Renaldas Vaičiūnas - žinomas plastikos chirurgas, turintis ilgametę patirtį atliekant įvairias plastines, rekonstrukcines ir estetines operacijas. Jo karjera prasidėjo nuo karo medicinos, o vėliau jis tapo vienu garsiausių plastikos chirurgų Lietuvoje. Vaičiūnas yra buvęs ilgametis Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriaus vadovas, 1999-2004 m. Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos prezidentas, tarptautinių ir Lietuvos plastinės bei veido ir žandikaulių chirurgijos profesinių asociacijų narys.
Išsilavinimas ir karjeros pradžia
1982 m. Renaldas Vaičiūnas baigė Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą. Po to sekė internatūra Vilniaus universiteto „Raudonojo Kryžiaus” ligoninėje. Nuo 1983 iki 1985 m. jis dirbo „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninėje pilvo chirurgijos bei reanimacijos ir anesteziologijos skyriuje gydytoju ordinatoriumi. Vėliau, 1987-1998 m., Vaičiūnas dirbo gydytoju ordinatoriumi Respublikiniame mikrochirurgijos centre. Karjeros vingiai jį vedė į plastinę chirurgiją: 1997-2003 m. jis buvo plastinės chirurgijos specialistas „Grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje“. Nuo 1998 iki 2015 m. Renaldas Vaičiūnas vadovavo VU Žalgirio klinikos veido ir žandikaulių chirurgijos skyriui. Be to, jis konsultavo privačiose klinikose: 2001-2004 m. - Kauno privačioje klinikoje „Bendroji medicinos praktika“, o 2004-2012 m. - „Baltijos Amerikos klinikoje“ kaip plastinės rekonstrukcinės chirurgijos chirurgas konsultantas. 2009-2019 m. Vaičiūnas buvo „DR klinikos“ steigėjas ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Nuo 2012 m. jis dirba „Kardiolitos“ klinikoje, o nuo 2014 m. - „Vitkaus klinikoje“ kaip plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. 2019-2020 m. jis vadovavo „Medicinos diagnostikos centro“ Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos ir estetinės dermatologijos centrui.
Kvalifikacijos kėlimas ir stažuotės
Siekiant tobulėti profesinėje srityje, Renaldas Vaičiūnas nuolat kėlė kvalifikaciją. 1988 m. jis dalyvavo mikrochirurgijos tobulinimosi kursuose Maskvos Sąjunginiame chirurgijos mokslinio tyrimo institute. Taip pat jis atliko stažuotes prestižinėse užsienio klinikose: Boucicaut ligoninės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje Paryžiuje, Prancūzijoje, ir Toolo ligoninės plastinės chirurgijos skyriuje Helsinkyje, Suomijoje.
Narystė organizacijose
Renaldas Vaičiūnas aktyviai dalyvauja profesinių organizacijų veikloje. Nuo 1996 m. jis yra Baltijos Veido ir Žandikaulių chirurgijos asociacijos narys. Nuo 1998 m. - Europos lazerinės plastinės ir estetinės chirurgijos draugijos narys. Dvi kadencijas, 1999-2004 m., jis ėjo Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos prezidento pareigas.
Požiūris į plastinę chirurgiją
Renaldas Vaičiūnas pabrėžia, kad svarbiausia kalbantis su pacientu yra suprasti jo lūkesčius. Jis naudoja specialias programas, tokias kaip „Crisalix“, kurios leidžia sumodeliuoti tikrovišką 3D vaizdą ruošiantis operacijoms. Anot Vaičiūno, plastinė chirurgija skirstoma į dvi dideles šakas: rekonstrukcinę chirurgiją, kai atstatomos kūno funkcijos po traumų ar ligų, ir estetinės plastinės chirurgijos operacijas, kai operuojamas sveikas žmogus, siekiant pagerinti jo gyvenimo kokybę. Vaičiūnas teigia: „Jei žmogui atliksiu operaciją pagal savo grožio suvokimą, jam nebūtinai tai patiks. Aš visada noriu, kad žmogus įvardintų problemą, o mes tą problemą išspręsime.“
Chirurgas pastebi, kad grožio chirurgai, geriausi draugai, privačios klinikos savininkai - visi jie gali būti linksmi, ironiški, ciniški ir šiek tiek pasiklydę savo gyvenimuose. „Parduoti svajonę gali nekilnojamojo turto agentas, na, jei nori turėti didesnį butą. Mes svajones mėginame įkūnyti“, - sako Vaičiūnas.
„Žinai, kas svarbiausia mūsų darbe? Pasikalbėti su pacientu ir nuspręsti - galima prie jo liestis ar ne? Kartais žmonių įsivaizdavimai nieko bendra su realybe neturi: šiandien operacija, o rytoj - į balių jauna ir graži. Nes taip matė „Vergėje Izauroje“ ar dar kokiam „mū-mū“ seriale: nuėmė tvarsčius, kitą dieną - grožis. Pokalbiams su būsimais pacientais reikia jaukios aplinkos, kur nežvanga instrumentai. Visame pasaulyje plastikos chirurgai savo biurus atidaro gerose, prestižinėse vietose. Niekaip negalėtume savo kabineto įsirengti kur nors Vilniaus pakraštyje, ant šiukšlyno. Visokių turime pacientų. Kai kurie atlikti procedūrų vienai dienai atskrenda iš užsienio. Stengiuosi daug negalvoti, jei matau, kad žmogus suvokia, ko pas mane atėjo. Jeigu jo norai neprieštarauja mano supratimui ir sveikam protui, puiku, imamės darbo. Bet jei prieštarauja, nesiimsiu operuoti.“
Kalbant apie moterų norus, Vaičiūnas pastebi: „Moterys nori didelių krūtų...“ Jo kolega Dainius priduria: „Nebūtinai didelių. Svarbiausia - gražių.“ Dainius netgi sugalvojo naują terminą - MDP (Mažas durnas papukas). Kam reikia tų gražių papukų? Žvaigždėms? Turtingų vyrų medžiotojoms? Renaldas Vaičiūnas mano, kad statusas neturi jokios reikšmės. Jis prisimena moterį, kuri, atbudusi po operacijos, nesąmoningai palietė savo krūtis. Svajonė išsipildė.
Renaldas Vaičiūnas mano, kad valdžia niekaip nesupranta, jog po onkologinės ligos krūtį netekusiai moteriai būtina apmokėti plastinės operacijos išlaidas. Tai jau ne grožio reikalas. Jis prisimena 1989-uosius, kai visi gyveno „chruščiovkėse“, o staiga leido statyti privačius namus. Kai jis pradėjo Kaune dirbti plastikos chirurgu, darydavo po tris-keturias operacijas per dieną.
Gyvenimas Palangoje
Šiandien Renaldas Vaičiūnas gyvena Palangoje. Jis teigia, kad jaučiasi lyg grįžęs į namus, kur yra ir jo paties prieš 45 metus sodintos eglės. Malonus tas pasikeitimas. Anot jo, prieš dvidešimt metų galbūt būtų buvę kitaip, bet dabar tas tempo sulėtėjimas jam visai patinka. Darbo čia yra daug ir kartais stebisi, kodėl jauni žmonės nevažiuoja į Klaipėdą.
„Gyvenu kaip pasakoje“, - sako žinomas plastikos chirurgas, šiemet išmainęs gyvenimą sostinėje į pajūrį. Klaipėda žiemą miršta, tikina ne vienas ten gyvenantis, tačiau ramybė ir tyla R. Vaičiūno nebaugina. Kas jį paskatino pasielgti būtent taip? „Gyvenu išties fantastiškame krašte. Šiandien grįždamas iš darbo prisiminiau, kaip labai seniai, kai stojau į tuometinį Kauno medicinos institutą, gyvenau savo sesers namuose Kauno pakraštyje. Tie stojamieji egzaminai sunkūs, aš nuo jos terasos matydavau autostradą, kuri veda į Palangą. Visą laiką galvodavau: jeigu kada nors įstosiu į tą institutą, tai jau kaip važiuosiu į Palangą... Vilniuje gimęs, mokęsis ir dirbęs gydytojas visai nesijaučia atvažiavęs į svetimą kraštą, nes iš tėvų paveldėtame vasarnamyje, kuriame šiemet ir apsigyveno, prabėgo ne viena vaikystės vasara. „Čia leisdavau vasaras. Paskutines vasaras čia atvažiuodavau rečiau, nes nebuvo atostogų, gal dažniau atvažiuodavau savaitgaliais, o atatostogas leisdavau nardydamas ir važinėdamas po pasaulį. Bet čia - mano rankomis sodintos eglės, čia viskas sava. Tiesiog grįžau kaip į namus. Kai manęs klausia: na, kaip prisijaukinai Palangą ar Klaipėdą? Man nereikėjo nieko čia jaukintis. Aš čia grįžau kaip namo“, - teigia R. Pavasarį pasibaigus karantinui įgyvendinti seną svajonę padėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Karantinas gydytoją, kaip ir daugelį staiga tempą ir darbus sustabdžiusių žmonių, privertė į savo gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. „Paskutinius tuos keliolika metų buvo tik darbas, darbas, darbas. Toks kaip robotas: atsikeli, nusiprausi, nusiskuti, kava, pusryčiai ir į darbą. Darbe dirbi, dirbi, dirbi, vakare grįžti, pasikalbi, pažiūri gal teliką, „Žinias“, kažką paskaitai, pliumpt į lovą - miegi. Kai prasidėjo pandemija, mūsų veiklą gi visiškai sustabdė. Staiga turėjau labai daug atostogų, niekad gyvenime tiek nesu turėjęs. Pasijutau kaip studentas, kuris mokosi sesijai, per naktis zubrija, egzaminai baigėsi - ir ką daryti? Niekur eiti nereikia. Tai man irgi taip buvo. Dar sutapo tai, kad Klaipėdoje nauja klinika ieškojo chirurgijos vadovo, norėjo, kad vystytųsi plastinė chirurgija. Na ir surado mane, pradėjome kalbėtis. Taip viskas sutapo. Mano kartos ypač chirurgams buvo įmušta į galvą: tikras chirurgas turi vos ne numirti prie stalo. Ne, aš nenoriu mirti prie stalo. O kada, jei ne dabar?“
„Žmonių požiūris yra toks truputėlį: o kur jūs gyvenate, daktare? „Palangoje.“ - „Ojei, tai jūs ką - kasdien važinėjate?“ O tai kaip iš Lazdynų į Valakampius nuvažiuoji? Taigi čia tas pats. Yra vienas skirtumas - čia važiuoji trumpiau, nes nėra jokių kamščių. Viskas reliatyvu. Kai sėdu važiuoti į darbą, ypač dabar, kai oras geresnis, specialiai pasirenku ilgesnį kelią, važiuoju pro Karklę, Girulius, muzika groja... Vieni juokai dabar atrodo ir atstumas iki Vilniaus, patikina R. Vaičiūnas susidariusiems įspūdį, kad išsikraustė jis vos ne į pasaulio kraštą. „Mano draugai taip sakė: o tai ar mes viduryje savaitės matomės? Juk vis tiek nesimatome. Pasimatome savaitgaliais, tai savaitgaliais ir pasimatysime. Jie atvažiuos, mes atvažiuosime. Tiesą sakant, aš tiek Vilniuje nebendraudavau, kiek Palangoje bendrauju, ypač vasarą. Aš kaip skaičiuoju: kai darau veido patempimą, tai maždaug trunka 2,5-3 val., tai galvoju - na, kaip veido patempimą padaryti. Tai čia lygiai taip pat: sėdai į mašiną - žiūrėk, jau Vilniuje. Iš tiesų aš čia dirbu dar gana nedaug, tai dar esu tokiame atostoginiame režime. Draugai klausia: kaip tau ten? Palaukite, o tai kaip tu jautiesi, kai atvažiuoji į Palangą? Kaip atostogose. Tai ir aš kaip atostogose. Ir dar dirbu. Kurortinio gyvenimo nuotaikomis chirurgas neabejoja gyvensiantis ir vasarai pasibaigus. Didžiąją dalį gyvenimo sostinės ritmu gyvenusio ir dirbusio chirurgo negąsdina nei rudenį apmirštanti Palanga, nei atšiauri pajūrio žiema. „Tą argumentą girdėjau iš skeptikų, kurie sakė: pažiūrėsime, ką tu ten žiemą veiksi. Žinote, aš kai atvažiavau gegužės mėnesį, tada tikrai nebuvo tie gerieji orai, ta Palanga buvo pustuštė. Aš tokį malonumą jaučiau, man taip buvo gera. Kai Vilniuje buvo karantinas, taip gerai jaučiausi - gal tada supratau, kad man jau gal reikia truputėlį tempą mažinti. Aš gyvenime tiek prisišurmuliavau, kad už jus visus kartu sudėjus daugiau. Man jau norisi ramiai. Aišku, neužsidarau į vienuolyną, bet jau atėjo tas laikas, kai reikia mėgautis gyvenimu. Dirbau, dirbau, dirbau, dabar jau užsidirbau, reikia pagyventi, nes o kada tai daryti? Mano kartos ypač chirurgams buvo įmušta į galvą: tikras chirurgas turi vos ne numirti prie stalo. Ne, aš nenoriu mirti prie stalo.“
Kita vertus, būtent chirurgiją R. Vaičiūnas vadina viena didžiausių savo aistrų greta nardymo ir džiazo, kurio klausosi net operuodamas. Per pandemiją, kai vis tiek neturėjo ką veikti, jam pasiūlė padirbėti sanitaru slaugos namuose. „Gelbėjau gyvybes, budėjau kas antrą naktį, susiuvinėjau rankas, kojas atstatinėjau. Dabar aš dirbu kitokį darbą, kur galbūt negelbėju žmonių gyvybių, aš jiems padedu kitaip, bet manau, kad tą užsitarnavau. Man kai sako: o, laimės vaikas - man niekas iš dangaus nenukrito. Beje, įdomus faktas, kad per pandemiją, kai vis tiek neturėjau ką dirbti, kaip ir daugelis mano kolegų, kurie dirba plastinės chirurgijos srityje, man tiesiog pasiūlė padirbti sanitaru tokiuose slaugos namuose. Aš pasirašiau ir tada pagalvojau: ta gyvenimo spiralė sukasi - pradėjau nuo sanitaro, po to buvau gydytojas, karo gydytojas, skyriaus vedėjas, klinikos vadovas ir vėl grįžti prie sanitaro. Viskas va taip susisuko. Tai žiūri į tuos dalykus pozityviai.“
Vis dėlto patyrusio, daugiau nei trisdešimt metų praktikos turinčio chirurgo sprendimas viską mesti ir išvažiuoti - drąsus sprendimas. To neslepia ir R. Vaičiūnas. „Man ne 18 metų, kad tuos sprendimus spragt ir padaryčiau. Aišku, kad buvo pasverti visi už ir prieš, ir tie už nugalėjo. Tai nebuvo momentinis sprendimas, nebuvo taip, kad tfiu į viską ir išvažiuoju. Aš tikrai dėliojau, kokia mano patirtis, ką aš turiu, ką aš žinau. Juk ne paslaptis - kai aš išvažiavau iš Vilniaus, kažkam palengvėjo. Klaipėdoje mano kolegoms galbūt ir nebuvo labai lengva, nes dar vienas atvažiavo. Bet, kaip sakoma, sveika konkurencija visą laiką skatina pasitempti. Aš netgi negalvoju, kad tai yra konkurentai. Jeigu savimi pasitiki, nereikia bijoti permainų, kartoja medikas, po keliasdešimties metų išdrįsęs įgyvendinti fantazijas ir jau įsijautęs į savo svajonę. „Aš neskatinu visų taip daryti. Aš tiesiog galiu sau leisti tai daryti. Kita vertus, todėl mane ir kvietė, kad kažką galiu. Viskas susideda: jeigu būtum jaunesnis, neturėtum užsiauginęs kažkokių lašinių ir taip va nuvažiuotum, pradėtum visiškai nuo nulio, manau, kad būtų sunku. Bet kažkada kažkas irgi taip pradėjo. Mano kolegos, kurie Klaipėdoje dirba - kažkada atvažiavo jauni žmonės, įsikūrė, dabar puikiai gyvena, dirba. Ar ilgam žinomam chirurgui pakaks emocinio fono gyventi pajūryje, kol kas atsakyti negali. Juokauja - tol, kol pasaka tęsis. Tiesa, pripažįsta, kad po vos keleto naujo gyvenimo mėnesių daryti išvadas dar ankstoka, tačiau pasakiško gyvenimo idilė, regis, R. „Aš gal fatališkų išvadų nedarau, tiesiog žiūrėsime. Kol kas viskas klostosi taip, kaip turėtų klostytis. Kai buvo mano gimtadienis, švenčiau su draugais. Suorganizavo fantastiškai, tokioje palapinėje pajūryje, buvo labai geras oras ir aš gavau laivo varpą. Ten užrašyta: jūs atsiduriate ten, kur esate laukiamas.“
Renaldas Vaičiūnas ir Dainius yra ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Jų panašumų daug: grožio chirurgai, geriausi draugai, privačios klinikos savininkai, linksmi, ironiški, ciniški ir šiek tiek pasiklydę savo gyvenimuose. „Neseniai kalbėjausi apie tai su vienu bičiuliu! Nusprendėme, kad šiais laikais žmonės svajonių parduoda per mažai“, - sako Renaldas.
„Mes su Renaldu labai skirtingi. Bet jei labai arti prieitum, toks kvapas yra...“, - juokauja Dainius. Renaldas priduria: „Aš tai daugiausia su Dainiumi bendrauju.“
„Na, neslėpkime, turime keletą draugų. Vieną kitą šimtą“, - juokiasi Dainius. Renaldas priduria: „O draugai kartais tampa klientais.“
„Man patinka toks posakis: tikras draugas yra tas, kuris tave puikiai pažįsta, bet vis tiek myli“, - sako Renaldas.
„Kai manęs klausia: na, kaip prisijaukinai Palangą ar Klaipėdą? Man nereikėjo nieko čia jaukintis. Aš čia grįžau kaip namo“, - teigia R. Vaičiūnas.
„Man patinka rūpintis tik medicina. Palengvėjo gyvenimas, nes ji nuima nuo galvos labai daug reikalų, kurie man nemalonūs arba tiesiog nemoku jų tvarkyti“, - sako Renaldas apie bendradarbiavimą su Jurga.
„Juokauju, kad esu Renaldo PVM. Imate jį, gaunate ir mane. Kartais būna linksma, kai nueinu į kokią nors įstaigą ir pasakau, kad noriu perskaityti gerbiamam Vaičiūnui parengtą sutartį. Man atsako, kad neturi teisės to daryti. Tada paaiškinu, kad jis net neskaitys, jei aš prieš tai jos neperžiūrėsiu. Mano darbas apima daug ką - darbo sąlygas, teisinius susitarimus, kainodarą, komunikaciją, pasiruošimą konferencijoms ir kt. Nors turėjau patirties medicinos srityje, dabar esu priversta vėl labai daug mokytis, o Renaldas - išties puikus mokytojas. Jaučiu didžiulę atsakomybę jam atstovaudama. Ir tam reikia ne tik žinių, bet ir gerai pažinti žmogų, žinoti jo požiūrį, vertybes, kryptis, planus“, - pasakoja Jurga.
„Aš tai pastebiu moteris, kurios mane veža“, - juokauja Renaldas.
„Sunkiausia sukurti grožį, kuris yra gražus, bet jam dar trūksta pusės milimetro“, - sako Dainius. Renaldas Vaičiūnas priduria: „Sunkiausia suprasti, kas yra natūralus grožis tavo pacientui.“
„Renaldas yra man siūlęs šampano, aš jam esu įpylęs“, - juokiasi Dainius.
