Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje susidūrėme su didžiule beglobių vaikų problema, kurią sprendė specialiai įkurtos vaikų globos įstaigos. Nors kartais vaikai jose likdavo tik laikinai, pavyzdžiui, keliems mėnesiams, kol baigdavosi darbymečio laikotarpis, tačiau šios institucijos atliko svarbų vaidmenį daugelio vaikų gyvenime.
Beglobių vaikų padėtis sovietmečiu
„Sovietų Rusijoje, o vėliau Sovietų Sąjungoje beglobių vaikų reiškinys buvo milžiniško masto problema“, - teigia istorikė dr. Ši problema buvo aktuali ir Lietuvai, ypač po 1944 m. reokupacijos. Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų, Rusijos ir Baltarusijos, ypač po 1946 m. bado. Vietinių gyventojų vaikai tapdavo našlaičiais dėl suardytų šeimų, tremties, žudynių, skyrybų. Taip pat egzistavo karo ir pokario seksualinių nusikaltimų banga, palikusi daugybę vaikų, kuriais niekas nesirūpindavo. Dėl šių priežasčių Lietuvoje buvo tūkstančiai vaikų, kuriems reikėjo globos.
Valstybės požiūris į beglobius vaikus buvo sudėtingas. Nors „valstybei reikėjo užsiauginti režimui palankių žmonių kartą“, vaikai, neturintys tėvų globos, „ypatingą ir nemažą elgetaujančių, migruojančių dalį sudarė būtent tėvų nekontroliuojami vaikai, kurie iš esmės buvo traktuoti kaip lygiaverčiai kitiems elgetoms ir valkatoms.“ Tačiau, kad būtų užtikrinta vaikų globa ir auklėjimas, buvo sukurta atskira institucijų sistema.
Istorikė Regina Laukaitytė rašo apie pokario „duoneliautojų“ reiškinį - žmonių, keliavusių prašydami maisto. Dėl šių socialinių ir ekonominių sunkumų globos institucijos tapo svarbiu pagalbos šaltiniu.
Vaikų globos institucijų pertvarka ir veikla sovietmečiu
Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Pirmiausia, buvo pakeistas visas personalas, siekiant įdarbinti „sistemai palankius žmones“. Tai turėjo didelės įtakos vaikų namų veiklai. Įstaigos tapo „socializacijos institucijomis - uždaromis, kontroliuojamomis“, o darbuotojai - „po padidinamuoju stiklu“. Dokumentuose randama daug skundų apie auklėtojus, kurie „vaikus moko eilėraščių apie Dievą, bet vaikai nežino eilėraščių apie Staliną.“
Pokario laikotarpis visuomenei buvo sudėtingas, todėl globos įstaigose trūko maisto ir patalpų. Tačiau į jas patekdavo visi vaikai, kurie buvo vertinami kaip „reikalingi perauklėti“. Patekimo į koloniją priežastys galėjo būti labai įvairios.
Kaip elgtasi su vaikais, priklausė nuo kiekvienos įstaigos personalo - pasitaikydavo tiek gerų, tiek blogų atvejų. Vilniaus Žolyno kūdikių namų ilgametė vadovė, nors ir atsakinga, paliko ataskaitas, kuriose matyti tragiškas personalo trūkumas ir tai, kad dirbti su kūdikiais priimamos moterys, pačios palikusios savo vaikus ar turinčios priklausomybių.
Tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip jas pristatė valdžia - kaip vietas, perimančias vaikų priežiūrą motinų darbo metu. Įstaigos netgi buvo apibendrinamai vadinamos „naktiniais vaikų darželiais“. Moterys, masiškai įtrauktos į darbą, susidūrė su realybe, kad neturi laiko auginti vaikų.
Vienais atvejais vaikai būdavo paliekami laikinai, pavyzdžiui, trims mėnesiams, kol „išsispręs reikalai ir pagerės situacija“. Tačiau tai keldavo daug problemų. Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti tik tada, kai jie galėjo pradėti dirbti, apie 14-15 metų, kad prisidėtų prie šeimos išlaikymo.
Vaikų globos įstaigų skaičius ir plėtra
Vaikų skaičius globos įstaigose nuolat augo. Nors statistika buvo netiksli, 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje Lietuvoje veikė per 50 vaikų globos įstaigų, kuriose gyveno apie 15 tūkst. vaikų. 1944-1945 metais, pertvarkius įstaigas ir įsteigus naujas, jose augo apie pusantro tūkstančio vaikų, o sovietmečio pabaigoje jų skaičius siekė jau 15 tūkst.
Motinystės samprata ir socialinės garantijos sovietmečiu
Sovietų Sąjungoje motinystė buvo propaguojama kaip „nepriklausoma ir savarankiška, socialiai ir ekonomiškai nebesusaistyta su vyru.“ Tačiau kiekvienos šeimos atveju motinystė galėjo atrodyti skirtingai. Propaguota sovietinė motinystė turėjo savitų atributų, apibrėžiančių, kokiomis vertybėmis motina turėjo pasižymėti ir kokias vertybes diegti vaikams. Buvo palaikomi aiškūs lyčių stereotipai ir socialiniai vaidmenys šeimoje. Žurnaluose buvo daug juridinių straipsnių apie socialines garantijas, į kurias moterys galėjo pretenduoti, bei išmokas už vaiką. Socialinės paslaugos buvo pateiktos kaip „valstybės geranoriška dovana moterims.“
Rekomendacijos, nors ir turinčios propagandinį tikslą, taip pat buvo susijusios su pedagogikos ir medicinos mokslų vystymusi. Keičiantis valstybės ir šeimos politikai, keitėsi ir kalbėjimas apie tai, kas „pridera, o kas nepridera.“
Abortų ir vaikžudystės klausimai
Sovietmečiu abortai tapo masiniu reiškiniu ir buvo viena iš pagrindinių reprodukcijos reguliavimo priemonių. Moterys abortų priežastimi dažnai nurodydavo socialinį ir ekonominį nesaugumą. Tačiau valstybė moterų atsakymus šaržuodavo, pateikdama socialines ir ekonomines priežastis kaip „įnorių tenkinimo ir egoistiško gyvenimo būdo padarinį.“ Moterų norai buvo pateikiami kaip „prigimtinio polinkio į egoizmą“ rezultatas.
Veikė jaučiama gėda, ypač nesantuokinio nėštumo atvejais. Nors turėjo būti užtikrinamas anonimiškumas, tai ne visada nutikdavo. Dalį nelegalių abortų atlikdavo medicinos personalas neoficialiai.
Nuolat akcentuota, kad dalis moterų miršta nuo kriminalinių abortų. Tokių atvejų pasitaikydavo ir kai procedūrą atlikdavo medicinos darbuotojai. Tai sudarė atskirą „kultūrą ir industriją už sistemos ribų.“
Kalbant apie vaikžudystės atvejus, sunku pasakyti jų mastą dėl statistikos rinkimo skirtumų. Smurtinių tiesioginių vaikžudysčių (nuo sumušimų, uždusinimų) būdavo kasmet. Daug daugiau buvo netiesioginių vaikžudysčių, kai vaikas nevalgydinamas, negydomas, nerengiamas, kad sušaltų ir numirtų. Tokie atvejai nebūtinai būdavo perduodami prokuratūrai.
Padidinta vaikžudystės rizika grėsė vaikams su negaliomis. Būdavo atvejų, kai tokie vaikai būdavo paliekami numirti nesikreipiant į medikus.
Didelė dalis vaikų, ypač su negaliomis, būdavo paliekami augti įstaigose. Tai didino vaikžudystės riziką.
Antazavės vaikų globos namų istorija
Antazavės vardas kildinamas iš Zalvės ežero. XVI-XVII a. didelius Šiaurės Rytų Lietuvos plotus valdė Radvilos, vėliau žemė atiteko grafams Pliateriams. XVIII a. Pliateriai pastatė dvarą ant Zalvės ežero kranto.
1951 m. Tytuvėnų vaikų globos namai buvo reorganizuoti, ir vaikai perkelti į Antazavės vaikų globos namus. Įstaigai vadovavo K. Orlovas, vėliau N. Gasiūnienė, J. Plepienė. 1961 m. vaikų globos namai reorganizuoti į mokyklą-internatą, jai vadovavo V. Traškinienė, vėliau Č. Žalnieriūnas. Nuo 1982 m. iki 1989 m. Antazavės mokykla-internatas vėl reorganizuota į vaikų globos namus.
Nuo 1996 m. palaipsniui buvo reorganizuojamas vaikų maitinimas - įrengtos virtuvės šeimynose. Nuo 1995 m. iki 1998 m. buvo tvarkomi higienos taškai, įrengti dušai. Tvarkomas parkas, kiemas, sporto aikštynai, pastatyti šiltnamiai, pasodintas ąžuolynas, atnaujintas sodas, suremontuotos šeimynų patalpos, pastatyta nauja katilinė, įrengta sporto salė, pakeistas stogas, 2005 m. baigti keisti langai, sutvarkytas maisto blokas.
Per 54 egzistavimo metus Antazavės vaikų globos namai išleido į gyvenimą virš 1000 ugdytinių. Namai tapo namais ar prieglauda šimtams vaikų. Ugdytiniai studijavo ir studijuoja Lietuvos universitetuose bei kolegijose.
Vaikų globos namuose veikia savivaldos institucijos: vaikų globos namų taryba ir pedagogų taryba. Įstaiga turi tradicijų: „Mokslo žinių diena“, Mokytojo dienos šventė, Kūčių vakarienė, Kalėdos, Gerumo diena, vaikų gimtadienių šventės šeimynose, bendri vakarai su rėmėjais.
Vaikų globos namai rengia ir vykdo įvairius projektus vaikų vasaros stovykloms, poilsiui, socializacijai. 2008 m. vykdytas projektas „Neabejingi vaikams“. Vaikų kūrybos konkurse „Mano svajonė“ 4 vaikų darbai išspausdinti knygoje. 2007 m. vaikų namai paskelbti metodiniu centru.
2008 m. vasarą ugdytiniai viešėjo Belgijoje. Veikia 8 neformalaus ugdymo būreliai. Nuo 2012 m. dalyvaujama projekte „Ugdymas karjerai“. Nuo 2013 m. įstaigą remia privačių asmenų grupė iš Norvegijos „Charity-Antazavė“, „Olifėja“, Lietuvos Olimpinis komitetas, flamandų-lietuvių draugija Belgijoje, Vilniaus Šv. Kristoforo Rotary klubas, Oslo Rotary klubas.
2015 m. vyko tarptautinis menininkų pleneras, teritorija pasipuošė medžio skulptūromis. Visuomeninė organizacija „Lietuvos atminties keliai“ organizavo išvykas, susitikimus, koncertus. prie globos namų pasodintos sakuros.
Nuo 2016 m. liko 5 šeimynos, kuriose gyveno 47 vaikai. 2017 m. liko 4 šeimynos. Už rėmėjų lėšas nupirktas namas Dusetų seniūnijoje, Užtiltės kaime.
2018 m. vyko Robotikos užsiėmimai. Nuo 2019 m. baigti renovacijos ir rekonstrukcijos darbai Dusetose. 2019 m. pakeistas įstaigos pavadinimas - Zarasų rajono Antazavs socialinių paslaugų centras „Kartų namai“. Nuo 2020 m. vasario mėnesio teikiamos paslaugos „Krizių centre“. Tęsiamas projektas „Noriu. Galiu. Darau.“ Nuo 2020 m. vaikų globos namai yra partneriai projekte „Socialinė pažeidžiamų grupių įtrauktis Zarasų-Daugpilio pasienio regione kuriant integruotą socialinės rūpybos tinklą Vertinami žmonės“.
2021 m. gauta licencija socialinei globai teikti. Visi vaikai iškelti iš vaikų globos namų Antazavėje į Bendruomeninius vaikų globos namus. 2022 m. baigtos remontuoti savarankiško gyvenimo namams skirtos patalpos. 2023 m. vyko bandomosios integruotos socialinės stovyklos. 2024 m. sausio mėnesį gauta licencija socialinei globai teikti.
Pasvalio mokykla-internatas
Pasvalio mokykla-internatas įkurtas 1961 m. liepos 1 d. 1976 m. pertvarkyta į pagalbinę mokyklą-internatą. Nuo 1992 m. rugpjūčio 5 d. pavadinimas pakeistas į Pasvalio specialiąją internatinę mokyklą.
Nuo pat įkūrimo mokykla buvo pavaldi Pasvalio rajono liaudies švietimo skyriui. Vėliau, įgyvendinant įstatymus, nuo 2010 m. liepos 1 d. Pasvalio rajono savivaldybės taryba sutiko perimti steigėjo funkcijas.
Mokyklai vadovavo direktoriai: Petras Simonaitis (iki 1990 m.), Vladas Cucėnas (1990-2003 m.), Linas Kruopis (2003-2007 m.), Rimantas Indrišionis (2011-2013 m.).
Mokyklos tikslas - kokybiškai įgyvendinti ugdymo programas, vykdyti vaikų ir jaunuolių profesinę ir socialinę reabilitaciją.
Vaikų globos institucijų istorija Lietuvoje ir dabartinė situacija
Vaikų globos institucijos, kuriose auginami ir ugdomi našlaičiai bei beglobiai vaikai, Lietuvoje turi ilgą istoriją. Pagrindinis vaiko globos tikslas - užtikrinti jam saugią aplinką, kurioje jis galėtų tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.
Istoriniai etapai
- XVIII amžius: Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė 1786 m. įkūrė pirmąją kūdikių prieglaudą. 1791 m. jos iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai.
- XIX amžius: 1848 m. Kaune įsteigtas lopšelis pamestinukams. 1890 m. Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams. XIX a. pabaigoje įvairios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
- Pirmasis pasaulinis karas: Lietuvių draugija įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams Rusijos miestuose.
- 1918-1940 m.: Vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų. 1922 m. Kaune įsteigta kūdikių prieglauda „Lopšelis“. Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti.
- Sovietinis laikotarpis (1940-1990 m.): 1940 m. visos labdaros organizacijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. 1949 m. veikė 48 vaikų globos institucijos, jose gyveno 7000 vaikų. 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas.
Dabartinė situacija ir deinstitucionalizacijos procesas
Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai buvo pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus. 2015 m. prasidėjo visos vaikų globos sistemos reforma, siekiant sumažinti institucinės globos priklausomybę ir didinti bendruomenines bei šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2016-2018 m. bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėjo. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis (64 %) tėvų globos netekusių vaikų buvo globojami šeimose, 5 % - šeimynose, o 30 % - globos įstaigose.
Bendruomeniniai vaikų globos namai
Viena iš deinstitucionalizacijos strategijų - bendruomeninių vaikų globos namų steigimas. Tai mažesnės, šeimos tipo įstaigos, kuriose gyvena nedidelis skaičius vaikų (dažniausiai iki 8).
Utenos rajono patirtis
Utenos rajono savivaldybė aktyviai dalyvauja deinstitucionalizacijos procese. Pirmieji bendruomeniniai vaikų globos namai įsteigti 2017 m. 2018 m. įkurti dar vieni namai. 2024 m. planuojama atidaryti trečiuosius.
Naujuose namuose gyvens iki 8 tėvų globos netekusių vaikų nuo 3 iki 18 metų. Jų priežiūrą užtikrins socialiniai darbuotojai ir padėjėjai, o psichosocialinę pagalbą teiks specialistai.
Bendruomeniniai vaikų globos namai kuriami gyvenamosiose vietovėse, kad vaikai galėtų pasiekti ugdymo įstaigas ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Jie neturi turėti iškabų ar kitų skiriamųjų ženklų.
Šilutės rajono patirtis
Šilutės rajono savivaldybė taip pat aktyviai dalyvauja institucinės globos pertvarkoje. 2021 m. Saugų vaikų globos namai reorganizuoti ir prijungti prie Vaiko gerovės ir globos centro, kuriame įkurti 3 bendruomeniniai vaikų globos namai.
Iššūkiai ir perspektyvos
Vaikų globos sistemos reforma yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Vis dar susiduriama su iššūkiais, tokiais kaip visuomenės stereotipai apie tėvų globos netekusius vaikus. Taip pat sudaromos sąlygos tenkinti socialinės globos ir specialiojo ugdymo poreikius, skatinti mokytis.
„Apie vaikų globą atvirai“: kodėl vaiko globa gali „lūžti“?
Atnaujinta informacija apie vaikų globos namų veiklą Utenoje ir kituose Lietuvos regionuose rodo, kad siekiama sukurti vaikams kuo artimesnę namų aplinką. Tai apima ne tik tinkamas gyvenimo sąlygas, bet ir psichologinę bei socialinę paramą.
Nors padaryta pažanga, svarbu tęsti darbą siekiant užtikrinti, kad kiekvienas vaikas augtų saugioje ir jo raidai palankioje aplinkoje, artimiausioje šeimos aplinkai.
