Profesorius Rimantas Kėvalas - tai garsus Lietuvos gydytojas pediatras, kurio profesinis kelias neatsiejamas nuo vaikų sveikatos apsaugos, ypač kritinių būklių gydymo. Jo patirtis ir žinios apima daugybę svarbių medicinos sričių, o darbas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje atskleidžia ne tik profesionalumą, bet ir gilų atsidavimą mažiesiems pacientams.
Gydytojas Dr. (biomed. m.; med. m. kand.) Rimantas Kėvalas gimė 1961 m. spalio 3 d. Kaune. 1985 m. baigė Kauno medicinos institutą. Jo karjera neatsiejama nuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (anksčiau - Kauno medicinos institutas, Kauno medicinos akademija, Kauno medicinos universitetas). Čia jis dirbo Vaikų ligų katedros klinikiniu ordinatoriumi (1985-1987 m.), Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoju (1987-1992 m.), o vėliau tapo šio skyriaus vedėju (1992-2013 m.). Nuo 2001 m. jis taip pat vadovauja Vaikų ligų klinikai, o nuo 2010 m. yra profesorius.
Profesoriaus R. Kėvalo mokslinio darbo svarbiausios sritys apima sudėtingas vaikų sveikatos problemas: sunkią vaikų galvos smegenų traumą, sepsį, hospitalinių infekcijų priežiūrą ir kontrolę, skubią pagalbą vaikams bei smurto prieš vaikus ankstyvąją diagnostiką. Jo tarptautinė patirtis, įgyta stažuojantis Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje ir Izraelyje, bei darbas Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje (2000-2001 m.), leido pritaikyti pažangiausius gydymo metodus ir prisidėti prie vaikų medicinos pažangos Lietuvoje.
Profesinio kelio pradžia ir pasirinkimas
Nors R. Kėvalas gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje, jo šeimoje nebuvo medikų. Tėvai - šviesios atminties tėtis, dirbęs šaltkalviu, ir mama, buvusi siuvėja - buvo paprasti darbininkai. Pats būsimasis profesorius buvo stropus mokinys, kurį tėvai skatino mokytis: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, tavo reikalas, nori - mokykis gerai, nori - mokykis blogai“. Jam pačiam atrodė, kad mokytis gerai yra žymiai geriau.
Dešimtoje klasėje, kaip ir daugelis gerai besimokančių moksleivių, R. Kėvalas svajojo studijuoti tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar - KTU). Tačiau pradėjęs lankyti kursus suprato, kad tikslieji mokslai jam ne prie širdies. Posūkis į mediciną įvyko neplanuotai, dėka kaimynystėje gyvenusios vaikų ligų gydytojos Reginos Bacevičienės. Ji ne tik augino ir gydė mažąjį Rimantą, bet ir paskatino jį bandyti stoti į mediciną. Šis patarimas tapo lemtingu, nukreipusiu jį į kelią, kuriuo jis eina jau daugybę metų.
Įstojimas į mediciną nebuvo lengvas, ypač neturint medicininės aplinkos ir paties R. Kėvalo šeimoje. Nepaisant to, jis papildomai ruošėsi su Medicinos instituto dėstytojais, siekdamas įgyti norimą specialybę. Studijų metai, ypač klinikiniai dalykai, buvo itin įdomūs. Profesorius prisimena, kad pradėjęs dirbti Kaune, jis norėjo išvykti iš gimtojo miesto, tačiau dėka akademiko Jurgio Briedžio liko Kauno klinikose, kur tuo metu kūrėsi Širdies ritmo sutrikimų centras.
Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas sako, kad gydytojo, kunigo ir mokytojo profesijoms yra reikalingas pašaukimas, o štai gydytojo darbas nėra tik amatas. Jis pabrėžia, kad jo pirmoji reforma, tapus skyriaus vadovu, buvo siekis suburti komandą: „Mes su gydytojais ir slaugytojomis pradėjome kartu gerti kavą, valgyti ir kalbėtis.“
Medicininių inovacijų ir iššūkių metai
Profesorius R. Kėvalas prisimena, kaip per dešimtmečius keitėsi medicina: „Įsivaizduokite senų laikų automobilį ir S klasės „Mercedes“, kurie bando lenktyniauti. Tai du nesulyginami dalykai.“ Jis pasakoja apie sunkius darbo pradžios metus vaikų intensyviosios terapijos srityje, kai trūko šiuolaikinių medikamentų, aparatūros gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir net metodikos. „Tada mes neturėjome nei šiuolaikinių medikamentų, nei aparatūros, skirtos gyvybinių funkcijų palaikymui, nei metodikos. Buvo tik baziniai dalykai. Aš pradėjau dirbti ir pasirinkau pačią sunkiausią vaikų intensyviosios terapijos sritį. Nebuvo nei kaip, nei su kuo dirbti - tas laikotarpis buvo sunkus, paženklintas tragiškų netekčių, kartais per savaitę netekdavome 2 ir daugiau ligonių, dabar ir per metus tokių netekčių nebūna.“
Didžiuliai pokyčiai prasidėjo Lietuvai tapus nepriklausomai. Atsivėrus sienoms, atsirado galimybės stažuotis ir mokytis daugelyje pasaulio šalių. Profesorius teigia, kad per dešimtmetį iki 2000-ųjų vaikų medicina padarė didžiulį šuolį, o kūdikių mirštamumas per 5-6 metus sumažėjo taip, kad Lietuva aplenkė Jungtines Amerikos Valstijas ir priartėjo prie skandinavų lygio.
Profesorius prisimena ir ypatingus, jautrius momentus: „Štai žiūriu į paveikslą, kuris kabo ant sienos - jį padovanojo sirgusios mergaitės mama. Mes ją gydėme, kai jai buvo trys mėnesiai. Mergaitė, kuri buvo labai laukta ir vienturtė, susirgo, atrodo, paprasta virusine infekcija. Deja, išsivystė itin baisios komplikacijos. Mes tuomet jai vienintelei Lietuvoje pritaikėme naujausius gydymo metodus. Aš kaip tik buvau grįžęs iš Australijos ir juos išmaniau. Labai džiaugiuosi, kad ji liko gyva.“ Jis taip pat dalijasi patirtimi, kai žmonės prieina oro uoste ir dėkoja už prieš penkiolika metų išgelbėtą gyvybę, net žinodami, kad vaikas mirė, bet dėkingi už tai, kad medikai padarė viską, kas įmanoma.
Tačiau ne visada viskas baigdavosi laimingai. Profesorius prisimena, kad dirbant anksčiau intensyviosios terapijos skyriuje, per savaitę galėjo mirti 2 ir daugiau vaikų, o šiandien tokių netekčių nebūna net per metus. „Amžinas kaltės jausmas. Mano karta buvo ta, kuri sovietinę mediciną turėjo paversti šiuolaikine vakarietiška medicina. Ir verkdavai kampe, ir kildavo įvairiausių neigiamų emocijų. Būdavo žiauru.“
Svarbiausios vaikų sveikatos problemos ir prevencija
Profesorius R. Kėvalas yra ne tik gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, siekiantis atkreipti dėmesį į svarbiausias vaikų sveikatos problemas. Viena iš tokių opių temų - smurtas prieš vaikus. Jis pabrėžia, kad smurtas apima ne tik fizinį, bet ir nepriežiūrą, seksualinį bei emocinį smurtą. „Vaikai atkeliauja pažeisti pačių įvairiausių smurto formų. Tai nėra tik fizinis smurtas, kaip daugelis įsivaizduoja. Šiandien turime nepriežiūrą, seksualinį smurtą, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai - subtili tema. Per mėnesį įvyksta ne viena ekspertizė dėl nepilnamečių seksualinės prievartos. Emocinis smurtas ir savižudybės taip pat yra labai skaudžios problemos.“
Profesorius remiasi Astridos Lindgren mintimis, kad smurtas yra giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje, ir siūlo ieškoti sprendimų pradedant nuo vaikų ir vaikystės. Jis pabrėžia, kad meilės, rūpesčio ir šilumos vaikams negalime duoti, jeigu to nepatyrėme patys. „Aš užaugau ramioje nesmurtaujančioje šeimoje. Esu tik kartą gavęs ranka per užpakalį - tai prisimenu iki dabar. Tai buvo vienas ir paskutinis kartas. Viskas eina iš kartos į kartą.“
Pandemijos laikotarpis, pasak profesoriaus, turėjo didelės įtakos vaikų sveikatai ir gerovei. Jis naudoja metaforą apie ledkalnį: „Įsivaizduokite, kad plaukiate laivu ir pamatote didžiulį ledkalnį, kuris labai išgąsdina - tai kovido banga, palietusi suaugusiuosius. O mažas berniukas pamato nedidelį ledkalnį, kurio suaugusieji nepastebi, ir laivas jį užkabina.“ Uždarytos mokyklos, karantinas, socialinė izoliacija, psichinės sveikatos pablogėjimas, mitybos sutrikimai, nepakankamas vakcinacijos paslaugų gavimas - tai pasekmės, kurias jaučiame iki šiol.
R. Kėvalas atkreipia dėmesį į modernaus pasaulio iššūkius: tėvų ir vaikų santykius, technologijų įtaką. Jis pastebi, kad didėjant informacijos srautui ir jos prieinamumui, dingsta motiniški instinktai ir motinystės supratimas. „Kartais atrodo, kad mama yra lyg aptarnaujantis personalas, o globos, šilumos ir motiniškos išminties nėra.“ Jis kritikuoja tėvų įnikimą į mobiliuosius telefonus, net ir būnant su sergančiu vaiku: „Mane net siaubas ima, kai maitinanti mama skrolina.“ Jis siūlo atimti mobiliuosius telefonus iš mamų, kad jos galėtų būti su vaiku, kurti ryšį.
Profesorius taip pat kalba apie paauglių savižudybes ir savęs žalojimąsi, kurių skaičiai auga. Jis įvardija virtualaus pasaulio įtaką, kai realus pasaulis paliekamas nuošalyje. Būrelių gausa, pasak jo, nepakeičia bendravimo su vaikais, o kartais net tampa problema, kai tėvai siekia vaikų sportinių pergalių, pamiršdami bendravimo svarbą.
Svarbaus skiepijimo ir prevencijos vaidmuo
Viena iš svarbiausių sričių, kurioje profesorius R. Kėvalas aktyviai veikia, yra skiepijimas. Jis pabrėžia, kad skiepijimas ir švarus vanduo yra du dalykai, kurie išgelbsti vaikus nuo mirties. Nuo 2010 m. pastebima blogiausia situacija su profilaktiniu vaikų skiepijimu. Pavyzdžiui, tymų sergamumo kontrolei reikalingas 95 proc. vakcinacijos lygis, o Lietuvoje jis siekia tik 88-89 proc.
Profesorius išsamiai kalba apie meningokokinės B tipo infekcijos pavojus. Jis mini, kad Lietuva kartu su Airija, Jungtine Karalyste ir Nyderlandais registruoja daugiausiai susirgimų 100 tūkst. gyventojų. „Prieš mirtiną priešą - meningokoką B - mes turime patikimą prevencinį ginklą - skiepus. Deja, ne visi juo pasinaudoja.“ Jis ragina tėvus nesijaudinti dėl skiepų veiksmingumo ir saugumo, nes vakcina buvo kuriama daugiau nei 30 metų ir praėjo daugybę klinikinių studijų. Jis taip pat paneigia mitą, kad kelios vakcinos vienu metu apkrauna imuninę sistemą, teigdamas, kad tai sudaro tik 0,1 proc. apkrovos.
Nors karantino metu profilaktinių skiepijimų aprėptys sumažėjo, profesorius tikisi, kad Lietuvoje pavyks greitai pasiekti buvusį vakcinacijos lygį. Jis ragina neatidėlioti vizito pas gydytoją ir atlikti visus rekomenduojamus skiepus dar iki mokslo metų pradžios.
Profesorius R. Kėvalas su dukra mėgsta leisti laiką aktyviai judėdami: važinėdami dviračiais, žaisdami badmintoną, lankydami baseiną ar vaikščiodami po parkus. Taip pat jie mėgsta stalo žaidimus.
Profesorius dalijasi patirtimi, kaip svarbu vaikams paaiškinti viską pagal jų suvokimo lygį, ypač kalbant apie ligas ir gydymą. Jis pabrėžia, kad motiniška meilė, šiluma ir buvimas šalia yra vieni svarbiausių gijimo veiksnių visų ligų atveju. „Vaikai yra kaip gėlės, kurias reikia laistyti, kad jos žydėtų, skleistųsi, todėl labai svarbu jiems skirti dėmesį, bendrauti.“
Gydytojas pirštu beda į mamas, kurios laiką su vaikais leidžia įnikusios į telefonus net ir skubiosios pagalbos skyriuje. „Skiepai ir švarus vanduo - du dalykai, kurie išgelbsti vaikus nuo mirties. Visa kita yra smulkmenos.“ Jis kritikuoja tėvus, kurie nesuvokia, kad vaikas per 24 valandas gali mirti nuo meningokoko B, ir kad tai nebūtinai įvyksta tik kūdikiams ar vaikams iki 5 metų amžiaus. „Mūsų visuomenė dar nėra pribrendusi tokiems dalykams.“
Profesorius teigia, kad jam didžiausią įvertinimą teikia padėkos už išgelbėtą gyvybę, net ir esant blogai baigčiai. Jis jaučia ypatingą dėkingumą už kolegas, su kuriais gali daryti stebuklus. „Asmeniškai padėkoti noriu visam kolektyvui, nes vienas lauke - ne karys.“ Jo nuomone, gydytojo darbas yra tarnystė žmonėms, o jo didžiausia svajonė - sulaukus savaitės pabaigos turėti daugiau laiko kasdieniam klinikiniam darbui, nes „tai veža“.
