigu anksčiau tėvai galėjo dalinti vaiko priežiūros atostogas taip, kaip norėjo, nuo 2023 m. atsirado du neperleidžiami mėnesiai. Tėvai dabar verčiami imti du mėnesius atostogų arba tiesiog negauti priklausančios išmokos, nes negali jos perleisti kitam. Be to, pasikeitė ir vaiko priežiūros išmokų dydžiai bei jų trukmė. Tokie valdžios sprendimai, nors ir gali atrodyti menkai svarbūs, iš tiesų gali suvaidinti lemtingą vaidmenį daugelyje jaunų šeimų, kurios kalba apie vaikus bei jų planavimą.
Akivaizdu, kad nuosekli bei aktyvi šeimų politika gali duoti vaisių, tačiau tam reikia tik politinių jėgų įsitraukimo bei noro veikti. Šioje seimo kadencijoje, valdančiųjų tarpe to nematėme.
