Jaunosios kartos aktorius Robertas Lenartavičius, išgarsėjęs vaidmenimis lietuviškuose filmuose, tvirtai žengia į televiziją, debiutuodamas komiškame TV3 seriale „Rezidentai“. Antrą sezoną kuriamame lietuviškame seriale R. Lenartavičiui patikėta vaidinti vieną iš pagrindinių - stažuotis į Lietuvą iš JAV atvykusio rezidento - vaidmenų. Jo personažas, Piteris Riauka, yra gydytojas iš Amerikos, kuris dažnai lieka šokiruotas ir apgautas susidūręs su lietuvišku humoru ir keistenybėmis.
„Mano veikėjas yra labai įvairiapusiškas, ir kol kas aš esu atradimų kelyje. Piteris atkeliavęs iš kitos visuomenės, todėl pats sunkiausias uždavinys man yra apčiuopti ir išreikšti tą amerikietišką požiūrį į gyvenimą Lietuvoje“, - dalijasi aktorius.
Roberto personažas seriale atsirado tada, kai vienas iš rezidentų, kurį vaidino aktorius Marius Čižauskas, pagal mainų programą išvyko mokytis į JAV. R. Lenartavičiui vaidmuo komiškame medicinos seriale „Rezidentai“ yra ne tik debiutinis televizijoje, bet ir pirmasis didesnis jo darbas ekrane. Iki tol iš Kauno kilusiam aktoriui teko kurti mažus ir epizodinius vaidmenis.
R. Lenartavičius pasakoja, kad iššūkių filmavimo aikštelėje netrūksta, mat aktoriaus kuriamas personažas kalba su užsienietišku akcentu. „Tas mano akcentas tobulėja, bet man sunku įsijausti į tikrąją tartį. Tai vienas iš sunkiausių uždavinių, nes reikia vaidinti paliekant intonaciją, akcentą. Sakyčiau, kad man išeina net ne amerikietiškas, o britiškas akcentas. Tai tikrai nėra lengvas uždavinys, kur kas paprasčiau kalbėti arba tik lietuviškai, arba tik angliškai.“
Nors vaidmuo seriale reikalauja specifinio akcento, aktorius prisipažįsta, kad kadaise svajojo tapti mediku. „Tiesą sakant, kai dar mokiausi mokykloje, man labai patiko biologija ir galvojau apie mediciną. Pažįstu labai nemažai žmonių, kurie mokosi mediciną ar jau yra medikai, tai mes susėdame ir šnekamės. Tai man savotiškai įdomu.“
„Mano vaidmuo jau gerai žiūrovams pažįstamas - dabar jau gydytojas, nebe rezidentas, dirbantis klinikose, iš Amerikos atvykęs Piteris Riauka. Tai situacijų komedija, tad galima sakyti, kad kai kurie personažai yra labai tikroviški, bet kai kurie - lengvai šaržuoti, hiperbolizuotai perdėti. Turbūt kažkiek turiu tokio personažo savyje, manau tai ir padaro mane panašiu į jį. Sakyčiau, kai kuriose vietose požiūriu į gyvenimą, į šviesų tikėjimą gėriu. Mano personažas yra naivus ir kiek gali būti yra tyras. Jo pozityvumas dažnai jį pastato į kuriozines situacijas. Kartais pats vaidindamas pamatau, kiek tai šaržuota ir visai juokinga komedija, bet per daug savęs su personažu nesiečiau“, - dalijasi Robertas.
Aktorius pripažįsta, kad vaidinti save pačiam gali būti sudėtinga. „Čia toks filosofinis klausimas: kur esi tu ir kas tu pats esi?. Galbūt, kai tai yra kažkoks charakterinis vaidmuo, o ne tik būsena, tuomet yra lengviau. Kai atsiranda kokios nors užduotys - akcentas, specialus judėjimas, kiti scenarijaus įpareigojantys dalykai, tai taip ir gaunasi, kad atsiranda užduotys, per kurias tą personažą bandau kurti. Pagal režisieriaus matymą bandau kažkaip adaptuotis prie personažo. Kadangi šį personažą esu sukūręs jau anksčiau, teko jį tik pritaikyti tam tikroms situacijoms. Sakyčiau, kad mano personažas šiame seriale yra labai vaikiškas ir infantilus. Ir taip išeina, kad personažas septynerius metus stovėjo vietoje ir visai nesikeitė“, - teigia pašnekovas.
Vaidinti save, kaip teigia aktorius, tikrai nemenkas iššūkis. Visgi ir pats konceptas suponuoja, kad būdami su skirtingais žmonėmis kaskart dedamės vis kitokią kaukę. „Man turbūt sunkiau būti vienoje būsenoje, ar, kaip kad sako kiti - vaidinti save. Žmogiška patirtis yra būti kažkuo. Bet iš esmės, ten giliai, nežinau, ar yra toks dalykas kaip „tu“. Jei aš lipčiau ant scenos vaidinti save, priklausytų, kam tai vaidinu ar su kuo. Nes juk net kai kalbėdamas su jumis labiau atsiverčiau, jei būtume ilgai pažįstami draugai. Mūsų asmenybė yra įvairi ir tai, kokie esame labai priklauso nuo to, su kuo esame. Iš esmės dedamės kaukes. Tik santykyje su kažkuo, per kitus ir matai save“, - kalba Robertas.
Robertą daugelis pratę matyti per žydruosius ekranus įkūnijantį pačius įvairiausius vaidmenis - jis įkūnijo blogiuką seriale „Pasmerkti“, vaidino ir seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ bei sukūrė ir daug kitų personažų. Visgi tikrasis jo „aš“ - taip pat įvialypis.
„Mano laisvalaikyje daug visko, sakyčiau, kad turiningai gyvenu. Pradėčiau nuo skaitinių, literatūros, nes skaitau kasdien. Užsiimu ir įvairiu sportu. Man tas žodis laisvalaikis yra gan neaiškus, nes mano gyvenimo būdas toks, kad išnyksta ribos tarp laisvo laiko ir darbų. Kartais net knygos, kurias skaitau, man ateityje padeda rašyti tam tikrą pjesę ar scenarijų. Tiesiog lavinu save, domiuosi, mokausi ir tikrai nenuobodžiauju. Sakyčiau, kad plačiai per Lietuvą turiu daug veiklų, pažinčių. Smagu pažinti kraštą, jo žmones, nemažai keliauju. Manau, kad yra gerai, kad žmonėms žiūrint į mane kyla klaustukų“, - apie laisvalaikį ir mėgstamas veiklas užsimena žinomas vyras.
Aktoriaus socialiniuose tinkluose taip pat galima išvysti ir nemažai kadrų iš įvairių pasaulio kampelių. Visgi jis įvardija, kad kelios vietos kelia daugiausia sentimentų. „Man smagu patyrinėti naujas, dar nematytas vietas. Dar yra labai daug neaplankytų vietų. Sakyčiau, kad Italija, Viduržemio regionas mane labai traukia ir suteikia įkvėpimo. Atrodo, kad ten vis norisi sugrįžti“, - šypteli jis.
Robertui Lenartavičiui yra nesvetima ir migransto duona - kurį laiką studijų metu jis yra gyvenęs svetur. „Ilgą laiką jau esu Lietuvoje, čia vis vien man gera ir paprasta tuo, kad čia yra mano kultūra, kalba. Kiekviena kelionė svetur man primena tai ir prideda žavesio Lietuvai. Bet neatmetu galimybės ir pagyventi dar kitur. Iš tiesų kelionės ir gyvenimas kitose šalyse labai praturtina patį gyvenimą“, - dalijasi vyras.
Anot vyro, tarptautinių projektų Lietuvoje vis daugėja. Visgi kartais su filmavimais ar kitais darbais atsiranda puikių galimybių iškeliauti ir svetur. „Teko ir su Holivudo žvaigždėmis leisti laiką toje pačioje Lietuvoje. Juokavom, kad Holivudas pats atvyko, nereikėjo važiuoti. Kažkaip po karantino viskas taip užsisuko, kad filmavimų, renginių pačioje Lietuvoje labai padaugėjo. Bet dar turiu tokią mintį, kad pavyks daugiau padirbėjus labiau įsilieti ir į tarptautinę rinką“, - teigia jis.
Iš Kauno kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis aktorius Robertas Lenartavičius jau antri metai vasaromis nepraleidžia Platelių kultūros centro organizuojamo festivalio „Muzika ant vandens“, o šiemet festivaliui net pastatė pjesę „Gero vėjo“ - ją, skirtą jachtų klubo įkūrėjui Petrui Sadauskui, plateliškiai aktoriai suvaidino praėjusį penktadienį.
- Gal galėtum papasakoti, kaip ėmei eiti aktorystės ir režisūros keliu? - Dar mokykloje visokiuose minėjimuose, renginiuose pastebėdavau, kad yra kažkas ne taip: per ilgos pauzės, blogas apšvietimas ar netinkamas kalbėjimas. Atėjo mintis, kad pats galėčiau padaryti geriau. Viena mokytoja papasakojo, kad graudindavau mamas, sakydamas eilėraščius. Iš pradžių šokau gatvės šokius breiką, ir apie vaidybą negalvojau. Kaune baigęs gimnaziją studijavau kolegijoje Verslo vadybos paslaugų marketingo specialybę, turėjau galimybę gilinti žinias Belgijoje, Suomijoje, Švedijoje. Išvykau daryt karjeros į Angliją. Dirbau verslo srityje vienerius metus, bet pasidarė širdy kažkaip tuščia, sausa. Grįžęs į sesers vestuves nusprendžiau pakeliauti po Lietuvą ir supratau, kad noriu likti čia. Su draugu Kauno centre atidarėme studiją, penktadieniais organizuodavom socialinius vakarus, kviesdavom aktorius, režisierius. Tą pačią žiemą išsibandžiau ir savo balsą. Visada mėgau dainuoti. Danguolė Beinarytė, chorvedė, paklausiusi mano dainavimo, pasakė, kad esu tenoras, ir pakvietė dalyvauti chorų „Eurovizijoje“ LRT. Pajutau, kad tuometis darbas komercijos direktoriumi manęs nebetraukia, kad daug laimingesnis esu dainuodamas.
- Aišku, tuo metu niekas nesuprato manęs. Mano karjera versle sparčiai judėjo į priekį, sekėsi, bet aš manau, kad jaunystėj reikia drąsiai daryti sprendimus, kurie dabar gal atrodytų neracionalūs. O tada buvo toks jausmas - gyvumo, žaidimo. Nusprendžiau užsidirbti pinigų, kad galėčiau kurį laiką nieko neveikti, tik atsiduoti tam, ko noriu. Išvykau į Norvegiją trims mėnesiams dirbti su renginiais. Sekėsi: iš karto maloniai priėmė, mokėjo gerą atlyginimą, išdavė dokumentą, kad galiu ten gyventi neribotai. Laisvalaikiu, režisieriaus Gyčio Padegimo patartas, ėmiau skaityti anglų režisieriaus Peterio Brūko knygas apie teatrą, itin užkabino Valentino Masalskio knyga „Teatro link“, žiūrėjau improvizacijų laidą „Kitas kampas“. Mačiau, kad kažkaip kitaip vaikšto teatralai po sceną, nuovokumo man reikėjo. Grįžęs į Lietuvą parašiau laišką Rimantui Štarui, Kauno kultūros centro Kazio Binkio teatro suaugusiųjų grupės režisieriui. Taip ir prasidėjo aktorystė: gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų Klodo Manje pjesėje „Oskaras“, vaidinau Kristijoną Martiną. Stipri komedija, pamenu, ją vaidinome atnaujintoje salėje, žiūrėjo apie penki šimtai žmonių, plojo stovėdami. Pasisekimas bei komentarai, kad turėčiau vaidinti didesnėje scenoje, įkvėpė. Tuo pat metu dalyvavau televizijos projekte „Kaukės“, ten visai gerai sekėsi.
- O kaip atsiradai filmavimo aikštelėje? - Bedirbdami K. Binkio mėgėjų teatre gavome kvietimą dalyvauti režisieriaus Donato Ulvydo kuriamo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ masinėse scenose. Besifilmuojant netikėtai D. Ulvydas išsirinko mane iš minios, davė sakyti frazę… Titruose esu užrašytas kaip praeivis. D. Ulvydas matė mano užsidegimą ir patarė pažiūrėti italų kino klasiką. Pasinėriau į kino ištakas, ištisas dienas leisdavau žiūrėdamas filmus ir gilindamasis į detales, žymių aktorių biografijas, kaip jie siekė savo tikslų. Netrukus režisierius Marius Markevičius pasiūlė nedidelį vaidmenį filme „Tarp pilkų debesų“, jame atlikau Mykolo vaidmenį. Dar vienas filmas, į kurį patekau ir mokiausi, - Olandijos, Kanados ir Japonijos kartu kurta juosta „Netflix“ platformai „Tokijo teismas“. Ten ėmė vykti stebuklai: iš 300 masinėms scenoms pakviestų žmonių mane pastebėjo kanadietis režisierius ir skyrė vaidmenį. Mane galima pamatyti ir lietuviškuose serialuose „Rezidentai“ bei „Prakeikti“, o ypač džiaugiuosi, kad buvau pakviestas kurti vaidmenį pasaulinio garso Holivudo režisieriaus Lasse Halstromo, sukūrusio tokius šedevrus kaip „Šokoladas“, „Nebaigtas gyvenimas“, „Hačiko. Šuns istorija“, naujame filme „Hilma“, kurį filmavo Lietuvoje.
- Įdomu, kaip atsidūrei Žemaitijoje, Plateliuose? - Prieš kelerius metus su draugu Jonu atvykau į Platelių Jonines ir susipažinau su Aivaru ir Aliona Alminais. Pasistatėm palapinę jų kieme. Taip ir įsitraukiau. Jau antrą vasarą atvykstu čia padirbėti su projektais. Plateliuose jaučiuosi kaip namuose. Man Žemaitija kaip kokia legenda, aš čia randu save. Mano proseneliai kilę iš Viekšnių, Viduklės krašto. Plateliškiai aktoriai dirba ne dėl pinigų, man irgi finansiškai nelabai apsimoka. Bet tai ir yra ta lengva paslaptis, iššūkis, įdomu stebėti aktorius, jiems patarti. O šiemet net rašiau pjesę, skirtą jachtų klubo įkūrėjui Petrui Sadauskui, pats režisavau. Mačiau rezultatą gyvai ir džiaugiausi Platelių teatro kolektyvu - puikūs žmonės, tikrai talentingi aktoriai-mėgėjai.
- Vargu. Aš pats nuo 15 metų visas vasaras dirbau ir statybose, ir fabrikuose. Galėčiau pats namą pastatyti ir vidaus apdailą atlikti, patirties daug turiu. Man patiko tie darbai, užsidirbau pinigų savo reikmėms. Apskritai visos mano gyvenimo patirtys kaip kokia grandine surištos: jei nebūčiau atsidūręs tose vietose, kur buvau, nebūčiau ten, kur dabar esu. Skauda širdį, kai matau žmones elgiantis nekultūringai kur nors parduotuvėje, kasdienybėje. Esu romantikas, nemėgstu materializmo, persisotinimo. Manau, žmogus visada turi augti.
- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? - Mėgstu keliones, esu apkeliavęs beveik visą Europą. Norėtųsi ilgiau kur nors pabūti, bet tai bus ateity - šiuo metu daug darbo. Žiemą per savo gimtadienį du kartus buvau Paryžiuj. Ilsiuosi miegodamas arba gamtoje, taip pat nuolat sportuoju, nes reikia palaikyti formą. Labai mėgstu važiuoti dviračiu. Pomėgiai - knygos, filmai, pokalbiai su žmonėmis. Bet rašant pjesę man reikia askezės, vienatvės.
Robertas Lenartavičius publikos dėmesį pažino dar būdamas mokyklinio amžiaus, o vaikystėje išmoktus kūrinius dainavo savo tėvams ir jų draugams. Dėmesys jau tuomet jam atrodė kaip savaime suprantamas reiškinys ir neišgąsdino, kaip nutinka daugumai vaikų. Atvirkščiai - sužavėjo. Toliau sekė šauniausio moksleivio rinkimai, Šimtadienio spektaklio pagrindinis vaidmuo. „Tačiau tuo metu aš neplanavau būti aktoriumi“, - sako R.Lenartavičius, gerai pažįstamas iš kelių Lietuvoje rodomų televizijos serialų.
„Vaikystėje galvojau, kad būsiu verslininkas ar viešosios erdvės žmogus, gal kažkam atstovausiu. Nors iš dalies taip ir buvo, o gal dar ir bus. Pradėjau studijuoti ir teko pasirinkti - tęsti mokykloje pradėtus gatvės šokius ar išvažiuoti su studentų mainų programa į Suomiją. Taip jau nutiko, kad šokiai nutrūko. Sceną pakeitė teminiai studijų pristatymai, pasirodymai, gyvas bendravimas su žmonėmis“, - pasakojo R.Lenartavičius.
Po studijų jis nusprendė užkariauti pasaulį. Noras patobulinti anglų kalbą ir pagilinti studijų laikotarpiu įgytas žinias jį nuvedė į tarptautinę kompaniją Didžiojoje Britanijoje. „Ne, aš neemigravau. Išvažiavau stažuotis, siekti karjeros“, - sako Robertas. Jis pradėjo nuo didžiausio, ką tuo metu buvo galima pasirinkti - tai buvo Jungtinė Karalystė. R.Lenartavičiui teko gyventi XIX amžiaus name, pusvalandis pėsčiomis nuo Vindzoro pilies, kur praleisdavo nemažai laiko. Taip pat šalia buvo įsikūrusi viena prestižiškiausių Anglijos privačių mokyklų - Itono koledžas.
Jį supanti aplinka skatino nesusitaikyti su akimirkos dabartimi, bet siekti ir tobulėti. Robertas Didžiojoje Britanijoje praleido devynis mėnesius, dirbo biuruose tarptautinėje kompanijoje, kur galėjo pritaikyti turimas anglų kalbos žinias. „Žinojau, kad čia atvykau trumpam, neapsiribojau darbu, noru užsidirbti, bet gilinausi į šalies ypatybes, bandžiau susipažinti su kultūra. Kitų akimis jau buvau susikūręs ten gyvenimą, todėl dažnam pažįstamam buvo keistas mano sprendimas sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jaučiau, kad būdamas ten įgijau pakankamai žinių, kurias dabar galiu pritaikyti Lietuvoje“, - sakė aktorius.
Sugrįžęs į Lietuvą jis greitai susirado darbą startuojančioje bendrovėje ir buvo atsakingas už rinkodarą. Tačiau taip pat ilgai neužsibuvo. „Supratau, kad man reikalingas gyvas bendravimas. O dirbdamas prie kompiuterio, popierių ir komunikuodamas telefonu savęs pilnai nerealizuoju. Jaučiau, kad kažko gyvenime trūksta“, - kalbėjo pašnekovas.
Grįžęs į Lietuvą R.Lenartavičius susitiko su draugais, kurie turėjo šokių studiją. Bendromis jėgomis visi pradėjo organizuoti visuomeninius vakarus su aktoriais, režisieriais, atlikėjais. Netrukus atgimė sena meilė teatrui ir dainavimui. Visai atsitiktinai Robertas pateko į chorą, su kuriuo per metus tapo „Chorų Eurovizijos“ dalyviais. Prasidėjo gyvos transliacijos, filmavimai, scena. Jausmo, kuris aplankė, lyginti su darbu biure buvo neįmanoma, o meninė pusė įtraukia ir išlaisvina.
Roberto tuo metu priimtas sprendimas „išsipirkti sau metus laiko“, kad galėtų mokytis ir gilintis į menus, dabar primena sėkmės istoriją. Tačiau tada tai buvo mažai kam suprantama. „Priimti tokį, daugelio požiūriu nepalankų sprendimą, ilgai netruko. Dėl mano akademinių pasiekimų studijose ir visuomeniškumo daug kas tikėjosi iš manęs didelių dalykų. O aš nusprendžiau susikrauti kapitalą, kad galėčiau per metus laiko pabandyti įsilieti į menus. Vienas įvykis sekė kitą. Užbaigęs pradėtus darbus ir perleisdamas atsakomybes kitam darbuotojui išėjau iš darbo sėkmingai startavusioje kompanijoje. Gavau kvietimą atvykti paviešėti į salą vakarų Norvegijoje. Netikėtai susiradau darbą renginių organizavimo srityje ir per tris mėnesius pavyko užsidirbti“, - savo pradžią pasakojo R.Lenartavičius.
Skandinaviškas gyvenimo būdas ir tai, jog dirbti reikėjo tik suorganizuotų švenčių dienomis, leido skirti laiko sau. Poetiškas laisvalaikis saloje, knygų skaitymas, eilių rašymas, buvimas vienumoje, bėgiojimas kalnų takais, baltosios naktys su vaikštinėjimais ant uolų ir žvejyba - visi šie dalykai padėjo suprasti savo paties lūkesčius, viltis ir norus. „Nepersidirbdavau, turėjau laiko sau. Tačiau pavyko užsidirbti ir pinigų. Tam įvardintam langui - metams laiko. Grįžęs į Lietuvą, mėnesį praleidau Šventojoje, atokioje vietoje - jūra, upelis, barzda ir visiškas tarzano rojus. Be streso įsiliejau į Lietuvos gyvenimo tempą“, - pasakojo pašnekovas.
O parvykus į Kaune esančius namus R.Lenartavičius pradėjo galvoti, kaip viską sudėlioti. Pasidomėjęs suprato, kad dainavimas pradžioje bus kaip mokslai norint tuo gyventi. Rudenį susirado mėgėjišką teatrą, susipažino su režisieriumi. Noras tobulėti ir mokytis jį atvedė prie stalo teatre, kur įvyko pirmasis pjesės skaitymas. „Buvo labai žavu, įdomu, jaudinausi. Buvau tik girdėjęs ar matęs per filmus, kaip tai atrodo. Supratau, kad tai žingsnis į mano ateitį. Nors labai mažytis, bet žingsnis. Neilgai trukus pradėjome statyti spektaklį. Vaidmuo buvo nedidelis, bet galėjau suprasti ir pamatyti, kaip atrodo teatro aktoriaus gyvenimas. Po kiek laiko teatro trupėje sutiktas dramaturgas pasiūlė kartu statyti spektaklį pagal jo pjesę. Tai buvo be galo įdomu, labai daug pirmų patirčių. Užtrukom. Tą spektaklį pristatėm savo draugams, artimiesiems. Jiems patiko, jie liko sužavėti. Suprato, ką aš veikiau tuos visus pusę metų palėpėje“, - šyptelėjo dabar jau gerai žinomas aktorius.
Vėliau R.Lenartavičiui teko neatlygintinai suvaidinti masinėse scenose. Jis darė viską, kad išmoktų. Pernelyg racionalių paskatų ar išskaičiavimo, kodėl jis ten buvo, nėra - tik intuicija ir noras suprasti, kaip viskas vyksta. Vienos filmavimo metu Robertas susipažino su moterimi, kuri vėliau susisiekė ir pakvietė suvaidinti kitam epizodui TV seriale.
„Jau kitos dienos rytą važiavau į Vilnių. Nieko nežinodamas: kas ir kaip. Atvykęs papuoliau į buvusio serialo „Rezidentai“ filmavimo aikštelę. Suvaidinau epizodą. Pasikalbėjome su režisieriumi, aktorių atrankos vadovais. Kaip tik keitėsi siužeto linija ir turėjo atsirasti naujas veikėjas. Nesitikėjau, bet po poros savaičių su manimi susisiekė prodiuseris ir pasiūlė sudalyvauti projekte. Buvo sunku patikėti, kad visa tai jau vyksta. Tokia sėkmės istorija, kaip atsidūriau projekte“, - prisiminė Robertas.
Mokytis teko daug. Robertui padėjo jau labai gerai žinomi ir daug pasiekę aktoriai, su kuriais jam teko dirbti, taip pat režisierius. Jie nestokodavo pamokymų ir patarimų. Robertas sako, kad viskas nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies ar stebint galutinį rezultatą. „Natūraliai pasileidus į šią kelionę atsirado naujas draugų ratas - jie padėjo taip pat, dar - meditacijos“, - sakė aktorius.
Šiandien tai skamba kaip lengvai pasiektas tikslas ar kaip sėkmės istorija. Tačiau būta daug nuoseklaus ir nuoširdaus darbo. Vien noro neužtenka. Įdėtas darbas duoda rezultatų. Recepto, kaip greitai pasiekti tikslų, gal ir nėra. Tačiau tikras noras, tikėjimas ir pasitikėjimas, nuoseklumas, nuovokumas ir nuolankumas gali nuvesti ten, kur reikia. Hobis tapo aistra ir amatu. O amatas - pasaulio pažinimu.
tags: #robertas #lenartavicius #gimimo #metai
