Remigijus Žiogas, žinomas renginių vedėjas ir organizatorius, savo gyvenimo kelią pradėjo neįprastai - gimė negyvas Klaipėdoje. Tėvams teko ne tik kovoti už jo gyvybę, bet ir susidurti su daugybe kitų išbandymų. Gyvenimas jį nešė per Naująją Akmenę, vėliau į Viekšnius, kur formavosi jo asmenybė, kupina netikėtumų ir iššūkių.
Vaikystė kaip iš filmo: nuo gaujos lyderio iki metalo rinkėjo
„Mano vaikystė prasidėjo nuo to, kad gimiau negyvas Klaipėdoje. Mane mama pagimdė su aplink kaklą apsisukusia virkštele, prireikė minutės laiko, kol atgaivino. Tada išvežė į taip vadinamus laukinius vakarus - Naująją Akmenę, kur miestas dar neturėjo nė 50 metų istorijos. Ten augau iki 12 metų kaip perspektyvus banditas (sudėtingo elgesio)“, - pasakoja Remigijus.
Jo tėvas, dirbęs vairuotoju cemento gamykloje, buvo charizmatiška asmenybė, turėjusi daug pažinčių ir aistrą alkoholiui. Tai paliko gilų pėdsaką šeimos gyvenime. Kai Remigijui suėjo 11 metų, tėvas paliko šeimą su didelėmis skolomis, ir gyvenimas tapo panašus į „Išgyvenimo būvį“.
Jau penktoje klasėje Remigijus turėjo pravardę „Patranka“, nes buvo gaujos lyderis. Padangų ir miškų deginimas, automobilių ir butelių daužymas, jų rinkimas, kulkų gamyba ir bandymai - tai buvo jo kasdienybė. Tais laikais „vyko kiemo kova prieš kiemą, miško kvadratų pasidalinimas“. 1996 metais, kai suparalyžiavo jo močiutę, šeima persikėlė gyventi į Viekšnius.
Finansinė padėtis šeimoje buvo itin sunki nuo 1995 iki 2000 metų. Remigijus rinko metalą, aliuminį, butelius. „20 kilometrų spinduliu nuo Viekšnių esu aplankęs visus šiukšlynus ir tai laikau gyvenimo nuotykiu. Šiai dienai nebūčiau toks verslus, neturėčiau namo ant jūros kranto, negalėčiau keliauti kelis kartus per metus, jei viso to nebūčiau patyręs vaikystėje“, - teigia jis.
Dalintis

Viekšniai: laimingiausi metai ir svajonės
Nors šeimos finansinė padėtis buvo sunki, metai nuo šeštos iki dvyliktos klasės Viekšniuose tapo patys laimingiausi Remigijaus gyvenime. „Nepaisant to, kad turėjome tik lauko tualetą, neturėjome vonios, o po karštu vandeniu nusimaudyti galėjome tik sekmadieniais pas kaimynę, tai buvo mano svajonių laikas. Bene dvi valandas praleisdamas vonioje dainuodavau ir svajojau, kad būsiu politikas, prezidentas, Holivudo aktorius, turėsiu savo dvarą, remsiu savo šalį, padėsiu išlaikyti Vyriausybę ir t.t.“
Šeštoje klasėje Remigijui teko rinktis: būti „alfa patinu“ ar paklusti kitam. „Kiekvieną pertrauką dėl to vyko būvio mūšiai, nors nebuvau pats aukščiausias, stipriausias, bet už save pastovėdavau.“ Jis taip pat pasirinko lankyti tikybos pamokas su merginomis, o ne etikos su vaikinais, ir tai padėjo jam išvengti bendravimo problemų su mergaitėmis.
Tikėjimas ir lyderystė: bažnyčios įtaka
Pakviestas į bažnyčią, Remigijus patyrė stresą, bet greitai atrado save bažnyčios gyvenime. Už patarnavimą mišiose gaudavo po litą. „Mane įtraukė bažnyčia ne kiek tikėjimu Dievu, o kiek pats bažnyčios gyvenimas ir darbas joje, patarnavimas mišių metu. Aš gerai sutardavau su kunigu ir žmonėmis.“ Tai suteikė jam galimybę tapti lyderiu ir suvokti lyderystės esmę.

Mama ir sprendimų priėmimas: „Mūsų šeimoje nėra žodžio nepatinka“
Mama auklėjo Remigijų savarankiškumo dvasia. „Visą vaikystę ir paauglystę pats priiminėjau sprendimus. Kai grįždavau namo pavalgyti, jei rasdavau patiekalą su svogūnais (nemėgau svogūnų) ir pasakydavau mamai, kad nevalgysiu, nepatinka, mama sakydavo: „Mūsų šeimoje nėra žodžio nepatinka, o jeigu tau nepatinka - pasigamink pats, bet susigalvok kaip ir iš ko“. Todėl tekdavo prasimanyti pinigų maistui įvairiausiais būdais, bet ne smurtiniais, arba nusipirkdavau iš tėvų duodamų dienpinigių - gaudavau litą per dieną.“ Būdamas 20 metų, neturėdamas verslo patirties, Remigijus įkūrė savo pirmąją įmonę.
Ateitininkų ir Skautų įtaka: atsakomybė ir nuotykiai
Nuo aštuntos klasės priklausydamas Ateitininkų organizacijai, o nuo dešimtos - Skautų, Remigijus išsiugdė atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. „Be to, tai papildė mano nuotykius herojaus Indiano Džounso gyvenimo iliuzijoje.“ Šios organizacijos parodė jam, kad galima gyventi be psichoaktyviųjų medžiagų. „Man nebūdavo gėda, ką kiti pagalvos. Šokis buvo mano laisvės išraiška, nes tokia buvo mano vaikystė, buvau laisvas, tad man nereikėdavo apsvaigti, kad taip elgčiausi.“

Jis niekada nesivaikė standartų, nesmerkė rūkančių bendraklasių, buvo vakarėlių siela ir organizuodavo klasės vakarėlius. „Visada buvau šalia, įvykių sūkuryje, alkoholio nevartojau, nors ir šventasis nebuvau. Man nereikėdavo svaigintis tam, kad būčiau tokioje kondicijoje kaip kiti.“
Šou verslas ir blaivus gyvenimo būdas: pagarba pažadui
Nors priklausymas minėtoms organizacijoms nelabai siejasi su šou verslu, Remigijus suderina viską. „Taip jau gyvenime išėjo, kad tėvas mėgo kilnoti stikliuką, patėvis taip pat tą mėgo ir mėgsta, alkoholio mano aplinkoje netrūksta. Mama nevartoja alkoholio ir ji visada man buvo ir yra pavyzdys.“
„Šiai dienai nesu ragavęs jokių alkoholinių gėrimų. Nors esu šou verslo dalis, nežinau, kas yra narkotikai, nesu rūkęs cigaretės. Būdamas 12 metų prisiekiau prieš kryžių, kad to nedarysiu ir iki šiol laikausi duoto pažado.“
Būti kitokiam: drąsa ir priėmimas
Aplinkiniai visada priimdavo Remigijų tokį, koks jis yra. „Viekšniuose veikiančio baro darbuotojai žinodavo: jei ateis dvyliktokai, užsisakys tris didelius alaus ir vieną pomidorų sulčių. Ir žinodavo, kad tos sultys bus skirtos Žiogui. Visiems tai buvo normalu, kad vienas nenormalus.“
„Būti kitokiam tais laikais buvo labai drąsu.“ Remigijus stengėsi prieštarauti sistemai, rinktis tik tai, kas jam svarbu. Priešingai nei dauguma jo kartos atstovų, jis vengdavo tiksliųjų mokslų, o jo vidurkis iki 10 klasės siekė vos 6,0.
Lūžis ir savęs atradimas: 16 metų ir visiškas sprendimų priėmimas
Lūžis įvyko, kai Remigijui suėjo 16 metų. „Mama pasakė, jog „nuo šiol viskas priklauso nuo tavęs, gali rinktis, ar eiti į profesinę mokyklą, ar baigti vidurinę, dabar pats priimsi sprendimus“. Nuo to laiko jam buvo suteikta visiška laisvė. „Per porą metų priklausymo minėtoms organizacijoms, suvokiau, kad atsakingumas, atkaklumas, pareigingumas ir šiek tiek talento padės pasiekti tai, ko noriu.“
Jam didelę įtaką padarė tikybos mokytojas Paulius Auryla ir auklėtojas Vitalijus Baltutis, kurie pritarė jo nuomonei, kad „nors ir nesu sistemos dalis, bet su savo kūrybine spalva galiu pasiekti tai, ko noriu.“
Renginių vedėjas ir organizatorius Remigijus Žiogas skaito pasaką „Žiogas ir skruzdėlė“
Šiandienos gyvenimas: impulsyvumas ir spontaniškumas
„Nuo šeštos klasės pradėjau gyventi be kasdienybės. Nemėgstu planuoti, gyvenu impulsyviai, spontaniškai - toks mano gyvenimo būdas. Esu nestandartiška asmenybė, nuo manęs daug kas pavargsta.“ Nors jam 37 metai, jis vis dar jaučiasi kaip „pašėlęs patranka Indiano Džounso vaidmenyje, kuris nežino, kaip sutiks rytojų.“ Jo aplinkos žmonėms teko susitaikyti su tokiu jo gyvenimo būdu.
Žinia jaunimui: veikla, o ne telefonas
„Jeigu bus jaunimo, kuris skaitys šitą interviu, aš jums labai linkiu padėti į šoną telefoną, pakilti nuo sofos, užsirašyti į kokią nors organizaciją, išeiti pasportuoti, kiekvieną vakarą apeiti bent 5 kilometrus savo teritorijos... Supraskite, kad dabar jūs turite patį pigiausią laiką, tai reiškia, neturite įsipareigojimų, nemokate paskolų, komunalinių mokesčių, neturite vaikų.“
Viekšniuose mokytojai sako mokiniams, kurie neturi gebėjimų mokslams: „Jeigu galėjo Žiogas, gali ir tu“. Šie žodžiai atspindi Remigijaus įkvepiantį pavyzdį.
Tėvų vaidmuo ugdant vaikus: autoritetas ir įsitraukimas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė interviu pabaigoje pataria, ką daryti tėvams, norint, kad jų vaikas įsitrauktų į užklasines veiklas ir būtų žingeidus. „Norint, kad vaikas įsitrauktų į popamokines veiklas, būtų žingeidus, turėtų gyvenime siekių, svarbus uždavinys tenka, visų pirma, tėvams. Tėvai ankstyvojoje vaikystėje savo vaikams yra autoritetingos figūros, kurios turi įtakos vaikų pasirinkimams. Jeigu tėvai yra aktyvūs, domisi įvairiomis veiklomis, tai ir vaikas ims būtent tokį pavyzdį.“
Paauglystėje tėvų autoritetas kartais susilpnėja. „Svarbu tuo metu megzti naują emocinį ryšį domintis ne tik vaiko mokykliniais pasiekimais, bet ir jo savijauta, santykiais su draugais, laisvalaikio praleidimo būdais.“

Kadangi Remigijus Žiogas yra ne tik renginių vedėjas, bet ir trijų vaikų tėvas, jis puikiai supranta tėvų iššūkius. Jo dukra Riana, kuriai birželio 15-oji - 16-asis gimtadienis, svajojo apie šuolį parašiutu, kurią jis padėjo įgyvendinti.
Remigijus Žiogas, gimęs 1983 m. kovo 26 d., yra renginių karalius, sutuokęs apie 2000 porų ir vedęs šimtus renginių. Jo gyvenimas - tai nuotykis, kupinas iššūkių, svajonių ir išsipildymų. Nuo „perspektyvaus bandito“ Naujojoje Akmenėje iki charizmatiško renginių vedėjo - jo kelias įrodo, kad su užsispyrimu ir tikėjimu savimi galima pasiekti viską.

